- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-19
- Bylos Nr.
- I-1407-289/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02732-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- A. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą dėl 12000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas A. Z. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, kuriuo parašoma priteisti 12000 eurų neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde (1 t., b. l. 2-6) nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2018-02-05 iki 2018-10-20 tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pareiškėjas buvo neįgalus (25 proc. darbingumas), tačiau buvo paskirtas kartu su kitais sveikais suimtaisiais. Jam pačiam sunku apsitarnauti, nekontroliuoja šlapimo funkcijų, reikalinga nuolatinė kito asmens pagalba. Buvo laikomas kamerose, kurios buvo perpildytos, jose buvo laikoma daugiau asmenų nei leidžia ploto normos. Kamerose dalį ploto užėmė baldai ir sanitariniai mazgai. Teko būti kamerose, kuriose nebuvo net klozetų; teko pačiam nešiotis jam išduotą čiužinį ir kitus daiktus. Savarankiškai negalėjo eiti vaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius, nes jis buvo kalinamas 2 aukšte bei rūsyje, todėl dėl negalios negalėdavo užlipti laiptais į 4 aukštą, ten esančius kiemelius. Dušuose, kratų atlikimo kabinose, taksofonuose nebuvo įrengtų kėdučių neįgaliesiems, todėl negalėdavo tinkamai apsiprausti, nusirengti bei apsirengti. Kamerose nesugebėdavo pasiimti atneštą maistą, neišlaikydavo indų su maistu, juos išmesdavo, todėl likdavo alkanas. Karantino kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors jis pats nerūkantis ir tai jis buvo raštu deklaravęs. ŠTI administracija neleido jam turėti neįgaliojo vežimėlio, nes ŠTI tam nepritaikytas. ŠTI nebuvo vidinio ryšio sistemos. Mano, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai kankino ir ignoravo jį, kaip neįgalų asmenį, nes iš jų nesulaukė jokios paramos ir pagalbos, kad palengvintų pareiškėjo padėtį Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Atkreipė dėmesį, kad jam yra oficialiai pripažintas 75 % nedarbingumas. Dėl neįgalumo jam reikalinga pastovi (nuolatinė) priežiūra ir slauga, judėjimo funkcija yra apribota, juda tik vežimėlio pagalba, išimtinais atvejais nedideliais atstumais juda su ramentais, padedant kitiems asmenims. Mano, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmais, kuriais jis kaip neįgalus žmogus buvo ignoruojamas, jam buvo padaryta neturtinė žala.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. Z. patvirtino skunde nurodytas faktines aplinkybes, prašė priteisti iš atsakovo 12000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (2 t., b. l. 17), sutiko bylą nagrinėti nedalyvaujant atstovui (1 t., b. l. 193).
Atsiliepimas
Atsakovas savo atsiliepime (1 t., b. l. 183-193) nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv.m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos norma HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Vienam asmeniui tenkantis minimalus 3,6 kv. m. plotas nepažeidžia suimtųjų bei nuteistųjų teisių. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundžiamu laikotarpiu periodiškai buvo laikomas nuo 2018-03-02 iki 2018-10-04, jam teko nuo 3,74 kv. m. iki 18,7 kv. m. gyvenamojo kameros ploto, visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas yra nuo 1,80 m (kameroje Nr. 1) iki 2,30 m (kameroje Nr. 46). Nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančiu taip įrengtu sanitariniu mazgu, privatumą. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių (kas matyti ir iš teismui pateiktų kamerų nuotraukų), sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas durimis ar užuolaidėle, todėl tiek teiginiai dėl kamerų ploto neatitikimo ir sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra atmestini. Keliose kamerose, kuriose skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo ne klozetas, o tupykla, tačiau minėtose kamerose pareiškėjas buvo laikomas arba labai trumpai, arba vienas pats, arba dar su vienu asmeniu. Pareigūnai, žinodami pareiškėjo problemas su sveikata, stengdavosi jį paskirti į kameras, kuriose yra klozetai, ir kuriose laikoma kuo mažiau žmonių, taip užtikrindami jam geresnes buities sąlygas. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo tesiės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendro kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018). Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus rėžiminio korpuso gyvenamųjų kamerų įrengimą, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, reglamentuoja Lietuvos Respublikos higienos normos ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys baldai ir kitas inventorius. Tai yra: sanitarinis mazgas (klozetas-gali būti tupimas, praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui; spintelė – 1 vnt.; suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui; viršutinių drabužių pakaba – ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui; šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės – 1 komplektas; veidrodis – 1 vnt. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Dėl švaros ir tvarkos kamerose nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Pažymime, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi patvirtinimo“, nuo 2017 m. birželio mėn. į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas: WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Informuojame, kad patalpų (rėžiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planu 2018-2019 m. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų nurodė, kad pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu pasivaikščiojimo teisė buvo įgyvendinama vadovaujantis 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems“, kuriame suimtiesiems nustatyta 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė. 2018-04-18 įsakymu Nr. 1/01-130 panaikintas anksčiau minėtas įsakymas ir numatyta pasivaikščiojimo tvarka ir suimtiesiems (2 val.), ir nuteistiesiems (pagal Bausmių vykdymo kodeksą). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas - nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Pažymėtina, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei Higienos norma nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Dėl sąlygų asmens higienai nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir kaip ir įgyvendinant pasivaikščiojimo teisę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Dėl paskirstymo į kameras ir sąlygų kamerose pritaikymo neįgaliesiems nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas laikantis tam tikrų izoliavimo reikalavimų, kartu atsižvelgiant į asmens amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Asmenų paskirstymą į tam tikras kameras reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašas. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nenumatyta, kad asmuo, turintis neįgalumą, turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nėščioms moterims, nepilnamečiams, neįgaliesiems ir ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Įstaigos administracija asmenis paskirstydama į kameras vadovaujasi minėtose teisės nuostatose nustatytais kriterijais, taip pat atsižvelgiant ir į asmens sveikatos būklę, ar kitas asmenines savybes. Todėl atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su asmenų paskirstymu į tam tikras kameras, pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių prieš paskiriant jį į tam tikras kameras buvo vertinta ir jo sveikatos būklė. Laikotarpiu nuo 2018-02-06 iki 2018-10-20 matyti, kad pareiškėjui nustatytas 25 procentų darbingumas. Regiono apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2854-362/2018, iš kurios duomenų matyti, kad tik laikotarpiu nuo 2015-02-05 iki 2017-03-31 pareiškėjui buvo nustatytas specialus slaugos poreikis. Vėlesnių duomenų, apie tokio poreikio tikslingumą ir būtinumą, įstaigoje nėra. Iš Asmens sveikatos istorijos bylai aktualiu laikotarpiui matyti, kad pareiškėjas keletą kartų skundėsi galvos, nugaros skausmais. Vaikšto ramentų pagalba ir tokiu būdu nueina reikiamus atstumus. Patalpinant pareiškėją A. Z. į pirmo aukšto kameras, jis išreikšdavo pretenzijas dėl to, kad tokiu būdu jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus, nes dėl savo negalios jam būdavo sudėtinga užlipti į ant stogo esančius pasivaikščiojimo kiemelius. Patalpinus pareiškėją į antro ar trečio aukšto kameras, jų pasiekimas iš laikino sulaikymo kamerų, esančių rūsyje, jam taip pat sukeldavo nepatogumus ir papildomus sunkumus. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 specialūs reikalavimai įkalinimo įstaigoms įrengiant gyvenamąsias patalpas, jas pritaikant neįgaliųjų poreikiams, nenumatyti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik šie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tas pats numatyta ir Lietuvos higienos normoje HN135:2015. Tiek paminėtose taisyklėse, tiek Higienos normoje nėra numatytas specialus gyvenamųjų kamerų (pasivaikščiojimo kiemelių, dušų, taksofono kabinų) įrengimas, pritaikant jas neįgaliųjų poreikiams. Pareiškėjo A. Z. laikymas Šiaulių tardymo izoliatoriuje bylai aktualiu laikotarpiu buvo periodiškas ir labai trumpalaikis, daugiausiai 10 dienų, kas tikrai negalėjo sukelti pareiškėjui neigiamų papildomų sveikatos sutrikimų, nepatogumų ar kitų jo teisių pažeidimų. Dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje nurodė, kad Suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į ŠTI, atlikus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 10 punkte numatytus veiksmus, bei vadovaujantis 11 punktu, kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Režiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1 – 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip dar dvi valandas. Po to suimtieji ir nuteistieji iš šių kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras. Pažymėjo, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikinojo sulaikymo patalpose (kas apima aukščiau minėtas patalpas) asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas. Pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas vos keletą kartų, laikymas šiose kamerose buvo trumpalaikis , kas jam tikrai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Taip pat, vertinant sąlygas laikino sulaikymo patalpose, atkreiptinas dėmesys, kad šios patalpos nėra gyvenamosios ir joms netaikomi higienos reikalavimai, kuriuos būtina užtikrinti gyvenamosiose kamerose.