- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-654-943/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01060-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- Salva Kindlustuse AS
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Naster“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Altas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Salva Kindlustuse AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3531-232/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naster“ ieškinį atsakovui Salva Kindlustuse AS dėl draudiminės išmokos ir nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Altas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Naster“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti ieškovei nuosavybės teise priklausančio lengvojo automobilio Bentley Continental, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę draudiminiu įvykiu; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai: 108 000 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 480 Eur nuostolių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad šalys 2014 m. liepos 22 d. sudarė ieškovei nuosavybės teise priklausančio lengvojo automobilio Bentley Continental, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo automobilis), kasko draudimo sutartį. Pagal draudimo sutartį automobilis buvo apdraustas ir nuo vagystės, grobimo, neteisėto naudojimo bei vandalizmo rizikos. Draudimo įmoka sudarė 6 000 Eur, mokamus po 1 500 Eur kas ketvirtį. 2014 m. liepos 23 d. ieškovė sumokėjo 3 000 Eur dydžio draudimo įmoką už draudimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. sausio 20 d.
3. Ieškinyje taip pat paaiškinta, kad 2014 m. liepos 29 d. mokėjimu ieškovė pratęsė paslaugų teikimo sutartį Nr. 0100387732, sudarytą 2013 m. liepos 29 d. tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Altas“ dėl automobilyje įmontuotos paieškos sistemos CobraConnex stebėjimo, reagavimo į sistemos signalus bei automobilio paieškos paslaugų teikimo.
4. 2014 m. lapkričio 29 d. ieškovo vadovui V. P. esant Ukrainoje, saugos tarnyba UAB „G4S Lietuva“ gavo automatinį pavojaus pranešimą, kurio įsijungimo priežastis – automobilyje įmontuotos saugos sistemos maitinimo atjungimas. 2014 m. lapkričio 29 d. 19.42 val. UAB „G4S Lietuva“ susisiekė su ieškovės atstove Lietuvoje ir informavo apie gautą pranešimą. Ieškovės atstovė susisiekė su ieškovės direktoriumi V. P. ir 2014 m. lapkričio 29 d. 19.57 val. gavo iš jo atsakymą, kad jis eina tikrinti automobilį. 2014 m. lapkričio 29 d. 20.14 val. ieškovės vadovas, patikrinęs stovėjimo aikštelę ir neradęs automobilio, pranešė saugos tarnybai UAB „G4S Lietuva“ apie automobilio dingimą ir tą pačią dieną 20.30 val. kreipėsi į policiją dėl automobilio vagystės.
Šalies argumentai
5. Ieškovės teigimu, V. P. veiksmai, kuriais jis gavęs informaciją apie automobilio vagystę iš karto kreipėsi į saugos tarnybą UAB „G4S Lietuva“ dėl tikslios automobilio buvimo vietos nustatymo, turėtų būti laikomi pagrįstais ir atitinkančiais rūpestingo, atsakingo ir atidaus elgesio standartus. Ieškovės atstovas pagrįstai kreipėsi į saugos tarnybą, nes tik jų turimi duomenys padeda tiksliai nustatyti automobilio buvimo vietą.
6. Taip pat pažymėjo, kad tai, jog ieškovės atstovas nerado automobilio vietoje, kurioje jį paliko, nėra pagrindas iš karto kreiptis į policiją, nes signalizacija galėjo suveikti ir dėl pravažiuojančios mašinos, laukinio gyvūno ar smarkaus vėjo gūsio. Nuo 20.14 val. iki 20.30 val. ieškovės vadovas bendravo su saugos tarnyba ir galutinai įsitikinęs, kad automobilis yra pavogtas ir jo tikslios buvimo vietos nustatyti nepavyks - kreipėsi į policiją.
