- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-1763-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10946-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- UAB „Acura“
- Atsakovas
- UAB „Vservice“, V. Č., G. Č.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Acura“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-18150-821/2014 pagal ieškovo UAB „Acura“ ieškinį atsakovams UAB „Vservice“, V. Č. ir G. Č. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Acura“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Vservice“ 7 781,20 Lt skolos, 3 328,92 Lt delspinigių ir subsidiariai iš atsakovo V. Č. 7 781,20 Lt skolos, 3 328,92 Lt delspinigių, o subsidiariam atsakovui negalint patenkinti prievolių, 7 781,20 Lt skolos ir 3 328,92 Lt delspinigių priteisti iš atsakovės G. Č. bei 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. gruodžio 1 d. su atsakovu UAB „Vservice“ sudarė negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 2 299 Lt dydžio nuomos mokestį, už einamąjį mėnesį iki mėnesio 15 d. per 7 darbo dienas nuo sąskaitos gavimo. Ieškovas atsakovui išrašė ir pateikė PVM sąskaitas – faktūras už 2013 m. liepos – spalio mėnesius, tačiau atsakovas jų neapmokėjo. Atsakovo direktoriumi yra V. Č., o G. Č. yra vienintelė įmonės akcininkė. Atsakovai vengė bendrauti su ieškovu, nesiekė neteisminiu keliu išspręsti klausimo dėl susidariusios skolos, nepriėmė teismo procesinių dokumentų, neinformavo ieškovo apie sunkią finansinę padėtį, nesuteikė informacijos apie savo ketinimus dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ar jų nevykdymo, nors galėjo pareikšti nesutikimą dėl teismo įsakymo. Atsakovas UAB „Vservice“ įsteigtas 2012 m. lapkričio 21 d. su minimaliu įstatiniu kapitalu, todėl finansinė ataskaita už 2012 m. neatspindi bendrovės finansinės padėties, finansinė ataskaita už 2013 metus nepateikta. Žinodami apie įmonės finansinę padėtį atsakovai V. Č. ir G. Č. nesiėmė veiksmų jai pagerinti, nesiėmė veiksmų didinti bendrovės įstatinį kapitalą, taip pat nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas papildomai paaiškino, kad atsakovas UAB „Vservice“ nuomojamomis patalpomis naudojosi 2012 m. lapkričio mėnesį, dar iki sutarties įsigaliojimo pradžios, todėl šalių susitarimu įsipareigojo sumokėti mokestį už 2012 m. lapkričio mėn. Atsakovas UAB „Vservice“ sumokėjo už 2012 m. lapkričio mėn. subnuomą ir įmokėjo užstatą už paskutinį nuomos mėnesį, kurį ieškovas iš dalies užskaitė už 2013 m. spalio mėn. Sutartis nebuvo vykdoma nuo 2012 m. liepos mėn., apie tai atsakovas buvo ne kartą informuotas ieškovo vadovo. Ieškovas informavo direktorių V. Č. apie sutarties nutraukimą nuo lapkričio mėn. Atsakovo UAB „Vservice“ pradelsti mokėjimai už 2013 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesius yra 7 781,20 Lt.
Atsakovas UAB „Vservice“ su ieškiniu sutiko iš dalies. Pripažino, kad yra skolingas ieškovui 4 598 Lt nuomos mokesčio už 2013 m. liepos – rugpjūčio mėnesius, o nuomos mokestį už rugsėjo mėnesį sumokėjo pagal sutarties 3.2 punktą (užstatu). Atsakovas patalpose nustojo dirbti 2013 m. rugsėjo 9 d., o 2014 m. spalio mėn. jo visai nebuvo, nes ieškovas pakeitė spynas.
