Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nukentėjusiajai, nukentėjusiosios R. A. atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei R. A.,

Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovams Evelinai Talalienei, Sigitai Mockienei ir Vilmantei Macijauskaitei,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. ch., (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv(duomenys neskelbtini), 7 klasių išsilavinimo, besimokantis (duomenys neskelbtini) gimnazijos 8 klasėje, nevedęs, nedirbantis, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis R. C. laikotarpiu nuo 2012 metų sausio mėnesio pradžios iki 2012 metų gegužės mėnesio pradžios, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir kartų, Kauno r. Vilkijos sen., Vilkijos k, prie Nemuno, veikdamas kartu su asmenimis, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, grasindamas nukentėjusiajai R. A. susprogdinti namus, panaudoti fizinį smurtą, tai yra, ją sumušti, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, reikalavo iš mažametės nukentėjusiosios R. A., jam perduoti R. A. tėvams priklausančius pinigus, sumomis po 20 litų, 50 litų, 100 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajai R. A., bendrą 2000 litų turtinę žalą.

Kaltinamasis R. C. kaltu neprisipažino ir parodė, kad iš R. A. jis pinigų nereikalavo, jai negrasino, su ja nekonfliktavo, prie Nemuno su ja susitikęs nebuvo ir nežino, kodėl ši kreipėsi į policiją.

