Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus 2023 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-53554 (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas) ir VSDFV 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (18.2E)1-98780 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaityti tarnybos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Akademija) laikotarpį nuo 1979 m. rugsėjo 1 d. iki 1983 m. rugpjūčio 15 d.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. VSDFV Panevėžio skyrius 2023 m. balandžio 13 d. sprendimu paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2022 m. liepos 1 d., tačiau į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (toliau – ir stažas) neįskaitė mokymosi Akademijoje laikotarpio nuo 1979 m. rugsėjo 1 d. iki 1983 m. birželio 23 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjo teigimu, sprendimo dalis dėl šio laikotarpio neįskaitymo yra nemotyvuota ir nepagrįsta, nes vien Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 10 straipsnio 7 dalies ir 2 priedo 2.5 papunkčio nurodymas sprendime negali būti laikomas pakankamu pagrindu ginčo laikotarpio neįskaityti į stažą.

2.2. Pareiškėjo pateikti dokumentai, jo teigimu, patvirtina, kad mokymosi laikotarpis turėjo būti įskaitytas į stažą. Atsakovas į stažą įskaitė kitą laikotarpį, kuriuo pareiškėjas atliko faktinę karinę tarnybą karininkų mokykloje, nors, pareiškėjo vertinimu, tokia pati tarnyba tęsėsi ir Akademijoje. Visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas; jis ėjo kursanto pareigas, turėjo eilinio karinį laipsnį, vėliau buvo paskirtas į kitas pareigas, įgijo leitenanto karinį laipsnį, o tarnybą baigė turėdamas kapitono karinį laipsnį.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad, baigęs karininkų mokyklą, buvo leitenantas technikas, o, baigęs Akademiją, – kapitonas (duomenys neskelbtini). Akademijoje atlyginimą jis gavo pagal karinį laipsnį, kurį turėjo, kai buvo pakviestas mokytis; vėliau atlyginimas buvo padidintas. Nors jis norėjo mokytis, į Akademiją buvo pasiųstas ne savo noru, bet vykdydamas įsakymą.

4. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Asmens stažui prilyginamas iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs faktinės karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikas, tačiau į jį neįskaitomas laikotarpis, kai asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantai ar klausytojai.

5.2. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo atitinkamos mokyklos kursantas, todėl šis laikotarpis pagrįstai nebuvo įskaitytas į stažą. Siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjo mokymosi laikotarpiai (duomenys neskelbtini) mokykloje ir Akademijoje gali būti prilyginami stažui, atsakovas kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą prie Krašto apsaugos ministerijos. Ši tarnyba 2023 m. sausio 12 d. pažymoje nurodė, kad pareiškėjas karo tarnybą sovietinėje armijoje atliko laikotarpiais nuo 1972 m. rugpjūčio 7 d. iki 1979 m. rugpjūčio 5 d. (mokymosi (duomenys neskelbtini) mokykloje laikotarpiu) ir nuo 1983 m. birželio 24 d. iki 1988 m. gruodžio 16 d.

6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas Akademijoje baigė dieninį kursą ir gavo aukštojo mokslo diplomą, todėl šis laikotarpis buvo įvertintas kaip mokymosi laikotarpis, kuris, neatsižvelgiant į tai, ar už jį buvo mokamos išmokos, į stažą neįskaičiuojamas. Atsakovo atstovių teigimu, mokymasis karinėje mokykloje prilyginamas būtinosios karinės tarnybos laikui, todėl šis laikotarpis buvo įskaitytas į stažą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas karo tarnybą sovietinėje armijoje atliko nuo 1972 m. rugpjūčio 7 d. iki 1988 m. gruodžio 16 d. Lietuvos kariuomenės teigimu, pareiškėjo studijų (duomenys neskelbtini) akademijoje 1979–1983 m. laikotarpiu jo, kaip sovietinės armijos karininko, statusas nesikeitė: studijų metu pareiškėjas nebuvo išleistas į atsargą, o visas studijų laikotarpis buvo įskaitytas į jo karo tarnybos eigą. Lietuvos kariuomenės vertinimu, 2023 m. sausio 12 d. pažyma Nr. PSR-2 apie pareiškėjo karo tarnybą sovietinėje armijoje laikytina negaliojančia. Taip pat Lietuvos kariuomenė nurodė, kad pareiškėjas studijų Akademijoje laikotarpiu turėjo kapitono karinį laipsnį ir studijų metu įgijo (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją, todėl šis studijų laikotarpis galėtų būti prilygintas darbo laikui, įskaitytinam į socialinio draudimo stažą asmenims, kurie pagal tuo metu galiojusius SSRS įstatymus iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Taigi, Lietuvos kariuomenės vertinimu, pareiškėjo studijų Akademijoje laikotarpis, tikėtina, laikytinas faktine karine tarnyba SSRS laikotarpiu, per kurį buvo įgyjama karinė specialybė ir kvalifikacija.

