Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje O. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „E“ darbų vadovu, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. balandžio 17 d., apie 16 val., Švedijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini), A. M. dirbant UAB „E“ elektriku, darbų vykdytojas O. K. be priežasties smogė jam į veidą, tuo sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas smegenų sutrenkimą.

Apklausiamas teisiamajame posėdyje kaltinamasis O. K. savo kaltės kategoriškai nepripažino. 2016-04-17, apie pietus, buvo pastebėti du girtaujantys UAB „E“ darbuotojai – A. M. ir K. A.. Pastarieji iš anksto buvo įspėti, jog komandiruotės metu draudžiama vartoti alkoholį, kitą dieną nebus leidžiama dirbti, bus pranešta vadovybei. Kaltinamasis dirba Švedijos įmonėje, iš švedų pusės kontroliuoja UAB „E“ darbuotojų darbą. Pamatęs bevartojančius alkoholį, A. M. ir K. A. pasakė, kad šie ryte darbe nelaukiami, bus įspėta vadovybė. A. M. jam nurodė geriau to nedaryti, nes teks gailėtis, po to sakė, kad daugiau nebegers ir pasišalino. Jis (kaltinamasis) kitaip pasielgti negalėjo, kadangi Švedijoje tvarka yra griežta, vyksta patikrinimai, dėl ko užtikus neblaivius darbuotojus nukentėtų visa įmonė. Daugiau tą dieną nei su A. M., nei su K. A. nebendravo, jokio smūgio nesudavė, apskritai, joks konfliktas, išskyrus minėtą įspėjimą, nebuvo kilęs. Kitą rytą, kuomet visa brigada susirinko važiuoti į darbą, abiejų nebuvo (K. A. buvo įspėjęs, jog nevyks, o A. M. nieko nepranešė). Jau būnant objekte (ne vėliau 9 val. ryto), paskambino kolega darbų vadovas iš kito objekto (kuriame dirbo nukentėjusysis) ir pasakė, jog A. M. blogai jaučiasi, skundžiasi galvos skausmais, paprašė nuvykti pasižiūrėti, nes jo (O. K.) objektas buvo arčiau gyvenamosios vietos, dėl ko galėjo greičiau nuvykti. A. M. rado kambaryje gulintį lovoje (kambaryje tvyroje alkoholio kvapas, kuris sklido ir nuo paties nukentėjusiojo, ir nuo atėjusio K. A.), šis sakė, kad jaučiasi blogai, visą naktį pykino, paklausus, kas atsitiko, nurodė, jog iš vakaro atsitrenkė su galva (kur tiksliai, jis neklausė), pasakė, jog greičiausiai bus smegenų sutrenkimas. Vizualiai matėsi mėlynė virš akies. Pasiūlė nuvežti į ligoninę, kurioje paklausus, kas atsitiko, A. M. pasakė, kad trauma buityje (važiuojant į ligoninę jis nukentėjusiojo kelis kartus klausė, kas konkrečiai atsitiko, tačiau šis nesugebėjo nieko paaiškinti). Ligoninėje buvo atlikti tyrimai, paimtas kraujas, po ko nieko rimto nenustatyta, daktarė pasakė, jog žmogus gali išgerti aspirino tabletę ir eiti į darbą. Kaltinamojo teigimu, jis buvo labai nustebęs, sulaukęs jį kaltinančio skundo, kadangi iki tol jokių konfliktų su A. M. neturėjo. Pastarajam išvykus iš Švedijos daugiau nebendravo, išskyrus tai, jog A. M. vieną kartą skambino ir prašė pinigų, sakė, kad per jį nukentėjo, prarado darbą. Mano, kad šiuo procesu nukentėjusysis jam kerštauja, pyksta, kad dėl jo pranešimo buvo atleistas, siekia pasipelnyti. Su pareikštu civiliniu ieškiniu kategoriškai nesutinka (b. l. 95-102).