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. Z. skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų dėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui suteiktų sąlygų neatsižvelgiant į jo neįgalumą.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio prasme neteisėtumo konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atstovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad jis buvo neįgalus (25 proc. darbingumas), buvo paskirtas kartu su kitais sveikais suimtaisiais, jam pačiam sunku apsitarnauti, jam yra reikalinga nuolatinė kito asmens pagalba, kameros buvo perpildytos, jose buvo laikoma daugiau asmenų nei leidžia ploto normos, kamerose dalį ploto dar užėmė baldai ir sanitariniai mazgai, kamerose nebuvo net klozetų, jam pačiam teko nešiotis išduotą čiužinį ir kitus daiktus; savarankiškai negalėjo eiti vaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius, nes jis buvo kalinamas 2 aukšte bei rūsyje, todėl dėl negalios negalėdavo užlipti laiptais į 4 aukštą, ten esančius kiemelius; dušuose, kratų atlikimo kabinose, taksofonuose nebuvo įrengtos kėdutės neįgaliesiems, todėl negalėdavo tinkamai apsiprausti, nusirengti bei apsirengti; kamerose nesugebėdavo pasiimti atneštą maistą, neišlaikydavo indų su maistu, juos išmesdavo, todėl likdavo alkanas; karantino kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors jis pats nerūkantis ir tai jis buvo raštu deklaravęs; administracija neleido jam turėti neįgaliojo vežimėlio, nes ŠTI tam nepritaikytas; nebuvo įrengta vidinio ryšio sistema.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakymas Nr. V-124) nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis minėtu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017).
Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia nagrinėjamą aktualų kalinimo laikotarpį nuo 2018-02-06 iki 2018-10-20 (pagal teismo nutartį). Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2018-11-23 pažymos Nr. 60/09-41904 „Dėl A. Z.“ (1 t., b. l. 38-40), pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018-03-01 iki 2018-10-04. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 1, 10, 13, 18, 20, 34, 35, 46, 48, 53, 70, 71, 90, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,74 kv. m iki 18,81 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Iš atsakovo pateiktų 2018-11-23 pažymos Nr. 60/09-41904 bei 2017-06-01 san.mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-168 (1 t., b. l. 79-80) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas įvertina tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.
Pareiškėjas teismui pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II teritorinio skyriaus išduoto Neįgaliojo pažymėjimo NP Nr. 1100379 kopiją (1 t., b. l. 15), kurioje nurodoma, kad A. Z. neįfgalumo lygis yra nedarbingas, darbingumo lygis 25 proc., specialiųjų poreikių lygis nuo 2017-11-15 iki 2019-10-29. Taip pat teismui pateikta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 2992 (1 t., b. l. 19), kurioje nurodoma, kad pareiškėjo darbingumo lygis 25 proc., nustatytas nuo 2017-04-01 iki 2019-10-29, darbingumo lygio vertinimas pakartotinis, netektas darbingumas 75 proc. Pareiškėjo pateikta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II teritorinio skyriaus Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. 2993 (1 t., b. l. 18) nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nuo 2017-10-30 iki 2019-10-29 bei nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis nuo 2017-08-30 iki 2019-10-29.Pateiktame pareiškėjo A. Z. 2018-07-27 medicininiame pažymėjime Nr. 81-298 nurodyta medikų išvada, kad pareiškėjui nustatyta sėdmens pragula dėl stuburo patologijos (stuburo smegenų pažeidimas po stuburo traumos). Pareiškėjo A. Z. sveikatos istorijos Nr. 13-A/2017/79 gydytojų komisijos GK išvadoje (diagnozėje) (atliktos 2017 m. sausio 10 d.) (1 t., b. l. 36) nurodoma, kad A. Z. būklė po stuburo traumos operacijos. Taip pat yra įvardytas darbingumo lygis 25 proc.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje (ginčui aktuali redakcija, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojanti straipsnio redakcija) numatoma, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas; nėščioms moterims, nepilnamečiams, neįgaliesiems ir ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015 nurodoma, kad neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.).