Nukentėjusioji R. A. parodė, kad ji anksčiau bendravo su E. V., kadangi jie yra klasiokai. E. V. ją supažindino su D. K. ir R. C., kurie vėliau visi trys pradėjo iš jos prašyti pinigų, jai grasinti. Daugiausiai jai grasino ir iš jos reikalavo pinigų D. K. ir R. C.. Jie liepdavo jai atnešti po 20, 50, 100 litų, kartais mušdavo. Visa tai truko apie metus laiko. Visų įvykių smulkiai šiuo metu neatsimena, kadangi praėjo daug laiko. Pasakodama ikiteisminio tyrimo metu gerai atsiminė įvykio aplinkybes, davė teisingus parodymus. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu R. A. parodė, kad viskas prasidėjo nuo 2012 sausio mėnesio, kai ji po atostogų atėjo vėl į mokyklą. Mokykloje jos klasiokas E. V. paprašė paskolinti pinigų. Jis paprašė paskolinti 10 litų. Ji tada tiek pinigų turėjo ir paskolino jam. Taip buvo per pertrauką, koridoriuje. Ir anksčiau E. paprašydavo paskolinti po litą ar du, ir ji jam skolindavo. Visada atiduodavo skolą. Kai dabar vėl paprašė pinigų, ji paskolino. Galvojo, kad atiduos, nes jie bendravo kaip klasiokai ir visada anksčiau atiduodavo. Kelias dienas ji mokykloje vis E. prašydavo atiduoti skolą, bet jis pradėjo sakyti, kad ji turi atnešti dar pinigų ir skolos jai negrąžins. Jis jai nieko negrasino, tiesiog sakė, kad neatiduos skolos ir ji turi dar atnešti jam 20 litų. Ji jam atsakydavo, kad nenori nešti pinigų ir viską pasakys mamai, bet jis liepė nieko nesakyti mamai. Tada dar E. jos paprašė ateiti po pamokų prie Nemuno. Sakė, ateiti pasikalbėti. Jie sutarė, kurią valandą susitikti, bet ji neprisimena valandos. Ji jo nebijojo ir ėjo prie N. iš įdomumo pasikalbėti ir pažiūrėti, kas bus. Į vakarą po pamokų, sutartą valandą nuėjo prie N.. P. N. jau buvo atėję D. K., R. C. ir E. V.. E. ji pažįsta kaip klasioką, o kitus du žino, kad mokosi mokykloje ir gyvena Vilkijoje. Jų vardus ir pavardes žinojo iš karto, nors anksčiau bendravę nebuvo. Tada E. pasakė, kad neatiduos skolos, o ji turi atnešti dar 20 litų jo draugams. Jai atsakius, kad neneš, Ch. pasakė, kad turi atnešti, nes kitaip ją sumuš. Dar D. pasakė, kad jų šeima turčiai ir negailėtų tų 20 litų. Ji tada nežinojo, kaip elgtis ir pasakė berniukams, kad atneš 20 litų. Dar tada jų nebijojo, bet pagalvojo, kad duos tuos 20 litų ir daugiau jie prie jos nelįs. Iš karto nuėjo namo ir atnešė jiems 20 litų. Pinigus nešė iš savo taupyklės. Buvo popierinis 20 litų ir juos padavė D.. Tos skolos E. taip ir neatidavė. Tą kartą pagalvojo, kad viskas taip ir pasibaigs. Paskui maždaug kokias dvi savaites buvo ramu ir niekas iš jos neprašė pinigų. Tik D. praeinant koridoriuje vis ją pravardžiuodavo, vadindavo storule, spuoguota. Po to pradėjo gauti sms žinutes, kad ateitų prie Nemuno ir atsineštų pinigų. Nurodydavo, kiek turi atnešti pinigų. Tai būdavo po 50 arba 20, arba 100 litų. Žinutėse rašydavo, kad susprogdins namus, kad visiems išplepės, kad ji dalina pinigus. Vardais, kas rašo nepasirašydavo, bet gavusi pirmą žinutę suprato, kad čia tie patys berniukai. Rašydavo iš skirtingų numerių, kurių ji nežinojo. Žinutes trynė, kad mama nepamatytų. Po pirmos žinutės ji nuėjo prie Nemuno su pinigais. Ji išsigando, kad tikrai jai, ką nors padarys ir todėl ėjo. P. N. buvo visi trys tie patys berniukai. D. pasakė, kad duotų pinigus, ir ji jam padavė 50 litų. Žinutės nesiliovė iki 2012 m. balandžio 23 d., ir ji vis jų bijodama nešdavo pinigus. Po kiek ir kada tiksliai nešė neprisimena, bet pinigus visada paimdavo D.. Žinutėse jai nuolat grasindavo, kad primuš ir kad susprogdins namus. Kai susitikus ji klausė, kas rašė žinutę, atsakydavo, kad D. arba Ch.. Jeigu rašė Ch., tai jis sakydavo, „kad aš“, jeigu Deividas, kad jisai. Ji susitikus jų bijodavo, nes jie vyresni ir nešdavo pinigus. Vieną kartą, kai nenunešė pinigų, kaip buvo liepta, Deividas pasiėmė pagalį ir juo trenkė jai per kojas. Ch. pasakė, kad geriau atneštų, nes susprogdins namą ir bus jai blogai. Šitas įvykis buvo jau prieš galą, kai ji papasakojo mamai. Po šito įvykio dar gavo vieną žinutę, kad atneštų pinigų, bet ji parašė, kad ne ir jie atstojo. Ji nenešė pinigų, nes nežinojo iš kur jų paimti. Savo visus sutaupytus 300 litų jau buvo senai atidavusi, iš mamos piniginės ir slėptuvės jau bijojo imti. Tiems berniukams pinigus nešė, nes jų bijojo. Žinutėse jai grasindavo, kad bus blogai, susprogdins namus ir ji jų bijojo. Apie tai niekam nepasakojo, nes nenorėjo kad visi sužinotų. Tik prieš pat galą po įvykio su pagaliu viską papasakojo draugei L. D.. Jai viską papasakojo, kad jie reikalauja pinigų. Dar paskui viską papasakojo savo dėdei L. A., kuris gyvena kartu. Kiek iš viso pinigų paėmė nežino. Nešė ne vieną kartą, būdavo, kad į savaitę kartą, arba du kartus. Sumos vis didėjo ir didžiausia suma buvo, kai nešė 300 litų. Iš pradžių nešė 20 arba 50 litų, o į galą jau reikalavo atnešti visiems po tam tikrą sumą. Tai nešė 300 litų, po 100 litų (1 t. 20 -21 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus šiuos parodymus nukentėjusioji R. A. juos patvirtino ir teismui papildomai parodė, kad R. C. ji pinigų neskolino, jis reikalavo iš jos pinigų ir jai grasino, kad sumuš, susprogdins namą. Kiek tiksliai pinigų ji nunešė tiksliai neatsimena, tačiau ne mažiau kaip 1 000 litų. Šiuos pinigus ji R. C. iš pradžių atiduodavo mokykloje, paskui susitikdavo ir juos perduodavo prie Nemuno. Pinigus imdavo iš tėvų slėptuvės.