Teisiamajame posėdyje apklausiamas nukentėjusysis A. M. parodė, jog su kaltinamuoju O. K. yra pažįstamas dėl ankstesnio darbo Švedijoje. Nukentėjusysis prieš jį padaryto nusikaltimo metu dirbo Švedijoje, įmonėje atliko elektros darbus. 2016-04-17, ryte, sekmadienį, išėjęs iš kambario koridoriuje sutiko O. K. (pastarasis gyveno priešais), kuris turėjo degtinės butelį, pasiūlė išgerti. Abu nuėjo į apačią, kur vartojo alkoholį, po to degtinės butelį pastatė jis (A. M.), gėrė ne tik dviese, buvo ir kitų darbuotojų. Išgėrus degtinę, apie 16 val. sugrįžo į savo kambarį, į kurį netrukus atėjo K. A., kuris atsinešė 3 skardines alaus. Nebuvo spėję net atsidaryti alaus, kai į kambarį įėjo O. K., priėjo prie jo ir nieko nesakęs smogė iš rankos į galvą (kaktą). Kas buvo toliau, sunkiai atsimena, kadangi pradėjo stipriai bėgti kraujas, buvo prakirsta akis, visas vaizdas išplaukė, prarado orientaciją. Kodėl O. K. jam sudavė smūgį, negali atsakyti, kadangi jis nieko nepasakė (bent jau neatsimena) ir nepaaiškino, iki tol visą dieną bendravo normaliai, jokio konflikto ar barnio nebuvo. Išėjus O. K., K. A. jam padėjo apsitvarkyti, atnešė popieriaus apsivalyti. Naktį pasijuto labai prastai, ėmė pykinti. Dėl blogos savijautos ryte į darbą eiti negalėjo, prašė K. A. kviesti greitąją, bet šis nieko nerado, paskambino darbų vadovui, o pastarasis susisiekė su O. K.. Šis atvažiavęs nuvežė jį į ligoninę, prieš tai dar paklausė, ką jis ligoninėje sakysiąs. A. M. nurodė, jog paaiškins, kad nukrito nuo laiptų. Nuvykus į ligoninę, su gydytojais bendravo O. K., kadangi jis pats nemoka nei švedų, nei anglų kalbų. Būtent dėl to pažymoje ir atsirado O. K. nurodytas tariamas kritimas namuose. Dėl kalbos nemokėjimo nesikreipė ir į policiją. Iš darbo buvo atleistas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, t. y. dėl alkoholio vartojimo draudžiamu metu, tačiau realiai dėl to, kad pirmadienį negalėjo dirbti, buvo sužalotas, negalėjo tokios būklės vykti į objektą. Nukentėjusiojo teigimu, 2016-04-17 jis buvo išgėręs apie 150 gr degtinės, jautėsi normaliai. Akcentavo, jog alkoholį sekmadieniais vartoja ne tik jis, tačiau gėrė ir O. K. bei kiti darbuotojai, kas buvo pilnai įprasta. Dėl O. K. veiksmų patyrė neturtinę (prarado darbą, teko vartoti vaistus, dvi savaites negalėjo dirbti, buvo pažemintas) ir turtinę (išlaidos už apžiūrą Švedijoje bei specialisto išvados apmokėjimas) žalą (b. l. 95-102).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas K. A. parodė, jog su A. M. buvo bendradarbiai, O. K. taip pat pažįsta dėl darbo ryšių (dirbo pastarojo vadovaujamame objekte). Sekmadienio popietę užėjo į A. M., su kuriuo dirbo viename objekte ir buvo pažįstami 1,5 mėn., kambarį, atsidarė po skardinę alaus ir kalbėjosi. Daugmaž po 15 min. į kambarį atėjo O. K. ir nieko nesakydamas ranka smogė A. M. į veidą. Gerai atsimena tą vieną smūgį, ar sudavė dar kartą, negali atsakyti. A. M. tuo metu sėdėjo ant lovos, ar pastarasis po smūgio, nugriuvo, negali pasakyti, tačiau nukentėjusiajam iš nosies ėmė smarkiai bėgti kraujas. Sudavęs A. M., O. K. priėjo prie jo (K. A.) ir paklausė „gal ir tau reikia“, tačiau jis atsakė, kad tikrai su šiuo nekovos, po ko A. K. išėjo. Nukentėjusysis smarkiai kraujavo, jis atnešė pastarajam popieriaus apsivalyti, po to tą vakarą dar kelis kartus užėjo pažiūrėti, kadangi A. jautėsi prastai. Vizualiai matė prakirstą akį, antakį, daugiau sužalojimų lyg ir nebuvo. Liudytojas parodė, jog tą sekmadienį buvo išgėręs apie 150 gr degtinės, ar buvo gėręs A. M., negali atsakyti. Jie kartu alkoholio nevartojo, išskyrus po minėtą skardinę alaus. Priežasčių, dėl ko A. K. smogė A., nežino, pastarasis sudavė be žodžių ir nieko nepaaiškinęs išėjo. A. M. taip pat nežinojo, dėl ko buvo sužalotas. Liudytojas K. A. taip pat parodė, jog kitą dieną jis į darbą neišėjo, kadangi jautėsi pagiringas, be to, pasiliko stebėti A. M.. Kadangi šis jautėsi prastai, jis (K. A.) paskambino buvusiam brigadininkui, o šis susisiekė su O. K.. Į policiją dėl A. M. sumušimo nesikreipė, nes nesupranta švediškai, o angliškai moka tik vos vos. Iš darbovietės buvo atleistas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo vartojant alkoholį darbe (taip pat atleistas buvo ir A. M.), į Lietuvą sugrįžo trečiadienį (balandžio 20 d.) (B. L. 95-102).

