Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Klaipėda atvirai“ skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – J. S., M. V.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Klaipėda atvirai“ pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. EKS-09/22 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo ji pripažino, kad M. V. publikacijoje „Santykiai Klaipėdos prokuratūroje: bendradarbės vadinamos k***mis ir „klimaksinėmis“?“ (atviraklaipeda.lt, 2022 m. sausio 10 d.) (toliau – ir Publikacija) buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 21 straipsnis.

Pareiškėja nurodo, kad Komisijos Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovė faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, todėl padarė netinkamas išvadas.

Atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 54 straipsnį.

Akcentuoja, jog pareiškėjos VšĮ „Klaipėda atvirai“ žurnalistas, Publikacijos autorius M. V. nuorodė informacijos šaltinį, ji buvo pasakyta Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose viešo teismo posėdžio, kuriame buvo nagrinėjama V. G. skundžiama tarnybinio patikrinimo išvada ir generalinės prokurorės priimtas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo.

Publikacijoje buvo dėstomi teiginiai: „Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose išnagrinėta byla, kurioje V. G. skundžia tarnybinio patikrinimo išvadas ir generalinės prokurorės pernai liepą pasirašytą įsakymą jai paskirti nuobaudą”; „Teismo posėdžio metu prokurorė dėstė, kad pernai vasario 18- ąją ji dirbdama nuotoliniu būdu per pietų pertrauką kartu su A. G. važiavo į miestą ir jam pasakė, kad grįžtant užsuks į prokuratūrą ir pasiims bylą”; „Anot jos, S. S. tada pasakė, kad jai <...> (necenzūrinis žodis), kas ateina ir paima bylas, bet dėl to priekaištavo apylinkės prokurorė J. S., kuriai „visada viskas blogai”, nes ji „klimaksinė”; „V. G. teigė, jog yra visiška netiesa, kad pavadino savo kolegę J. S. (necenzūrinis žodis); „Kodėl S. turėčiau vadinti necenzūrinias žodžiais? Visiškas melas. Kai aš pasakiau, kad S. ją pavadino „klimaksine”, niekas nekreipia dėmesio. <.. .> Ji pašoko, sakė <...> (necenzūrinis žodis). <...> Mūsų pokalbio juk niekas negirdėjo. Kaip jos žodis gali reikšti daugiau nei mano? Jei mes taip baudžiamosiose bylose įrodinėtume kaltę, toli nenužingsniuotume”, - dėstė prokurorė”.

Pareiškėja pažymi, jog Regiono apygardos adminstracinis teismas administracinėje byloje Nr. I3-211-609/2022 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01235-2021-1) 2022 m. sausio 27 d. sprendime nurodė, jog: „Būdama valstybės pareigūnė (prokurorė), pareiškėja nesilaikė prokurorui taikomų aukštų elgesio (etikos) ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, vartojo moralės ir etikos nuostatų neatitinkančią, įžeidžiančią terminiją, tokiu savo elgesiu diskredituodama gerą prokuroro vardą, sumenkindama prokuratūros autoritetą, t. y. 2021 m. vasario 23 d. apie 16 val. viešoje vietoje - Klaipėdos apygados prokuratūroje, esančioje (duomenys neskelbtini), DVS 119 kabinete, tuo metu savo darbo vietoje dirbusios DVS vyriausiosios specialistės S. S. paklausė, kuri vieta jai skauda dėlto, kad ateina A. G. ir paima jai nukreiptus dokumentus. Po to, S. S. nespėjus atsakyti, pakeltu ir nepagarbiu tonu, vartodama necenzūrinius žodžius, pareiškė, kad S. S. nieko nebuvo padaryta, todėl koks jai skirtumas, kas paima dokumentus ir kam dėl jų jai reikia čia važiuoti. Sakė, kad A. G., prokuratūroje pradirbęs 19 metų, nieko blogo nepadarė, teiravosi, kodėl S. S. kelia tai į viešumą, juolab, kad čia prokuratūroje viskas yra supuvę, kad čia dirba visi bjaurūs žmonės. S. S. pasakius, kad negalima niekam nesakant pašaliniam asmeniui paimti bylas, kad ji tuo metu ne viena buvo kabinete ir neteko žado dėl tokio A. G. elgesio, paminėjus bylų paėmimo metu kabinete buvusias J. S. ir A. M., pareiškėja dar labiau įpyko, J. S. išvadino „sena kurva ir padla“ bei kitais necenzūriniais žodžiais, kurių S. S. pažodžiui negalėjo atkartoti dėl patirto streso”.