Nukentėjusioji R. A. parodė, kad pirmiausia apie įvykį jai papasakojo su jais kartu gyvenantis vyro brolio vaikas L. A., kuriam jos dukra R. A. apie šį įvykį papasakojo pirmoji. Jos dukra jam sakė, kad nebegali daugiau nešti pinigų, kad bijo pasipasakoti tėvams. Dėl to, L. A. atėjo ir papasakojo jiems, kad jos dukra yra skriaudžiama, mušama, iš jos reikalaujama pinigų. Kad dukrai kažkas yra atsitikę, ji buvo pastebėjusi ir pati, kadangi jos buvo pasikeitęs elgesys, ji buvo užsidariusi, numetė nemažai svorio, vis eidavo prie Nemuno pasivaikščioti. Tuomet ji, 2012 m. gegužės mėnesį, tikslios dienos neprisimena apie šį įvykį pasikalbėjo su dukra, kuri jai papasakojo, kad ją skriaudžia trys berniukai: R. C., D. K. ir E. V., reikalauja iš jos pinigų, grasina, ir kad yra nunešusi ne vieną kartą jiems pinigų. Viso buvo išnešta ne mažiau 2 000 litų.

Liudytoja L. D. parodė, kad R. C. prašė R. A., kad ši jam neštų pinigus, jei ji nenuneš, sakė, kad pradės mušti, todėl R. A. ir nešė R. C. pinigų. Pinigus nešė prie Nemuno. Apie tai žino, nes vieną kartą, kuomet ši nešė pinigus R. C., ji buvo kartu su ja. Tą dieną R. A. pakvietė ją eiti kartu prie Nemuno ir jai pasakė, kad R. C. paprašė pinigų, o jeigu ji jam neneš pinigų, tai R. C. pradės ją mušti, ir jos abi nuėjo. Kai jos atėjo prie Nemuno, kartu su R. C. taip pat buvo D. K. ir E. V.. Ji nusisuko, o tuo metu R. A. pinigus, kuriuos buvo sugniaužusi kumštyje padavė R. C.. Tiksliai kiek pinigų R. A. jam nešė, ji nematė. Taip pat ji jai sakė, kiek kartų nešė pinigus, bet ji tiksliai neprisimena.

Liudytojas L. A. parodė, jog prieš pusantrų metų jis pastebėjo, kad pasikeitė R. A. elgesys namuose, ji buvo labai nusiminusi, užsidariusi, per daug į viską pradėjo jautriai reaguoti. Todėl jis pradėjo jos klausinėti, kas įvyko. Iš pradžių ji jam nieko nepasakojo. Bet vieną kartą jis pamatė ją prie Nemuno su trim vaikinais, vienas iš jų buvo R. C., pagalvojo, kad gal ji draugauja su kokiu berniuku iš tų trijų. Jis paklausė apie tai jos, bet ji dar emocionaliau sureagavo, nenorėjo šnekėti, kol galiausiai papasakojo, kad nešdavo pinigus prie Nemuno, nes iš jos reikalaudavo pinigų. R. A. jam minėjo, kad R. C. nešė pinigus. Viską sužinojęs jis papasakojo R. A. mamai.

Liudytoja U. M. parodė, kad viską teisingai papasakojo ikiteisminio tyrimo metu, todėl jai sudėtinga kalbėti. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad R. C. buvo jos klasiokas. Su juo bendravo ir jis laikė ją savo drauge. Jis jos su Indre klausydavo, kai jam patardavo nusipirkti drabužių ar vaistų. Jis visą laiką nuo pirmos klasės labai prastai rengdavosi, matėsi kad gyvena neturtingai, o kažkur nuo 2012 žiemos pradėjo turėti pinigų. Iki to, gal ir turėdavo kelis centus ar litą bandelei, bet nuo tos žiemos pradėjo turėti pinigų. Vis sakydavo, kad jam valgykloje tokių stambių neiškeičia, tai net bėgdavo iš pamokų į parduotuvę, kad išsikeistų pinigus. Kartais išsitraukdavo iš kišenės po 20, 10 litų ir rodydavo, kad turi pinigų. Kažkokių didelių sumų jai nerodė, bet dažnai matydavo, kad turi po kelis 20 ar 10 litų banknotus. Taip tęsėsi iki mokslo metų pabaigos. Būdavo, kad kurį laiką neturi tų pinigų ir vėl jau turi. Paklausus, iš kur jis gauna pinigų, jis sakydavo, kad tėvas jam atidarė banke sąskaitą ir jis turi savo sąskaitą. Pinigų jis pradėjo turėti nuo 2012 m žiemos ir turėjo iki pavasario. Paskui vasarą jo nematė ir nežino, ar jis turėjo pinigų. Dar mokantis mokykloje ji yra girdėjusi kalbas, kad R. paima pinigus iš mažiukų, jiems primeluoja, kad grąžins dvigubai ir negrąžina. Kas šias kalbas paskleidė nežino, iš ko tai išgirdo, negali pasakyti, tiesiog kažkas iš mokinių kalbėjo ir ją pasiekė tokie gandai. Iš ko konkrečiai jis skolinasi tuos pinigus, ji nėra girdėjusi. Tikrai yra ne kartą jį mačiusi vaikštant pirmame aukšte, ten, kur mokosi pradinukai. (1t. 34 b.l.). Pagarsinus šiuos parodymus liudytoja U. M. juos patvirtino ir prašė jais vadovautis.

