- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-25
- Bylos Nr.
- eI-622-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- H. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (15/4-10)10K-36804 (toliau – ir Raštas) atsakydamas į pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 24 d. prašymą dėl galimybės gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, pranešė, kad neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo išduoti šeimos nariams leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindais (el. b., b. l. 16-18).
Šalies argumentai
2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (el. b., b. l. 1–10) prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (15/4-10)10K-36804; 2) įpareigoti Migracijos departamentą priimti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą ir pridedamus dokumentus bei svarstyti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi vyrui T. B. šeimos susijungimo pagrindu.
3. Paaiškino, kad pareiškėjai yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, todėl dėl turimo ypatingo pareiškėjo statuso, šeimos susijungimui, teisės į šeimą įgyvendinimui yra taikomas specialus teisinis reguliavimas. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą“ (toliau – ir Direktyva) 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog jei pabėgėlis negali pateikti oficialių dokumentinių šeimos santykių įrodymų, valstybės narės atsižvelgia į kitus tokių santykių buvimo įrodymus, vertintinus pagal nacionalinę teisę; prašymą atmetantis sprendimas negali būti grindžiamas tik tuo, kad trūksta dokumentinių įrodymų. Lietuvos nacionalinėje teisėje Direktyvos 11 straipsnio 2 dalies nuostata nėra perkelta. Šia nuostata yra konkrečiai ir aiškiai apibrėžiama, kad nacionalinėje teisėje turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris, pirma, leistų pateikti kitus šeimos santykių buvimo įrodymus, o ne tik oficialius ir, antra, prašymo atmetimas negali būti grindžiamas tik dokumentinių įrodymų trūkumu. Todėl darytina išvada, kad yra tenkinamos visos sąlygos Direktyvos 11 straipsnio 2 dalies tiesioginiam taikymui. Atsakovo atsisakymas, kuris grindžiamas vien dokumentinių įrodymų trūkumu, atitinkamai prieštarauja Direktyvos 11 straipsnio 2 daliai, pažeidė pareiškėjos teisę į šeimos gyvenimą ir visiškai užkerta kelią įvykdyti šeimos susijungimą. Pareiškėjai įvykdyti šeimos susijungimą visiškai neįmanoma, nes nėra galimybių gauti reikalaujamų dokumentų. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėja yra atvykusi iš Eritrėjos, kurioje yra sistemingi ir masiniai žmogaus teisių pažeidimai, dėl ko Lietuvoje yra suteiktas pabėgėlio statusas. Kelionės dokumento gavimas Eritrėjoje yra itin ilgas ir sunkus procesas. Eritrėja taiko itin griežtą izoliacinę migracijos politiką, todėl, pavyzdžiui, vien norint išvykti iš šalies reikia įsigyti vizą, o išvykus mokėti vadinamą diasporos mokestį. Visa eilė žmogaus teisių organizacijų ir įgaliotų valstybių institucijų, atsakingų už kilmės valstybės informacijos duomenų rinkimą, pripažįsta, kad teisėtai ir saugiai palikti Eritrėją yra itin sunku, jeigu apskritai įmanoma. Kadangi pareiškėjos vyras jau neteisėtai pabėgęs iš Eritrėjos į Sudaną, todėl gauti kelionės dokumentą jis neturi jokių galimybių, o grįžimo į Eritrėja atveju jam gresia patirti persekiojimą. Asmeniui, gyvenančiam Eritrėjoje, vien naudojimasis laisvu judėjimu, išreikštas noras išvykti gali sukelti pavojų laisvei ir saugumui, kadangi Eritrėja taiko itin uždarą migracijos politiką. Dėl to, kad pareiškėja, yra išvykusi ir dar suteiktas pabėgėlio statusas Vakarų valstybėje, pareiškėjos vyrui gali kilti vien dėl bandymo gauti reikalaujamus leidimui laikinai gyventi dokumentus pavojus. Eritrėjoje vaikų gimimo liudijimai nėra privalomi ir tik 40 procentų naujagimių turi gimimo liudijimus, kadangi susiduriama su biurokratinėmis kliūtimis.
4. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., b. l. 25–27) paaiškino, kad skundžiamame 2017 m. rugsėjo 12 d. rašte neginčijo pareiškėjos teisės į šeimos susijungimą, tuo labiau, ginčijamas raštas neužkerta kelio pareiškėjai susijungti su savo sutuoktiniu, tačiau pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jos nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas informavo pareiškėją, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti pateiktas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Nei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nei Apraše, nei jokiame kitame teisės akte nėra nustatyta išimčių, kurios leistų užsieniečiui pateikti kitokios, nei nustatyta, formos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi arba prašymą pateikti kitai, nei nustatyta institucijai. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašyme prašė Migracijos departamento jos laisvos formos surašytą prašymą „vertinti kaip pirmąjį“ jos sutuoktinio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir laikyti, kad jis paduotas nepraleidžiant trijų mėnesių laikotarpio nuo prieglobsčio jai suteikimo. Atsakovo teigimu, teisės aktai ne tik nenustato kitokios prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarkos (pateikimo vieta, forma, terminai ir kt.), bet ir nesuteikia Migracijos departamentui įgaliojimų laisvos formos prašymą „vertinti“ kaip prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tokį laisvos formos prašymą nagrinėti bei priimti dėl jo sprendimą išduoti/neišduoti leidimą laikinai gyventi. Aprašo nuostatos suteikia teisę pareiškėjai, turinčiai leidimą nuolat gyventi ir esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, užpildyti ir pateikti už savo sutuoktinį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau ši teisė neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos laikytis Aprašo nustatytos tvarkos ir teikti nustatytos formos prašymą įgaliotai tokį prašymą priimti institucijai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų bandžiusi laikytis teisės aktų reikalavimų ir teikti migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą, užpildytą jos sutuoktinio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Priešingai, norėdama išvengti visiems užsieniečiams taikomos tvarkos, pareiškėja pasirinko priešingą teisės aktams elgesio variantą, taigi, turi prisiimti ir visas iš tokio elgesio kilusias pasekmes. Dar daugiau, byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja, gavusi Migracijos departamento ginčijamą raštą, kuriame paaiškinta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti pateiktas Aprašo nustatyta tvarka, šia tvarka bandė pasinaudoti. Ginčijamas raštas nesukelia ir negali sukelti pareiškėjai jokių teisių pasekmių (tokias pasekmes galėtų sukelti tik migracijos tarnybos atsisakymas priimti pareiškėjos užpildytą nustatytos formos prašymą), Migracijos departamentas nebuvo atsisakęs atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl naikinti ginčijamą raštą skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundo antrojo reikalavimo tenkinimas pažeistų galiojančių teisės aktų reikalavimus, prieštarautų teisingumo, teisinės valstybės, įstatymų viršenybės principams. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka nėra pateikusi nustatytos formos prašymo išduoti jos sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi, taigi, Migracijos departamentas dar neturi pareigos tokio prašymo nagrinėti, tuo labiau, priimti dėl tokio prašymo sprendimą išduoti/neišduoti leidimą laikinai gyventi.
6. Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas i š dalies.
7. Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (15/4-10)10K-36804, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti jos šeimos nariui leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymas , kuriame prašoma: 1) vertinti šį prašymą kaip pirmąjį pareiškėjos šeimos nario (jos vyro) T. B. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir laikyti, kad jis paduotas nepraleidžiant trijų mėnesių laikotarpio nuo prieglobsčio pareiškėjai suteikimo; 2) leisti pateikti turimų dokumentų kopijas ir nagrinėti prašymą išduoti leidimą šeimos susijungimo pagrindu (el. b., b. l. 28–30). Migracijos departamentas 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (15/4-10)10K-36804, atsakydamas į pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 24 d. prašymą, pranešė, kad neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo išduoti jos šeimos nariui leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (el. b., b. l. 16–18).
