Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl tėvystės nustatymo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl vaiko tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė V. M. yra vaiko M. M., gim. (duomenys neskelbtini), motina, vaiko gimimo liudijime tėvas nenurodytas (e. b. l. 6). Ieškovė su nepilnamete dukra gyvenamąją vietą yra deklaravusios(duomenys neskelbtini) (e. b. l. 7). Ieškovė nekilnojamojo turto neturi (e. b. l. 15). Iš informacijos apie valstybinį socialinį draudimą matyti, kad ieškovės draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. apie 800 Eur (e. b. l. 19-20). M. M. 2019 m. baigė pagrindinio ugdymo programą(duomenys neskelbtini) gimnazijoje (e. b. l. 21). Rašytiniame sutikime nepilnametė M. M. nurodė, kad su motinos V. M. ieškiniu visiškai sutinka (e. b. l. 22). „Swedbank“, AB sąskaitos išrašų laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. bei nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. patvirtina, kad V. M. (ieškovės teigimu, atsakovo motina) pervesdavo kas mėnesį 50 Eur sumą, mokėjimo nurodyme nurodant „lėšos dukrai M.“, paskutinis toks mokėjimas iki ieškinio padavimo dienos atliktas 2019 m. liepos 13 d. (pervesta 70 Eur) (e. b. l. 23-37, 38-48). Atsakovas Lietuvos Respublikoje nedirba (e. b. l. 53). Pateikti susirašinėjimai patvirtina, kad atsakovas bendrauja su M. M. (e. b. l. 16-18).

Dėl tėvystės nustatymo

Jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta, tėvystę gali nustatyti teismas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.146 straipsnio 1 dalis). Vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. 1975 m. Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso buvo priimta siekiant sumažinti skirtumus tarp nesantuokinių ir santuokinių vaikų teisinio statuso, kuris teisiškai ir socialiai yra nepalankus pirmiesiems. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Už vaiko teisių įgyvendinimą yra atsakingi jo tėvai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis, CK 3.155 straipsnis), todėl vaiko kilmės nustatymas yra pagrindas nustatyti už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingus asmenis. Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu, o 5 straipsnyje nurodyta, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2011).

Moksliniai tyrimai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) nurodyti ir CK 3.148 straipsnio 1 dalyje kaip vienas iš pagrindinių tėvystės nustatymo pagrindų. DNR ekspertizės išvados laikomos patikimu ir objektyviu moksliniu įrodymu, patvirtinančiu arba paneigiančiu vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Atsižvelgiant į ekspertizės išvadų patikimumą ir objektyvumą, tėvystė gali būti nustatoma remiantis vien šiuo įrodymu, netgi nesant jokių kitų tėvystės faktą patvirtinančių duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2011). Be to CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ne tik moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados), bet ir kitos CPK numatytos įrodymų priemonės, todėl teismas, siekdamas padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie tėvystės egzistavimą, gali remtis ne tik DNR ekspertizės išvada, bet ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais ir kitais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tėvystės nustatymo bylose, pagrindas tėvystei nustatyti yra ne tik ekspertizių išvados, bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, bet ir kiti įrodymai, kurie gali patvirtinti tėvystę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-607/2004). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-449/2007).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovės paaiškinimų matyti, kad atsakovas niekada neneigė esantis vaiko M. M. tėvas. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad apie nėštumą žinojo artimieji, gimusį vaiką atsakovas laikė savo vaiku, nors kartu negyveno tačiau bendravo. Kurį laiką bendravimas buvo nutrūkęs, kol prieš kelerius metus pati nepilnametė M. M. susirado atsakovą, pradėjo su juo bendrauti, susirašinėti. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė prašymo skirti byloje DNR ekspertizę, kadangi pats atsakovas elektroniniame laiške nurodė neneigiantis tėvystės. Šiuo atveju byloje esantys elektroniniai laiškai, taip pat pateiktų telefoninių žinučių išrašai patvirtina, kad atsakovas neneigia esantis M. M. tėvas, žinutėmis bendrauja su dukra, pasakoja apie savo gyvenimą, teiraujasi kaip sekasi, domisi vaiko gyvenimu. Atsakovas viename iš elektroninių laiškų teismui nurodė, jog neturi galimybės dalyvauti teismo posėdyje, yra pasiryžęs pripažinti tėvystę notariškai, kai vasarą grįš į (duomenys neskelbtini). Asmeniškai pasirašytame, 2020 m. sausio 20 d. teisme gautame pranešime, atsakovas nurodė, kad derina su ieškove taikos sutarties sąlygas. Visuma šių aplinkybių rodo, jog iš esmės atsakovas jokių prieštaravimų dėl ieškinio neteikia, neneigia jame nurodytų aplinkybių, nereikalauja atlikti DNR ekspertizę. Teismas reikšminga aplinkybe laiko ir tai, kad V. M. daugiau nei trejus metus iki ieškinio teismui padavimo, pervesdavo į M. M. sąskaitą kas mėnesį 50 Eur, nurodydama, jog tai yra „lėšos dukrai M.“ (pirmas toks mokėjimas pagal pateiktus išrašus atliktas 2016 m. sausio 25 d.). Šią aplinkybę elektroniniame laiške patvirtino ir atsakovas, nurodydamas, kad teikia M. M. išlaikymą po 50 Eur ir yra pasiruošęs jai padėti kuo tik galės, kol mergaitei sueis 18 metų arba ji toliau mokysis.