Atkreipia dėmesį į tai, jog Publikacijoje aprašomi viešieji asmenys - prokurorai. Publikacijoje aprašytas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teismo posėdis buvo viešas, jame buvo aiškinamasi situaciją visuomenei itin svarbioje institucijoje – prokuratūroje, todėl visuomenė šiuo atveju turi teisę gauti visą tikslią teismo posėdžio metu pateiktą informaciją.

Pareiškėja pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pamatų ir viena pagrindinių sąlygų jos progresui bei kiekvieno asmens savęs realizavimui. Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, ji taikoma ne tik informacijai ir idėjoms, kurios sutinkamos palankiai ar laikomos neįžeidžiančiomis ar sutinkamos abejingai, tačiau ir tokioms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir atviro mąstymo reikalavimai, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“. Saviraiškos laisvei yra taikomos išimtys, kurios, vis dėlto, turi būti aiškinamos siaurai, o ribojimų poreikis turi būti nustatytas įtikinamai (Europos Žmogaus Teisių Teismo plenarinės sesijos 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 49 p.); 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 21279/02 ir 36448/02), 45 p.), sprendimas Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), 101 p.).

Nurodo, jog Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio garantuojama saviraiškos ir informacijos laisvė yra vienas iš pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindų - vertybių, kuriomis pagal Europos Sąjungos Sutarties 2 straipsnį grindžiama Sąjunga, dalis (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Privacy International prieš Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs ir kt, C- 623/17, 62 p. ir jame nurodytą praktiką).

Pareiškėja pažymi, jog vertinant ginčo situaciją svarbu yra atsižvelgti į esminį „viešojo sergėtojo“ vaidmenį, kurį žiniasklaida atlieka demokratinėje visuomenėje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Goodwin prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 17488/90), 39 p.; 1999 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Bladet Troms0 ir Stensaas prieš Norvegiją (pareiškimo Nr. 21980/93), 59 p.). Nors ji privalo neperžengti tam tikrų ribų, konkrečiai, susijusių su kitų asmenų reputacija ir teisėmis, jos pareiga vis dėlto yra skleisti (būdu, atitinkančiu jos pareigas ir atsakomybę)informacija ir idėjas visais viešojo intereso klausimais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 24 d. sprendimas byloje De Haes ir Gijselsprieš Belgiją (pareiškimo Nr. 19983/92), 37 p.; 2001 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Thomaprieš Liuksemburgą (pareiškimo Nr. 38432/97), 45 p.; 2002 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Colombani ir kt. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 51279/99), 55 p.; 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Satakunnan Markkinaporssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 931/13), 125 p.). Nacionaliniams teismams taikant pernelyg griežtą požiūrį vertinant žurnalistų profesinį elgesį, pastarieji galėtų būti nepagrįstai atgrasyti nuo savo funkcijos informuoti visuomenę vykdymo. Todėl teismai privalo atsižvelgti į savo sprendimų galimą poveikį ne tik individualiems atvejams, bet ir žiniasklaidai apskritai (2011 m. balandžio 19 d. sprendimo Bozhkov prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 3316/04), 51 p.).