EŽTT pabrėžia, jog valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12)). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).
Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas A. Z., sanitarinių mazgų nuotraukas (1 t., b. l. 143-181). Iš aukščiau pateiktų nuotraukų matyti, kad ne visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti unitazai.
Atsakovas savo atsiliepime (1 t., b. l. 185) taip pat pripažįsta, kad bent keliose kamerose, kuriose skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo ne klozetas, o tupykla.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje Nr. A-2401-662/2016 nurodoma, kad „nagrinėjamu atveju atsakovas neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinio mazgo nepritaikymo neįgaliesiems, o Vilniaus VSC 2015 m. gegužės 22 d. patikrinimo akte patvirtino, kad sąlygos sanitariniame mazge, kuriuo ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, neatitiko žmonių su negalia poreikių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisė į asmenų su negalia sveikatai saugią gyvenamąją aplinką buvo pažeista.“
Taigi kaip jau buvo minėta, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad neįgaliesiems privaloma sudaryti geresnes gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas. Atsakovo atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime neneigiama, kad pareiškėją paskiriant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kameras (turint duomenis, kad pareiškėjas serga sunkia po traumine lyga) nebuvo atsižvelgta į tai, kad naudojimasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvusiais sanitariniais mazgais, kurie neatitiko žmonių su negalia poreikių (ypatingai tais atvejais, kuomet sanitariniame mazge nebuvo įrengtas unitazas), pareiškėjui galėjo būti fiziškai sudėtingas ir pažeidžiantis asmenų su negalia teisę į sveikatai saugią gyvenamąją aplinką.
Konstatuojama, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija skirdama neįgalų pareiškėją į apgyvendinimo kameras neatsižvelgiant į pareiškėjo fizines galimybes naudotis Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas „neįgaliesiems asmenims sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos“.
Dėl kitų pareiškėjo A. Z. skunde nurodytų pažeidimų, faktinių aplinkybių (pagalbos nesuteikimas einant į pasivaikščiojimo kiemelius, kėdučių neįgaliesiems nebuvimas dušuose, kratų atlikimo kabinose, taksofonuose, pareiškėjo laikymas karantino kamerose kartu su rūkančiais asmenimis ir kt.) Šiaulių tardymo izoliatorius savo atsiliepime iš esmės nepasisakė, medžiagoje nepateikė vienokių ar kitokių įrodymų.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1774/2014).
Pažymėtina, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – kalinimo Šiaulių TI) sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minimalų pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y., be kita ko, įrodyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui buvo teikiama jo statusui būtina atitinkama pagalba ir priemonės pastarajam einant į pasivaikščiojimo kiemelius, jam būnant dušuose, kratų atlikimo kabinose, taksofonuose, taip pat dėl pareiškėjo laikymo ar nelaikymo karantino kamerose kartu su rūkančiais asmenimis ir kt. Atsakovas nepateikė duomenų, iš kurių vienareikšmiškai būtų galima spręsti, ar pareiškėjo teisės būdavo užtikrinamos, ar ne, ar kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos dydį, tai pagrįstai vertintina kaip jam palanki aplinkybė, t. y. sprendimas minėtoje dalyje priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklausė neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Teismas neabejoja, kad dėl anksčiau nurodytų aplinkybių buvimo pareiškėjas, būdamas atitinkamos fizinės būklės, galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), nepasisako dėl likusių bylos šalių argumentų.
Taigi byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatų „neįgaliesiems asmenims sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos“ pažeidimo kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas daro išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatų „neįgaliesiems asmenims sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos“ ir kartu asmenų su negalia teisės į sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, konstatuotų šioje administracinėje byloje.
Teismas apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (pareiškėjas buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje su pertraukomis nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. spalio 4 d., iš viso apie 75 dienas), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistina suma yra 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Z. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. Z. 200 (du šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.