II.

8. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9.1. Pareiškėjas 2019 m. liepos 13 d. pateikė prašymą skirti jam socialinio draudimo pensiją. Atsakovo 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2019 m. rugpjūčio 8 d. paskirta 274,58 Eur senatvės pensija. Vėlesniais atsakovo sprendimais šios pensijos dydis buvo perskaičiuojamas. 2022 m. birželio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pagal pateiktas pažymas papildyti jo stažą. 2022 m. birželio 30 d. atsakovo sprendimu pareiškėjui nuo 2022 m. liepos 1 d. nustatyta 388,27 Eur senatvės pensija, tačiau į stažą nebuvo įskaitytas tarnybos Akademijoje ginčo laikotarpis nuo 1979 m. rugsėjo 1 d. iki 1983 m. rugpjūčio 15 d. Nesutikdamas su 2022 m. birželio 30 d. sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą VSDFV, kuri 2023 m. sausio 30 d. sprendimu išaiškino, kad, gavus naujus duomenis, yra tikslinamas asmeniui paskirtos senatvės pensijos dydis, tačiau pensija iš naujo neskiriama, ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. birželio 2 d. prašymą.

9.2. Ginčijamu 2023 m. balandžio 13 d. sprendimu atsakovas apskaičiavo pareiškėjui 422,69 Eur dydžio senatvės pensiją nuo 2022 m. vasario 1 d., atsižvelgdamas į įgytą stažą, tačiau ginčo laikotarpio į stažą neįskaitė.

9.3. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutiko ir jį apskundė, tačiau VSDFV 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą, kartu įpareigodama VSDFV Panevėžio skyrių patikslinti neįskaityto stažo laikotarpį (nurodant mėnesį ir dieną), mokymosi įstaigos pavadinimą ir, kaip papildomą stažo neįskaitymo pagrindą, nurodyti Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.4.5 papunktį.

9.4. 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. VPE_SP5-1255 atsakovas pakeitė ginčijamą 2023 m. balandžio 13 d. sprendimą ir į stažą neįskaitė pareiškėjo mokymosi Akademijoje laikotarpio nuo 1979 m. rugpjūčio 29 d. iki 1983 m. birželio 23 d. Todėl teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaityti laikotarpį nuo 1979 m. rugsėjo 1 d. iki 1983 m. rugpjūčio 15 d. yra netikslus, nes dalis jo nurodyto laikotarpio jau buvo įskaityta į stažą.

10. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nuostatai), 1 priedo 32 punktu, taip pat Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi ir 2 priedo 2.5 punktu.

11. Teismas nurodė, kad į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą kalendorine trukme įskaitomas tiek būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas, tiek faktinės karinės tarnybos laikas, tačiau į faktinės karinės tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantai ar klausytojai.

12. Teismas pažymėjo, kad Rusijos Federacijos gynybos ministerijos archyvo pažyma patvirtina, jog pareiškėjas nuo 1972 m. rugpjūčio 7 d. iki 1975 m. liepos 26 d. tarnavo (mokėsi) (duomenys neskelbtini), būdamas kariūnas, kurio karinis laipsnis buvo eilinis. Šį laikotarpį atsakovas vertino kaip būtinąją karinę tarnybą ir jį įskaitė į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Rusijos Federacijos gynybos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. archyvo pažyma patvirtina, kad 1979–1983 m. pareiškėjas baigė kursą ir įgijo „(duomenys neskelbtini)“ specialybę bei (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją, mokydamasis dienine forma. Valstybinių egzaminų komisijos 1983 m. birželio 23 d. sprendimu jam buvo išduotas aukštojo profesinio išsilavinimo diplomas. Iš 1975 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) išduoto asmens pažymėjimo duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas atliko privalomąją karinę tarnybą TSRS ginkluotosiose pajėgose. Šiame pažymėjime, skiltyje „Tarnybinės padėties pasikeitimai“, nurodyta, kad 1979 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas paskirtas Akademijos studentu. Iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijos 2022 m. balandžio 12 d. pažymos teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamos piniginės išmokos, tačiau nuo nurodytų sumų į pensijų fondą išskaitymai nebuvo atliekami.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu teigė, jog jo karinė tarnyba buvo nepertraukiama, kad mokytis jis buvo paskirtas įsakymu, o ne savo noru, ir kad mokymosi laikotarpiu jam buvo mokamas atlyginimas. Teismo vertinimu, šios byloje nepaneigtos aplinkybės sudaro pagrindą ginčo laikotarpį vertinti kaip faktinę karinę tarnybą. Tačiau, teismo teigimu, šie argumentai nepaneigia Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 punkte įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, pagal kurį į faktinės karinės tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantai ar klausytojai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjo teisės į senatvės pensiją atsiradimo metu galiojęs, nei šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nenustato išimčių, kurios leistų faktinės karinės tarnybos laikotarpį, kuriuo asmuo mokėsi aukštojoje ir (ar) specialiojoje vidaus reikalų, saugumo, karo ar kitoje mokykloje, įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Be to, teismo vertinimu, 2022 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. 47/a duomenys leidžia spręsti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu, todėl nėra pagrindo pritarti trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės argumentams dėl galimybės taikyti Nuostatų 1 priedo 32 punktą.