9. Leidimai laikinai gyventi užsieniečiams išduodami vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. spalio 17 d.) nuostatos. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai kuomet išduodamas arba keičiamas leidimas gyventi užsieniečiui, o Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai: Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi (2 punktas); Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (5 punktas). Pagal Įstatymo 43 straipsnio 2 dalį, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, arba vienas iš pilnamečių šeimos narių. Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką. Šis reikalavimas netaikomas, kai šeimos nariai atvyksta pas užsienietį kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nustatytos formos prašymą išduoti leidimą lietuvių ar anglų (Aprašo 1 priedas) arba lietuvių ar rusų kalbomis (Aprašo 2 priedas) pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje (toliau – konsulinė įstaiga), o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos padaliniui (toliau – migracijos tarnyba), kurio aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą, išskyrus Aprašo 6¹ ir 6² punktuose nurodytus atvejus. Aprašo 8 punkte nustatyta, kad užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pateikia asmeniškai, išskyrus Aprašo 9–13 punktuose nurodytus atvejus. Aprašo 12 punkte nustatyta, kad Šeimos nario, atvykstančio gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su užsieniečiu, kuris dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipiasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹, 5¹ ar 13 punkte nustatytu pagrindu arba šio straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu ir atitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies 3 punkte nurodytą sąlygą, arba Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 2¹ ar 2² punkte nustatytu pagrindu, arba kartu su užsieniečiu, nurodytu Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies 4, 5 ar 7 punkte, taip pat šeimos nario, atvykstančio gyventi į Lietuvos Respubliką pas užsienietį, nurodytą Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ar 7 punkte prašymą išduoti leidimą gali užpildyti ir pateikti užsienietis, kurio šeimos narys atvyksta šeimos susijungimo tikslu, arba vienas iš pilnamečių šeimos narių. Aprašo 18 punkte nustatyta, kad Aprašo 17.1–17.2 papunkčių reikalavimai netaikomi užsieniečiui, kurio negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos dėl to, kad jis neturi galiojančio kelionės dokumento ir jam išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, arba užsieniečiui, kuriam Įstatymo nustatyta tvarka suteikta papildoma arba laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, jei jis Aprašo 17.1–17.2 papunkčiuose nurodytų dokumentų negali pateikti dėl objektyvių priežasčių. Pagal Aprašo 40 punktą, kai kartu su prašymu išduoti arba pakeisti leidimą būtina pateikti užsienyje išduotus dokumentus, tai šie dokumentai turi būti pateikti kartu su vertėjo parašu patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą. Aprašo 41 punkte nustatyta, kad kai kartu su prašymu išduoti arba pakeisti leidimą būtina pateikti šeiminius ryšius patvirtinančius dokumentus, santuokos sudarymą, jos nutraukimą ar šeimos nario mirtį patvirtinantį dokumentą, kompetentingos (-ų) institucijos (-ų) išduotą (-as) pažymą (-as), patvirtinančią (-ias), ar šioje (-iose) valstybėje (-ėse) jis nebuvo (buvo) teistas, tai šie dokumentai, registruotos partnerystės sudarymą patvirtinantis dokumentas, užsieniečio diplomas ar kitas dokumentas, patvirtinantis užsieniečio turimą kvalifikaciją, aukštojo mokslo diplomas, išduoti užsienio valstybių institucijų, turi būti legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille) teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tarptautines sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktus dokumentas neturi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille).
10. Todėl įvertinus šias teisės aktų nuostatas, Migracijos departamentas turi pareigą nagrinėti pareiškėjų prašymus dėl šeimos susijungimo iš esmės, vertinti pateiktus dokumentus, taip pat dokumentus, esančius pareiškėjo pabėgėlio byloje, prašyti paaiškinimų iš pareiškėjo, reikalauti dokumentų iš kitų institucijų, vadovautis gero administravimo principais bei priimti dėl jų sprendimus.
11. Pareiškėja teigia, kad atsakovas, skundžiamą sprendimą grįsdamas vien dokumentinių įrodymų trūkumu, užkirto kelią šeimos susijungimui.
12. Atsakovas su šiais teiginiais nesutinka, nurodydamas, kad pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jos nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų ir jų nustatyta tvarka teikti nustatytos formos prašymą leidimui išduoti.
13. Teismas palaiko pareiškėjos skundo argumentus ir negali sutikti su atsakovo atsiliepimo teiginiais. Visų pirma, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad, priešingai nei teigia atsakovas, jis negali būti laikomas raštu, nesukeliančiu pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi jame yra aiškiai suformuluotas administracinis sprendimas, priimtas dėl pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 24 d. prašymo suteikti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. šis prašymas netenkintas, o ne vien atsakyta į pareiškėjos prašyme iškeltus klausimus, kaip teigia atsakovas. Pagal Aprašo IV skyriaus nuostatas, gavęs pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir nustatęs, kad jis turėjo būti pateiktas migracijos tarnybai, Migracijos departamentas jį turėjo perduoti pagal kompetenciją arba atlikti vertinimą, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų. Atlikus vertinimą, vadovaujantis Aprašo 108 punktu, Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima vieną iš šių sprendimų: išduoti leidimą laikinai gyventi: prašymo išduoti leidimą 14 eilutėje pasirašo ir nurodo savo pareigas, vardą (-us), pavardę (-es) ir sprendimo priėmimo datą (108.1 punktas); pakeisti leidimą laikinai gyventi: prašymo pakeisti leidimą 14 eilutėje pasirašo ir nurodo savo pareigas, vardą (-us), pavardę (-es) ir sprendimo priėmimo datą (108.2 punktas); neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi: pasirašo sprendimą neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi ir nurodo sprendimo priėmimo datą (108.3 punktas). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, šiuo atveju Migracijos departamentas atliko pareiškėjos prašymo vertinimą ir Migracijos departamento direktorius priėmė Aprašo 108.3 punkte numatytą sprendimą neišduoti leidimo laikinai gyventi, todėl atmestini atsakovo teiginiai, kad Migracijos departamentas pagal kompetenciją negali nagrinėti pareiškėjos prašymo ir jo nenagrinėjo, tik į jį atsakė. Kaip minėta, Migracijos departamento skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, kad jis neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo išduoti leidimą, yra laikytinas administraciniu sprendimu, o 2017 m. rugsėjo 12 d. raštas Nr. (15/4-10)10K-36804 laikytinas administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme ir jam taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti motyvuotas; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Taip pat atsižvelgtina į gero administravimo principą, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šis principas suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-756/2015).
14. Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį matyti, kad Migracijos departamentas konstatavęs, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, trukdžiusių patenkinti prašymą, tik formaliai išvardijo teisės aktus, reglamentuojančius leidimų išdavimo sąlygas ir pagrindus. Be to, Migracijos departamentas skundžiamame sprendime, teigdamas kad pareiškėjos prašymas turi būti pateiktas Aprašo nustatyta tvarka, nenurodė jokių konkrečių Aprašo nuostatų, kurių prašymo pateikimas neatitiko. Apie prašymo formos ir jo pateikimo tvarkos nesilaikymą, darant nuorodą į Aprašo 6 punkto reikalavimus, Migracijos departamentas paaiškino ne skundžiamame sprendime, bet atsiliepime teismui. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, remiantis protingumo principu, konstatuota, kad skundžiamas Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką, jį priimdamas Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą, kadangi jis nepagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės aktų normomis. Teismo nuomone, nurodyti VAĮ pažeidimai laikytini esminiais.
15. Iš Migracijos departamento skundžiamame sprendime nurodyto teisinio reglamentavimo galima daryti išvadą, kad leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti dėl to, kad kartu su pareiškėjos prašymu nebuvo pateikti šie Aprašo 40, 41 punktų nustatyta tvarka patvirtinti ir išversti dokumentai: galiojantis kelionės dokumentas (nurodytas Aprašo 17.1 punktas), santuoką patvirtinantis dokumentas (nurodytas Aprašo 17.5 punktas), teistumo pažyma (nurodytas Aprašo 17.9 punktas). Todėl sutiktina su pareiškėjos skundo argumentu, kad skundžiamame sprendime atsisakymą išduoti leidimą Migracijos departamentas pagrindė vien dokumentinių įrodymų trūkumu, kadangi, kaip atsiliepime nurodė pats Migracijos departamentas, jis pareiškėjos teisės į šeimos susijungimą iš esmės neginčija. Kaip minėta, apie pareiškėjos prašymo neatitikimą formos ir jo pateikimo tvarkos reikalavimams (Aprašo 6 punkto reikalavimams) Migracijos departamentas paaiškino tik atsiliepime teismui.
16. Pagal ES steigimo sutarties 6 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau - EŽTK) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji Bendrijos teisės principai, dėl to nacionalinės valdžios institucijos neabejotinai turi laikytis savo įsipareigojimų pagal EŽTK 8 straipsnį. Net jeigu EŽTK pati savaime neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti į konkrečią šalį ar joje apsigyventi, asmens išsiuntimas iš šalies, kurioje gyvena artimi jo giminaičiai, gali sudaryti teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintos EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą. EŽTK draudžia panašų kišimąsi, jei jis neatitinka to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimą Akrich (C-109/01, Rink. p. I-9607, 59 punktas). Be to, kaip Europos žmogaus teisių teismas konstatavo savo 2001 m. gruodžio 21 d. sprendimo Sen prieš Nyderlandus 31 punkte, iš EŽTK 8 straipsnio gali kilti pozityvios pareigos veiksmingai gerbti šeimos gyvenimą, tokioms pareigoms taikomi principai yra panašūs į tuos, kurie yra susiję su negatyviomis pareigomis ir abiem atvejais reikia atsižvelgti į teisingą pusiausvyrą, derinant konkuruojančius asmens ir visos visuomenės interesus, tačiau abiem atvejais valstybė turi tam tikrą diskreciją (1996 m. vasario 19 d. sprendimo Gül prieš Šveicariją, Recueil des arr?ts et décisions, 1996-I), p. 174, 38 punktas ir 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimo Ahmut prieš Nyderlandus, Recueil des arr?ts et décisions, 1996-VI, p. 2030, 63 punktas). ETT yra konstatavęs, kad nepaisant trečiosios šalies piliečio neteisėtos padėties pagal nacionalinius imigracijos įstatymus priimant sprendimą dėl jo statuso valstybėje reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. ETT sprendimą Akrich (C‑109/01, Rink. p. I‑9607). Pagal nusistovėjusią ETT praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal EB steigimo sutarties 10 straipsnį - imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant žr. 1984 balandžio 10 d. ETT sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir 1990 m. lapkričio 13 d. ETT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktą). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. ETT sprendimo Mau, C‑160/01, Rink. p. I‑4791, 34 punktą). Nors Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas daugiausia susijęs su nacionalinėmis nuostatomis, priimtomis siekiant perkelti į nacionalinę teisę atitinkamą direktyvą, jis neapsiriboja tik šių nuostatų aiškinimu, bet įpareigoja nacionalinį teismą atsižvelgti į visą nacionalinės teisės sistemą, siekiant nustatyti, kokiu mastu ji turi būti taikoma, kad būtų išvengta priešingo, nei siekiamas direktyva, rezultato. Remiantis minėta teismų praktika, kompetentingos institucijos, taikydamos nacionalinės teisės nuostatas, privalo kiek galima labiau atsižvelgti į direktyvų formuluotę ir tikslus, kad būtų pasiektas jose numatytas rezultatas (LVAT 2009 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1226-09).
17. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB V skyriaus nuostatos reglamentuoja pabėgėlių šeimų susijungimą. Šio skyriaus 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlių šeimų susijungimo atveju 5 straipsnis taikomas prašymo pateikimui ir nagrinėjimui, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį. Direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie prašymo pridedami dokumentiniai šeimos santykių ir 4 bei 6 straipsniuose bei atitinkamais atvejais 7 ir 8 straipsniuose nurodytų sąlygų laikymosi įrodymai, taip pat šeimos nario (-ių) kelionės dokumentų patvirtintos kopijos. Prireikus siekdamos gauti įrodymų, jog šeimos santykiai egzistuoja, valstybės narės gali apklausti globėją ir jo ar jos šeimos narius bei atlikti reikiamus tyrimus. Pagal Direktyvos 11 straipsnio 2 dalį, jei pabėgėlis negali pateikti oficialių dokumentinių šeimos santykių įrodymų, valstybės narės atsižvelgia į kitus tokių santykių buvimo įrodymus, vertintinus pagal nacionalinę teisę. Prašymą atmetantis sprendimas negali būti grindžiamas tik tuo, kad trūksta dokumentinių įrodymų.
18. Šioje byloje, įvertinus nurodytas 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB nuostatas, matyti, kad pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą negali būti paneigiama remiantis vien formaliais pagrindais, t. y. dokumentinių įrodymų nepateikimu, pateikimo tvarkos ar formos nesilaikymu, jeigu iš esmės pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašyme buvo išsamiai išdėstytos visos prašymui nagrinėti reikšmingos aplinkybės, paaiškintos priežastys, dėl kurių ji negali pateikti prašymą pagrindžiančių dokumentinių įrodymų, prašymas buvo pateiktas laiku ir tinkamo subjekto. Be to, Migracijos departamentas turėjo galimybę pareiškėjos prašymą vertinti atsižvelgdamas į pareiškėjos prieglobsčio byloje surinktus įrodymus, tačiau ja nepasinaudojo, kas taip pat neatitinka gero administravimo principo. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju lingvistinis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo ir Aprašo nuostatų aiškinimas negali būti laikomas vieninteliu teisės aiškinimo būdu, nes jis neužtikrintų, kad būtų pasiekti šiuo įstatymu keliami tikslai, kurie negali būti vertinami atsietai nuo EŽTK 8 straipsnio, 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos2003/86/EB nuostatų. Todėl 2017 m. rugsėjo 12 d. Migracijos departamento atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjos sutuoktiniui remiantis vien formaliais pagrindais vertintinas kaip nesuderinamas su Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties tikslais ir nuostatomis bei EŽTK 8 straipsnio, 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB nuostatomis. Tokia teismo išvada atitinka LVAT praktiką (žr. pvz., LVAT 2009 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1226-09).
19. Kaip matyti, skundžiamas Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas yra priimtas dėl pareiškėjos ir dar dviejų asmenų (F. M. ir A. G. Haile) prašymų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. (15/4-10)-10K-36804 dalyje dėl pareiškėjos prašymo yra neteisėtas, kadangi yra nesuderinamas su teisės aktais, pažeidžia pareiškėjos teisę į šeimos susijungimą, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir teismų praktikos, todėl jo dalis, susijusi su pareiškėjos prašymo išsprendimu, yra naikintina (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir Migracijos departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą išduoti jos vyrui T. B. leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos H. F. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (15/4-10)-10K-36804 dalyje dėl pareiškėjos H. F. prašymo ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą išduoti jos vyrui T. B. leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nagrinėti iš naujo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.