Atsakovė Komisija pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodo, jog Kodekso 21 straipsnyje numatyti profesinės etikos standartai, o būtent, reikalavimas savo kūriniuose vengti vartoti nepadorius, užgaulius žodžius ir posakius yra skirti ne tik žiniasklaidos kokybei užtikrinti, bet ir tam tikroms visuotinai pripažintoms vertybėms apsaugoti ir nėra siejami nei su skleidžiamos informacijos šaltiniu, nei su jos pobūdžiu ir (ar) kūrinio žanru. Antra, VIĮ 54 straipsnyje numatytas atleidimas nuo redakcinės atsakomybės nėra absoliutus ir gali būti ribojamas siekiant užtikrinti tinkamą pusiausvyrą su kitomis teisės aktų normomis, pavyzdžiui, VIĮ 19 straipsnio 2 dalimi, imperatyviai draudžiančia skleisti informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Sisteminė VIĮ analizė leidžia teigti, jog viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą (VIĮ 2 straipsnio 76 dalis, 43, 44 straipsniai). Aiškinant VIĮ nuostatas ir sprendžiant klausimą dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigų pabrėžtinas išskirtinis žiniasklaidos priemonių vaidmuo informuojant visuomenę, taip pat audiovizualinių žiniasklaidos priemonių betarpiškas ir itin platus poveikis visuomenės nuomonei (žr., pvz, 1991 m. balandžio 16 d. Europos žmogaus teisių komisijos sprendimą dėl priimtinumo byloje Purcell ir kiti prieš Airiją, pareiškimas Nr. 15404/89; EŽTT sprendimo Jersild prieš Daniją 31 punktą), o tai savaime suponuoja žiniasklaidos priemonių pareigą visais atvejais vertinti, ar skleidžiama informacija nepažeis trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Kaip matyti iš teismų praktikos, joje tokiais atvejais vertinama ar viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo savo teise (žr., pvz., EŽTT nutarimą Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Tapinas ir partneriai prieš Lietuvos Respubliką; 2001 m. spalio 17 d. LAT nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-988/2001). Teisėjų kolegijos manymu, kitoks VIĮ nuostatų aiškinimas nebūtų optimalus, nes neleistų užtikrinti tinkamos saviraiškos laisvės ir kitų konstituciškai svarbių vertybių pusiausvyros. Pavyzdžiui, aiškinant VIĮ nuostatas kitaip gautųsi, jog nėra pagrindo riboti viešosios informacijos skleidėjo teisę skleisti kito nei skleidėjas asmens išreikštą nuomonę net ir po to, kai kompetentingos institucijos konstatavo, kad tokia nuomonė pagal savo formą ar turinį akivaizdžiai žemina kito asmens garbę ir orumą, turi tikslą kitą asmenį pažeminti, o tokios nuomonės skleidimo saviraiškos laisvės užtikrinimo imperatyvai nebepateisina dėl jos neaktualumo. Taigi, tokiu atveju skleidžiant atitinkamą nuomonę būtų pažeidinėjami trečiųjų asmenų interesai prisidengiant tuo, jog atitinkamą nuomonę pirmasis paskelbė ne viešosios informacijos skleidėjas“.

Pažymi, jog atsakovė nekvestionuoja nei pareiškėjos atliekamo „viešojo sergėtojo“ vaidmens svarbos demokratinėje visuomenėje, nei, juo labiau, visuomenės teisės žinoti apie situaciją teisėsaugos institucijose, tačiau, Komisijos nuomone, nebūtų nukentėjęs nei Publikacijoje paskleistos informacijos tikslumas, nei viešasis interesas, jeigu Publikacijoje nebūtų kartojami į konkretų asmenį nukreipti užgaulūs ir įžeidūs žodžiai ar bent jau nebūtų atskleista šio asmens tapatybė, juo labiau, jis net nebuvo aprašomo teismo proceso dalyviu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. V. prašo teismo pareiškėjos VšĮ „Klaipėda atvirai“ skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. V. nurodo, jog Publikaciją rengė vadovaudamasis Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 3 straipsniu, kuris numato, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias. Visi teiginiai, pavardės, paskelbti Publikacijoje yra tikslūs, teisingi, nuskambėję viešame teismo posėdyje, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo M. V. yra įsitikinęs, kad visuomenė turi teisę žinoti visą tikslią, nenutylėtą, necenzūruotą informaciją, skelbiamą viešuose teismo posėdžiuose, jei ji nėra susijusi su nepilnamečiais asmenimis ar kai kitais teisės aktuose numatytais atvejais, kuomet ji laikoma neskelbtina. Šiuo atveju visa informacija, trečiojo suinteresuoto asmens M. V. nuomone, yra neabejotinai susijusi su viešuoju interesu - viešaisiais asmenimis, be to, itin svarbiu valstybės institutu - prokuratūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. S. prašo teismo pareiškėjos VšĮ „Klaipėda atvirai“ skundą atmesti.

Nurodo, jog pareiškėja nepagrįstai remiasi VIĮ 54 straipsniu ir net iškraipo šią teisės normą. Ši teisės norma aiškiai nurodo, už ką neatsako viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas - už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, tačiau šiuo atveju kalbama ne apie atsakomybę už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. S. pažymi, jog neabejotina, kad Publikacija - tai kūrinys, kuriame tendencingai ir neetiškai buvo perteikta informacija, viešai pasakyta per viešą teismo posėdį. Teigia, jog kreipdamasi į Komisiją nurodė šios Publikacijos tendencingumą ir neetiškumą.