Skonės universitetinės ligoninės Skonės regiono padalinio Lundo ligoninės priimamojo 2014-04-18 pažymoje nurodyta, jog A. M. buvo gydomas Lundo universitetinės ligoninės priimamajame dėl kritimo traumos namuose. Konstatuota žaizda ties kairiuoju antakiu. Pacientui atlikta galvos ir veido kaulų kompiuterinė tomografija. Nenustatyta jokio intrakranijinio kraujavimo ar veido kaulų pažeidimų. Manoma, kad buvo smegenų sukrėtimas (b. l. 3, 4).

Bylos medžiagoje esančioje 2016-04-22 specialisto išvadoje Nr. G 556/2016(04) konstatuota, jog A. M. nustatyti šie kūno sužalojimai: kairės kaktos pusės žaizdos, kairės akies apatinio voko poodinė kraujosruva. Sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu buku kietu daiktu, paveikus kairę kaktos pusę, galimai nukentėjusiojo nurodytu laiku ir aplinkybėmis. A. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 8).

Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis A. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5 000 eurų neturtinės bei 75 eurų turtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).

Kaltinamasis O. K. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi bei advokato atstovavimo išlaidų priteisimo bendrai 1 365,65 Eur sumai (b. l. 75-92).

Dėl BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, neturi pagrindo daryti neginčijamą ir abejonių nekeliančią išvadą dėl O. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaltinamasis O. K. savo kaltės kategoriškai nepripažino ir apklausiamas parodė, jog toks kaltinimas jam buvo didelė staigmena. Su nukentėjusiuoju nekonfliktavo, yra pažįstamas tik dėl darbinių santykių. Spėja, jog nukentėjusysis gali laikyti pyktį ir kerštauti nebent dėl to, kad iš dalies dėl jo (O. K.) buvo atleistas iš darbo, t. y. kaltinamajam pranešus vadovybei apie tai, jog A. M. su K. A. 2016-04-17 girtavo, ko daryti nebuvo galima. Kategoriškai neigė sudavęs bent kokį smūgį nukentėjusiajam. Apie tai, kad pastarasis prastai jaučiasi, sužinojo kitą rytą iš kolegos (A. M. darbų vadovo kitame objekte), po ko nuvažiavo pas A. M. ir nuvežė šį į ligoninę. Jis klausė nukentėjusiojo, kas jam atsitiko, tačiau pastarasis nieko konkrečiai paaiškinti nesugebėjo, nurodė tik tai, jog atsitiko trauma buityje (b. l. 95-102). Tuo tarpu nukentėjusysis A. M. nurodė priešingas aplinkybes – 2016-04-17 ryte O. K. pasiūlė jam išgerti, ką vėliau abu ir darė, po to išsiskyrė. Apie 16 val. nukentėjusiajam pargrįžus į savo kambarį, netikėtai į jį užėjo O. K. ir nieko nesakęs smogė ranka į galvą. Po smūgio pasijuto prastai, ypač pablogėjo naktį. Tuo metu, kai kaltinamasis jam trenkė, kambaryje buvo K. A., kuris vėliau padėjo jam apsitvarkyti, atnešė popieriaus kraujui apsivalyti. Ryte prašė K. A. kviesti greitąją, tačiau šis nieko nerado, paskambino darbų vadovui, o pastarasis – O. K.. Sužinojęs kaltinamasis atvažiavo ir nuvežė jį į ligoninę, prieš tai paklausdamas, kokią sakys sužalojimo priežastį. Jis O. K. pasakė nurodysiantis, kad nukrito nuo laiptų. Ligoninėje su medikais kalbėjo tik O. K., nes jis pats nesupranta kalbos. Tą dieną buvo išgėręs alkoholio, tačiau nedaug, apie 150 g degtinės, jautėsi gerai. Iš darbo buvo išleistas dėl girtavimo, tačiau pabrėžia jog sekmadieniais tą daro visi, tą dieną gėrė ir pats O. K. (b. l. 95-102). Teismo posėdyje apklaustas liudytojas K. A. iš esmės parodė analogiškas aplinkybes dėl nukentėjusiajam A. M. sukelto fizinio skausmo. Pastarojo parodymai yra išdėstyti anksčiau, teismas jų iš naujo nebekartos (b. l. 95-102). Tokiu būdu, kaip matyti, nukentėjusiojo ir kaltinamojo pozicijos dėl galimos nusikalstamos veikos aplinkybių yra skirtingos. Tokia kaltinamojo pozicija, kuria jis ginasi nuo jam pareikšto kaltinimo, yra suprantama. Vadinasi, teismas, analizuodamas nukentėjusiojo pareikšto kaltinimo pagrįstumą, turi išsamiai patikrinti visus įrodymus ir jų visumos pagrindu daryti išvadą apie tai, ar toks kaltinimas pasitvirtino ar ne.

