Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teisamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje F. L., gim. (duomenys neskelbtini) Prancūzijoje, prancūzas, Prancūzijos Respublikos pilietis, a. k. (duomenys neskelbtini) nevedęs, dirbantis UAB „N.“ direktoriumi, aukštojo išsilavinimo, neteistas, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), 259 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis F. L., išvengdamas muitinės kontrolės bei neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno psichotropinę medžiagą, taip pat jis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir siuntė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos.

Taip pat jis ikiteisminio tyrimo konkrečiai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip 2018 m. gegužės 15 d., iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, esančių Ukrainoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje pasinaudodamas kompiuteriu ir užsisakydamas nenustatytoje internetinėje svetainėje, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – modafinilio, kurio grynasis kiekis 1,2 g, nurodydamas šią psichotropinę medžiagą atsiųsti pašto siunta adresu (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Taigi, kaltinamojo kaltė padarius jam inkriminuojamas veikas pasitvirtina jo paties parodymais, nes nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kaltinamasis nuosekliai aiškino aplinkybes, kuriomis jis padarė šias veikas, ir kurie pilnai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, taip pat pasitvirtina byloje esančiais ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, specialisto išvada, kurie yra gauti laikantis BPK reikalavimų.

Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika, o materialiosiose nusikalstamų veikų sudėtyse - toks pats santykis ir su padariniais. Abiejų F. L. inkriminuotų nusikaltimų subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, kuri suprantama, kad kaltininkas suvokia, jog jis įgyja, siunčia ir neteisėtai (neturėdamas leidimo) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena uždraustas psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Asmuo už disponavimą psichotropine ar narkotine medžiaga atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo neteisėti veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks yra jų kiekis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-489/2015, 2K-587/2012, 2K-7-201/2013, 2K-43/2014 ir kt.). Teismo posėdyje nuteistasis paaiškino, jog Ukrainos Respublikoje modafiniliu buvo prekiaujama laisvai ir jis nežinojo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ši medžiaga yra draudžiama, bet paaiškino ir tai, jog atliko paiešką internete, domėjosi šių vaistų poveikiu, kas juos vartoja, dėl kokių priežasčių ir ar yra šalutinis poveikis. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog gal ir pagalvojo, kad galimai siųsti vaistus internetu yra pažeidimas. Minėtos aplinkybės rodo, jog F. L., turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir pasidomėjęs minėtos medžiagos vartojimu, jos poveikiu (tame tarpe tuo, jog ji gali padėti susikaupti), bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiaga, su kuria susiję jo neteisėti veiksmai, yra psichotropinė, taip pat suprato, jog jos Lietuvoje laisvai įsigyti negalima, kas sąlygojo jo veiksmus atsisiunčiant šią medžiagą iš užsienio. Pažymėtina, kad jeiju kaltinamasis būtų manęs, jog minėtą medžiagą Lietuvos Respublikoje galima įsigyti laisvai, būtų nuėjęs į vaistinę (kurioje būtų sužinojęs kokio tai pobūdžio medžiaga ir, kad ją paskirti turi gydytojas), kadangi toks būdas greitesnis ir paprastesnis, o ne prašęs jos užsakyti draugo ir nelaukęs, kol jam minėtą medžiagą atsiųs. Labai tikėtina, kad kaltinamasis plačiau pasidomėjęs apie medžiagą, suprato, kad teisėtu būdu pats vaisto modafinilio negaus, nes Lietuvos Respublikoje jo apyvarta yra ribota. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad F. L. veikė tiesiogine tyčia.