Liudytoja I. V. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus ir prašė jais vadovautis. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad ji pažįsta R. C., jis iki 2012 rugsėjo mėnesio buvo jos klasiokas. R. gyvena skurdžiai, tai matosi iš jo aprangos. Pastoviai ateidavo su suplyšusiais batais, purvinom treninginėm kelnėm. Kol buvo mažesnis jis neturėdavo pinigų, bet gal jau aštuntoje klasėje jis pradėjo turėti pinigų. Mokykloje pasklido kalbos apie R., kad jis skolinasi pinigus iš mažiukų mokinių. Kas tas kalbas paskleidė, negali pasakyti. Tos kalbos buvo 2011-2012 mokslo metais. Kad jis turi pinigų tikrai yra mačiusi. Tai buvo kažkur 2012 sausio, vasario mėnesiais, tiksliai laiko neprisimena, bet tą žiemą. Dažnai jis turėdavo po 20, 10 litų pinigus ir taip kiekvieną dieną. Žinant, kad jis skurdžiai gyvena, ji jo klausė, iš kur gavo pinigų. R. sakydavo, kad tėtis davė. Taip pat tuo pačiu metu yra mačiusi pas R. 200 litų vienoje vietoje. Jis dar pasigyrė, kad valgykloje jam negali tokių pinigų iškeisti ir parodė, kad tikrai turi pinigų. Irgi aiškino, kad tėtis davė. Pinigų jis turėjo maždaug iki mokslo metų pabaigos, tai yra kažkur gegužės, birželio mėnesio (1 t. 33 b.l.). Pagarsinus šiuos parodymus, liudytoja I. V. juos patvirtino ir papildė, kad tikrai matė, kad kaltinamasis R. C. turėjo 200 litų ir tikrai sakė, kad valgykloje jam neiškeitė.

Liudytojas E. V. parodė, kad vieną dieną būdamas mokykloje R. C. priėjęs prie jo jam pasakė, kad R. tėtis gaudo jį, tai yra E. V., jį patį - R. C., D. K. ir D. A., dėl to, kad jie reketavo R.. Jis iš pradžių netikėjo, ir klausė dar kartą, bet R. C. patvirtino, kad R. tėtis gaudo. R. C. ateidavęs ryte į mokyklą, jį pasikviesdavo ir sakydavo, „kad dėl reketavimų, jei kažką klausinės, tai sakyk, kad aš nieko nereketavau“. Su R. C. jis anksčiau daugiau draugaudavo, dabar nebendrauja, su D. K. leisdavo laisvalaikį.

Liudytojas D. K. parodė, kad nukentėjusioji R. A. nešdavo pinigus K. R. ir D. A., ten jie visada bendraudavo, cigaretes nešdavo, kiekvieną dieną K. R. ir Deimantas eidavo pas ją pinigų pasiimti, ji pati jiems atnešdavo pinigų į mokyklą. Tačiau pats nėra matęs, kad ji jiems duotų pinigų, tik girdėjo tai iš K. R.. Niekada nėra matęs, kad R. A. būtų nešusi R. C. pinigus. Nebuvo su R. C., E. V. prie Nemuno ir kad tuo metu būtų atėjusi R. A., jai jie negrasino, nemušė. Negirdėjo, kad R. C. būtų reketavęs nukentėjusiąją R. A..