Nors bylos medžiagoje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, kad A. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvada Nr. G 556/2016(04) (b. l. 8), tačiau teismas neturi pakankamo pagrindo išvadai, kad tokį sužalojimą padarė ir nukentėjusiajam fizinį skausmą sukėlė būtent kaltinamasis O. K.. Nors nukentėjusysis ir liudytojas K. A. parodė, jog tai O. K. smogė A. M., tačiau teismas pastarųjų parodymais kaip besąlygiškai patikimais vadovautis negali. Visų pirma pažymėtina tai, jog tiek A. M., tiek K. A. įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus, ko jie ir patys neneigia, nors ir tikina buvę išgėrę nedaug. Visgi teiginiai dėl išgerto neva nedidelio kiekio verčia abejoti, kadangi netrukus abu buvo atleisti iš darbo būtent dėl alkoholio vartojimo 2016-04-17 (byloje atitinkamų įsakymų dėl pastarųjų atleidimo iš UAB „E“ nėra, tačiau A. M. ir K. A. pilnai patvirtino, jog įsakymas dėl atleidimo iš darbo buvo priimtas dėl nurodytos priežasties). Apklaustas kaltinamasis, kuris iš švedų pusės kontroliavo UAB „E“ darbuotojų darbą, parodė, jog tiek A. M., tiek K. A. dar apie pietus buvo pastebėti girtaujantys, buvo neblaivūs, dėl ko buvo įspėti kitą dieną neateiti į darbą, abu informuoti, jog toks faktas bus praneštas vadovybei, kas, kaip matyti, ir buvo padaryta. Toks pranešimas neapsiėjo be pasekmių – A. M. ir K. A. buvo atleisti iš pareigų. Vargu, ar prie to būtų buvę prieita, jei nukentėjusysis ir liudytojas per visą dieną būtų išgėrę vos po 150 g degtinės. Apklausiamas teismo posėdyje K. A. neneigė, jog kitą dieną į darbą neišėjo dėl to, kad jautėsi pagiringas, nors tokie nusiskundimai išgėrus 150 g degtinės sunkiai įtikinami, juo labiau, jog liudytojas teigė, kad tiek alkoholio buvo išgėręs dar iki O. K. atėjimo į A. M. kambarį (t. y. iki 16 val.). Nukentėjusysis teismui išsakė manymą, jog nors formaliai įsakymas dėl atleidimo buvo priimtas dėl alkoholio vartojimo draudžiamu metu, tačiau realiai jį atleido dėl to, kad jis negalėjo pirmadienį dirbti, buvo sužalotas. Akivaizdu, jog tokie teiginiai yra tik subjektyvus nukentėjusiojo įsitikinimas, juo labiau, kad darbo neteko ir kartu girtavęs K. A.. Dėl nurodytų priežasčių yra pilnas pagrindas manyti, jog nukentėjusysis A. M. bei liudytojas K. A. 2016-04-17 buvo neblaivūs. Ši aplinkybė, taip pat tai, jog būtent kaltinamasis O. K. buvo tas asmuo, kuris pranešė apie pastarųjų girtavimą, dėl ko vėliau A. M. ir K. A. neteko darbo, yra reikšmingos vertinant jų duotus parodymus dėl O. K. pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį A. M..