7. Ieškovė nurodė, kad ji kaip pavogto automobilio savininkė, draudėja ir naudos gavėja kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos mokėjimo, tačiau atsakovė nesutiko su reikalavimu, todėl ieškovė yra priversta kreiptis į teismą,
8. Ieškovė, įvertinus, kad jos buveinė yra Lietuvos Respublikoje, reikalavimus atsakovei, kurios buveinė yra Estijos Respublikoje, pateikė Lietuvos teismui pagal rūšinio teismingumo taisykles, atsižvelgusi į 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Briuselis Ia, ir Reglamentas), 11 straipsnio 1 punkto b papunkčio nuostatomis. Taip pat nurodė, kad draudimo sutarčiai ir iš jos kylantiems ieškovės ir atsakovės santykiams taikoma Lietuvos Respublikos teisė, kurios jurisdikcijoje buvo automobilis draudimo sutarties sudarymo metu.
Atsiliepimas
9. Atsakovė Salva Kindlustuse AS prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
10. Nurodė, kad ginčo automobilio kasko draudimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pagal draudimo taisykles LSKT-14 (toliau – Taisyklės). Taisyklių nuostatos įpareigojo draudėją įvykus žalai imtis visų įmanomų priemonių, kad išgelbėti transporto priemonę ir sumažinti žalą (Taisyklių 11.1.2 punktas) bei nedelsiant informuoti policiją apie vagystę (Taisyklių 11.1.6 punktas). Taisyklių 11.5 numato, jog jeigu draudėjas arba kitas įgaliotas transporto priemonės valdytojas nevykdo įsipareigojimų, numatytų Taisyklių 11 punkte ir tai daro įtaką draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką arba žalos dydžiui, nes draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti.
11. Atsakovės teigimu, apie automobilio vagystės faktą V. P. policiją informavo tik 20.30 val., t. y. praėjus net 48 minutėms po to, kuomet sužinojo, kad automobilis yra pavogtas. Toks delsimas, atsakovės teigimu, vertintinas kaip neatitinkantis protingo ir atsargaus savininko elgesio standarto analogiškoje situacijoje bei pažeidė Taisyklių 11.1.6 punkte draudėjui nustatytą pareigą.
12. Draudėjo pareigos nevykdymas sudarė palankesnes sąlygas atsirasti žalai – paslėpti pavogtą transporto priemonę ir sumažino galimybes imtis priemonių, kad ji būtų surasta bei išvengta žalos, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad jos padarytas pažeidimas nesusijęs priežastiniu ryšiu su draudiminiu įvykiu – automobilio praradimu.
13. Nurodė, jog V. P., duodamas paaiškinimus, buvo nenuoseklus, jo duoti parodymai skiriasi bei prieštarauja pateiktiems UAB „G4S Lietuva“ raštams. Pranešime apie transporto vagystę draudimo kompanijai V. P. nurodė, kad automobilio vagystę jis pastebėjo pats, išėjęs iš parduotuvės ir tik po to kreipėsi į UAB „G4S Lietuva“, parduotuvės apsaugą bei policiją. Šie neatitikimai ir prieštaravimai paaiškinimuose rodo, kad ieškovės automobilį vairavęs asmuo painiodamas atsakovę, elgėsi nesąžiningai ir galimai siekė nuslėpti reikšmingą įvykio tyrimui informaciją ir suklaidinti draudiką. Aplinkybių visuma akivaizdžiai prieštarauja ieškovės išsakytai pozicijai, kad ji visapusiškai bendradarbiavo ir visa apimtimi vykdė kitas Taisyklių 11 punkte numatytas pareigas, taip pat ir turimos informacijos apie įvykį teikimą.
14. Atsakovė pažymėjo, kad lengvasis automobilis prieš 2014 m. lapkričio 29 d. vagystę jau buvo pavogtas 2 kartus – 2014 m. balandžio 7 d., vėliau 2014 m. balandžio 8 d. sėkmingai surastas ir 2014 m. liepos mėnesį vėl pavogtas ir surastas. Nurodė, kad ieškovė turėjo ir privalėjo žinoti, kad esant jau ne vienam pasikėsinimui ir realiam neteisėtam automobilio užvaldymui, nedelsiant reikėjo pasitelkti visų institucijų pagalbą, tačiau ieškovė, dėl neaiškų priežasčių delsė tai daryti.
