Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, gynėjai advokatei Elenai Gylienei, nuteistajam L. G., nukentėjusiajam K. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 80 (aštuoniasdešimčiai) parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 27 d. apie 22.40 val. viešoje vietoje – ant šaligatvio ir vejos, esančių (duomenys neskelbtini) priešais (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, veikdamas bendrai su A. G., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla jau išnagrinėta ir 2015-03-19 priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra įsiteisėjęs, ir asmeniu, neturinčiu amžiaus, nuo kurio traukiama baudžiamojon atsakomybėn, viešoje vietoje įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu, pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, t. y. A. G. G. V. atžvilgiu sakydamas ,,ko žiopsai kale?“, abiejų atžvilgiu ,,ar norit ir Jūs gauti?“, A. G. prišoko prie K. G., o asmuo, neturintis amžiaus, nuo kurio traukiama baudžiamojon atsakomybėn, sudavė K. G. du smūgius rankoje turėtu skėčiu į kairį petį, A. G. sudavė ne mažiau kaip 2 kartus rankomis į priekinę kūno dalį, toliau vartodami grasinimus ir patyčias nukentėjusiojo K. G. atžvilgiu ,,Tau ragas“, ,,mirsi, banglas“, A. G. rankos kumščiu sudavė vieną kartą K. G. į kairės pusės smilkinį, ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis į priekinę kūno dalį, taip nukentėjusiajam K. G. sukeldamas fizinį skausmą. Asmuo, kuris nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, rankoje turėta dviejų smaigų šakute ne mažiau kaip vieną kartą dūrė į K. G. nugarą, o L. G. prišokęs prie nukentėjusiojo koja sudavė mažiausiai vieną smūgį į veidą, vieną smūgį ranka į dešinį smilkinį, vieną smūgį koja į pilvą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam K. G. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais bendrais veiksmais L. G. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-05-18 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors jis yra pripažintas nusikalstamą veiką padaręs veikdamas kartu su A. G. ir G. M., tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad skundo autorius nebuvo kartu su savo broliu ir G. M., o atbėgo vėliau, norėdamas apginti A. G. nuo K. G. prieš jį vykdomų veiksmų. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja G. V.. Kad nuteistojo veiksmai nebuvo chuliganiški, patvirtina ir tai, jog jis pats iškvietė medikus į įvykio vietą. Tačiau teismas nesiaiškino, kada buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, kas ją iškvietė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tuo metu, kai apeliantas pasirodė įvykio vietoje, joje G. M. nebuvo. Todėl konstatavimas, kad jis veikė su pastaruoju, yra visiškai nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis K. G. posėdžio metu prašė, paaiškėjus, jog nuteistojo L. G. veika gali būti kvalifikuojama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 str. 1 d., bylos procesą tęsti, tačiau sutiko taikytis, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo L. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl L. G. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad L. G. padarė ne BK 284 straipsnio 1 dalyje, o BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog L. G. 2011 m. gegužės 27 d. apie 22.40 val. ant šaligatvio ir vejos, esančių (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, pribėgęs prie nukentėjusiojo K. G., šiam koja spyrė mažiausiai vieną kartą į veidą, sudavė vieną smūgį ranka į dešinį smilkinį, vieną kartą spyrė koja į pilvą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam K. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Byloje ginčo dėl to, kad nuteistasis smurtavo K. G. atžvilgiu nėra, tačiau apeliantas tvirtina, kad jokio susitarimo tarp jo ir A. G. bei G. M. (asmenio, neturinčio amžiaus, nuo kurio traukiama baudžiamojon atsakomybėn) nebuvo, jo tikslas buvo ne sutrikdyti viešąją tvarką, o tik apginti brolį. Tad sprendžiant dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, būtent į šiuos klausimus pirmiausia ir reikia atsakyti.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad L. G. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nurodė, jog jis veikė bendrininkų grupėje su A. G., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išnagrinėta ir 2015-03-19 priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra įsiteisėjęs, bei asmeniu, neturinčiu amžiaus, nuo kurio traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau apylinkės teismas visiškai neanalizavo konfliktinės situacijos eigos, A. G., G. M. ir L. G. veiksmų šioje situacijoje, o apsiribojo konstatavimu, kad minėti asmenys veikė bendrininkų grupėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Tuo tarpu G. M., kaip nurodyta ir nustatomojoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje, veikos padarymo metu amžiaus, nuo kurio yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn, dar neturėjo, todėl jis negali būti ir laikomas bendrininkų grupės nariu.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas.