Pažymėtina, jog nukentėjusysis nenurodė jokių aplinkybių, kad tarp jo ir O. K. buvo kilęs bent koks konfliktas ar apsižodžiavimas. Jis tikino nuo pat ryto gėręs su kaltinamuoju, o vėliau, jam jau bebūnant savo kambaryje, į jį netikėtai užėjo O. K. ir nieko nesakęs smogė į veidą, po ko išėjo. Šiuo atveju tokios smurto vartojimo aplinkybės kelia abejonių. Įvardintiems kaltinamojo veiksmams pats nukentėjusysis neturėjo jokio paaiškinimo, nenustatyta jokio priešiškumo judviejų santykiuose. Tikint nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, sunkiai suprantama tai, jog nukentėjusysis, kurį, kaip jis tvirtina, sumušė kaltinamasis ir dėl ko A. M. pasijuto prastai, kitą rytą kartu su juo važiavo į ligoninę (K. A. jų nelydėjo, nors tą dieną nedirbo). A. M. tikina neva jis pats nekalbėjo nei švediškai, nei angliškai, tačiau O. K. bet kokiu atveju buvo ne vienintelis darbuotojas, mokėjęs užsienio kalbą. A. M. į medicinos įstaigą nelydėjo ir K. A., kuris tą pirmadienį nedirbo, šis niekieno neinformavo, kad bendradarbis yra sumuštas. Taip ir neaišku, kodėl ryte nebuvo iškviesta greitoji pagalba (aiškios priežastys teismui neįvardintos), nepranešta bendrovės vadovybei ar bent jau tiesioginiam vadovui. Kita reikšminga aplinkybė yra ta, jog Lundo ligoninės priimamojo 2014-04-18 išduotoje pažymoje nurodyta, jog A. M. buvo gydomas Lundo universitetinės ligoninės priimamajame dėl kritimo traumos namuose. Nustatyta žaizda ties kairiuoju antakiu, intrakranijinio kraujavimo ar veido kaulų pažeidimų nėra, manoma buvus smegenų sukrėtimą (b. l. 3, 4). Kaip matyti, atvykus į ligoninę buvo nurodyta visiškai kitokia sveikatos sutrikimų priežastis nei analizuojama byloje. Nukentėjusysis tvirtina, kad jis kalbos nemoka ir ligoninėje su medikais bendravo tik O. K., kuris ir nurodė tokią aplinkybę. Kaltinamasis su tokiais parodymais kategoriškai nesutiko ir teigė, kad būtent tokią priežastį jam įvardino A. M.. Jis pastarojo kelis kartus klausė, kas šiam atsitiko, kur jis susižalojo, tačiau A. M. nieko konkrečiai paaiškinti negalėjo, tik sakė, jog įvyko trauma buityje. Teismas neturi galimybės pašalinti tokius parodymuose esančius prieštaravimus. Vertinant visų aptartų aplinkybių visumą, visgi nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog pažymoje nurodytą sveikatos sutrikdymo priežastį išgalvojo kaltinamasis. Nukentėjusysis parodė neva jis O. K. žadėjo ligoninėje sakysiantis, jog nukrito nuo laiptų. Tikint tokiu susitarimu, matyt, būtent tokia priežastis ir būtų buvusi nurodyta pažymoje. Šiuo atveju Lundo ligoninės pažyma (joje įvardinta A. M. gydymosi ligoninėje priežastis) leidžia dar labiau abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

Įvertinus tai, jog nukentėjusysis, o taip pat ir liudytojas 2016-04-18 buvo neblaivūs, dėl ko O. K. pranešimo pagrindu abu atleisti iš darbo, tai, jog nenustatyta jokio konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, apie tariamą smurto pavartojimo faktą niekam nepranešta ir toks faktas niekur neužregistruotas, galiausiai atsižvelgiant į Lundo ligoninės pažymos turinį, nėra pagrindo daryti aiškią ir abejonių nekeliančią išvadą dėl O. K. kaltės.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma aiškiai ir neginčytinai. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, o šiuo atveju privataus kaltinimo skundą pateikusiems asmenis, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis.