Atsiliepimas
15. Trečiasis asmuo UAB „Altas“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Nurodė, kad ieškovei neišreiškus valios pratęsti sutartį apmokant trečiajam asmeniui už teikiamas paslaugas, sutarties galiojimas nepratęstas, dėl ko trečiasis asmuo neturi jokių sutartinių įsipareigojimų ieškovei nuo 2014 m. liepos 29 d.
17. Paaiškino, kad automatinis pavojaus signalas buvo gautas 2014 m. lapkričio 29 d. 19.37 val., į kurį buvo operatyviai sureaguota. UAB „G4S Lietuva“ 2014 m. lapkričio 29 d., 19.42 val. CobraConnex programoje nurodytu telefonu numeriu informavo V. P., kad yra suveikusi saugomo automobilio apsaugos sistema. Automobilio naudotojas V. P. tik 20.14 val. paskambino stebėjimo centrui ir pranešė, kad neranda automobilio. Saugos tarnyba bandė nustatyti automobilio buvimo vietą, bet to padaryti nepavyko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
18. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovei nuosavybės teise priklausančio lengvojo automobilio Bentley Continental, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. lapkričio 29 d. vagystę draudiminiu įvykiu; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 108 000 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 480 Eur nuostolių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. gegužės 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 275, 94 Eur bylinėjimosi išlaidų.
19. Teismas nesutiko su atsakovės teiginiais, jog draudėjas nevykdė Taisyklių 11.1.6 punkte numatytos pareigos nedelsiant informuoti policiją apie automobilio vagystę ir šis jo pareigos nevykdymas sudarė palankesnes sąlygas atsirasti žalai, kadangi nurodytame Taisyklių punkte laikas, per kurį draudėjas turėtų pranešti apie vagystę, neapibrėžtas. Be to, taisyklės nenumatė pareigos draudėjui pranešti policijai, apie saugos tarnybos skambutį, nuo kurio atsakovas skaičiuoja laiką, per kurį ieškovės vadovas pranešė apie įvykį policijai. Todėl teismas atsakovės tvirtinimą, jog ieškovės vadovas apie automobilio vagystę policijai pranešė tik po 48 min. ir tai prisidėjo prie žalos atsiradimo, laikė nepagrįstais.
Atsiliepimas
20. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog pagal draudimo polise aptartą ginčo sprendimo procedūrą ginčas turi būti sprendžiamas remiantis Jungtinės Karalystės ir Velso teise, kadangi pati atsakovė atsiliepime į ieškinį rėmėsi Lietuvos teise.
III. Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimų argumentai
21. Atsakovė Salva Kindlustuse AS apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują spendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtu netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai vertino Taisyklių sąlygas ir nepagrįstai pripažino, kad ieškovė nepažeidė Taisyklėmis draudėjui nustatytų įpareigojimų.
22.2. Skundžiamas sprendimas priimtas neįvertinus bylai svarbių įrodymų (apžiūros akto ir liudytojo parodymų), kurie turėjo esminę reikšmę vertinant ieškovės reikalavimų pagrįstumą;
22.3. Teismas netinkamai nustatė ginčo santykiams taikytiną teisę.
23. Trečiasis asmuo UAB „Altas“ pareiškė prisidėjimą prie apeliacinio skundo.
24. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo iš esmės grindžiamas tapačiais kaip ir skundas argumentais, papildomai pažymint, kad į bylą ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis buvo pavogtas ir kad žala už, kaip teigiama, prarastą automobilį nėra atlyginta.
25. Trečiasis asmuo UAB „Altas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują spendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtu netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
26. Ieškovė UAB „Naster“ atsiliepime į apeliacinį skundą ir prisidėjimą prie apeliacinio skundo prašė skundą ir prisidėjimą prie jo atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
27. Atsiliepimas į apeliacinį skundą ir prisidėjimą prie apeliacinio skundo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Apeliaciniame skunde atsakovas į ieškinio reikalavimus atsikerta naujais, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nenurodytais argumentais (kad draudimo išmoka ieškovui nepriklauso ir dėl to, jog jis automobilio registracijos dokumentus buvo palikęs automobilyje), kurie nepagrindžia skundžiamo sprendimo nepagrįstumo.