Atkreipia dėmesį į tai, jog nors straipsnio pavadinime yra klaustukas, todėl iš esmės suprastina, kad kažkas Klaipėdos prokuratūroje galimai vadina „bendradarbes“ k***mis ir „klimaksinėmis“, bet toliau skleidžiama žinia, kad taip yra vadinama prokurorė J. S.: „Anot jos, S. S. tada pasakė, kad jai <...> (necenzūrinis žodis), kas ateina ir paima bylas, bet dėl to priekaištavo apylinkės prokurorė J. S., kuriai „visada viskas blogai“, nes ji „klimaksinė“.“... „V.G. teigė, jog yra visiška netiesa, kad pavadino savo kolegę J.S. <...> (necenzūrinis žodis).“ Nors pati Publikacija iš esmės yra/ turėjo būti apie prokurorę V. G. bei Regionų apygardos administracinio teismo išnagrinėtą bylą, tačiau Publikacijoje kaip suprastina, cituojama ar perpasakojama tai, ką V. G. kalbėjo teisme, kas reikštų, jog straipsnis yra akivaizdžiai tendencingas, nes iš esmės norėta parodyti, kas buvo kalbama apie prokurorę J. S. (į straipsnio esmę nukreipia pats straipsnio pavadinimas). Tokią išvadą patvirtina M. V. atsakymas į jos prašymą panaikinti straipsnyje jos vardą, pavardę ir/ ar inicialus: „Taigi, eidama Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės pareigas esate viešas asmuo ir negalite tikėtis tokio pat privatumo laipsnio, kaip privatus asmuo, juolab kad šioje publikacijoje aprašomas ne Jūsų asmeninis gyvenimas, o darbiniai santykiai, darbinė situacija - kai kurių bylos dalyvių liudijimu būtent Jūsų elgesys galimai buvo viena iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūroje kilusių konfliktinių situacijų priežastimi („Anot jos S. S. tada pasakė, kad jai <...> (necenzūrinis žodis), kas ateina ir paima bylas, bet dėl to priekaištavo apylinkės prokurorė J. S. <...>“). Darbinė atmosfera, santykiai prokuratūroje, atliekami tarnybiniai patikrinimai, profesinės ir net asmeninės prokurorų savybės yra itin svarbi informacija visuomenei dėl ypatingos prokuratūros misijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, daromų sprendimą, turinčių įtaką visai visuomenei, todėl ji turi teisę žinoti tokią informaciją, juolab paskelbtą viešai.“.

Atkreipia dėmesį, į tai kad, jei M. V. būtent taip iš kitų asmenų žodžių vertina J. S. „dalyvavimą“ šioje situacijoje ir tendencingai nurodė jos vardą, pavardę, tai turėjo tikslą sudaryti neigiamą nuomonę ne apie V. G. ir ne apie S.S., o būtent apie ją, tuo labiau, kad tai nebuvo „kai kurių bylos dalyvių liudijimas“ apie jos elgesį, o tai buvo tik V. G. galimai teisme pasakyti teiginiai. Pažymi, kad nei ji, nei S.S. nebuvo minėto teismo proceso dalyvės, be to, ji nedalyvavo S. S. ar V. G. „ginčuose“ darbe. J. S. nurodo, jog tokios žinios, ką V. G. pasakė teisme, skleidimas bei toks tendencingas nuomonės skleidimas apie ją ne tik žeidžia jos garbę ir orumą (nors su skundu kreipėsi ne dėl to), bet ir sukėlė neigiamas emocijas bei pergyvenimus, ir yra neetiškas, o ji ir kaip prokurorė, ir kaip asmuo buvo pažeminta, tuo labiau, kad V. G., kaip suprantama iš straipsnio, tik kalbėjo apie tai, ką pasakė S.S., arba neigė, kad vadino ją <...> (necenzūrinis žodis), o jos pareigų, vardo ir vardo inicialo bei pavardės paminėjimas šalia žodžių „klimaksinė“ ir <...> (necenzūrinis žodis) visai nebuvo reikalingas. Nurodo, jog tokia žinia, o tiksliau žinios skleidimas, bei kartu nuomonės skleidimas yra neetiškas, prieštarauja VIĮ pagrindiniams principams - pagarbos žmogui ir profesinės etikos normoms, Kodekso normoms.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo M. V. palaikė skundą jame išdėstytais argumentais, prašė skundą tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. S. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį informuota tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo pareiškėja Publikacija „Santykiai Klaipėdos prokuratūroje: bendradarbės vadinamos k***mis ir „klimaksinėmis“?“ (atviraklaipeda.lt, 2022 m. sausio 10 d.) buvo pripažinta pažeidusi Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 21 straipsnį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2022 m. sausio 10 d. pareiškėja VšĮ “Klaipėda atvirai” atviraklaipeda.lt, paskelbė trečiojo suinteresuoto asmens M. V. Publikaciją „Santykiai Klaipėdos prokuratūroje: bendradarbės vadinamos k***mis ir „klimaksinėmis“?“. Šioje Publikacijoje buvo pateikta informacija iš Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 30 d. viešo teismo posėdžio administracinės bylos Nr. I3-211-609/2022 pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo (dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo) panaikinimo (toliau – ir Administracinė byla).

