Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-12-03 · Administracinė byla Nr. A-143-896-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-03
Bylos Nr.
A-143-896-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
Kategorijos
  • 70.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 896/2009Procesinio sprendimo kategorija 70.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 336 408,34 Lt, įskaitant neišmokėtą 245 578,10 Lt (atsižvelgiant į infliaciją); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas; 3) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689) nustatytą atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, bet nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494). Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teigė, jog Lietuvos valstybė neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 278 638,76 Lt ir neišmokėjo 203 406,30 Lt, o visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 336 408,34 Lt. Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jo teises į įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nesilaikyta proporcingumo pusiausvyros tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 m. iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nuo pat jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Valstybė privalo savo prievolę įvykdyti ir visiškai atsiskaityti su juo už visą laikotarpį.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (b. l. 43 – 46) su skundu nesutiko.

Lietuvos valstybė nurodė, kad 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, artima valstybės nemokumui. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad būtų galima mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti pagrįsta bent kokiais įrodymais. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas Nr. 942) nutarė pakeisti 12 nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas, ratą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams ir kitiems pareigūnams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paminėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pabrėžė, kad vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėn. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Teigė, jog šioje byloje taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnis. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija.

Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepimu į skundą (b. l. 39 – 41) nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamoms funkcijoms vykdyti, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėjo, jog pareiškėjo keliamas klausimas dėl teisėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 str.) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines – technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Teigė, jog nagrinėjant bylą turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 149 – 159) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 90 429 Lt, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 23 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsniu, 4 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 straipsniu. Nurodė, jog šis administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjui sumažinto atlyginimo nuo 2000 m. sausio 1 d. Teismas nustatė, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 m. balandžio 10 d. įsaku Nr. XI-2860 atleido pareiškėją iš Mažeikių rajono liaudies teismo liaudies teisėjo pareigų ir 1989 m. balandžio 10 d. įsaku Nr. XI-2862 nutarė išrinkti Telšių liaudies teismo liaudies teisėju. Lietuvos Respublikos Prezidentas 1994 m. gruodžio 29 d. dekretu Nr. 485 paskyrė pareiškėją Vilniaus apygardos teismo teisėju. Lietuvos Respublikos Prezidentas 1996 m. lapkričio 25 d. dekretu Nr. 1116 paskyrė pareiškėją Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, o nuo 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjui atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494. Teismas, spręsdamas bylą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007. Pažymėjo, kad sprendžiant šį ginčą yra svarbu nustatyti, ištirti ir įvertinti: 1) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; 2) ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto; 3) ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Tik šių juridinių faktų visetas leistų konstatuoti pareiškėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumą. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, išanalizavo 1998, 1999, 2000, 2001 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatas, įvertino ekspertizės akto išvadas. Teismas padarė išvadą, kad tvirtinti, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nėra pagrindo, nes, lyginant atskirus rodiklius ar atskirus rodiklius vertinant atskirai, netgi galima būtų teigti, kad 1999 m. ekonominė ir finansinė padėtis buvo geresnė nei 1997 m. arba 1997 m. ir 1999 m. ekonominė ir finansinė padėtis buvo tolygi, be to, vertinant ir lyginant atskirus tiek ekonominius, tiek finansinius rodiklius, yra ir tam tikrų prieštaravimų (pvz., vertinant BVP rodiklį, teigiama, kad 1999 m. buvo sukurta daug daugiau gėrybių nei 1997 m., tačiau ekonominė padėtis blogesnė nei 1997 m.; vertinant „Sodros“ biudžetą, taip pat nurodoma, kad 1999 m. Valstybinio socialinio draudimo pajamos buvo didesnės nei 1997 m., tačiau padėtis blogesnė). Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 10 straipsnį, 13 straipsnio 1 dalį, 81 straipsnį, nurodė, jog spręsdamas šį administracinį ginčą taip pat vadovausis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškoje byloje suformuota praktika bei, siekdamas padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises ir nustatyti tiesą šioje byloje, savo iniciatyva vadovausis ne tik šioje byloje šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, bet ir kitais duomenimis, reikšmingais sprendžiant šią bylą. Analogišką ginčą su tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl neišmokėtos atlyginimų dalies nagrinėję teismai savo procesiniuose dokumentuose jau yra aktualius duomenis įvardiję ir juos analizavę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-01/2007). Įvertinęs įrodymus, teismas konstatavo, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvęs toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka ,,itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“, bei, nepaisant susiklosčiusios padėties, ginčo teisės aktų priėmimo metu kai kurių kategorijų darbuotojams, finansuojamiems iš valstybės biudžeto, buvo padidintas darbo užmokestis. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjo atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 2 d. sprendimu byloje De Santa prieš Italiją, DK 298 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2007 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, todėl pareiškėjui priteistina neišmokėto atlyginimo dalis, susidariusi nuo 2005 m. liepos 11 d. iki 2008 m. kovo 1 d. Teismas nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, atsižvelgiant į infliaciją, atmestinas, nes teisėjų darbo užmokesčio nustatymo, skaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato anksčiau paminėti teisės aktai, infliacija yra nuolat kintantis ekonominis procesas ir darbo užmokesčio dydžiui neturi įtakos. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti skirti lėšas ir mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, nurodė, kad teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjui nustatyti į ateitį, tai turėtų būti daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126, 127 str.). Tenkinant šiuos pareiškėjo reikalavimus būtų sukurta tokia teisinė situacija, kad pareiškėjui būtų mokamas kitoks atlyginimas (didesnis), nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams. Todėl šis klausimas spręstinas ne individualiu aktu – teismo sprendimu, o įstatymu. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė Lietuvos valstybės įgaliotos institucijos bei kurios buvo sumažintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, todėl šiuo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei kartu su skundu, nei jo atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas atmestinas (ABTĮ 44 str. 1, 2 d.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 162 – 165) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai taikė DK 298 straipsnį. Taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Atsakovai privalo patirtą nuostolį visiškai atlyginti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 str.).