Teismas konstatuoja, jog byloje ištyrus visas aplinkybes bei išnaudojus procesines priemones reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kaltinamasis O. K. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisintinas.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų apmokėjimo

Byloje privatus kaltintojas ir nukentėjusysis A. M. pareiškė civilinį ieškinį 5 000 eurų neturtinei bei 75 eurų turtinei žalai atlyginti. Pripažinus, jog kaltinamojo O. K. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, A. M. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BKP 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Proceso metu kaltinamasis O. K. pareiškė prašymą priteisti iš nukentėjusiojo A. M. turėtas proceso išlaidas, patirtas įsigyjant lėktuvo bilietus, apmokant advokato paslaugas bei dėl negauto darbo užmokesčio (b. l. 75-92).

BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šiuo atveju privataus kaltinimo procesas kaip tik buvo pradėtas pagal A. M. pareiškimą. Kaltinamasis, siekdamas gintis nuo jam reiškiamų kaltinimų, neabejotinai turėjo teisę, kad jo teisėms ir teisėtiems interesams proceso metu atstovautų gynėjas, ir šia teise pasinaudojo. Iš pateikto mokėjimo išrašo matyti, jog tokios teisės realizavimas kaltinamajam kainavo 500 eurų (b. l. 86-86). Spręsdamas nurodyto pobūdžio išlaidų klausimą, teismas atsižvelgia į tai, jog bylos apimtis yra nedidelė, proceso dalyvių skaičius mažas, byla iš esmės buvo išnagrinėta per vieną posėdį (būtent teisiamajame posėdyje ir dalyvavo kaltinamojo gynėjas). Gynyba teismui nepateikė išsamesnių duomenų, kas sudarė atstovavimo išlaidų turinį, tačiau akivaizdu, jog gynybos paslaugos nebuvo sudėtingos, skundas su priedais buvo pateiktas kaltinamajam, teismui nebuvo teikiami prašymai ar dokumentai, posėdžio metu gautas tik minėtas prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo, taip pat prašymas pridėti prie bylos keletą dokumentų, be to, įvertinama ir paties nukentėjusiojo turtinė padėtis (pastarasis nurodė gaunantis 670 eurų atlyginimą, yra tik iš dalies darbingas, turi kreditą bankui), dėl ko laikytina, jog prašomas advokato išlaidų dydis yra per didelis ir tenkintinas tik iš dalies. Tuo tarpu prašymas dėl kelionės išlaidų atlyginimo bei negauto darbo užmokesčio laikytinas pilnai pagrįstu ir tenkintinas pilna apimtimi. Kaltinamasis dirba Švedijos Karalystėje, todėl dėl nukentėjusiojo inicijuoto proceso buvo priverstas vykti į teismo posėdžius (taikinamąjį ir teisiamąjį), negalėjo dirbti. Teismui buvo pateikti kelionės išlaidas patvirtinantys dokumentai, kuriais teismas pilnai remiasi (b. l. 76-82). Taip pat pateikti darbo žiniaraščių išrašai, iš kurių matyti, jog kaltinamasis O. K. dėl teisminio proceso iš viso negalėjo dirbti 5 dienas arba 40 darbo valandų (2016 m. liepos 18-19 d. bei rugsėjo 14-16) (b. l. 83-84), kas, įvertinus fiksuotą mėnesį darbo užmokestį, reiškia, jog pastarasis per nurodytą laikotarpį negavo iš viso 698,12 eurų. Tad, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatomis, ir atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kaltinamojo prašymas dėl turėtų kelionės išlaidų bei negauto darbo užmokesčio tenkintinas pilnai ir iš nukentėjusiojo A. M. priteistina 1 085, 65 eurų proceso išlaidų O. K. naudai (atstovavimo išlaidos – 260 eurų, kelionės išlaidos – 167,53 eurų, negautas darbo užmokestis – 698,12 eurų).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

O. K. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. M. civilinį ieškinį dėl 5 000 eurų neturtinės ir 75 eurų turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

O. K. prašymą dėl proceso išlaidų tenkinti iš dalies ir išieškoti iš A. M. 1 125,65 (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt penkis eurus šešiasdešimt penkis euro centus) eurus proceso išlaidų O. K. naudai.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.