Publikacijoje nurodoma: „Teismo posėdžio metu prokurorė dėstė, kad pernai vasario 18-ąją ji dirbdama nuotoliniu būdu per pietų pertrauką kartu su A. G. važiavo į miestą ir jam pasakė, kad grįžtant užsuks į prokuratūrą ir pasiims bylą. Bevažiuojant jai esą paskambino Australijoje gyvenantis sūnus, kurio yra nemačiusi penkerius metus, ir ji liko automobilyje kalbėti telefonu, o A. G. neva pasakęs, kad eina pas kolegą, nuėjo į prokuratūrą. Iš ten jis jau grįžo su byla ir pasakė, kad ją paėmė, kad nereikėtų laukti. „Kai parnešė bylą, tebekalbėjau su telefonu. Paskui jam sakiau, kad nelandžiok, neiminėk nieko. Suprantu, kad jis negalėjo imti, bet ką man reikėjo daryti. Bėgti atgal? Suprantu, jei būtų paėmęs bet koks kitas žmogus, nesusijęs su prokuratūra. Bet jis ten dirbęs 19 metų, jį kiekviena pelė pažįsta ten. S. (S. S., Klaipėdos apygardos prokuratūros Dokumentų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė - M. V.) paklausė, ji leido. Paprasta buitinė situacija”, - kalbėjo V. G.. Tačiau vien šiuo epizodu situacija neužsibaigė. Anot prokurorės, po poros dienų ji vėl važiavo į darbovietę pasiimti kitų dokumentų ir žmonės, kurių vardų ir pavardžių V. G. nenorėjo atskleisti, jai esą pasakė, kad S. S. „kelia didelį triukšmą” dėl to, kad A. G. paėmė bylą, išvadino jį benamiu, besivalkiojančiu po prokuratūrą. „Man buvo neskanu girdėti, nes taip kalbama apie mano sutuoktinį. Dar kartą jo paklausiau, kaip viskas įvyko. S. pati leido pasiimti jam tą bylą, o dabar taip šneka. Skaudu girdėti, kai vyrą vadina valkata, benamiu. Tad kitą kartą jau paklausiau S., kuri vieta jai skauda, kad A. ateina į prokuratūrą? Jis 19 metų dirbo, turi kolegų, su kuriais gali pasikalbėti, juk jam neuždrausta ateiti. Paklausiau po to, kai išgirdau, kad taip komentuoja, kai dar prieš kelias dienas linkėjo didžiausios sėkmės kovojant su Generaline prokuratūra. Natūraliai iššaukė nuoskaudą”, - dėstė V. G.. Anot jos, S. S. tada pasakė, kad jai_pochui, kas ateina ir paima bylas, bet dėl to priekaištavo apylinkės prokurorė J. S., kuriai „visada viskas blogai”, nes ji „klimaksinė”. „O jos geria kavą, bendrauja, aš pakraupau. Sakiau, kaip viskas pas jus supuvę, vienas ant kito kraunat, nors kavą geriat. S. yra persipykusi su puse prokuratūros, nors mes su ja iki tol nebuvome susipykusios”, - kalbėjo V. G. Teisme liudijo ir dalį šio moterų ginčo girdėjusi Klaipėdos apygardos prokuratūros Dokumentų valdymo skyriaus vedėja Ž. Ž., po kurios parašyto tarnybinio pranešimo buvo pradėtas tyrimas dėl etikos pažeidimo. Anot Ž. Ž., eidama pro šalį ji išgirdusi pakeltus balsus ir užėjusi į kabinetą pasižiūrėti, kas vyksta. Ten pamatė susinervinusią V. G., o S. S. esą buvo pasimetusi, stovėjo ir tylėjo. „Nekonspektavau, kokius necenzūrinius žodžius sakėt. Aš tokių žodžių nevartoju, man nepriimtina. <.. .> Jeigu tuo metu rašiau, taip žinojau, dabar neatsimenu. Negalėjau sukurti atsisėdus rašyti paaiškinimą, dabar neatsimenu. <.> Susidarė įspūdis, kad Sigutė buvo užpulta”, - atsakydama į V. G. klausimus liudijo Ž. Ž. Bylą nagrinėjančiai teisėjai E. K. pasitikslinus, ar V. G. šio ginčo metu keikėsi, prokurorė teigė, kad S. S. žinoma „kaip labai konfliktiška asmenybė” ir ji buvo save „morališkai nuteikusi”, kad nevartotų jokių necenzūrinių išreiškimų, nekalbėtų pakeltu tonu. V. G. teigė, jog yra visiška netiesa, kad pavadino savo kolegę J. S. <...> (necenzūrinis žodis). „Kodėl S. turėčiau vadinti necenzūrinias žodžiais? Visiškas melas. Kai aš pasakiau, kad S. ją pavadino „klimaksine”, niekas nekreipia dėmesio. <...> Ji pašoko, sakė <...> (necenzūrinis žodis). <...> Mūsų pokalbio juk niekas negirdėjo. Kaip jos žodis gali reikšti daugiau nei mano? Jei mes taip baudžiamosiose bylose įrodinėtume kaltę, toli nenužingsniuotume”, - dėstė prokurorė. Pasak V. G., ji tik naudoja žodžius blemba, blyn, o „rimtesnių” esą šio ginčo metu tikrai nesakė. Teisėjai paklausus, „ar tinka prokurorui savo asmeninio gyvenimo aiškintis prokuratūroje”, „ar oriai atrodo prokuroras, kuris aiškinasi su raštinės darbuotoja lovos klausimus”, V. G. teigė, kad ją žeidžia toks komentaras. „Tai - ne lovos klausimas. Aš su ja nesiaiškinau, kaip miegu su G., po kokia kaldra miegu. Aš nesiaiškinau lovos reikalų”, - teigė V. G.. Byloje Generalinei prokuratūrai (GP) atstovavusiam jos Vidaus tyrimų skyriaus prokurorui A. K. replikavus, kad V. G. nebuvo deklaravusi santykių su A. G. (tuo metu dar nebuvo su juo susituokusi ir turėjo Ž. pavardę), prokurorė teigė, jog „visi prokuratūroje žinojo, kad jis yra mano vaiko tėvas”. „Mes visaip gyvenome”, - teigė V. G.. Ji patvirtino, kad deklaravo santykius su A. G. tik kai jau buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, bet tai esą buvo susiję ne su juo, o su planuota santuoka.“.