27.2. Trečiasis asmuo netinkamai vykdė su ieškove sudarytos sutarties įsipareigojimus (nepranešė teisėsaugos institucijoms apie teisės pažeidimą) ir su atsakove kaltę, dėl laiku nepateikto pranešimo teisėsaugos institucijoms apie automobilio vagystę, perkelia ieškovės vadovui, nors bylos medžiaga įrodo, kad jis elgėsi rūpestingai.
27.3. Kadangi atsakovės pateikto apžiūros protokolo duomenys ir liudytojo parodymai nesutapo, be to, liudytojo parodymai buvo nekonkretūs, teismas neturėjo pareigos jais remtis priimdamas sprendimą.
27.4. Įvertinus tai, kad atsakovo buveinė ir draudimo rizika nėra Jungtinėje Karalystėje, draudimo sutarčiai ir iš jos kylantiems ieškovės reikalavimams taikytina Lietuvos Respublikos teisė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir - CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo ribų.
Dėl bylos su tarptautiniu elementu nagrinėjimo ypatumų
29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, Lietuvos Respublikoje registruota ir buveinės vietą turinti įmonė (draudėjas), kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jos vardu registruotos transporto priemonės vagystę, įvykdytą Ukrainos Respublikoje, draudžiamuoju įvykiu ir priteisti draudimo išmoką iš atsakovės – Estijos Respublikoje registruotos ir buveinės vietą joje turinčios įmonės, teikiančios draudimo paslaugas (draudiko) pagal šalių pasirašytą draudimo sutartį.
30. Bylos šalių buveinėms esant skirtingose valstybėse, laikytina, kad byla yra tarptautinio pobūdžio, ir tai įpareigoja teismą, nagrinėjantį bylą, ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (CPK 782 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą, bei įvertinti patį ginčo turinį, kad būtų tinkamai parinkta atitinkama jurisdikcijos taisyklė. Antras būtinas įvertinti klausimas, kilus ginčui iš tarptautinį elementą turinčio teisinio santykio, kurios valstybės materialinę teisę reikia taikyti nagrinėjant ir sprendžiant šalių ginčą, t. y. tenka spręsti teisės sistemų kolizijos problemą.
Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos spręsti ginčą
31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas sieja dvi Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių įmones, todėl šalių tarpusavio ginčams spręsti taikytinas ES teisinis reguliavimas.
32. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, todėl sprendžiant jurisdikcijos klausimą nagrinėjamoje užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje, aktualus būtent šio Reglamento normų, nustatančių jurisdikcijos taisykles, taikymas.
33. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento Briuselis Ia 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje, nes šalys gali susitarti, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių (Reglamento 25 straipsnio 1 dalis), ginčams gali būti taikoma išimtinė jurisdikcija (Reglamento 24 straipsnis), be to, Reglamentas Briuselis Ia nustato atskiras jurisdikcijos nustatymo išimtis atskirų rūšių byloms (byloms, susijusioms su draudimu, vartojimo sutartimis, individualiomis darbo sutartimis) (Reglamento 3-5 skirsniai).
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo iš draudimo teisinių santykių. Reglamento Briuselis Ia 3 skirsnis nustato jurisdikciją byloms, susijusioms su draudimu. Remiantis Reglamento Briuselis Ia 11 straipsniu draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose; b) jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose; arba c) kai draudikai yra keli – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudikui, teismuose.
35. Ieškovė ieškinį pateikė savo registruotos buveinės vietos teismui, t. y. Lietuvos Respublikos teismui, remdamasi Reglamento Briuselis Ia 11 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, nustatančiu, kad draudėjas ieškinį draudikui, kurio buveinės vieta yra valstybėje narėje, gali pareikšti kitoje valstybėje narėje ieškovo gyvenamosios (buveinės) vietos teismui. Bylą išnagrinėjęs teismas atskirai šiuo klausimu nepasisakė, todėl Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma įvertina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo kompetenciją priimti ir nagrinėti bylą.