CPK 380 straipsnis numato, kad, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję 14 metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu. Šiuo atveju nepilnametė M. M. pateikė teismui raštišką sutikimą, kuriame nurodė, kad su motinos V. M. pareikštu ieškiniu atsakovui V. M. visiškai sutinka. Byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų visuma, net ir nesant byloje DNR ekspertizės akto, leidžia daryti teismui išvadą, kad atsakovas V. M. yra nepilnametės M. M. tėvas, todėl nustatytina tėvystė nepilnamečiui vaikui (CK 3.146 straipsnio 1 dalis, 3.147 straipsnio 2 dalis, 3.148 straipsnio 1 dalis).

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (CK 3.169 straipsnis). Ieškovė prašo nepilnametės dukros M. M. gyvenamąją vietą nustatyti su ja. Spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas vertina aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt.; individualizuoti vaiko interesus; negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta, tačiau esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo – vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-269/2013).

Iš ieškovės paaiškinimų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvados matyti, jog nepilnametė M. M. visą laiką gyvena su motina, tarp jų yra susiklostę artimi tarpusavio santykiai. Vaiko teisių apsaugos institucija neturi jokios informacijos, kad ieškovės šeimoje nevykdomi ar netinkamai vykdomi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatyme nustatyti reikalavimai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė užtikrina tinkamas vaiko gyvenimo sąlygas ir M. M. gyvenamosios vietos nustatymas su ja geriausiai atitinka vaiko interesus. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, su atsakovu V. M. vaikas bendrauja epizodiškai, atsakovas prieštaravimo dėl ieškovės reikalavimo neišreiškė, pats reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo nepateikė. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nepilnamečio vaiko M. M. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatytina su ieškove (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (LR CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jo teikti didesnio, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas.

CK 3.192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Ši nuostata reiškia proporcingumą ne tik nustatant vaikų poreikių ir tėvų galimybių pusiausvyrą, bet ir įvertinant abiejų tėvų galimybių teikti išlaikymą vaikams tarpusavio santykį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad proporcingumo principas yra pusiausvyra tarp vaiko poreikių ir abiejų tėvų suminės turtinės padėties, nes abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką; paskirstant nustatytą vaiko poreikiams būtiną sumą tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios; nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių; be to, turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-243/2010; kt.). Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; todėl sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą; visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-286/2004; kt.). Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis Nr. 3K-3-303/2008; kt.).

Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Ieškovė, siekdama pagrįsti savo ieškinio reikalavimus, teismo posėdyje nurodė, kad kas mėnesį vaiko M. M. išlaikymui reikalinga 500 Eur suma: nuomai 100 Eur, komunalinėms išlaidoms 50 Eur, rūbams 50 Eur, maistui 150 Eur, transporto išlaidoms 100 Eur ir kt. Išvadą teikiančios institucijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad prašoma priteisti išlaikymo suma nėra per didelė. Teismui kilo abejonių dėl išlaidų transportui ir buto(duomenys neskelbtini) nuomai pagrįstumo, kadangi nepilnametė M. M. gali kasdien važinėti iš mokyklos (duomenys neskelbtini) ir tuomet 100 Eur išlaidos transportui būtų pagrįstos, o būtinumo dar papildomai nuomoti butą už gana ženklią sumą (170 Eur) nenustatyta. Ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, jog kas mėnesį patiria 100 Eur transporto išlaidas, nepagrindė buto(duomenys neskelbtini) nuomos aplinkybių, taip pat neaišku kokiu pagrindu paskaičiavo dukros poreikiams už būsto nuomą 100 Eur, kadangi pati teismo posėdžio metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini) už dalies namo nuomą moka 70 Eur (tokiu atveju dukrai tenkanti nuomos užmokesčio dalis yra 35 Eur). Tačiau teismas šių aplinkybių nevertina, kaip paneigiančių ieškovės nurodytos 500 Eur sumos, reikalingos vaiko išlaikymui pagrįstumą, kadangi kai kurių išlaidų, kurios yra savaime suprantamos ir būtinos (pvz. mokslo reikmėms, higienos prekėms, sveikatos priežiūrai, laisvalaikiui, telefono, interneto paslaugoms ir kt.), ieškovė net nedetalizavo, o nurodytos sumos komunalinėms išlaidoms, rūbams, maistui yra pakankamai objektyvios. Taigi, įvertinus nepilnamečio vaiko amžių (17 metų), jo poreikius, ieškovės prašoma priteisti išlaikymo suma yra pakankamai reali ir objektyvi, norint patenkinti ne tik minimalius būtinuosius vaiko poreikius, tačiau ir poreikius papildomam ugdymui, turiningesniam laisvalaikiui, pomėgiams.

Įvertinus visas aplinkybes, turimus duomenis apie šalių turtinę padėtį, finansines galimybes teikti išlaikymą, šiandieninę ekonominę Lietuvos Respublikos situaciją, orientaciniu kriterijumi bylose dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo taikomą minimalios mėnesinės algos dydį, prekių kainas (kas laikytina visuotinai žinomomis aplinkybėmis (CPK 182 straipsnio 1 punktas), konkrečius vaiko poreikius, taip pat tai, kad atsakovas yra jauno ir darbingo amžiaus, duomenų apie sveikatos sutrikimus nėra, ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo tenkintinas iš dalies, iš atsakovo dukros išlaikymui priteistina periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 220 Eur nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės (CK 3.192 straipsnis, 3.194 straipsnio 1, 3 dalys, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu, kokia išlaikymo suma iš atsakovo yra atitinkanti tiek vaiko poreikius, tiek šalių galimybes teikti būtent tokio dydžio išlaikymą. Teismas neturi duomenų apie atsakovo teiktą išlaikymą nuo ieškinio padavimo teisme dienos, todėl, jeigu atsakovas teikė kas mėnesį tam tikro dydžio išlaikymą, teiktos išlaikymui pinigų sumos vykdymo procese turėtų būti įskaičiuotos į priteistą 220 Eur sumą. Priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skirtina ieškovė, o atsakovui nurodytina išlaikymui skirtas lėšas pervesti į dukros M. M. sąskaitą.

Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2013). Kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turi būti nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuo vaiko gimimo ieškovė viena rūpinosi vaiku, jį išlaikė, iš atsakovo išlaikymo nereikalavo, tai savo elektroniniame laiške nurodė ir atsakovas. Sąskaitos išrašai už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos patvirtina, kad atsakovas (jo artimieji) teikė M. M. dalinį išlaikymą, t. y. pervesdavo į jos sąskaitą po 50 Eur kas mėnesį (atlikdavo 1-2 mokėjimus kas mėnesį mažesnėmis sumomis po 20-30 Eur, arba didesnėmis sumomis po 100-150 Eur kas kelis mėnesius). Išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Ieškovė prašo priteisti išlaikymo įsiskolinimą už trejų metų laikotarpį, skaičiuojant kas mėnesį išlaikymui reikalingą 250 Eur sumą iš atsakovo ir atimdama teiktą 50 Eur išlaikymą (36 mėn. x 200 Eur ? 7200 Eur prašomo priteisti išlaikymo įsiskolinimo suma). Teismui duomenų apie trejų metų laikotarpyje buvusius vaiko poreikių pokyčius, šalių turtinės padėties pokyčius nėra pateikta, todėl, teismas įvertinęs išlaikymo priteisimui reikšmingas aplinkybes sprendžia, jog tiek išlaikymui, tiek išlaikymo įsiskolinimui skaičiuotina 220 Eur kas mėnesį suma. Įvertinus tai, kad atsakovas pastaruosius trejus metus iki ieškinio pareiškimo teikė po 50 Eur išlaikymą kas mėnesį, iš atsakovo priteistinas 6120 Eur išlaikymo nepilnametei dukrai įsiskolinimas (36 mėn. x 170 Eur ? 6120 Eur) už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 6 d. (CK 3.200 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė už reikalavimus dėl tėvystės nustatymo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sumokėjo 150 Eur žyminį mokestį. Šie reikalavimai visiškai patenkinti, todėl iš atsakovo ieškovei priteistinas 150 Eur žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl tenkinus iš dalies ieškovės reikalavimus dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, iš atsakovo į valstybės pajamas priteistinas 197 Eur žyminis mokestis (išlaikymo už 12 mėn. suma 2640 Eur + 6120 Eur išlaikymo įsiskolinimo suma ? 8760 Eur ieškinio suma; (8760 Eur x 0,03) x 0,75 ?197 Eur) (CPK 80 straipsnio 1, 7 dalys, 85 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

Taip pat ieškovė patyrė 650 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, kurios yra pagrįstos, atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio nuostatas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo tenkinti iš dalies (tenkinta 86 proc. šių reikalavimų), iš atsakovo ieškovei priteistinos 600 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnis).

Sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo skubiai vykdytina (CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260, 263 - 268, 270 straipsniais

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad atsakovas V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) yra M. M., gim. (duomenys neskelbtini).a. k. (duomenys neskelbtini) tėvas, o M. M. yra V. M. vaikas.

Nustatyti nepilnamečio vaiko M. M., gim. (duomenys neskelbtini)., nuolatinę gyvenamąją vietą su motina V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Iš V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti išlaikymą nepilnamečiui vaikui M. M., gim. (duomenys neskelbtini)., periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 220 Eur (du šimtus dvidešimt Eur) nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. iki vaiko pilnametystės.

Iš V. M. priteisti išlaikymo vaikui M. M., gim. (duomenys neskelbtini)., įsiskolinimą 6120 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt Eur) už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 6 d.

Vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise pavesti administruoti vaiko motinai V. M., o išlaikymui skirtas išmokas pervesti į M. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB.

Iš V. M. priteisti V. M. bylinėjimosi išlaidas 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt Eur).

Iš V. M. priteisti valstybei žyminį mokestį 197 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt septynis Eur) (įmokos kodas 5660).

Sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo skubiai vykdyti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.