14. Teismo vertinimu, VSDFV Panevėžio skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą ir apskaičiuodamas pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, tinkamai taikė teisinį reguliavimą, įvertino pensijos byloje esančius rašytinius įrodymus ir pagrįstai į stažą neįskaitė pareiškėjo mokymosi Akademijoje laikotarpio. VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl 2023 m. balandžio 13 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Kadangi teismas skundžiamus sprendimus pripažino pagrįstais ir teisėtais, jis atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti atitinkamus veiksmus.

III.

15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo teigimu, teismas įvertino tik vieną rašytinį įrodymą, o ne jų visumą, rėmėsi tik atsakovo argumentais ir nepasisakė dėl Lietuvos kariuomenės nurodytų aplinkybių bei argumentų, inter alia, kad pareiškėjas karo tarnybą sovietinėje armijoje atliko nepertraukiamai nuo 1972 m. rugpjūčio 7 d. iki 1988 m. gruodžio 16 d., taip pat kad asmenų mokymosi kvalifikacijos įgijimo ar jos kėlimo kursuose laikas įskaitomas į stažą.

16.2. Teismas rėmėsi Rusijos Federacijos gynybos ministerijos archyvo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau neįvertino 2022 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. 47/a, kurioje, jo teigimu, nepagrįstai nurodyta, kad jam buvo mokamos piniginės išmokos, tačiau nuo jų nebuvo atliekami išskaitymai į pensijų fondą. Pareiškėjo vertinimu, abiejose pažymose nurodyti laikotarpiai, kuriais jis atliko tiek būtinąją, tiek faktinę karinę tarnybą, todėl šie laikotarpiai turėjo būti įskaityti į stažą. Vis dėlto teismas šiuo aspektu taikė skirtingą ir tarpusavyje prieštaringą vertinimą, nors laikotarpis, kuriuo pareiškėjas tarnavo ir mokėsi Akademijoje, taip pat, jo manymu, turėjo būti įskaitytas į stažą. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad išduodant 2022 m. balandžio 12 d. pažymą buvo padaryta žmogiškoji klaida, nes vėlesniu laikotarpiu Akademijoje mokėsi civiliai asmenys, o karininkai joje nebebuvo rengiami. Dėl to, pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo kreiptis į šią pažymą išdavusią instituciją, įvertinti joje esančius netikslumus ir jo argumentus, siekdamas pašalinti abejones dėl ginčo aplinkybių. Be to, pareiškėjas nurodo, kad pažymoje yra ir vertimo į lietuvių kalbą netikslumų. Jis taip pat pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog, baigęs Akademiją, jis toliau tęsė karinę tarnybą.

16.3. Byloje nebuvo paneigta, kad ginčo laikotarpis turi būti vertinamas kaip faktinė karinė tarnyba, nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai paneigia Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 punkto taikymo galimybę.

16.4. Teismas neįvertino ginčui aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo, taip pat privalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1946-552/2021 pateiktais išaiškinimais.

17. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas atsiliepime pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios išvados nepaneigia. Teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėjo prie pagrįstų išvadų.