36. Kaip minėta, Reglamentas Briuselis Ia numato, kad šalys gali susitari dėl jurisdikcijos ir toks susitarimas eliminuoja Reglamento nuostatų dėl ginčo jurisdikcijos taikymą, tačiau susitarimas dėl jurisdikcijos, turi atitikti ne tik susitarimui keliamus formos ir turinio reikalavimus (Reglamento Briuselis Ia 25 straipsnio 1 dalies a - c punktai), tačiau jis negali prieštarauti specialiesiems ir išimtiniams jurisdikcijos pagrindams, numatytiems Reglamento Briuselis Ia (3-5 skirsniuose, 24 straipsnyje). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad tarp šalių buvo susitarta dėl jurisdikcijos. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju šalis siejančioje draudimo sutartyje esanti nuoroda į ginčų sprendimo procedūrą (t. 1, b. l. 13), negali būti laikoma susitarimu dėl ginčo jurisdikcijos, panaikinančiu Reglamento Briuselis Ia 3 skirsnio nuostatų taikymą, kadangi toks susitarimas neatitinka 15 straipsnio reikalavimų, be to ir pačios šalys šios sutarties nuostatos nelaiko susitarimu dėl jurisdikcijos, todėl jurisdikcijos klausimas turėjo būti įvertintas remiantis Reglamento 3 skirsnyje įtvirtintų taisyklių pagrindu.
37. Kaip minėta, ieškovė (draudėjas), Lietuvos Respublikoje buveinės vietą turinti įmonė, ieškinį iš draudimo teisinių santykių pareiškė draudikui (Estijos Respublikoje registruotai ir buveinės vietą joje turinčiai įmonei) savo buveinės vietos teismui, t. y. Vilniaus apygardos teismui, remiantis aptarta Reglamento Briuselis Ia 11 straipsnio 1 dalies b punkto nuostata, todėl teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju ieškovė pasirinko tinkamą savo teisių įgyvendinimo teismine tvarka vietą ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti ginčą.
Dėl taikytinos teisės
38. Išsprendus klausimą dėl jurisdikcijos, t. y. nustačius, kad šalių keliamas ginčas priskirtinas Lietuvos teismų jurisdikcijai, teisėjų kolegija vertina, ar bylą išnagrinėjęs teismas tinkamai parinko ginčo situacijoje taikytiną teisę, kadangi pripažinus, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui, savaime nereiškia, jog ji turi būti sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos materialinę teisę.
39. Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė remdamasis Lietuvos Respublikos materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis draudimo teisinius santykius. Apeliantė su teismo nustatyta taikytina teise nesutinka ir teigia, kad tarp šalių buvo susitarimas taikyti Jungtinės Karalystės ir Velso teisės aktus.
40. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovę ir atsakovę siejo draudimo teisiniai santykiai 2014 m. liepos 22 d. sutarties pagrindu. Reikalavimą atsakovei ieškovė kildina iš netinkamo sutartinių prievolių, pagal nurodytą sutartį, vykdymo, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovę ir atsakovę siejančius sutartinius teisinius santykius, į tai, kad ieškiniu draudiko pareiga atlyginti žalą kildinama ne iš šiam padarytos žalos, o iš draudiką su atsakingu draudėju siejančios sutarties, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškinys vertintinas kaip ieškinys dėl sutartinės atsakomybės taikymo.
41. Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus reglamentuoja 2008 m. birželio 17 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Reglamentas Roma I).