2. Atsakovai, toliau mokėdami mažesnį atlyginimą, pažeidžia jo teises. Įstatymai nedraudžia vėl kreiptis į teismą su nauju pareiškimu ir prašyti priteisti toliau daromą nuostolį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (b. l. 167 – 170) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Lietuvos valstybė nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvo toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka ,,itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“, bei teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Teismo sprendimas nėra pagrįstas byloje surinktais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 174 – 176) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis. Teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė – konkretus teismas, todėl nagrinėjama byla nėra žalos atlyginimo byla pagal CK 6.271 straipsnį. Galimybė priteisti piniginių lėšų skirtumą, atsiradusį dėl infliacijos, nėra numatyta nei priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas, nei atlyginant patirtą žalą, todėl teismas pagrįstai atmetė šią pareiškėjo skundo dalį.

2. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę – įpareigoti atsakovus toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 numatytą atlyginimą, pareiškėjui nustatyti į ateitį, kadangi tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126, 127 str.). Teismas pagrįstai atmetė šį pareiškėjo reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinė byla nutrauktina.

Pareiškėjas V. V. ir atsakovai (per jų įgalintus atstovus) pateikė teismui tarp pareiškėjo ir atsakovų pasirašytą taikos sutartį. Pareiškėjas taikos sutartyje atsisako visų skundo reikalavimų šioje administracinėje byloje ir taikos sutartimi išsprendžia visus ginčus šioje byloje. Pareiškėjas ir atsakovai prašo patvirtinti taikos sutartį, bylą nutraukti.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nagrinėjamoje byloje pagal įstatymo analogiją taikytinos CK ir Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos.

CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, taip realizuodamos dispozityvumo principą, t.y. teisę įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.).