18.2. Atsakovas nurodo, kad tiek pareiškėjo teisės į senatvės pensiją atsiradimo metu galiojęs, tiek šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato išimčių, kurios leistų faktinės karinės tarnybos laikotarpį, kuriuo asmuo mokėsi aukštojoje ir (ar) specialiojoje vidaus reikalų, saugumo, karo ar kitoje mokykloje, įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą. Atsakovo teigimu, 2022 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. 47/a turinys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu, o tai paneigia Lietuvos kariuomenės argumentus dėl galimybės taikyti Nuostatų 1 priedo 32 punktą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. VSDFV nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

19.1. VSDFV teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo situaciją, pareiškėjo argumentus ir byloje pateiktus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas. VSDFV pritaria visiems Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimo argumentams ir motyvams. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunktyje imperatyviai nustatyta, kad laikas, kuriuo asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantai ar klausytojai, nėra prilyginamas stažui. VSDFV vertinimu, įstatymo leidėjas Pensijų įstatyme nenustatė išlygų, kurios leistų laiką, kuriuo asmenys buvo tokių mokyklų klausytojai ar kursantai, įskaityti į stažą.

19.2. VSDFV nurodo, kad pareiškėjas skunde neteisingai pažymėjo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo numerį, nes per klaidą nurodė šio sprendimo metaduomenyse esančius paieškos nuorodos skaičius. Tas pats neteisingas 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo numeris dėl apsirikimo buvo nurodytas ir VSDFV Panevėžio skyriaus atsiliepime.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas pagrįstai atsisakė į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti jo tarnybos (mokymosi) Sovietų Sąjungos (duomenys neskelbtini) akademijoje laikotarpį ir ar administraciniai aktai, kuriais šis atsisakymas buvo įformintas, yra teisėti ir pagrįsti.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčo laikotarpis, kuriuo pareiškėjas mokėsi karo mokykloje, pagal taikytiną teisinį reguliavimą negali būti įskaitytas į pensijų socialinio draudimo stažą, nes mokymosi karo mokykloje laikas neprilyginamas faktinės karinės tarnybos laikui, o bylos duomenys taip pat nepatvirtina, kad tuo laikotarpiu pareiškėjas buvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai neįskaitė šio laikotarpio į stažą ir kad nebuvo pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, netinkamai taikė pensijų socialinio draudimo stažą reglamentuojančias teisės normas ir nevisiškai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, nes ginčo laikotarpiui teisiškai reikšmingas aplinkybes iš esmės grindė vien 2022 m. balandžio 12 d. pažyma, neatsižvelgdamas į kitus bylos duomenis, jo nepertraukiamos karinės tarnybos aplinkybes, trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus paaiškinimus bei argumentus, kad studijų (duomenys neskelbtini) akademijoje laikotarpis, kuriuo buvo įgyjama kvalifikacija ir išliko karininko statusas, galėjo būti vertinamas kaip įskaitytinas į socialinio draudimo stažą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nepašalino įrodymų prieštaravimų, nepakankamai motyvavo, kodėl atmetė jo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, bei nukrypo nuo LVAT praktikos dėl įrodymų vertinimo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą šias ribas peržengti ar konstatuoti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sprendimo negaliojimo pagrindus, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliacinio skundo ribose.

24. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo laikotarpį ir nepagrįstai jo nevertino kaip faktinės karinės tarnybos. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje ir šio įstatymo 2 priedo 2.5 papunktyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį stažui prilyginamas faktinės karinės tarnybos laikas, tačiau į tokį laiką neįskaitomas laikas, kuriuo asmuo buvo aukštųjų ar specialiųjų karo mokyklų kursantu ar klausytoju. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 1979 m. rugpjūčio 29 d. buvo paskirtas Akademijos studentu, 1979–1983 m. joje mokėsi dieninio mokymo forma ir mokymąsi baigė įgijęs kvalifikaciją. Taigi ginčo laikotarpio teisiškai reikšminga aplinkybė yra ne vien tai, kad pareiškėjo tarnyba plačiąja prasme buvo nepertraukiama ar kad jam buvo mokamos piniginės išmokos, bet tai, kad šiuo konkrečiu laikotarpiu jis turėjo būtent karo mokyklos studento (klausytojo) statusą. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, aplinkybės, kad pareiškėjas į Akademiją buvo pasiųstas įsakymu, mokymosi metu išsaugojo karinį laipsnį, gavo atlyginimą ar vėliau tęsė tarnybą, savaime nepaneigia įstatyme aiškiai nustatytos išimties. Todėl teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu.

25. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės poziciją, jog ginčo laikotarpis galėtų būti įskaitytas į stažą pagal Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 1 priedo 32 punktą kaip kvalifikacijos įgijimo laikotarpis. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad Nuostatų 1 priedo 32 punktas, kuriame nustatytas asmenų mokymosi kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laiko įskaitymas, negali būti aiškinamas atsietai nuo Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunktyje įtvirtintos specialiosios taisyklės, tiesiogiai reglamentuojančios faktinės karinės tarnybos laiką ir aiškiai neįskaitančios į jį kursantų bei klausytojų mokymosi laiko. Todėl Nuostatų 1 priedo 32 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė negali būti taikoma taip, kad būtų paneigtas ar apeitas įstatyme nustatytas imperatyvus teisinis reguliavimas. Be to, byloje esanti 2022 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. 47/a patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui, nors ir buvo mokamos piniginės išmokos, iš jų į pensijų fondą išskaitymai nebuvo atliekami, todėl nebuvo pagrindo šį laikotarpį vertinti kaip darbo laiką, už kurį pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi vien trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas kitoks ginčo teisinių santykių vertinimas nesudarė pagrindo nukrypti nuo aiškaus įstatyminio reguliavimo.

26. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė iš esmės vien 2022 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. 47/a ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų visumos. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad toks apelianto vertinimas neatitinka pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio. Iš sprendimo matyti, kad teismas vertino ne vien minėtą pažymą, bet ir Rusijos Federacijos gynybos ministerijos archyvinius dokumentus apie pareiškėjo mokymąsi Akademijoje, asmens pažymėjimo duomenis apie paskyrimą Akademijos studentu, pareiškėjo paaiškinimus, atsakovo poziciją ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus. Taigi 2022 m. balandžio 12 d. pažyma buvo reikšminga tik papildomu aspektu, sprendžiant dėl socialinio draudimo požymių egzistavimo, tačiau ji nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiama išvada dėl ginčo laikotarpio neįskaitymo. Kartu pažymėtina, kad net ir apelianto akcentuojamos aplinkybės – tarnybos tęstinumas, karininko statuso išlikimas, atlyginimo mokėjimas ar studijų metu įgyta kvalifikacija – šioje byloje neturi tokios teisinės reikšmės, kuri galėtų paneigti Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunktyje įtvirtintą specialiąją išimtį dėl kursantų ir klausytojų. Todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

27. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1946-552/2021 ir teigia, kad joje buvo išspręstas analogiškas klausimas. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta nutartis nagrinėjamo ginčo baigties nekeičia. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir taikomas iš esmės kitoks teisinis reguliavimas – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 ir 16 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios tarnybos laiką vidaus reikalų sistemoje bei tam tikrų Policijos mokyklos klausytojų faktinės tarnybos laiko įskaitymą į stažą pensijai gauti. Apelianto nurodytoje byloje teisiškai reikšmingomis buvo pripažintos aplinkybės, kad pareiškėjas iki mokslų jau buvo vidaus tarnybos pareigūnas, buvo davęs pareigūno priesaiką, jam mokymosi metu buvo pavestos viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijos, o jo tarnybos santykiai vidaus reikalų sistemoje nenutrūko. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o socialinio draudimo senatvės pensijos stažo klausimas, kuriam taikomas Socialinio draudimo pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje ir 2 priedo 2.5 papunktyje įtvirtintas specialus ir savarankiškas reguliavimas, aiškiai nustatantis, kad karo mokyklų kursantų ir klausytojų laikas į faktinės karinės tarnybos laiką neįskaitomas. Todėl apelianto nurodyta 2021 m. rugsėjo 15 d. LVAT nutartis nagrinėjamoje byloje negali būti laikoma precedentiniu pagrindu tokia apimtimi, kad pagal ją būtų galima daryti priešingą išvadą dėl ginčo laikotarpio įskaitymo.

28. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti pirmosios instancijos teismo nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodytos taikytos teisės normos, aptarti esminiai pareiškėjo ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentai bei pateiktos aiškios išvados, kodėl ginčo laikotarpis neįskaitytinas į pensijų socialinio draudimo stažą. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad sprendimas būtų be motyvų ar kad jo motyvai būtų tokie nepakankami, kad vien dėl to sprendimas negalėtų būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Aplinkybė, kad teismas neišplėtojo kiekvieno apelianto argumento tiek, kiek to pageidauja pats apeliantas, savaime nereiškia proceso teisės pažeidimo, jeigu į esminius bylos klausimus buvo atsakyta.

29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepadarė esminių įrodymų vertinimo ar motyvavimo klaidų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.