42. Pagal Reglamento Roma I 3 straipsnio 1 dalį, sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Tačiau draudimo sutartims ši reglamentu įtvirtinta taikytinos teisės pasirinkimo laisvė yra apribota. Reglamento Roma I 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudimo sutarčių, kurių neapima šio straipsnio 2 dalis (draudimo sutartys, kuriomis apdraudžiama didelė rizika), atveju šalys pagal 3 straipsnį gali pasirinkti taikyti tik šią teisę: a) bet kurios valstybės narės, kurioje sutarties sudarymo metu yra draudimo rizika, teisę; b) draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę; c) gyvybės draudimo sutarčių atveju – draudėjo pilietybės valstybės narės teisę; d) draudimo sutarčių, kuriomis apdraudžiama rizika, apribota įvykiais vienoje valstybėje narėje, kitoje nei kurioje yra draudimo rizika, – tos valstybės narės teisę; e) jei draudėjas, turėdamas sutartį, kurią apima ši dalis, vykdo komercinę, pramonės arba laisvųjų profesijų veiklą, ir draudimo sutartis apima dvi ar daugiau rizikų, susijusių su ta veikla ir esančių skirtingose valstybėse narėse, – bet kurios iš šių valstybių narių teisę arba draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę.
43. Nagrinėjamu atveju šalys sutartimi nustatė, kad draudimo sutarčiai taikoma Jungtinės Karalystės ir Velso teisė. Įvertinusi nutarties 42 punkte aptartus draudimo sutartims taikytinos teisės nustatymo klausimus teisėjų kolegija laiko, kad toks šalių susitarimas dėl taikytinos teisės negali būti laikomas galiojančiu Reglamento Roma I 7 straipsnio kontekste. Nurodytas straipsnis nukreipia į tai, kad draudimo santykiuose šalių pasirenkama taikytina teisė būtų kuo labiau susijusi su teisiniais santykiais, iš kurių ji kilo. Šiuo atveju šalių pasirinkta taikyti Jungtinės Karalystės ir Velso teisė nepatenka į valstybių narių teisę, kurią šalys, atsižvelgdamos į Reglamento Roma I 7 straipsnio 3 dalį, būtų laisvos pasirinkti jų sutartiniams santykiams taikyti, kadangi ji yra pernelyg nutolusi tiek nuo teisinių santykių šalių (kaip minėta šalių buveinės vietos yra Lietuvos ir Estijos Respublikose), tiek ir nuo sutartimi sukuriamų teisinių santykių (apdraudžiama transporto priemonė, registruota Lietuvos Respublikoje).
44. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad ginčo sutartyje įtvirtintas šalių susitarimas dėl taikytinos teisės negali būti laikomas galiojančiu ir nustatančiu taikytiną teisę, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nustatant ginčo situacijai nagrinėti taikytiną teisę turėjo būti vadovaujamasi bendromis nuostatomis, nustatančiomis draudimo sutartims taikytinos teisės parinkimą tuo atveju, kai nėra šalių pasirinkimo dėl taikytinos teisės.
45. Pagal Reglamento Roma I 7 straipsnio 3 dalį, tais atvejais kai šalys nepasirinko taikytinos teisės, sutarčiai taikoma valstybės narės, kurioje sutarties sudarymo metu yra rizika, teisė. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad kai yra draudžiamas automobilis, taikoma tos valstybės teisė, kurioje draudžiama transporto priemonė yra registruota (Magnus / Mankovski Rome I Regulation (2017), p. 544). Šiuo atveju ginčo sutartimi buvo apdraustas ieškovei priklausantis Lietuvos Respublikoje registruotas automobilis, todėl ginčo nagrinėjimui pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos materialinės teisės normas.
Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką
46. Draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir Draudimo įstatymo normos. Pagal draudimo sutarties sampratą šia sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis).
47. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo spręstina, kad draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką visais atvejais kyla iš sudarytos draudimo sutarties ir gali būti įgyvendinama tik sutartyje numatyta apimtimi ir sąlygomis.
48. Šiuo atveju ieškovė reikalavimą draudimo bendrovei išmokėti draudimo išmoką pareiškė po to kai transporto priemonė, apdrausta atsakovės įmonėje, buvo prarasta dėl Ukrainos Respublikoje įvykdytos automobilio vagystės. Transporto priemonės vagystė yra draudžiamasis įvykis, sukeliantis draudikui pareigą išmokėti draudimo išmoką, jeigu dėl jo susitarė draudimo sutartį sudarančios šalys.