Liudytojas D. A. parodė, kad nukentėjusioji R. A. yra jo klasiokė. Jam sakė mokykloje kaltinamasis R. C., kad R. A. tėtis jį į mišką išvežė, sakė, kad dar jį ir Karolį išveš, nes jie reketavo pinigų iš R. A.. Jis nežino, ar kaltinamasis R. C. reikalavo pinigų iš nukentėjusiosios R. A.. Jis neprašė iš nukentėjusiosios R. A. pinigų. Ji vieną kartą jam buvo paskolinusi, bet jis jai negrąžino. Anksčiau buvo girdėjęs, kad kaltinamasis R. C. su kažkokiu vaiku dviese eidavo, reketavo pinigų iš kažkokio vaiko.

Kaltinamojo R. C. atstovas pagal įstatymą V. C. teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas parodė, kad kaltinamasis R. C. yra jo sūnus. Teigia, kad nukentėjusioji išsigalvoja, kadangi jo sūnus pastoviai gaudavo pinigų ir nemokamą maistą mokykloje. Jis jam duodavo po 100 litų ir po 50 litų. Mano, kad nukentėjusiosios atstovai kreipėsi į policiją tik po to ir dėl to, kad jis parašė policijai pareiškimą dėl jo sūnaus R. C. pagrobimo.

Kaltinamojo R. C. atstovė pagal įstatymą R. C. teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja parodė, kad R. C. yra jos sūnus. Ji žino, kad jis buvo susidėjęs su D. K. ir E. V., su jais dalinosi cigaretėmis, pinigais, buvo nutvėrusi R. su jais prie Nemuno. R. jai pasakojo, kad turėjo problemų, nežinojo kaip iš tos kompanijos išeiti, ji jam sakė mesti šituos draugus. Sūnus R. C. jai pasakojo, kad yra prisidirbęs, kad jį verčia negerai daryti, kad mergaitei kažkokiai žalos padaryta. Nežinojo kad R. C. su D. K. ir E. V. konkrečiai iš R. A. reikalauja pinigų, tiesiog žinojo, kad iš vaikų apskritai jie reikalauja, be to D. K. taip pat jai grasino, kad užmuš jos sūnų, reikalavo pinigų parduotuvėje, esą Rimantas skolingas. Pinigų R. iš tėvo negauna.

Kaltinamajam R. C. yra pareikštas kaltinimas pagal BK 181 str. 1 d. dėl turto prievartavimo, veikiant kartu su asmenimis, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (D. K. ir E. V.), tai yra neturint teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, grasinant susprogdinti namus, panaudoti fizinį smurtą, vertus nukentėjusiąją R. A. perduoti turtą – pinigus.

Kaltinamasis R. C. apklaustas teisiamojo posėdžio metu dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino, teismui parodė, kad iš nukentėjusiosios jokių pinigų nereikalavo, su ja prie Nemuno susitikęs nebuvo. D. K. šiek tiek pažįsta, tačiau nei su E. V., nei su D. K. jis niekur neidavo (1 t. 127 b.l.).

Tuo tarpu nukentėjusioji R. A. apklausta teisiamojo posėdžio metu teismui paaiškino, kad R. C. kartu su D. K. ir E. V. reikalavo iš jos pinigų ir jai grasino, kad sumuš, susprogdins namą. Kiek tiksliai pinigų ji nunešė tiksliai neatsimena, tačiau ne mažiau kaip 1 000 litų. Šiuos pinigus ji R. C. iš pradžių atiduodavo mokykloje, paskui susitikdavo ir juos perduodavo prie Nemuno (1 t. 128 b.l., 2 t. 94 b.l.).

Nors nei kaltinamasis dėl savo statuso, o nukentėjusioji R. A. dėl savo amžiaus nėra įspėti teismo dėl melagingų parodymų davimo ir jiems baudžiamoji atsakomybė už teisme duotus melagingus parodymus nekyla, tačiau teismas kaltinamojo R. C. duotus parodymus vertina kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybinę versiją ir nelaiko jų jo nekaltumą patvirtinančiais įrodymais, o visgi tiki nukentėjusiosios R. A. parodymais, kadangi jos duoti parodymai nepaisant jos jauno amžiaus (12 metų) nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra nuoseklūs, juose nėra esminių prieštaravimų. Vaiko teisių apsaugos specialistė Evelina Talalienė dalyvavusi ikiteisminio tyrimo metu jos pirminėje apklausoje teismui paaiškino, kad duodant parodymus R. A. jai nebuvo daromas spaudimas, ji nebuvo veikiama, tik buvo sutrikusi dėl šio nemalonaus įvykio (1 t. 129 b.l.).

