Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsikirtime (b. l 113-114) pareiškėjas plačiau paaiškina savo skunde nurodytas aplinkybes. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovas daro išvadą, kad skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą pagrįstai visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016).

Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad kamerų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi klozetai, o tiesiog tupyklos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nurodyta, kad kameroje yra sanitarinis mazgas (klozetas-gali būti tupimas, praustuvė) – 1 komplektas. Matyti, kad jokie teisės aktai neįpareigoja, kad privalomai sanitariniuose mazguose turi būti įrengtas sėdimas klozetas.

Be to, teismui pateiktos kamerų nuotraukos, iš kurių matyti, kad visose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas A. Z. sanitariniuose mazguose įrengti klozetai. Vadinasi, atsakovas, priešingai nei teigia pareiškėjas, matydamas jo negalią, talpino jį į kameras su sėdimais klozetais. Pareiškėjo teiginiai dėl klozetų nebuvimo kamerose ne tik nepagrįsti jokiais teisės aktais, tačiau ir prieštarauja teismui pateiktai medžiagai.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2019-06-06 pažymoje Nr. 60/09-20680 nurodyta, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28),2 p., reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl atmestinos.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas laikantis tam tikrų izoliavimo reikalavimų, kartu atsižvelgiant į asmens amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Asmenų paskirstymą į tam tikras kameras reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašas. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų <...> neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, <...>. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nenumatyta, kad asmuo, turintis neįgalumą, turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad <...Nėščioms moterims, nepilnamečiams, neįgaliesiems ir ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos...> Taigi, kaip nustatyta teisės aktais, įstaigos administracija asmenis paskirstydama į kameras vadovaujasi minėtose teisės nuostatose nustatytais kriterijais, taip pat atsižvelgiant ir į asmens sveikatos būklę ar kitas asmenines savybes. Todėl atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su asmenų paskirstymu į tam tikras kameras, preziumuojama, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių prieš paskiriant jį į tam tikras kameras buvo vertinta ir jo sveikatos būklė.

Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad įgyvendinant Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, siekiant kuo palankesnių kalinimo sąlygų pareiškėjui A. Z., buvo sprendžiami įvairūs variantai ir ieškomos išeitys iš susiklosčiusių situacijų. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, priešingai nei teigia pareiškėjas, jis ne tik buvo kalinamas kamerose, kur sanitariniuose mazguose įrengti sėdimi klozetai, bet ir visos kameros buvo pirmame aukšte (pažymėjo, kad pirmame aukšte yra kameros Nr. 1- Nr. 36).

Pažymėjo, kad šiuo metu pareiškėjo A. Z. įstaigoje nėra, todėl nėra galimybės patekti ir jo Asmens sveikatos istorijos. Tačiau jau teisme išnagrinėtose bylos (Nr. I-3985-362/2019, I-1407-289/2019) nustatyta, kad 2013-01-20 pareiškėjas buvo patyręs stuburo traumą. Laikotarpiu nuo 2015-02-05 iki 2017-03-31 A. Z. nustatyti 85 procentai netekto darbingumo, laikotarpiu nuo 2017-04-01 iki 2019-10-29 nustatyta 75 procentai netekto darbingumo bei nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis. Matyti, kad pareiškėjas keletą kartų skundėsi galvos, nugaros skausmais. Vaikšto ramentų pagalba ir tokiu būdu nueina reikiamus atstumus. Bylose konstatuota, kad pagalbos jam nereikia. Būtent šie teiginiai prieštarauja skunde pateiktai informacijai, kurioje jis nurodo, kad niekas jam nepadeda (panešti daiktus, nueiti pasivaikščioti, ir t.t.), dėl to tai jam sukelia papildomus nepatogumus ir sunkumus.

Šiaulių tardymo izoliatorius pažymi, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 specialūs reikalavimai įkalinimo įstaigoms įrengiant gyvenamąsias patalpas, jas pritaikant neįgaliųjų poreikiams, nenumatyti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik šie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tas pats numatyta ir Lietuvos higienos normoje HN135:2015. Tiek paminėtose taisyklėse, tiek Higienos normoje nėra numatytas specialus gyvenamųjų kamerų (pasivaikščiojimo kiemelių, dušų, taksofono kabinų) įrengimas, pritaikant jas neįgaliųjų poreikiams, tačiau pareigūnai, žinodami tam tikrų suimtųjų (nuteistųjų) sveikatos problemas – šiuo atveju A. Z., visuomet pasiūlydavo išeitis iš susiklosčiusios situacijos (kėdutę prie taksofono būdelės ar dušo kabinose).

Suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į ŠTI, atlikus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (nauja redakcija nuo 2015-09-01), 10 punkte numatytus veiksmus, bei vadovaujantis 11 punktu, kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate.

Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 151, 152 p.). Pagal Instrukcijos 153.1 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

Suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę suimtieji (nuteistieji) laikinai patalpinami į režiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras.

Režiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip dar dvi valandas. Po to suimtieji ir nuteistieji iš šių kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras. Kartu pažymima, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikinojo sulaikymo patalpose (kas apima aukščiau minėtas patalpas) asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos įtvirtino analogiško pobūdžio nuostatą, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, atkreipė dėmesį, kad higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui (pagal HN134:2015 11.1 punktą, gyvenamoji patalpa – patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi, o pagal 11.2. punktą, laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, taigi, LSP nėra gyvenamosios patalpos.

Be to, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-06-04 pažymos Nr. 60/09-20232 matyti, kad pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas vos keletą kartų, laikymas šiose kamerose buvo trumpalaikis (to neneigia ir pats pareiškėjas), kas jam tikrai negalėjo sukelti negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Be to, pažymėtina, kad laiko tarpai tarp pareiškėjo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose yra pakankamai dideli, kas vėl gi, neleido sukelti jam neigiamų pasekmių.

Vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018-2019 m. higienos-dezinfekcijos planu, laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Minėtos patalpos valomos vieną kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Pagrindinis valymas - vieną kartą per mėnesį, esant poreikiui – dažniau. Be to, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2019-06-04 pažymos Nr. 60/09-20232 matyti, kad pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas vos keletą kartų, laikymas šiose kamerose buvo trumpalaikis, kas jam tikrai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.

Pažymi ir tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę). Papildomai pažymi, kad minėtose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, kas užtikrina asmenų privatumą. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo/nubėgimo sistema bei čiaupai.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-01-06 pažymoje Nr. 62/08-8 užfiksuota, kad laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose sumontuoti sanitarinių mazgų atitvarai, nudažytos sienos, lubos bei grotos.

Be to, pažymi, kad priėmimo-paskirstymo (trumpalaikio laikymo) patalpose rūkyti griežtai draudžiama (tai įrodo pavyzdinė nuotrauka). Ant kiekvienų durų yra užrašas, draudžiantis rūkyti. Nustačius, kad minėtose kamerose yra rūkoma, pareigūnai surašo tarnybinius pranešimus. Informuoja, kad bylai aktualiu laikotarpiu, kai trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo surašytas nė vienas tarnybinis pranešimas dėl rūkymo tose kamerose. Pareiškėjas taip pat nepateikė nė vieno skundo dėl aplinkybių, susijusių su rūkymu trumpalaikio laikymo kamerose (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019-06-04 pažyma Nr. 61/04-1481). Iš to seka, kad laikino sulaikymo patalpose pareiškėjo laikymas buvo periodiškas, ne pastovus, be to, laikymas buvo trumpalaikis, kas tikrai negalėjo pareiškėjui sukelti skunde minimų sveikatos sutrikimų. Pareiškėjo dėstomas aplinkybes yra abstrakčios, netikslios ir nepagrįstos objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu pasivaikščiojimo teisė buvo įgyvendinama 2018-04-18 įsakymu Nr. 1/01-130 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, kuriame numatyta pasivaikščiojimo tvarka ir suimtiesiems (2 val.), ir nuteistiesiems (pagal Bausmių vykdymo kodeksą).

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu.

Pažymi, kad pareiškėjas A. Z. nesiskundžia, kad jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo suteikta teisė į pasivaikščiojimą, jis tik reiškia pretenzijas dėl to, kad jis tokia tiese (dėl savo neįgalumo) negalėjo pasinaudoti.

Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-06-04 pažyma Nr. 60/09-20232 „Dėl A. Z.“ (b. l. 39), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2018-10-22 iki 2019-05-13 (25 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 25 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 25 dieną pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Skunde pareiškėjas nepasisakė dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų gyvenamosiose kamerose bylai aktualiu laikotarpiu, todėl teismas, neišeidamas iš pareiškėjo apibrėžtų skundo ribų, neanalizuoja gyvenamųjų kamerų atitikmens Lietuvos higienos normai HN 134:2015.