2022 m. sausio 13 d. trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė J. S. kreipėsi VšĮ „Klaipėda atvirai“ redaktorių M. V. prašydama pašalinti iš Publikacijos jos vardą, pavardę ir/ ar inicialus, viešai atsiprašyti bei panaikinti straipsnį arba panaikinti straipsnyje jos vardą, pavardę ir/ ar inicialus. Be to, nurodė, jog Publikacija yra neetiška ir tendencinga. Nors Publikacijos antraštėje ir yra klaustukas, kas leidžia suprasti, jog Klaipėdos prokuratūroje kažkas bendradarbes galimai vadina „k***mis“ ir „klimaksinėmis“, toliau tekste skleidžiama žinia, jog taip yra vadinama tik ji - prokurorė J. S.. Anot J. S., ji apskritai nebuvo Publikacijoje aprašomo teismo proceso dalyvė ir nedalyvavo S. S. ar V. G. ginčuose darbe, tačiau Publikacijoje tendencingai norėta parodyti, kas buvo kalbama būtent apie ją, tai akcentuojama Publikacijos antraštėje. J. S. manymu, toks tendencingas nuomonės apie ją skleidimas žeidžia jos garbę ir orumą, yra neetiškas ir žemina ją kaip prokurorę ir asmenį, juo labiau, kad V. G., kaip galima suprasti iš Publikacijos, tik kalbėjo apie tai, ką pasakė S. S., arba neigė, kad vadino ją <...> (necenzūrinis žodis), o J. S. pareigų, vardo ir pavardės paminėjimas šalia žodžių „klimaksinė“ ir <...> (necenzūrinis žodis) visai nebuvo būtinas.