Be to, kaltinime nurodytas aplinkybes ir nukentėjusiosios R. A. duotus parodymus taip pat patvirtina, o kaltinamojo R. C. duotus parodymus paneigia nukentėjusiosios R. A., liudytojų L. A. ir L. D., R. C. teisme duoti parodymai, kurie teismui nekelia abejonių, kadangi jie neprieštarauja vieni kitiems, yra nuoseklūs, sutampa su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. R. A. teismui parodė, kad 2012 m. pastebėjo pasikeitusį dukters R. A. elgesį, ji pasidarė uždara, nuolat eidavo prie Nemuno pasivaikščioti, kol sužinojo iš L. A., o vėliau ir iš dukters, kad R. C. su dviem draugais reikalauja iš jos pinigų, grasina ir kad yra jiems nunešusi ne vieną kartą, viso apie 2000 litų (1t. 129-130 b.l.). L. A. teisme parodė, kad prieš pusantrų metų pastebėjo pasikeitusį R. A. elgesį, matė ją prie Nemuno su trim vaikinais, tarp kurių buvo ir R. C., būtent jam ji papasakojo, kad šie vaikinai reikalauja iš jos pinigų, ir kad R. C. ji prie Nemuno neša reikalaujamus pinigus (1 t. 160 b.l.). L. D. taip pat teismui patvirtino, kad pati yra mačiusi, kaip R. A. nešė ir perdavė prie Nemuno R. C. pinigus, kadangi buvo kartu su ja. Tą dieną su R. C. buvo ir D. K. bei E. V.. Ji žinojo iš Rovenos, kad jei ši R. C. nenuneš pinigų šis sakė, kad pradės ją mušti (1t. 161 b.l.). Tai, kad kaltinamasis R. C. veikė kartu ir bendravo su D. K. ir E. V., dalinosi pinigais, būdavo kartu prie Nemuno, apklausta teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytoja - R. C. mama R. C., bei teismui paaiškino, kad R. C. jai sakė, kad padarė kažkokiai mergaitei žalos, kad turi problemų, kad jį draugai verčia negerai elgtis ir nežino, kaip su tais draugais nebendrauti (1t. 132 b.l.).

Nukentėjusiosios R. A. duotus parodymus, taip pat netiesiogiai patvirtina teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų U. M. ir I. V. parodymai, apie aplinkybes, kad R. C., anksčiau neturėjęs pinigų, nuo 2012 m. pradžios turėdavo su savimi nuolat pinigų po 20, 10, 200 litų, ir tuo mokykloje girdavosi (1t. 162 b.l., 2 t. 43 b.l.) bei liudytojo E. V. parodymai, kad pats R. C. jo prašė „kad dėl reketavimų, jei kažką klausinės, tai sakyk, kad aš nieko nereketavau“ (1 t. 10 b.l.).

Nors apklaustas teisiamojo posėdžio metu V. C. teismui teigė, kad jis pats duodavo R. C. ir po 100 ir po 50 litų, tačiau šie jo duoti parodymai prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Iš Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto matyti, kad V. C., pas kurį gyvena jo sūnus R. C., niekur nedirba (1 t. 86 b.l.), ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog kadangi jo sūnus R. C. gaudavo mokykloje nemokamą maitinimą, jis jam dienai duodavo maždaug po 1 litą nusipirkti bandelę (1t. 35 b.l.). Esant šiems prieštaravimams teismui kylą pagrįstų abejonių dėl liudytojo V. C. duotų parodymų teisingumo ir jais nesivadovauja.

Taip pat teismas vertina kritiškai liudytojo D. K. parodymus, kadangi jo duoti parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, be to, byloje nustatyta, kad šis liudytojas veikė kartu su R. C., tačiau baudžiamosios atsakomybės išvengė, nes nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, todėl jis nėra suinteresuotas duoti teismui objektyvius ir teisingus parodymus ir dėl šių priežasčių teismas juos atmeta.

Pažymėtina, kad pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011).

Šioje byloje teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, teismas laiko įrodyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje R. C. veikdamas kartu su asmenimis, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, grasindamas prieš nukentėjusiąja R. A. panaudoti fizinį smurtą – ją sumušti, susprogdinti namus, neturėdamas jokio tam teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai reikalavo iš mažametės nukentėjusiosios pinigų, to norėjo ir nukentėjusiajai, paveiktai kaltinamojo ir kartu su juo veikusių paminėtų asmenų psichinės prievartos, atidavus 2 000 litų, juos užvaldė. Jis veikė tiesiogine tyčia, tai yra jis suvokė, kad verčia nukentėjusiąją R. A. įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą- jai grasindamas ir norėjo taip veikti. Nusikalstamos veikos padarymo metu kaltinamasis R. C. buvo 15 metų, tai yra jau sulaukęs amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus už jo padarytą nusikaltimą (BK 13 str. 1, 2 d.).