Šalies argumentai
Atsakovai V. Č. bei G. Č. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad juridinio asmens dalyviai atsako tik vienu atveju – jeigu juridinis asmuo negali vykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningumo. Atsakovų V. Č. bei G. Č. nesąžiningų veiksmų nebuvo, o UAB „Vservice“ skola atsirado dėl finansinių sunkumų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu priėmė ieškovo UAB „Acura“ 2 973,14 Lt ieškinio dalies dėl skolos ir delspinigių priteisimo atsisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukė, o ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Vservice“ 5 482,19 Lt skolos, 2 474,56 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 7 956,75 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. balandžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė, grąžino ieškovui 89 Lt žyminio mokesčio, priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Vservice“ 992,32 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo atsakovui V. Č. 528 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Remdamasis ieškovo pateiktu Kopcevo IĮ kvitu KOP Nr. 01281, mokėjimo nurodymu, ieškovo atstovo paaiškinimais, teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 8 d. ieškovo užsakymu buvo atlikti spynų pakeitimo darbai, t. y. pakeistos nuomojamų patalpų spynos. Teismas konstatavo, kad šie ieškovo pateikti įrodymai prieštarauja jo procesiniuose dokumentuose nurodytoms aplinkybėms, jog nuomos sutartį ieškovas ketino nutraukti nuo lapkričio mėnesio. Jau spalio pradžioje ieškovas pakeitė subnuomojamų patalpų spynas, dėl ko atsakovas negalėjo naudotis ginčo patalpomis. Kadangi nuomininko prievolė mokėti nuomos mokestį yra siejama su jam perduoto daikto naudojimusi už užmokestį (sutartą nuomos mokestį) (CK 6.477 str.), teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl skolos ir delspinigių priteisimo turėtų būti tenkinamas iš dalies, priteisiant skolą bei delspinigius už 2013 m. liepos – rugsėjo mėnesius.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad sutarties sudarymo metu atsakovas UAB „Vservice“ buvo nepajėgus vykdyti subnuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovų V. Č. ir G. Č. paaiškinimais teismas nustatė, kad 2013 m. pavasarį įmonė susidūrė su sunkumais, kilo problemų atsiskaitant už nuomą. Tuomet buvo paimta paskola, už kurią savo butu garantavo įmonės akcininkė G. Č.. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad nuo 2013 m. balandžio 22 d. atsakovės butui įregistruota hipoteka. Gavus paskolą buvo atsiskaityta už nuomą bei nupirkta įranga, kurios pagalba buvo planuojama plėsti verslą ir teikti daugiau paslaugų. Kaip paaiškino atsakovas V. Č., nors buvo talpinami skelbimai, klientų buvo mažai ir liepos mėnesį vėl kilo problemų su atsiskaitymu. Tuomet jis mėgino verslą parduoti, apie tai buvo informavęs ir ieškovo vadovą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. Č., būdamas bendrovės vadovu, sudarydamas nuomos sutartį siekė, kad bendrovė galėtų užsiimti kasdiene ūkine komercine veikla, t. y. teikti automobilių remonto paslaugas klientams. Byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, paneigiančių atsakovo V. Č. ir G. Č. nurodytas aplinkybes, kad jie ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami įvykdyti įsipareigojimus ieškovui, t. y. įmonė teikė automobilių remonto paslaugas, siekė vykdyti prievoles ieškovui, siedami plėsti paslaugų asortimentą įsigijo papildomos įrangos. Anot teismo, dėl egzistuojančių verslo ciklų, ekonomikos svyravimų ir kitų bendrovės veiklai įtaką darančių veiksnių nei bendrovės dalyviai, nei vadovas negali užtikrinti, kad įmonė nuolat veiks pelningai ir visi sudaromi sandoriai jai bus naudingi. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, jog sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.). Tokių duomenų teismas nenustatė. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas V. Č., siekdamas atsiskaityti su kreditoriumi, mėgino parduoti įmonę, tačiau tai nepavyko.