Pareiškėjo argumentai, kad dušuose, prie taksofonų, kratų kabinose nebuvo kėdučių, kur jis galėtų atsisėsti, todėl jis negalėjo normaliai nusiprausti, leistiną laiką pakalbėti su artimaisiais telefonu, o tiek laiko išstovėti negalėjo, kratų kambaryje be kėdutės negalėjo normaliai nusirengti ir apsirengti, vertintini kritiškai, nes iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, žinodami pareiškėjo sveikatos problemas, visuomet pasiūlydavo išeitis iš susiklosčiusių situacijų, taip pat ir kėdutę prie taksofono ar dušo kabinose. Juo labiau, dėl posėdžio metu ir skunde išsakytų nepatogumų pareiškėjas raštu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė ir neinformavo administracijos, jog jam sudaromos jo nurodytos kliūtys.

Pareiškėjo argumentai, kad jis nesiveždavo būtiniausių daiktų, drabužių, kadangi jam nebuvo skirta nuolatinė slauga ir priežiūra, kamerose nešdamas valgį, dažnai neišlaikydavo indų rankose, maistas išsiliedavo ir jis likdavo alkanas, būdamas vienas kameroje, turėdavo ją tvarkyti arba gyventi tarp šiukšlių, lovos kamerose buvo nepatogios, todėl jautė fizinį skausmą ir būdavo neišsimiegojęs ir kt., atmestini kaip nepagrįsti, nes yra subjektyvūs, neparemti jokiais objektyviais įrodymais. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl minėtų nepatogumų ir, jo nuomone, sudarytų kliūčių, nesikreipė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo įrengta vidinio ryšio sistema išsikviesti pareigūnus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kai kuriose gyvenamosiose patalpose buvo įrengti tupiami tualetai, o ne sėdimi klozetai, dėl to jam buvo apsunkinta galimybė be įtampos atlikti gamtinius reikalus. Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose buvo tupiami tualetai, tačiau šiuo metu negali nurodyti, kuriose konkrečiai kamerose. Neprisimena tiksliai, kokie tualetai buvo nurodytose kamerose, kadangi buvo laikomas įvairiose kamerose

Iš atsakovo atstovo pateiktų kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukų (b. l. 84, 88, 94, 95, 97) matyti, kad visose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, sanitariniame mazge įrengti sėdimi klozetai, o ne kaip teigia pareiškėjas, tupiami tualetai.

Iš atsakovo atstovo pateiktų kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukų (b. l. 81-88, 94-97) matyti, kad veikiantys sanitariniai mazgai atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, kurių aukštis nuo 1,80 m. iki 2,26 m, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri visiškai užtikrina asmenų privatumą. Tai patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikta pažyma (b. l. 52-53). HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017). Iš atsakovo atstovo pateiktos aukščiau paminėtos pažymos, kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukų (b. l. 81-88, 94-97) matyti, kad įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalėjo eiti pavaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius, nes negalėjo užlipti laiptais į ketvirtą aukštą, o liftas neįrengtas. Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jis nėra nė karto buvęs pasivaikščiojimo kiemeliuose. Kiti asmenys, kurie būdavo tose pačiose kamerose kartu su juo, buvo išėję. Kadangi kiemelis yra 4 aukšte ant stogo, ten nėra kur atsisėsti, jis dėl savo sveikatos būklės neturi galimybių eiti pasivaikščioti. Dėl savo sveikatos, dėl apsunkinto judėjimo jis nesugebėtų vaikščioti valandą laiko. Jis daugiausia savarankiškai gali nueiti tik apie 50 metrų atstumą.

Pagal 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus tvarkos 1.1 punktą, suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė kasdien, pagal 1.2 punktą – nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą – du pasivaikščiojimai, kurių bendra trukmė – ne mažesnė kaip trys valandos, pagal 1.3 punktą – laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsniuose nustatyta tvarka (b. l. 79).

Atsakovo atstovo pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo nurodytus argumentus, nes iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-06-17 pažymos Nr. 60/09-22077 „Dėl A. Z.“ (b. l. 41) matyti, kad pareiškėjas ėjo pasivaikščioti: 2018-12-13 (buvo laikomas vienas asmuo, ėjo pasivaikščioti 1 asmuo), 2018-12-12 (buvo laikomas vienas asmuo, ėjo pasivaikščioti 1 asmuo), 2018-12-11 (buvo laikomi 2 asmenys, ėjo pasivaikščioti 2 asmenys), 2019-01-09 (buvo laikomi 2 asmenys, ėjo pasivaikščioti 1 asmuo), tai patvirtina suimtųjų (nuteistųjų) išvedimo į pasivaikščiojimo kiemelius apskaitos žurnalų išrašai (b. l. 43-46, 47-48).