Taigi darytina išvada, jog kaltinamojo R. C. veiksmuose yra visi būtini turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymiai ir jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 str. 1 d.

Kadangi kaltinamasis R. C. yra nepilnametis, teismas skirdamas jam bausmę atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir į bausmių skyrimo ypatumus nepilnamečiams (BK 54, 80-81, 90-91 str.).

Kaltinamasis R. C. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, baigtas. Jis teisiamas pirmą kartą, praeityje yra neteistas, administracine tvarka nebaustas (1 t. 68-70 b.l.). Tačiau jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-00846-11, kadangi nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d. padarymo metu R. C. neturėjo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus (1t. 145-146 b.l.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad 2013 m. liepos 22 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu kaltinamojo R. C. tėvas V. C. buvo nubaustas įspėjimu dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 str. 1 d., tai yra dėl jo sūnaus R. C. neteisėto elgesio. Kaltinamasis R. C. mokslo įstaigos administracijos charakterizuojamas neigiamai: Kauno rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijos administracijos pateiktoje R. C. charakteristikoje nurodoma, kad R. C. praleidinėja pamokas, mėgsta intrigas, apgaudinėja mokinius (1 t. 80 b.l.). Šios aplinkybės duoda pagrindo manyti, kad R. C. turi polinkį nesilaikyti įstatymų, šį nusikaltimą padarė neatsitiktinai, o tai yra jo loginė gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė.

Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte nurodyta, jog R. C. šiuo metu gyvena su savo tėvu V. C.. Jo šeima yra įrašyta į Kauno rajono savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos, nesugebėjimo tinkamai rūpintis vaikais. Dėl nesaugių gyvenimo sąlygų, iškilusios emocinės ir fizinės prievartos pavojų, dėl tėvo girtavimo ir galimo smurto ne kartą buvo paimtas laikinai iš šeimos (1 t. 84-87 b.l.).

Kaltinamasis R. C. priklausomybės ligų kabinete neužregistruotas, yra lankęsis pas psichiatrę bei psichologę (1 t. 72,73 b.l), specialisto išvadoje konstatuota, kad netikslinga jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (1 t. 79 b.l.).

Kaltinamojo R. C. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarė mažametei (BK 60 str. 1 d. 5 p.).

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, kaltinamajam R. C. skirtina, teismo nuomone, geriausiai atitiksianti bausmės paskirtį bei padėsianti sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, atitinkamai parenkant jo trukmę, atsižvelgiant į nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmės skyrimo taisykles (BK 91 str. 3 d.).

Taip pat įvertinus tai, jog kaltinamasis R. C. nusikalstamos veikos padarymo ir šiuo metu yra nepilnametis, teisiamas pirmą kartą, duomenų, kad per šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį jis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų byloje nėra, todėl yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, laisvės atėmimo bausmės vykdymą R. C. atidedant 1 metams bei paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę, kuri turėtų padėti jam pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį bei padėti pašalinti jo nusikalstamo elgesio priežastis – elgesio apribojimą 8 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse ir atsiprašyti nukentėjusiųjų R. A. bei R. A. (BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 1-2 p., 5 p., 4 d.).

Kaltinamojo R. C. gynėjas prašė teismo atleisti kaltinamąjį R. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str.

Pažymėtina, kad pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti baudžiamąją bylą ir taikyti auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, bet ne pareiga (kasacinės nutartys Nr. 2K-650/2011, 2K-472/2009).