Pareiškėjo ir atsakovų taikos sutartyje pareiškėjas ir atsakovai nurodė, kad jiems yra žinoma, kad, teismui patvirtintus taikos sutartį ir bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 102 str. 3 d.). Pateikta taikos sutartis (b. l. 185-186) išreiškia pareiškėjo ir atsakovų valią taikiai išspręsti kilusį šioje byloje ginčą, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, todėl yra pakankamas pagrindas ją patvirtinti (ABTĮ 4 str. 6 d., CK 6.983 str., CPK 42 str. 2 d., 140 str. 3 d.).

ABTĮ 52 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ši pareiškėjo teisė – atsiimti skundą, apima ir bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos metu (2008 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-729/2008, 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009). Pareiškėjui taikos sutartimi atsisakius visų skundo reikalavimų ir teismui patvirtinus taikos sutartį bei nesant teisinių kliūčių atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą nutraukti administracinę bylą, byla nutraukiama, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p., 140 str. 1 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, CPK 140 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti.

Patvirtinti pareiškėjo V. V. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei atsakovo Lietuvos apeliacinio teismo pasirašytą taikos sutartį, pagal kurią šalys sutarė, kad:

1. Šalys pripažįsta ir sutinka, kad pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį sudaro per šio Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., pareiškėjui išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jam išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas už trejus metus nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d., iš viso – 103 517, 38 Lt (neatskaičius mokesčių).

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, įsipareigoja šios sutarties 1 punkte nurodytą sumą pervesti kasmet proporcingai valstybės biudžete numatytai nesumokėtai darbo užmokesčio daliai išmokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 2009 m. iki 2012 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo darbovietę (Lietuvos apeliacinį teismą), kuri atskaitys privalomus mokėti mokesčius ir perves likusią sumą į pareiškėjo nurodytą sąskaitą.

3. Pareiškėjas pripažįsta, kad šios sutarties 1 punkte nurodyta suma sudaro visą jam priklausančią nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir įsipareigoja nereikalauti atlyginti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies už kitą laikotarpį.

4. Jeigu teismo sprendimas dėl taikos sutarties patvirtinimo įsiteisėja po to, kai dalis neišmokėtos darbo užmokesčio dalies jau išmokėta pagal įstatymą, ji įskaitoma kaip įsiteisėjusio teismo sprendimo dalies vykdymas.

5. Prievolė laikoma įvykdyta nuo piniginių lėšų pervedimo į Lietuvos apeliacinio teismo sąskaitą momento. Atsakovas (Lietuvos valstybė) neatsako už teismo veiksmus po lėšų pervedimo momento.

6. Pareiškėjas atsisako visų skundo reikalavimų administracinėje byloje Nr. A143-896/2009. Šalys taikos sutartimi išsprendžia visus ginčus šioje administracinėje byloje.

7. Patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas už teisines ir atstovavimo paslaugas, kiekviena šalis padengia savo lėšomis ir viena iš kitos nereikalauja.

8. Šalys patvirtina, kad joms yra žinomos šios taikos sutarties sudarymo ir administracinės bylos nutraukimo teisinės pasekmės.

9. Šalys pareiškia ir garantuoja, kad ši taikos sutartis nereglamentuoja klausimų, susijusių su šalių teisiniu statusu ir veiksnumu, viešąja tvarka, ir klausimų, kuriuos reglamentuoja imperatyvios teisės normos; taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir (ar) gerai moralei ir viešajam interesui; nėra kitų aplinkybių, kurios galėtų būti teisinis pagrindas pripažinti šią taikos sutartį negaliojančia ir (ar) niekine.

10. Šalys pareiškia ir garantuoja, kad turi visišką veiksnumą, teises ir įgalinimus pagal taikytinus įstatymus ir kitus teisės aktus, sudaryti ir įvykdyti šią taikos sutartį.

11. Šalys pareiškia, kad šią taikos sutartį perskaitė, jos turinį, prasmę ir teisines pasekmes suprato ir, kaip atitinkančią jų valią, priima ir pasirašo.

12. Šalys pripažįsta, kad ši taikos sutartis yra sudaryta gera valia ir dėl to viena kitai jokių pretenzijų neturi ir ateityje nereikš.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė