Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-07-13 · Civilinė byla Nr. 2A-189-619/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-07-13
Bylos Nr.
2A-189-619/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-20431-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė, Vytautas Zelianka
Ieškovas
A. D.
Atsakovas
V. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr.2A-189-619/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20431-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.2; 3.3.1.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui V. B. dėl uzufrukto nustatymo į mirusio sugyventinio turtą ir atsakovo V. B. priešieškinį ieškovei A. D. dėl iškeldinimo, ir

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė A. D. ieškiniu prašė nustatyti jai uzufrukto teisę gyventi iki gyvos galvos bute/patalpoje - kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šis butas buvo įsigytas jos sugyventinio L. Č. pagal 1995-11-10 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 8920, su kuriuo ji bendrai gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 1994 m. gruodžio 27 d.. L. Č. 2013 m. gruodžio 26 d. mirus, butą po jo mirties pagal 2014-04-22 paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą paveldėjo V. B.. Ieškovė pilnai išlaikė L. Č., viena dengė buto komunalinių mokesčių, remonto išlaidas, pirko televizorių, mikrobangų krosnelę, nes L. Č. niekur nedirbo. Ieškovė nuo 1984 metų buvo 2 grupės invalidė, o nuo 2005-12-20 iki 2019-07-13 jai nustatytas 70 % netektas darbingumas. Ieškinį prašė tenkinti CK 3.234 str. pagrindu, nurodydama, kad bendrai pragyventa 19 metų, bendru sutarimu pagerintas ieškovės lėšomis butas, beveik 20 metų mokėti komunaliniai mokesčiai. Kito gyvenamojo ploto ieškovė neturi, jos turtinė padėtis ypatingai sunki. Su atsakovo priešiniu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas V. B. su ieškiniu nesutiko, priešiniu ieškiniu prašė iškeldinti ieškovę A. D. su visais jai priklausančiais daiktais iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas 2014-04-22 paveldėjo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė be teisėto pagrindo gyvena bute, į raginimus išsikeldinti nutraukus panaudos sutartį ieškovė nereagavo. Pažymėjo, kad palikėjas niekada nebuvo išreiškęs valios palikti butą ar jo dalį ieškovei, leisti butu naudotis iki gyvos galvos, ieškovė gyveno bute panaudos teisėmis, todėl turėjo pareigą mokėti mokesčius, o nupirktus daiktus gali išsinešti. Atsakovui nustatytas 20% darbingumas, jis yra neįgalus, nevaikšto, šiuo metu gyvena socialiniame būste. Tuo tarpu ieškovei priklauso 1/2 pastato su priklausiniais adresu Mikalavos k. 7, Aukštadvario sen., Trakų raj., todėl atmestini teiginiai, kad jai butas reikalingesnis.

Pirmosios instancijos priimto teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešinį ieškinį tenkino. Teismas iškeldino ieškovę A. D. su visais jai priklausančiais daiktais iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė iš ieškovės A. D. atsakovui V. B. 476,42 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Šis įstatymas dar nėra priimtas, todėl CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos (LAT 2008 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008). Laikė nustatytu, kad šalys nėra sugyventiniai, o ieškovės sugyventinis L. Č. jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), testamentu paliko atsakovui, atsakovas butą pagal testamentą priėmė. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl ieškovės ir L. Č. bendro ūkio vedimo, į tai, kad šalys nėra sugyventiniai, nėra priimto Partnerystės įstatymo, bei faktą, kad ginčo butas įsigytas ne už ieškovės lėšas, o ieškovė tik prisidėjo prie buto išlaikymo, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio ir leisti jai uzufrukto pagrindu naudotis ginčo butu iki gyvos galvos nei pagal ieškovės nurodytą pagrindą (CK 6.234 str.), nei kitu teisiniu pagrindu. Nustatęs, kad ieškovė patalpą naudoja be atsakovo sutikimo, tuo pažeisdama jo nuosavybės teises (CK 4.93, 4.95 straipsnis) bei be kito teisėto pagrindo, tenkino priešinį ieškinį.

III. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos ieškinį tenkinti ir nustatyti ieškovei uzufrukto teisę gyventi iki gyvos galvos bute/patalpoje - kambaryje (duomenys neskelbtini)., o atsakovo priešinį ieškinį atmesti. Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas, kuriame yra išsamiai išdėstytos faktinės bylos aplinkybės ir teismo sprendimo argumentai iš esmės yra grindžiamas šiais argumentais:

Remiantis CK 1.5 str. 3 ir 4 d. aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pagal CPK 3 str. 6 ir 7 d. - jeigu nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo materialinį ar procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, o jeigu nėra, vadovaujasi bendraisiais teisės principais. Byloje teismas, nustatęs, kad nėra iki šiol priimto Partnerystės įstatymo, ieškinį atmetė vien tik tuo motyvu, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos, kas patvirtina, jog toks teismo sprendimas neatitinka CPK 270 str. 4 d. reikalavimų motyvuoti ir pagrįsti teismo sprendimą. Apeliantės nuomone, nesant Partnerystės įstatymo, teismas privalėjo taikyti įstatymą reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu tokio nėra, vadovautis bendraisiais teisės principais, teisingumo, sąžiningumo ir kitais kriterijais, o kadangi netaikė ir nesivadovavo, padarė nepagrįstas išvadas. Teismo prielaidos, kad ieškovė su L. Č. nurodytame bute kartu gyveno maždaug nuo jo įsigijimo, neatitinka byloje surinktų įrodymų, nes liudytojas A. P. nurodė, kad ieškovė su L. Č. bute apsigyveno 1994 m. rudenį ar žiemą, ką patvirtino teisme liudytoja L. R.. Neatitinka byloje surinktų įrodymų ir teismo išvada, kad ieškovė prisidėjo prie buto išlaikymo, nes ji butą išlaikė išskirtinai viena - tą patvirtina liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, paskolos sutartys, mokėjimo kvitai ir kt. įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei yra 55 metai, bendrai pragyventa 19 metų, ieškovė iš savo lėšų, bendru su L. Č. susitarimu, jo sutikimu ir pritarimu šį butą pagerino, ji viena beveik 20 metų nurodytą turtą išlaikė ir iki šiol išlaiko, į tai, kad ji yra invalidė - netektas net 70 proc. darbingumas, kito gyvenamojo ploto Vilniaus mieste neturi, o atsakovas turi, kaip ir finansinių galimybių įsigyti butą, jos turtinė padėtis sunki, byloje turi būti taikyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai ir jais vadovaujantis spręstina, kad ginčo butas ieškovei reikalingesnis, todėl likusį bendrai gyvenant ir bendrai įgytą ir naudotą ginčo butą būtų tikslinga palikti ieškovei uzufrukto teise iki jos gyvos galvos, o tenkinus ieškinį, priešinis ieškinys atmestinas.

Atsiliepimas

Atsakovas V. B. pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai sprendė, kad CK trečiosios knygos VI dalies XV skyrius dar negalioja, nes nėra priimta specialaus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką. Apeliantė ir palikėjas gyveno nesusituokę, todėl šių asmenų turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Apeliantas nesutinka su skundo motyvais ir pritaria teismo konstatuotai aplinkybei, kad negali būti varžoma atsakovo nuosavybės teisė, atsakovas turtą paveldėjo visa apimtimi be suvaržymų, neaišku kokiu pagrindu teismas turėtų nustatyti uzufruktą. Pažymėjo, kad palikėjas niekada nebuvo išreiškęs valios palikti butą ar jo dalį ieškovei, leisti jai naudotis butu iki gyvos galvos, apeliantė taip pat nekėlė reikalavimo nustatyti jos dalį L. Č. nuosavybėje, ar nustatyti uzufruktą į L. Č. daiktą. Nurodė, jog atsakovui yra nustatytas 20 proc. nedarbingumas, jis neįgalus, nevaikšto, judėti gali tik naudodamasis neįgaliojo vežimėliu, o šiuo metu gyvena socialiniame būste. Tuo tarpu apeliantei priklauso ½ dalis pastato su priklausiniais Mikalavos k. 7, Auštadvario sen., Trakų raj.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl ieškovės, kaip palikėjo L. Č. sugyventinės, teisės nustatyti uzufruktą į atsakovo paveldėtą turtą, įstatymo analogijos taikymo.

Apeliantės nuomone, nesant Partnerystės įstatymo, pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje turėjo taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu tokio nėra, vadovautis bendraisiais teisės principais, teisingumo, sąžiningumo ir kitais kriterijais, o kadangi netaikė ir nesivadovo, padarė nepagrįstas išvadas. Taip pat nurodo, kad priimtas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 str. 4 d. nuostatų.