Pažymėtina, jog BK 199 straipsnio 3 dalis (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) nustato atsakomybę už psichotropinių medžiagų gabenimą neturint leidimo, o BK 259 straipsnio 2 dalis nustato atsakomybę už neteisėtą disponavimą, tame tarpe ir siuntimą, nedidelio kiekio psichotropinės medžiagos, todėl taikant šiuos straipsnius neteisėtumo požymis turi būti išanalizuotas. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų 1998-01-08 įstatymo Nr. VIII-602 (toliau tekste – Įstatymo) 2 straipsnio, apibrėžiančio pagrindines šio įstatymo sąvokas 8 punktas numato, kad kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai (kontroliuojamų medžiagų sąrašai) yra Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinami narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms taikomas šiuo įstatymu nustatytas kontrolės režimas, sąrašai. Toks sąrašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 ir psichotropinė medžiaga Modafinilis (Modafinil, 2-[(diphenylmethyl) sulfinyl]acetamide) yra III sąraše. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad trečiąjį sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai. Pagal Įstatymo 9 straipsnį šis Įstatymas nustato II ir III sąrašuose esančių medžiagų teisėtos apyvartos sąlygas. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį į II ir III sąrašus įtrauktas medžiagas gaminti, importuoti, eksportuoti, verstis jų didmenine ir mažmenine prekyba turi teisę tik juridiniai asmenys, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą atitinkamos rūšies licenciją verstis veikla, susijusia su II ir III sąrašų narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, arba licenciją verstis veikla, susijusia su III sąrašo psichotropinėmis medžiagomis. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 punktą importas – narkotinių ir psichotropinių medžiagų įvežimas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Taigi, medžiagas, esančias III sąraše, į Lietuvos Respubliką gali įvežti tik turintys licenciją juridiniai asmenys. Šiame įstatyme yra kalbama ne vien tik apie veiklą su grynosiomis medžiagomis, bet ir veiklą su jų dariniais ar preparatais. Įstatymo 16 straipsnis nustato, kad į II ir III sąrašus įtrauktas medžiagas siųsti paštu draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka diplomatiniu ar registruotu (greituoju) paštu Europos Sąjungos valstybių narių ir pagal tarptautinius susitarimus diplomatiniu ar registruotu (greituoju) paštu trečiųjų šalių kompetentingoms institucijoms siunčiamus arba iš jų gaunamus šių medžiagų pavyzdžius, siekiant atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, atlikti ekspertizes ar objektų tyrimus. Byloje nustatyta, kad kaltinamasis neveikė kaip juridinis asmuo, negalėjo turėti licencijos, jis nepatenka į 16 straipsnyje numatytą išimtį, todėl jo psichotropinės medžiagos siuntimas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją yra neteisėtas. Išties, pagal 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos 9 straipsnio 3 dalį Šalis gali pati, jos nustatytomis sąlygomis, leisti vaistininkams ar kitiems mažmeniniams skirstytojams, savo pačių nuožiūra ir be recepto parduoti medžiagas, įrašytas į III ir IV sąrašus, atskiriems asmenims vartoti išimtiniais atvejais medicinos tikslais nedideliais kiekiais, tačiau Lietuva tokios tvarkos nėra priėmusi, o Konvencijos nuostatos tiesiogiai Lietuvos teisėje netaikomos.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis F. L. paaiškino, jog jo prašyta atsiųsti medžiaga Ukrainos Respublikoje buvo prekiaujama laisvai, tačiau pagal BK 4 straipsnio 2 dalį nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. F. L. veikė Lietuvos Respublikoje, todėl siuntimo būdu importuodamas vaistą „Madvigil“ su psichotropine medžiaga modafiniliu, jis turėjo laikytis Lietuvos Respublikoje nustatytos tvarkos ir neturi reikšmės, kokia tvarka yra nustatyta užsienio valstybėse. F. L. užsakyta medžiaga buvo išsiųsta paštu jo iniciatyva ir šiame veiksme jis dalyvavo. BK 199 straipsnio 3 dalies sudėtyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) veiksmai aprašyti žodžiu „gabeno“. Pagal teismų praktiką šis žodis reiškia ne vien tik fizinį daikto paėmimą ir jo vežimą, tačiau ir kitokius veiksmus, vienas kurių yra siuntimas. Siuntimo veiksme vienas asmuo daiktą išsiunčia, kitas jį gauna ir tai suprantama kaip vienas iš gabenimo būdu.

Visos šios aplinkybės rodo, kad siųsdamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną psichotropinę medžiagą, F. L. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Visgi, teismas negali padaryti vienareikšmiškos išvados dėl tablečių siuntimo tikslo, ar kaltinamasis jas siuntė siekdamas išbandyti psichotropinių medžiagų poveikį, ar siekdamas numalšinti patiriamą nerimą, stresą, tačiau darė tai pasirinkęs neteisėtą kelią. Atsižvelgiant į kaltinamojo nurodytas aplinkybes apie vykdytą verslo nesėkmingą projektą, labai tikėtina, kad kaltinamasis tabletes užsisakė kaip vaistinį preparatą.