Teismas taip pat pabrėžė, kad nors ieškovas teigė, kad atsakovai su juo nebendradarbiavo, jis tuo pačiu įrodinėjo, kad tarp šalių vyko žodinis bendravimas. Dėl ieškovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovai nepranešė apie įmonės adreso pasikeitimą, teismas pažymėjo, kad, atsakovų teigimu, bendrovės buveinės adresas nesikeitė, be to, nurodytu adresu atsakovams buvo įteikti teismo siųsti dokumentai.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovų V. Č. ir G. Č. elgesys neatitiko sąžiningumo standartų reikalavimų. Be to, anot teismo, byloje nenustatyta visuma sąlygų, kurioms esant juridinio asmens dalyviui ar vadovui kyla civilinė atsakomybė, todėl netenkino ieškovo reikalavimų, pareikštų V. Č. ir G. Č. (CK 2.50 str. 3 d.).
Atsižvelgęs į pradinę ieškinio sumą ir tai, kad ieškinys buvo patenkintas 56 proc. (7 956,75 x 100 proc. / 14 083,26 Lt), teismas ieškovui iš atsakovo UAB „Vservice“ priteisė 992,32 Lt (1 772,00 Lt x 56 proc.) (CPK 93 str. 4 d.), o atsakovui iš ieškovo – 528 Lt (1200 x 44 proc.) atstovavimo išlaidų (CPK 93 str. 4 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Acura“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, priimti atskirąją nutartį, o nustačius nusikalstamos veikos požymius, pranešti apie tai prokurorui. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CPK 42 straipsnio, 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai konstatuodamas, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais atsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimų, o vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, netinkamai apskaičiavo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas ieškovui bylinėjimosi išlaidas ne nuo patikslinto ieškinio, bet pradinio ieškinio sumos. Teismas nenurodė motyvų, kodėl yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas.
2. Teismas netinkamai įvertino ieškovo paaiškinimus dėl nuomojamų patalpų spynos pakeitimo aplinkybių bei tai patvirtinančius įrodymus, todėl be pagrindo konstatavo, kad atsakovas nuomojamomis patalpomis negalėjo naudotis 2013 m. spalio mėnesį. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, pažeisdamas ieškovo, kaip nuomotojo, teises, savavališkai pakeitė nuomojamų patalpų durų spyną, todėl ieškovas, sužinojęs apie šiuos neteisėtus atsakovo veiksmus, kreipėsi į A. Kopcevo IĮ, kuri 2013 m. spalio 8 d. atrakino nuomojamas patalpas ir pakeitė spyną, taip sudarydama sąlygas nuomotojui pateikti į išnuomotas patalpas. Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas negalėjo naudotis nuomojamomis patalpomis nuo 2013 m. spalio 1 d., ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neturėjo prievolės mokėti už spalio mėnesį nuomos mokesčio bei delspinigių.
3. Teismas nevertino bei nepasisakė dėl atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų, jų turinio ir parengimo bei pateikimo aplinkybių, nors šie įrodymai turi esminės reikšmės, sprendžiant dėl atsakovų, fizinių asmenų, civilinės atsakomybės už juridinio asmens sutartinių prievolių nevykdymą.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo aplinkybę, kad atsakovas galėtų atlyginti ieškovui žalą, atsiėmęs iš ieškovo atsakovui priklausančią įrangą, kurią atsakovas V. Č. įvertino 14 000 Lt. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad atsakovas UAB „Vservice“ gavo paskolą iš kitų atsakovų, be to, nepateikė įrodymų, kad atsakovas UAB „Vservice“ įsigijo minėtą įrangą. UAB „Vservice“ balanse už 2012 ir 2013 metus nenurodyta, kad bendrovė, gavusi paskolą, ją panaudojo ilgalaikiam materialiam turtui įsigyti, priešingai, balanse nurodyta įmonė turi materialaus turto už 1 000 Lt. Tai paneigia atsakovų V. Č. ir G. Č. paaiškinimus apie įmonės gautos paskolos panaudojimą įsigyjant autoserviso plėtrai būtinos įrangos įsigijimą. Teismas turėjo vertinti, ar atsakovų paaiškinimai yra patikimi, teisingi ar, priešingai, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Teismui nustačius, kad atsakovai teismui teikė žinomai melagingus duomenis, teismas turėjo spręsti klausimą dėl atsakovų atsakomybės, o nenustačius, perduoti duomenis ikiteisminio tyrimo institucijai. Remiantis bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko teismo posėdžio metu duotais parodymais, kad bendrovė 2013 metų pavasarį gavo apie 14 000 Lt paskolą, kuri buvo panaudota autoserviso įrangai įsigyti, darytina išvada, kad VĮ Registrų centrui buvo pateikti suklastoti finansinės atskaitomybės dokumentai, nes minėto ilgalaikio materialaus turto įsigijimas nėra įtrauktas į bendrovės balansą.
5. Teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens valdymą, jo dalyvių teises ir pareigas bei įmonių bankroto procesą, todėl neteisingai išsprendė bylą. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad vienas iš atsakovo V. Č. subsidiarios atsakomybės taikymo pagrindų yra LR įmonių bankroto įstatyme nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas.
6. Teismas netinkamai taikė Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, konstatuodamas, kad vienintelio akcininko – atsakovės G. Č. – veiksmuose nėra nesąžiningumo. Atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, nepriėmė jokių sprendimų, nesidomėjo įmonės finansine padėtimi, kaip bendrovė vykdo prievoles kreditoriams, ar savo veiksmais nesukelia žalos kitiems asmenims. Atsakovė nekontroliavo bendrovės vadovo veiksmų, jais nesidomėjo, neužtikrino jų teisėtumo, nors žinojo, kad bendrovė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tokie atsakovės veiksmai yra aplaidūs, nerūpestingi, todėl negali būti laikomi sąžiningi. Teismas nevertino, kad bendrovės vadovas ir akcininkas yra artimi giminaičiai, o tai suponuoja išvadą, kad apie bendrovės veiklą, jos finansinę būklę, kreditoriaus veiksmus siekiant apginti savo pažeistas teises buvo žinoma tiek bendrovės akcininkui, tiek vadovui.
7. Tai, kad atsakovai V. Č. ir G. Č. netinkamai vykdė savo pareigas, neužtikrino tinkamos bendrovės veiklos, elgėsi nesąžiningai, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės: tiek teismas, tiek VĮ Registrų centras negalėjo įteikti atsakovams skirtos pašto korespondencijos jų viešai deklaruojamu adresu, vienintelis akcininkas nepriėmė jokių sprendimų, tinkamai ir laiku netvirtino bendrovės metinių finansinių ataskaitų, pripažino dalį skolos ieškovui, tačiau jos neapmokėjo, tinkamai neregistravo bendrovės sutartinių santykių su susijusiais asmenimis (vienintelio akcininko paskolos įmonei), bendrovės vadovas teisme paaiškino, kad juridinio asmens prievoles kredito įstaigai vykdo iš savo asmeninių lėšų, kas patvirtina aplinkybę, kad atsakovai nesilaikė turto atskyrimo principo, todėl tiek bendrovės akcininkas, tiek bendrovės vadovas atsako kreditoriui pagal skolininko prievoles subsidiariai.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas iš dalies atsisakė ieškinio reikalavimų, todėl priimdamas ieškinio dalies atsisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukdamas, nepažeidė CPK 42, 140 straipsnio reikalavimų. Teismas taip pat nepažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalies reikalavimų, bylinėjimosi išlaidas skaičiuodamas nuo pradinės ieškinio sumos. Ieškovo elgesys byloje buvo netinkamas, nes dalies ieškinio reikalavimų atsisakė tik tuomet, kai gavo atsakovų atsiliepimą bei su juo pateiktus įrodymus apie sumokėtas įmokas pagal nuomos sutartį, nors šiuos įrodymus pats turėjo pateikti teismui. Be to, teismas pasisakė, kad ieškovo paaiškinimai apie sutarties nutraukimo laikotarpį akivaizdžiai prieštaravo jo pateiktiems įrodymams dėl spynų pakeitimo, kas taip pat laikytina atsakovo nesąžiningumu.