Nuteistasis L. G. viso proceso kategoriškai tvirtino, jog 2011 m. gegužės 27 d. vykusio konflikto pradžios nematė. Apeliantas aiškino, kad jam rūkant balkone, iš kiemo atėjęs vaikinas pasakė, jog muša jo brolį. Nubėgęs į įvykio vietą, pamatė ant žemės gulintį kruviną A. G., virš kurio buvo palinkęs nukentėjusysis. Norėdamas apginti brolį, sudavė K. G. į veido sritį. G. M. jis tikino tą vakarą išvis nematęs. Kad prie nukentėjusiųjų be aiškios priežasties prikibo pirmiausia A. G., o netrukus asmuo, neturintis amžiaus, nuo kurio traukiama baudžiamojon atsakomybėn, kad L. G. atbėgo vėliau, paaiškino tiek K. G., tiek kita nukentėjusioji – G. V., tuo iš esmės patvirtindami nuteistojo parodymus apie jo atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes ir laiką. Kad jokio susitarimo tarp apelianto ir kitų neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų nebuvo, galima spręsti ir iš A. G. bei G. M., liudytojos S. A. parodymų. Asmuo, neturintis amžiaus, nuo kurio traukiama baudžiamojon atsakomybėn, tvirtino, kad L. G. įvykio vietoje tą vakarą nematė. A. G. paaiškino, kad konflikto su K. G. metu jo brolis buvo namuose ir tik vėliau, po to, kai nukentėjusysis jam sudavė raktais į galvą, atbėgo į įvykio vietą. Liudytoja S. A. paaiškino, kad prie K. G. matė dviejų žmonių siluetus, iš kurių vienas buvo aukštesnis (A. G.), o kitas buvo vaikiškos išvaizda (G. M.). Ji suprato, jog tarp šių trijų asmenų vyksta muštynės. Kiekvieno iš nurodytų asmenų veiksmų neprisiminė, tačiau matė, jog buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajam K. G., kad pastarasis gynėsi ir kad G. M. dūrė nukentėjusiajam į nugarą. Apie tai, jog įvykio vietoje būtų buvęs L. G., liudytoja neminėjo. Įvertinus šių asmenų parodymus nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas veikė bendrininkų grupėje. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog skundo autorius būtų turėjęs tikslą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Smūgius nukentėjusiajam L. G. sudavė nors ir viešoje vietoje, bet jo veiksmuose dominavo asmeniniai motyvai, tokie apelianto veiksmai nebuvo nukreipti prieš viešąją tvarką, savo veiksmus jis pirmiausia suvokė ne kaip nepagarbą aplinkiniams, o kaip smurtą prieš nukentėjusįjį K. G.. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuteistojo neteisėtas elgesys K. G. atžvilgiu, pavartotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį pagal tyčios turinį bei kryptingumą ir pasekmes turėtų būti kvalifikuotas tik kaip tyčinis nežymus sveikatos sutrikdymas, tai yra, veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, o ne pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad smūgius K. G. jis sudavė tik gindamas brolį, todėl mano, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu turėtų būti nutraukta, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, su tokiais skundo autoriaus teiginiais nesutinka.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-316/2012, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-469/2010 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 str. 1 d. taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija.

Tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina įvertinti, esant kokioms aplinkybėms, dėl ko ir kas pradėjo naudoti fizinį smurtą. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ištirtų įrodymų, taip pat iš A. G. atžvilgiu priimto įsiteisėjusio teismo nuosprendžio (T. 3, b. l. 71-76) matyti, kad A. G. prikibo prie nukentėjusiųjų G. V. ir K. G., šių asmenų atžvilgiu pavartojo užgaulius, jų orumą įžeidžiančius žodžius, o po to A. G., kartu su asmeniu, neturinčiu amžiaus, nuo kurio traukiama baudžiamojon atsakomybės, K. G. atžvilgiu pavartojo ir fizinį smurtą – sudavė nukentėjusiajam smūgius į įvairias kūno vietas rankomis, skėčiu, dūrė šakute į nugarą. Taip pat A. G. ir asmuo, neturintis amžiaus, nuo kurio traukiama baudžiamojon atsakomybėn, nukentėjusiųjų atžvilgiu vartojo ir grasinančio pobūdžio žodžius. Ir tik tuomet nukentėjusysis K. G. sudavė nuteistajam A. G. į galvą, nugarą tiek rankomis, tiek raktais. Besigrumdami jie nuvirto ant žemės. A. G. nukentėjusįjį laikė už drabužių ir nepaleido. K. G. bandant atsistoti, pribėgęs apeliantas spyrė į burnos sritį. Be to, nukentėjusiajam besitraukiant nuo jį užpuolusių asmenų, L. G. ranka sudavė jam į smilkinį ir spyrė į pilvą.

Taigi būtent nukentėjusiojo K. G. atžvilgiu įvyko pavojingas kėsinimasis, kuris buvo ir realus, ir akivaizdus. Ir buvo kėsinamasi į tokią svarbią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę kaip žmogaus sveikata. O kėsinosi nuteistojo L. G. brolis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ištirti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis tik gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi ir būtent tuo tikslu pavartojo smurtą A. G. atžvilgiu. O būtinoji gintis prieš asmenį (K. G.), kuris pats buvo būtinosios ginties būklėje, yra negalima. Juolab, kad kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, tuo metu kai pribėgo L. G. ir jam spyrė į veidą, jis jokių smūgių apelianto broliui nesudavinėjo, o buvo nuvirtęs (kartu su A. G.) ant žemės ir bandė atsistoti. Nagrinėjamame kontekste pažymėtina ir tai, kad kitus du smūgius nukentėjusiajam apeliantas L. G. sudavė tuo metu, kai šis jau traukėsi nuo jį užpuolusių asmenų. Todėl, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, L. G. siekė ne išskirti besimušančius, apelianto veiksmai pagal pobūdį buvo ne gynybiniai, o puolamieji ir nelaikytini būtinąja A. G. gintimi.

Veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje ir kurioje numatytus veiksmus, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, atliko L. G., vadovaujantis BPK 407 straipsnio nuostatomis, priskiriama kategorijai veikų, kuriose procesas pradedamas ir vyksta tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusysis pareiškė, jog sutinka taikytis ir su L. G. susitaikė, todėl vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, BPK 327 straipsnio 1 punktu, BPK 416 straipsnio 1 dalimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendis panaikinamas ir byla nutraukiama.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą iš nuteistojo L. G. priteisti valstybei 60,80 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-173/2014, 2K–322/2014). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Todėl nėra pagrindo tenkinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. G. skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.