VšĮ „Klaipėda atvirai“ raštu informavo J. S., kad ji yra viešas asmuo, o Publikacija buvo parengta pagal teiginius, kuriuos bylos dalyviai išsakė viešo teismo posėdžio metu, todėl pagal VIĮ 54 straipsnio nuostatas atsakomybė už juos tenka ne viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui, o renginio organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims.

J. S. pateikė skundą Komisijai.

Komisijai pateiktuose paaiškinimuose Publikacijos autorius M. V. nurodė, jog savo poziciją yra išdėstęs atsakyme į J. S. 2022 m. sausio 13 d. pareiškimą ir prašė juo vadovautis. J. S. skundo žodinio nagrinėjimo metu Publikacijos autorius M. V. Komisijai papildomai paaiškino, jog Publikacijos tikslas buvo parodyti, kokie žmonės dirba prokuratūroje, ir jis, kaip žurnalistas, savo pareigą atliko nešališkai ir maksimaliai tiksliai perteikė informaciją iš teismo posėdžio.

Ginčijamu Sprendimu Komisija konstatavo, jog Publikacijoje paviešinti J. S. skirti epitetai yra užgaulūs ir nukreipti į ją ne kaip į prokurorę ar valstybės pareigūnę, o kaip į asmenį. Komisijos vertinimu, viešo intereso platinti J. S. atžvilgiu teisme išsakytus užgaulius ir įžeidžius žodžius nebuvo ir Publikacijoje buvo galima jų išvengti. Publikacijoje aprašoma situacija neabejotinai yra svarbi ir visuomenė turi teisę apie ją sužinoti, tačiau žurnalistas turėjo atsirinkti, kokia informacija yra tinkama viešinti ir nekartoti užgaulių žodžių, taip juos paviešinant dar platesnei auditorijai, arba bent jau neatskleisti J. S. vardo ir pavardės. Komisija pripažino, jog Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 21 straipsnis.

Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. Pagrindiniai visuomenės informavimo principai įtvirtinti VIĮ 3 straipsnyje. Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises (VIĮ 3 straipsnio 2–4dalys). Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Etikos kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir VIĮ (VIĮ 43 straipsnio 1 dalis). VIĮ 46 straipsnio 1dalyje įtvirtinta, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija savo veikla siekia užtikrinti Etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-574-556/2022). Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94), 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 64816/01), 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 22824/04). Tačiau saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais. Turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr., pvz., mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina) EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28871/95).

Etikos kodeksas (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. gegužės 19 d.) buvo priimtas 2016 m. vasario 29 d. viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime.

Pagal Etikos kodekso 1 straipsnį galimybė gauti ir skleisti informaciją, būdama viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti teisingos jų pusiausvyros.

Etikos kodekso 21 straipsnyje, kurio pažeidimu remtasi priimant ginčo sprendimą, įtvirtinta nuostata, jog taisyklinga kalba, kalbos kultūra yra vienas svarbiausių žurnalisto profesinių reikalavimų. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai savo kūriniuose turi vengti vartoti nepadorių, užgaulių žodžių ir posakių.

VIĮ įstatymo 54 straipsnis įtvirtina redakcinės atsakomybės netaikymą ir atleidimą nuo žalos atlyginimo. Pagal VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo viešai pasakyta per atvirus posėdžius <…> , o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šios nuostatos esmė yra ta, jog tas, kuris paskelbė informaciją, kuri pateikta nurodytu būdu, nėra atsakingas už turtinės ar neturtinės žalos, jei ji būtų patirta, atlyginimą. Ši nuostata iš esmės skirta apsaugoti viešosios informacijos rengėją ir (ar) skleidėją), kuri tik paskelbia informaciją, kuri išsakyta atviro posėdžio metu.

VIĮ įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog draudžiama skleisti informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Pareiškėjos teigimu, Komisija nepagrįstai konstatavo Etikos kodekso 21 straipsnio pažeidimą, kadangi Publikacijos tikslas buvo informuoti visuomenę apie situaciją Klaipėdos apygardos Klaipėdos apylinkės prokuratūroje, be to, buvo tiksliai cituojamas informacijos šaltinis, t. y. cituojami viešo teismo posėdžio metu prokurorės duoti paaiškinimai, todėl pareiškėjai negali būti taikoma redakcinė atsakomybė.