49. Sausumos transporto priemonių (Kasko) draudimo taisyklių (toliau - Taisyklės) (kurios taikytinos ir ginčo šalių sudarytai sutarčiai) 3.6. punktas numatė, kad automobilio vagystė yra draudiminis atvejis ir patenka į sutartimi numatytą draudžiamąją riziką (t. 1, b. l. 22-23).
50. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2014 m. lapkričio 29 d. buvo užfiksuotas pranešimas apie ieškovei priklausančio automobilio vagystę (1 t., b. l. 64, 106-107, 134-135), kurio pagrindu Ukrainos teisėsaugos institucijos tiria baudžiamąją bylą (2 t., b. l. 104-105), todėl, kaip teisingai nustatė bylą išnagrinėjęs teismas, šių aplinkybių pagrindu atsakovei atsirado pareiga išmokėti ieškovei draudimo išmoką šalis siejančios sutarties sąlygomis ir tvarka. Remiantis šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad byloje nėra įrodytas transporto priemonės vagystės faktas. Be to, draudiko prievolės atlyginti ieškovei draudimo išmoką neįtakoja tai, kad baudžiamojoje byloje nėra nustatyti už nusikalstamos veikos įvykdymą atsakingi asmenys, kadangi šios aplinkybės būtų reikšmingos tik sprendžiant draudimo bendrovės subrogacinį reikalavimą (CK 6.1015 straipsnis).
51. Atsakovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis konstatuota, jog draudikui kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką, teigia, kad teismas netinkamai aiškino draudimo sutarties sąlygas, kurios draudikui suteikia teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.
52. CK 6.1014 straipsnyje reglamentuoti atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejai. Pagal šio straipsnio 2 dalį įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. Įstatymai gali nustatyti ir kitus atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejus (CK 6.1014 straipsnio 6 dalis). Draudimo įstatymo 106 straipsnyje nurodyta, kad turto draudimo sutartyje galima nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, jei draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Šie atvejai privalo būti aptarti individualiai.
53. Šiuo atveju atsisakydama išmokėti ieškovei draudimo išmoką atsakovė rėmėsi Taisyklių 11 punktu, kuriame aptarta, kokių veiksmų transporto priemonės savininkas turi imtis atsitikus draudžiamajam įvykiui (t. 1, b. l. 28). Atsakovės teigimu, teismas netinkamai išaiškino Taisyklių 11.1.6. punkto nuostatas, įpareigojančias vagystės atveju nedelsiant apie tai pranešti policijai, ir nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės vadovas praėjus 48 min. po automobilio praradimo fakto pranešęs apie tai policijai tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
54. Iš esmės apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo argumentai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su priimtu procesiniu sprendimu, susiję su netinkamai, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimų, jų nepakankamumu bylai reikšmingiems faktams nustatyti ir išvadoms priimti.
55. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-823/2019).
56. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo atliktas bylos faktinių aplinkybių, kurių apeliacinės instancijos teismas nekartoja, vertinimas buvo detalus ir visapusiškas. Teismui pakako duomenų įvertinti, kokių veiksmų ėmėsi ieškovės vadovas, siekdamas įvykdyti jam sutartimi nustatytus įpareigojimus. Bylos aplinkybių visuma leido bylą išnagrinėjusiam teismui priimti pagrįstą išvadą, kad ieškovės vadovo veiksmai, informuojant teisėsaugos institucijas apie automobilio praradimą, atitiko protingo ir apdairaus elgesio standartą (apie automobilio vagystę teisėsaugos institucijoms buvo pranešta tik po to, kai ieškovės vadovas įsitikino, kad transporto priemonė yra prarasta ir nėra galimybių nustatyti jos buvimo vietos) ir buvo intensyvūs (tai patvirtina UAB „G4S Lietuva“ paaiškinimai apie vykusius pokalbius su įmonės vadovu (1 t. , b. l. 178, 195).