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-06-04 pažymos Nr. 60/09-20232 „Dėl A. Z.“ (b. l. 42) matyti, kad pareiškėjas tomis dienomis, kai neidavo pasivaikščioti, ne dėl to, kad jam nebuvo sudarytos tokios galimybės, o pats tokios teisės atsisakydavo.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas, dėl, jo nuomone, negalėjimo išeiti į pasivaikščiojimo kiemelius į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių raštu nesikreipė ir, jo nuomone, apie susidariusią situaciją administracijos vadovo neinformavo.

Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad sulaikymo kamerose buvo tupiami tualetai, nurodytose patalpose asmenys rūkė, o skunde pareiškėjas nurodė, kad laikino sulaikymo, karantino kamerose buvo įrengti tupiami tualetai, o ne sėdimi klozetai, dėl to jam buvo apsunkinta galimybė be įtampos atlikti gamtinius reikalus bei tose patalpose buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis.

Pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (TAR, 2017, Nr. 2017-19752), Kratų ir apžiūrų atlikimo bendrąsias nuostatas, suimtojo arba nuteistojo krata – suimtojo arba nuteistojo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktų daiktų (151 p.), suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (153 p. ), o suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (153.1. p.). Taigi, asmens apžiūra yra privaloma ir nurodyto teisės akto nuostatas atsakovės atstovo pareigūnai privalo vykdyti, nori to pareiškėjas, ar ne.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ 1 skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

Pagal paminėtos higienos normos III skyriaus „Sąvokos ir jų apibrėžtys“ nuostatas, laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. LSP (TLK) nėra gyvenamosios patalpos).

Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę suimtieji (nuteistieji) laikinai patalpinami į režiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras.

Režiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip dar dvi valandas. Po to suimtieji ir nuteistieji iš šių kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Pažymi, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras. Kartu pažymi, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikinojo sulaikymo patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-06-04 pažymos Nr. 60/09-20232 „Dėl A. Z.“ (b. l. 39) matyti, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu TLK-4 buvo 5 kartus.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-01-06 pažymos Nr. 62/08-8 „Apie 2016 metais atliktus remonto darbus“ (b. l. 58-61) matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje per 2016 metus buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, tarp jų laikino sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kameros – sienų, lubų, grotų dažymas, san. mazgų atitvarų gamyba ir montavimas, tai patvirtina atsakovės atstovo pateiktos šių patalpų fotonuotraukos (b. l. 89-93). Minėtos patalpos valomos pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018-03-26 Nr. 20/01-1860 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planą 2018-2019 m. ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos Higienos-dezinfekcijos planą 2018-2019 m. (b. l. 62-69) vieną kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas nevykdė ar netinkamai vykdė paminėtus planus. Taigi, paminėtose patalpose įrengti san. mazgų atitvarai, kad ir minimaliai, užtikrino pareiškėjo privatumą, tačiau tupiamas tualetas (b. l. 92-93) galėjo sukelti pareiškėjui taip tikrus nepatogumus jais naudojantis. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas tokiose patalpose buvo 5 kartus trumpus laiko tarpus. Kad pareiškėjas būtų galėjęs, pareiškėjui prašant, pasinaudoti kitoje patalpoje esančiu sėdimu klozetu, atsakovės atstovas atsiliepime nenurodė.

Pareiškėjo argumentas dėl rūkymo minėtose patalpose atmestinas kaip nepagrįstas, nes iš atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 98) matyti, kad laikino laikymo kameroje rūkyti draudžiama. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nustačius, jog minėtose kamerose yra rūkoma, pareigūnai surašo tarnybinius pranešimus. Informavo, kad bylai aktualiu laikotarpiu, kai trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo surašytas nė vienas tarnybinis pranešimas dėl rūkymo tose kamerose. Taip pat pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui neteikė skundo, kad minėtose patalpose yra rūkoma.

Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad kameroje Nr. 12 buvo laikomas su rūkančiu asmeniu.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 I skyriaus Bendrosios nuostatos 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pareiškėjas prie skundo pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio pažymą (b. l. 12), iš kurios matyti, kad pareiškėjui nuo 2017-04-01 iki 2019-10-29 nustatytas 75 procentų netektas darbingumas. Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II teritorinio skyriaus Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą (b. l. 13), pareiškėjui nustatytas nuo 2017-10-30 iki 2019-10-29 specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 23) nustatyta, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nurodė nusiskundimus, traumas, operacijas. Pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi vieną kartą dėl galvos skausmo bei buvo atėjęs pasisverti. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2019 m. birželio 4 d. pažymos Nr. 61/04-1481 (b. l. 49) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-10-21 iki 2019-05-20 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių kreipėsi su skundu dėl medikų darbo (b. l. 50-51).