Šių apeliantės argumentų teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir palikėjas L. Č. bendrai gyveno ir vedė bendrą ūkį neįregistravę santuokos. Ginčo butas 1995 m. spalio 10 d. pirkimo pardavimo sutartimi įgytas L. Č.. Prašydama nustatyti uzufrukto teisę į paveldėtą atsakovo butą ieškovė rėmėsi CK XV skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos, tame tarpe CK 3.234 str.. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad gyvendama su sugyventiniu ji viena išlaikė ginčo būstą, mokėjo komunalinius ir kitus mokesčius. Lizingo būdu įgijo ir sumontavo bute plastikinį langą, nupirko televizorių, mikrobangų krosnelę, įvedė kabelinę televiziją.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose, sugyventinių, įregistravusių partnerystę, santykiams reglamentuoti yra skirtos CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos, tačiau šiuo metu dar nėra priimtas įstatymas, nustatantis partnerystės įregistravimo tvarką, todėl minėtos normos nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 str.), todėl negali būti taikomos. Tai suponuoja išvadą, kad iki šiol asmenų, kurie bendrai gyvena/gyveno neįregistravę santuokos, teisinė padėtis turtiniuose santykiuose, su išimtimis, tiesiogiai reglamentuotomis įstatymo, nesukuria tokių teisinių padarinių, kokie jie kiltų įsigaliojus CK trečiosios knygos XV skyriaus normoms. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių, turtinių santykiu šeimos teisės normos nereglamentuoja. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kurimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąja dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis civilineje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Minėtoje byloje išaiškinta, jog tais atvejais, kai turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos, tai santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas del bendros veiklos siekiant sukurti bendrąja nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos.

Apeliantės vertinimu, byloje teismas turėjo taikyti įstatymo analogiją, bei vadovautis CK 1.5 str. nustatytais principais.

Teisinio pagrindo sutikti su šiais argumentais nėra. Pažymėtina, kad šiuo atveju apeliantė nenurodo, kokį įstatymą pagal analogiją turėjo taikyti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą. CK 1.8 str. 1 d. nustatyta, kad įstatymo analogija galima tada, kai nėra pozityviosios teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų ginčo santykį, tačiau yra teisės normos, kurios reglamentuoja panašų santykį, ir tas santykių panašumas, atsižvelgiant į jų esmę ir pobūdį, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal analogiją neleidžiama taikyti specialiųjų teisės normų, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų (CK 1.8 str.). Įvertinus šalių susiklosčiusių santykių specifiką, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo daryti išvados, kad byloje buvo teisinis pagrindas vadovautis CK 1.8 str. nuostatomis.

Apeliantės nuomone, teismui nustačius aplinkybes, kad jai yra 55 metai, yra invalidė, bendrai su sugyventiniu pragyventa 19 metų, iš savo asmeninių, įskaitant skolintų lėšų pagerino butą ir viena beveik 20 metų jį išlaikė mokėdama komunalinius ir kitus mokesčius, teismas turėjo taikyti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus ir jais vadovaujantis spręstina, kad ginčo butas ieškovei reikalingesnis, paliekant uzufrukto teisę ieškovei.

Akivaizdu, kad teisingumu turi būti grindžiami teisinių santykių dalyvių veiksmai. Privatinės teisės erdvėje asmenys gali savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tačiau tokia jų teisė nėra absoliuti. CK 1.5 straipsnio nuostatos įpareigoja asmenis vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ne tik jiems įgyvendinant savo teises, bet ir savo susitarimu nustatant tarpusavio teises ir pareigas, o teismas taikydamas ir aiškindamas įstatymus privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, proceso šalių socialinis statusas yra sudėtingas. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ dalis pastato su priklausiniais adresu (duomenys neskelbtini)., taigi, ieškovė disponuoja nuosavybės teise nekilnojamuoju turtu. Pagal pateiktus duomenis atsakovas šiuo metu gyvena socialiniame būste, jam nustatytas 70 proc. nedarbingumas, jis yra neįgalus. Nurodytos teismo nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos priimtas teismo sprendimas nepažeidža CK 1.5 str. principų.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir CPK 270 str. 4 d. nuostatų pažeidimu.

CPK 270 str. 4 d. išdėstyti reikalavimai teismo sprendimo turiniui ir jame nurodyta, kad

motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Tai reiškia, kad teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis trūkumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėto klausimo aspektus, be to, visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovautasi.

Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėDanutė KutrienėVytautas Zelianka