Įvertinus šioje byloje esančius duomenis, matyti, kad formaliai būtinos sąlygos atleisti kaltinamąjį R. C. nuo baudžiamosios atsakomybės yra, tačiau nėra nei vienos alternatyvios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėto straipsnio nuostatas sąlygos. Kaltinamasis R. C. nukentėjusiosios neatsiprašė, žalos jai neatlygino, priešingai viso teisiamojo posėdžio metu elgėsi arogantiškai, kaltino nukentėjusiąją prasimanymu, ribotai pakaltinamu nepripažintas, kaltės nepripažino ir dėl to ką padarė nesigailėjo. Be to, įvertinus byloje esančius kaltinamojo asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, tai, kad nusikaltimą darė ne vienas, nusikaltimas padarytas prieš žymiai silpnesnį už save asmenį – mažametę mergaitę, jis jau vieną kartą buvo išvengęs baudžiamosios atsakomybės už turtinio nusikaltimo padarymą taip pat prieš mažametį, kadangi šį nusikaltimą padarė nesulaukęs amžiaus nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, todėl daryti išvados, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nėra pagrindo, ir teismo nuomone, be kriminalinės bausmės jam paskyrimo negalima tikėtis kaltinamojo R. C. teigiamų elgesio pokyčių ateityje.

Dėl civilinio ieškinio.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje numatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam <...> civilinį ieškinį.

Turtinės žalos samprata yra suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų <...> . Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Šioje byloje yra pareikštas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. A. civilinis ieškinys, kuriuo ji prašo teismo priteisti jai nusikaltimu padarytą 2 000 litų turtinę žalą (1 t. 15-17 b.l.). Apklausta teisiamojo posėdžio metu R. A. civilinį ieškinį palaikė ir prašė teismo jį tenkinti (1t. 130 b.l.), teismui paaiškino, kad civilinio ieškinio dydis yra paskaičiuotas tiksliai pagal tai, kiek jos dukra Rovena prisiminė kiek per savaitę ji nešdavo kaltinamajam pinigų. Kadangi kiek kitais kartais ji nešdavo pinigų dukra neprisiminė ši suma gali būti ir didesnė (1 t.130 b.l.).

Kaltinamasis R. C. ir jo atstovas pagal įstatymą bei civilinis atsakovas V. C. dėl šio civilinio ieškinio nesutiko, jo atstovė pagal įstatymą ir civilinė atsakovė R. C. dėl civilinio ieškinio neprieštaravo ( 1 t. 127, 131-132 b.l.).

Pažymėtina, kad šioje byloje kaltinamojo R. C. kaltė dėl turto, tai yra pinigų prievartavimo iš nukentėjusiosios R. A. yra įrodyta visiškai. Byloje nustatyta, kad R. A. kaltinamajam duodavo reikalaujamus pinigus, kuriuos imdavo iš tėvų slėptuvės bei gautus iš tėvų ir jos pačios susitaupytus. Nukentėjusiosios R. A. teismui duoti parodymai, apie tai, kad paskaičiavusi kiek kartų jos dukra R. A. ir kokiomis sumomis perdavė kaltinamajam R. C. susidarė ne mažesnė kaip 2000 litų suma, teismui abejonių nekelia. Kaltinamasis R. C. bei jų atstovai pagal įstatymą ir civiliniai atsakovai priešingų įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, teismui nepateikė (CK 6.248 str. 1 d.), todėl įvertinus tai kas išdėstyta aukščiau, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo kriterijus, į nukentėjusiųjų teisėtų interesų užtikrinimo principą, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. A. civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir jai iš kaltinamojo R. C. priteistina 2 000 litų kaltinamojo nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimui (BPK 44 str. 10 p., CK 6.263 str. 2 d., 6. 246 str., 6. 249 str.).

CK 6.276 str. 2 d. numatyta, jog tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą ir įvertinus tai, kad kaltinamasis R. C. yra nepilnametis (17 metų amžiaus), jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, aukščiau minėta suma nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. A. priteistina iš kaltinamojo atstovų pagal įstatymą ir civilinių atsakovų V. C. ir R. C. solidariai, nustatant, kad ši jų pareiga pasibaigia, kai jų vaikas - kaltinamasis R. C. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301- 302 str., 303 str. 1 d., 2 d., 304 – 305 str., 307 str.-308 str., 313 str. 3 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. CH. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 1 d. ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, paskiriant R. C. auklėjamojo poveikio priemonę - elgesio apribojimą 8 (aštuoniems ) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse ir atsiprašyti nukentėjusiųjų R. A. bei R. A..

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. A. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti jai iš kaltinamojo R. C., o šiam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš kaltinamojo R. C. atstovų pagal įstatymą ir civilinių atsakovų V. C. ir R. C. solidariai 2 000 (du tūkstančius) litų nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimui, nustatant, kad ši atstovų pagal įstatymą pareiga pasibaigia, kai jų vaikas - kaltinamasis R. C. sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.