2. Teismas nepažeidė CPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovas V. Č. teisme nurodė, kad ieškovo patalpomis negalėjo naudotis jau 2013 metų rugsėjo mėnesį. Ieškovas reikalavo, kad skola būtų priteista ir už 2013 m. spalio mėnesį, tačiau tiek savo paaiškinimais, tiek pateiktais rašytiniais įrodymais paneigė, kad atsakovas galėjo naudotis šiomis patalpomis spalio mėnesį, nes jau spalio 8 d. ieškovas buvo pakeitęs spynas. Atsakovų V. Č. ir G. Č. paaiškinimai apie nuomojamose patalpose paliktus atsakovo UAB „Vservice“ įrenginius buvo nuoseklūs, be to, ieškovo atstovas patvirtino, jog lig girdėjo, kad ieškovo patalpose yra likę kažkokie atsakovo įrenginiai. Ieškovas šių duomenų nepaneigė.
3. Teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes bei nustatė, kad akcininko ir įmonės vadovo veiksmuose nebuvo tyčios ir nesąžiningumo. Spręsdamas klausimą dėl subsidiarios įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės, teismas laikėsi kasacinio teismo praktikos, todėl atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimų sumažinimą kvalifikavo kaip dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju supainiojo du civilinio proceso institutus: ieškinio atsisakymą (CPK 140 str. 1 d.) ir ieškinio reikalavimų sumažinimą (CPK 42 str. 1 d.). Ieškinio atsisakymui CPK nustato specialius formos ir turinio reikalavimus, t. y. dėl ieškinio atsisakymo ieškovas turi pateikti pareiškimą, kuriame turi nurodyti, kad jam yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Nagrinėjamu atveju apeliantas tokio pareiškimo nebuvo pateiskęs, todėl teigti, kad jis atsisakė (dalies) ieškinio reikalavimų, nėra teisinio pagrindo. Kaip teisingai nurodo apeliantas, paduodamas patikslintą ieškinį apeliantas atliko kitą CPK numatytą procesinį veiksmą – sumažino ieškinio reikalavimus (CPK 42 str. 1 d.).
Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniu skundu apeliantas neprašo panaikinti tos sprendimo dalies, kuria byla buvo nutraukta, o prašo panaikinti tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo ieškinys buvo atmestas. Taigi, teisėjų kolegija, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų bei atsižvelgdama į tai, kad civilinės bylos dalies nutraukimas (apeliantui pripažįstant, kad į pradinę ieškinio sumą jis nepretenduoja ir neturi teisės) realios įtakos apelianto materialiosioms teisėms ir pareigoms neturi, o civilinis procesas negali būti savitikslis, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl (dalies) bylos nutraukimo palieka nepakeistą.
Dėl nuomos mokesčio priteisimo už 2013 m. spalio mėnesį
Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 8 d. apeliantas pakeitė atsakovui UAB „Vservice“ išnuomotų patalpų durų spyną, ir nuo šios dienos atsakovas negalėjo naudotis jam išnuomotomis patalpomis. Apeliantas tvirtina, kad spyną pakeitė reaguodamas į savo, kaip patalpų savininko, teisių pažeidimą – prieš tai pats atsakovas buvo savavališkai pakeitęs nuomojamų patalpų spyną, todėl apeliantas negalėjo į jas patekti. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad aplinkybės, dėl kurių apeliantas pakeitė durų spyną, sprendžiant nuomos mokesčio priteisimo klausimą, teisinės reikšmės neturi. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuomininko prievolė mokėti nuomos mokestį tiesiogiai priklauso nuo jo galimybių naudotis jam išnuomotomis patalpomis. Apeliantui 2013 m. spalio 8 d. pakeitus nuomojamų patalpų spyną ir taip užkirtus atsakovui kelią naudotis šiomis patalpomis, atsakovo prievolė mokėti apeliantui nuomos mokestį, kaip ir patys nuomos santykiai, nuo šios dienos pasibaigė. Taigi apeliantas neturi teisės reikalauti priteisti iš atsakovo nuomos mokestį (bei delspinigius) už visą 2013 m. spalio mėnesį, tačiau teisė prašyti priteisti nuomos mokestį už laikotarpį, kai durų spynos dar nebuvo pakeistos, konkrečiai, 2013 m. spalio 1-7 d., apeliantui išlieka. Nors atsakovai tvirtina, kad nuomojamomis patalpomis negalėjo naudotis jau nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikia, todėl šiuos atsakovų argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus (CPK 178 str.).