Taigi, iš surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų daroma išvada, jog kaltinamojo F. L. veikų kvalifikacija pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) yra teisinga, kadangi jis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, esančių Ukrainoje, įgijo psichotropinę medžiagą – modafinilį, kurio grynasis kiekis 1,2 g, nurodydamas šią psichotropinę medžiagą atsiųsti pašto siunta į Lietuvą, ir pardavėjui vykdant jo nurodymą ir gabenant siuntą su psichotropine medžiaga, jis tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-267) patvirtintą „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų“ III-ąjį sąrašą, iš Ukrainos į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno psichotropinę medžiagą – modafinilį, kurio grynasis kiekis 1,2 g. Taip pat jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kadangi jis iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, esančių Ukrainoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje pasinaudodamas kompiuteriu ir užsisakydamas nenustatytoje internetinėje svetainėje, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – modafinilio, kurio grynasis kiekis 1,2 g, nurodydamas šią psichotropinę medžiagą atsiųsti pašto siunta.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo gynėjas prašė kaltinamąjį F. L. dėl BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos padarymo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir tokį prašymą grindė teismų praktika. Prokurorė nurodė, jog sutinka, kad kaltinamasis F. L. dėl BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos padarymo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Tokį manymą prokurorė grindė tuo, jog kaltinamasis anksčiau neteistas, nuoširdžiai gailisi, tyrimo metu davė išsamius parodymus, yra jauno amžiaus, daug keliauja, užsakė vaistinį preparatą, kuriame yra labai nedidelis kiekis medžiagos, tik 1,2 g. Šioje dalyje teismas sutinka su gynybos ir prokurorės argumentais ir mano, kad yra sąlygos F. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu gali būti pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2007, 2K-568/2007, 2K-284-696/2017).

Teismas pažymi, kad įstatymas nedraudžia, o teismų praktikoje yra atvejų, kuomet asmenys, padarę sunkius nusikaltimus buvo atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Baudžiamojoje byloje asmuo buvo pripažintas padaręs BK 199 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatytą nusikalstamą veiką, kuri atitinka F. L. padarytos nusikalstamos veikos metu galiojusio BK 199 straipsnio 3 dalies redakciją, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis byloje Nr. 2K-87-696/2018). Taip pat analogiška situacija buvo susiklosčiusi ir Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-654/2019.

BK 37 straipsnis leidžia atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tik nusikaltimą padariusį asmenį. Kaltinamajam F. L. inkriminuojama BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta veika yra baudžiamasis nusižengimas, todėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo padarius baudžiamąjį nusižengimą teismas nesvarsto. BK 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) numatytas nusikaltimas yra sunkus, priskiriamas prie nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai. Atsižvelgiant į sankcijoje nustatytą griežtą tik laisvės atėmimo nuo trijų iki dešimties metų bausmę, kaip narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabanda turėtų būti kvalifikuojami labai pavojingi veiksmai, sukeliantys labai didelį pavojų saugomoms vertybėms, darantys ar grasinantis padaryti didelę žalą visuomenei. Kai galvojama apie šios nusikalstamos veikos pavojingumą labiau įsivaizduojama didelių kiekių grynos narkotinės ar psichotropinės medžiagos gabenimą, tokio gabenimo tikslą vėliau ją platinti, savanaudiškų tikslų siekimą, kai tokie veiksmai daro labai didelę žalą valstybės ekonomikai, žmonių sveikatai ir gyvybei. Atsižvelgiant į sudėties konstrukciją ir ypač sankciją, teismas mano, kad nustatydamas atsakomybę įstatymų leidėjas ir turėjo omenyje tokius ar panašius veiksmus. Tačiau situacijai pasaulyje keičiantis, globalėjant, paprastėjant susisiekimui ir susižinojimui, vystantis technologijoms, jauniems žmonėms plačiau jomis naudojantis ir joms atveriant naujas galimybes, į BK 199 straipsnio 3 dalies taikymo sferą (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) papuolė ir kaltinamojo F. L. situacija, kuomet jis siuntė šešias tabletes, kurių vertė buvo nedidelė ir kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga, skirta savo reikmėms.

Vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą svarbu, kad saugomoms vertybėms – ekonomikai ir verslo tvarkai, buvo padaryta labai nežymi žala, kuri pasireiškė tik tuo, kad į Lietuvos rinką papuolė 6 tabletės vaistų. Jose esantis psichotropinės medžiagos kiekis yra labai mažas. Jokių padarinių nekilo, kaltinamojo veiksmai yra vienkartiniai, labai tikėtina padaryti asmeninio gydymosi tikslais, nėra nustatytas platinimo tikslas. Tai rodo, kad BK 199 straipsnio 3 dalies kontekste vertinant įstatymo leidėjo tikslus, kaltinamojo F. L. atliktų veiksmų pavojingumas yra labai mažas. Teismas daro išvadą, kad jo veiksmų pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad jo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Atsižvelgiant į išdėstytą, kaltinamasis F. L. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad yra visos šios sąlygos. Šioje dalyje sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės padarius baudžiamąjį nusižengimą. Nusikalstamas veikas F. L. padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas, nusikalstamomis veikomis žala nėra padaryta. Jis yra jauno amžiaus, dirba. Nusikalstamą veiką kaltinamasis iš dalies padarė dėl noro pačiam išspręsti savo problemas, susijusias su darbine veikla, nurodė jog nežinojo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ši medžiaga yra draudžiama. Šiuo metu kaltinamasis dažnai bendrauja su tėvu, kurį apklausus teismas susidarė nuomonę, kad jis labai rūpinasi sūnumi, po nusikaltimo padarymo sugriežtino jo kontrolę. Bendras teigiamas kaltinamojo apibūdinimas leidžia teismui daryti išvadą, kad šis įvykis bus gera pamoka kaltinamajam ir ateityje jis nedarys naujų nusikaltimų, todėl yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju paskiriant kaltinamojo F. L. tėvą J. L.. Teismo manymu, jis yra vertas pasitikėjimo. Laiduotojas dirba, nėra teistas ar baustas administracine tvarka, jo ryšiai su sūnumi yra artimi ir glaudūs, todėl bus geras pavyzdys sūnui, kaip būti atsakingu piliečiu. Laidavimas skirtinas be užstato, vienerių metų terminui.

Daiktinių įrodymų klausimas spręstinas BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka. Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktiniai įrodymai - baltos spalvos vokas, vokas su po tyrimo likusiomis psichotropinėmis medžiagomis, 3 popieriaus lapeliai, perduoti saugoti pagal Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyr. tyrėjos 2018-07-04 nutarimą (t. 1, b. l. 26) (2018-07-04 sulaikytų prekių perdavimo gabenimui aktas Nr. (7.17/05)10T-1391 (t. 1, b. l. 27)) ir saugomi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sulaikytų prekių administravimo skyriuje (Ramygalos g. 151, Panevėžyje) sunaikintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-305 straipsniais, 307 straipsniu, BK 37 ir 40 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti F. L. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), mažareikšmiškumo ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Vadovaujantis BK 40 str., atleisti F. L. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, pagal laidavimą, be užstato, nustatant laidavimo terminą vieneriems metams. Laiduotoju paskirti J. L. (J. L.), gim. (duomenys neskelbtini). Baudžiamąją bylą F. L. atžvilgiu šioje dalyje nutraukti.

Išaiškinti F. L., kad jam, laidavimo metu padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu jis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinti laiduotojui J. L. (J. L.), kad jis turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens, už kurį jis laidavo, baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kardomąją priemonę kaltinamajam F. L. - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinius įrodymus - baltos spalvos voką, voką su po tyrimo likusiomis psichotropinėmis medžiagomis, 3 popieriaus lapelius, perduotus saugoti pagal Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyr. tyrėjos 2018-07-04 nutarimą (2018-07-04 sulaikytų prekių perdavimo gabenimui aktas Nr. (7.17/05)10T-1391) ir saugomus Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sulaikytų prekių administravimo skyriuje (Ramygalos g. 151, Panevėžyje) sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.