57. Apeliaciniu skundu bei prisidėjimu prie jo taip pat pažymima, kad teismas nevertino į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (apžiūros akto), kurie patvirtinto teismo posėdžio metu liudytojo teiginius, kad ieškovės vadovas iš karto gavęs pranešimą apie įsijungusią automobilio apsaugos sistemą galėjo įvertinti tai, kad jo nėra automobilių stovėjimo aikštelėje. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
58. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad šalis siejančios draudimo sutarties 11.1.6. punkte įtvirtinta pareiga nesusieta su konkrečiu laiko tarpu, o vertintina pagal protingo, apdairaus ir rūpestingo elgesio standartus (bonus pater familias), neturėjo pagrindo atskirai aptarti kiekvieną iš įrodymų, kuriais atsakovė siekė įrodyti, kad ieškovės vadovo sugaištas laikas, per kurį buvo nustatyta, kad automobilis yra pavogtas ir pranešta teisėsaugos institucijoms vertintinas kaip neprotingai ilgas. Be to, ieškovės ir jos vadovo veiksmuose tyčios ar didelio aplaidumo, prisidėjusio prie turto praradimo nenustatyta, todėl teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė atliko sutarties 11.1.6. punkte jai nustatytus įpareigojamus laiku ir tinkamai, dėl ko atsakovės atsisakymas mokėti draudimo išmoką laikytinas nepagrįstu.
59. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovė ir trečiasis asmuo apeliaciniame skunde ir prisidėjime prie apeliacinio skundo nenurodė ir išsamiai nepagrindė savo teiginių dėl teismo padarytų konkrečių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, sprendžia, kad hipotetiniai ar prielaidomis pagrįsti skundo argumentai nelaikytini patikimais ir pakankamais, jog jų pagrindu būtų daroma kitokia nei ginčą nagrinėjusio teismo padaryta išvada dėl atsakovės pareigos išmokėti ieškovei draudimo išmoką.
60. Nesutikdami su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu, tačiau nenurodydami šią poziciją pagrindžiančių teisinių argumentų ar nepateikdami jas paneigiančių įrodymų, atsakovė ir trečiasis asmuo dar kartą procese pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė ginčą išsprendęs teismas. Tačiau tai neleidžia abejoti skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
61. Pažymėtina, kad apeliantė, teikdama skundą ir ginčydama teismo sprendimą nurodė, kad atsakovės pareigą išmokėti ieškovei draudimo išmoką eliminuoja ta aplinkybė, kad ieškovės vadovas transporto priemonėje buvo palikęs automobilio registracijos liudijimą. Tokią savo poziciją apeliantė grindžia Taisyklių 11.1.10 punktu. Vertinant šias aplinkybes, atkreiptinas dėmesys, jog nei minėtame, nei kituose Taisyklių punktuose nėra įtvirtinta sąlyga, jog registracijos dokumentų palikimas automobilyje jo vagystės atveju yra vienareikšmiškai suprantama nedraudžiamojo įvykio sąlyga. Be to, aktualioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad draudimo taisyklių nuostatos, kuriomis ribojamos draudimo išmokos dydis, dėl draudėjui nustatytos pareigos nepalikti automobilyje registracijos dokumentų, nevykdymo, pripažintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad draudimo taisyklių <···> sąlyga dėl draudimo išmokos mažinimo <···> dėl transporto priemonėje palikto jos registracijos liudijimo negali būti vertinama kaip visais atvejais atitinkanti pažeidimo įtaką žalos dėl draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybei, jos dydžiui, inter alia (be kita ko) dėl tikimybės surasti transporto priemonę sumažėjimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-4031/2019). Netenkindama apeliantės skundo ir nurodytu argumentu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė teismui pateikė ne tik du originalius automobilio raktų komplektus, bet ir automobilio registracijos liudijimą, kuriame nurodyta šio dokumento išdavimo data – 2013 m. rugpjūčio 23 d.
62. Apibendrindama nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismas, spręsdamas ginčą, nustatydamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes bei jas vertindamas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, todėl atsakovės apeliacinis skundas ir trečiojo asmens prisidėjimas prie jo atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl prašymų atlyginti bylinėjimosi išlaidas
63. Atsakovės apeliacinio skundo ir trečiojo asmens prisidėjimo prie apeliacinio skundo netenkinus, jų prašymas priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme nepateikus įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.