Pažymėtina, jog prie nagrinėjamos bylos buvo prijungtas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų Administracinės bylos 2021 m. gruodžio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas, kuris patvirtina, jog viešo teismo posėdžio metu proceso dalyvė (pareiškėja) V. G. vartojo necenzūrinius žodžius bei užgaulius, įžeidžiančius žodžius prokurorės J. S. atžvilgiu. Kaip minėta, Publikacijos antraštėje retoriškai klausiama, ar Klaipėdos prokuratūroje bendradarbės vadinamos “k***vomis” ir “klimaksinėmis”, o Publikacijos tekste nurodoma, jog pareiškėjos (V. G.) kolegė teisme teigė, esą kita judviejų kolegė yra sakiusi, jog pareiškėjai (V. G.) “visada viskas blogai, nes ji “klimaksinė”, ir neigė, jog pati pareiškėją vadino <...> (necenzūrinis žodis).

Ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog trečiasis suinteresuotas asmuo M. V. Publikacijoje tiksliai citavo viešo teismo posėdžio metu išsakytus teiginius/ žodžius prokurorės J. S. atžvilgiu, nėra. Taip pat nėra ginčo, jog Publikacijoje nurodyti epitetai “k***va” bei “klimaksinė” yra itin užgaulūs. Taigi, iš Publikacijos teksto bei antraštės, akivaizdu, kad aukščiau nurodyti ginčo teiginiai (epitetai) nėra viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) kūryba. Publikacijoje nurodyti ginčo teiginiai yra išsakyti aiškaus šaltinio, kuris žurnalisto M. V. straipsnyje yra nurodytas.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog šioje byloje sprendžiant dėl ginčo Publikacijos antraštės ir teiginių žeminančio turinio vertinimo, svarbu įvertinti, ar pareiškėjos pasakytais ginčo teiginiais bei antrašte buvo siekiama prisidėti prie viešojo intereso diskusijos, ar turi vienintelį tikslą patenkinti „auditorijos“ smalsumą. Teismo vertinimu, viešosios informacijos skleidėjas turi, kiek įmanoma, atsižvelgti į skelbtinos informacijos poreikį bei poveikį. Nagrinėjamu atveju teismas visiškai sutinka su atsakove, jog aukščiau minėti epitetai yra nukreipti į J. S. ne kaip į prokurorę ir valstybės pareigūnę, o kaip į asmenį. Šiuo gi atveju viešo intereso platinti J. S. atžvilgiu teisme išsakytus užgaulius ir įžeidžius žodžius nebuvo, be to, Publikacijoje, kurios paskleidimo mastas yra platus, buvo galima jų išvengti. Teismas iš esmės sutinka su pareiškėja, kad Publikacijoje nagrinėjama tema neabejotinai turi viešąjį interesą. Ginčo Publikacijoje pristatomi (nagrinėjami) klausimai susiję su institucijos, kurios paskirtis – vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turėtų galimybę efektyviai prisidėti prie viešosios diskusijos, skleisdami informaciją, o visuomenė turi teisę būti apie tai informuota. Taigi, teismas neginčija, jog visuomenė yra suinteresuota gauti objektyvią informaciją ir turi teisę žinoti skleidžiamą informaciją, tačiau epitetai paskleisti apie trečiąjį suinteresuotą asmenį J. S. Publikacijoje aiškiai nurodant jos pavardę, teismo vertinimu, neprisidėjo prie jokios visuomenei diskusijos reikšmingo klausimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėjos siekį informuoti objektyviai visuomenę apie santykius prokuratūroje buvo galima ir išvengiant užgaulių ir įžeidžiančių žodžių panaudojimo konkrečios prokurorės atžvilgiu, t. y. nebūtų nukentėjęs nei Publikacijoje paskleistos informacijos tikslumas, nei viešasis interesas, jeigu Publikacijoje nebūtų kartojami į konkretų asmenį nukreipti užgaulūs ir įžeidūs žodžiai ar bent jau nebūtų atskleista šio asmens tapatybė, juo labiau, kad trečiasis suinteresuotas asmuo J. S., net nebuvo aprašomo teismo proceso dalyviu.

Iš aukščiau išdėstyto, darytina išvada, jog Komisijos sprendimas pripažinti pareiškėją pažeidus Etikos kodekso 21straipsnyje įtvirtintas profesinės etikos normas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teismas nepasisako dėl kitų pareiškėjos skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos „Klaipėda atvirai“ skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.