Pagal sudarytą Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį, už mėnesį patalpų nuomos atsakovas įsipareigojo mokėti apeliantui 2 299 Lt nuomos mokestį, taigi už septynias spalio mėnesio nuomos dienas atsakovui tenkanti nuomos mokesčio dalis yra 519,13 Lt (150,35 Eur) (2 299 Lt x 7 d./ 31 d. = 519,13 Lt). Be to, už vėlavimą atsiskaityti atsakovui priklauso mokėti 0,2 proc. delspinigių už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną, todėl apeliantui iš atsakovo taip pat priteisiama 151,59 Lt (43,90 Eur) delspinigių (((519,13 Lt x 0,2 proc.)/ 100) x 146 d. = 151,59 Lt).
Taigi šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo apeliantui iš atsakovo UAB „Vservice“ priteista skolos suma padidinama iki 6 001,32 Lt (1 738,10 Eur) (5 482,19 Lt + 519,13 Lt = 6 001,32 Lt), o delspinigiai – iki 2 626,15 Lt (760,59 Eur) (2 474,56 Lt + 151,59 Lt = 2 626,15 Lt).
Dėl atsakovų V. Č. ir G. Č. subsidiariosios civilinės atsakomybės
Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu apeliantas net tik prašė priteisti skolą iš nuomininko juridinio asmens, bet taip pat taikyti subsidiariąją civilinę atsakomybę nuomininko vadovui V. Č. bei akcininkei G. Č..
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad įmonės dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Skirtingas įmonės dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).
Vadovas yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų DK, CK, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013), todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 2 d., 19 str. 6 d.). Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Pagal kasacinio teismo praktiką, pagrindo taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę atsiradimą gali lemti tiek imperatyviai teisės aktuose nustatytų, tiek fiduciarinių pareigų įmonei, taip pat ir aptartais aspektais kreditoriams pažeidimas. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Kartu pažymima, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei. Be to, bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009, išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės.
Kaip nurodyta, tiek vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė yra subsidiari, t. y. atsiranda tik tais atvejais, kai pats juridinis asmuo negali patenkintų kreditorių reikalavimų. Taigi bylose, kuriose reikalavimai yra reiškiami minėtiems asmenims, ieškovas pirmiausia turi įrodyti juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolę (arba kitaip tariant – žalos) faktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek juridinio asmens vadovo, tiek dalyvio civilinės atsakomybės juridinio asmens kreditoriams prasme konkretaus kreditoriaus patirta žala yra suprantama kaip dėl juridinio asmens dalyvio ar vadovo neteisėtų veiksmų negalimos įvykdyti juridinio asmens prievolės (ar jos dalies) šiam kreditoriui vertė. Nagrinėjamu atveju apeliantui priteista iš atsakovo UAB „Vservice“ 1 738,10 Eur skolos ir 760,59 Eur delspinigių, iš viso – 2 498,69 Eur materialiųjų teisinių reikalavimų. Atsakovas nėra likviduotas dėl bankroto, vykdymo proceso metu nėra konstatuotas atsakovo negalėjimas įvykdyti teismo sprendimą, be to, net jei būtų laikoma, kad priteista suma atsakovui yra didelė, iš faktinių bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas negalėtų bent iš dalies įvykdyti teismo sprendimo (pvz., apeliantas teigia, kad pagal atsakovo balanso duomenis, atsakovas turėjo materialaus turto už 289,62 Eur), o tai reiškia, kad žalos dydis, kaip viena iš būtinųjų vadovo bei dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų, byloje nėra įrodyta.
Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis šios kategorijos bylose, nenustatė ir kitos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, o būtent, neteisėtų veiksmų, lemiančių CK 2.50 straipsnio 3 dalyje (juridinio asmens dalyvio atveju) ir 2.87 straipsnio 7 dalyje (vadovo atveju) nustatytos atsakomybės atsiradimą. Teismo padarytų išvadų pagrįstumo apelianto apeliacinio skundo teiginiai nepaneigia.
Apelianto argumentai dėl atsakovo V. Č. atsakomybės pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, t. y. pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nagrinėjamu atveju yra neaktualūs, kadangi šis civilinės atsakomybės pagrindas yra taikomas tik egzistuojant bankroto teisiniams santykiams, o atsakovui UAB „Vservice“ bankroto byla nėra iškelta.
Apelianto argumentai dėl atsakovo UAB „Vservice“ finansinės atskaitomybės tvirtinimo aplinkybių, pirmiau nurodytų teismo motyvų kontekste, yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako ir apelianto prašymų dėl atskirosios nutarties priėmimo bei prokuroro informavimo netenkina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai jas skaičiavo nuo pradinės ieškinio sumos.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, teismo apsisprendimą nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir bylinėjimosi išlaidas skaičiuoti nuo pradinės ieškinio sumos lėmė faktas, kad apeliantas sumažino ieškinio sumą sutikęs su atsakovo argumentais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė pati savaime neįrodo, kad apelianto procesinis elgesys buvo netinkamas ir kad dėl to, jog pradinė ieškinio suma buvo didesnė, šalys patyrė daugiau bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šių aplinkybių neįrodo ir atsakovų nurodyti argumentai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamo pagrindo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija perskirsto pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, šias skaičiuodama nuo patikslinto ieškinio sumos.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinys atsakovo UAB „Vservice“ atžvilgiu patenkintas 77,65 proc. ((8 627,47 Lt x 100)/ 11 110,12 Lt = 77,65). Taigi ieškovui iš šio atsakovo priteisiama 1 375,96 Lt (398,51 Eur) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ((1 772 Lt x 77,65 proc.)/ 100 = 1 375,96 Lt).
Ieškovo ieškinys atsakovo V. Č. atžvilgiu atmestas visiškai, todėl jam iš ieškovo turėtų būti priteistos visos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas V. Č. teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neskundė, o CPK draudžia apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį sprendimą, nei yra skundžiamas (CPK 313 str.), apeliacinės instancijos teismas sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui V. Č. palieka nepakeistą.
Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 95 Lt žyminio mokesčio. Apeliacinis skundas atsakovo UAB „Vservice“ atžvilgiu patenkintas 21,27 proc. ((670,72 Lt x 100)/ 3 153,45 Lt) = 21,27 proc.)., todėl ieškovui iš atsakovo UAB „Vservice“ priteisiama 20,21 Lt (5,85 Eur) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ((95 Lt x 21,27 proc./ 100 = 20,21 Lt).
Dėl ieškovo išlaidų, patirtų rengiant apeliacinį skundą, priteisimo (paskirstymo) apeliacinės instancijos teismas nesprendžia, nes, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui (o tokiu yra ir apeliacinį skundą ieškovui parengusi UAB „De facto sprendimai“), negali būti vertinamas kaip CPK nurodytos bylinėjimosi išlaidos ir priteisiamas iš bylą pralaimėjusios šalies (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti – padidinti ieškovui UAB „Acura“ iš atsakovo UAB „Vservice“ priteistą skolos sumą iki 1 738,10 Eur (6 001,32 Lt), delspinigius iki 760,59 Eur (2 626,15 Lt), o bylinėjimosi išlaidas – iki 398,51 Eur (1 375,96 Lt).
Nurodyti, kad ieškovui UAB „Acura“ iš atsakovo UAB „Vservice“ priteistos 6 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą 2 498,69 Eur (8 627,47 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. balandžio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB „Acura“ iš atsakovo UAB „Vservice“ 5,85 Eur (20,21 Lt) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.