- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-27
- Bylos Nr.
- 2K-650/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Viktoras Aidukas, Vytautas Greičius (pran.)
- Nuteistasis
- L. Ž., M. V., L. K.
- Kategorijos
- 1.1.8.2Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 str.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 11.8.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž. kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės apribojimas devyniems mėnesiams įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; nuo 22 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; per visą bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 90 (devyniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo L. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Šiais teismų sprendimais taip pat buvo nuteisti M. V. ir L. K., tačiau dėl jų priimti teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Ž. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su L. K. ir M. V., 2009 m. rugsėjo 1 d., apie 19.30 val., viešoje vietoje, prie prekybos centro „Maxima X“, esančio Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, be jokios priežasties užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį G. K., būtent: prie prekybos centro „Maxima X“ įėjimo durų, L. Ž., išplūdęs nukentėjusįjį G. K. necenzūriniais žodžiais, kartu su M. V. sugriebė jį už rankų ir jėga nuvedė į šalia prekybos centro esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje M. V. sudavė G. K. kumščiu į veidą, o šiam nukritus ant betoninės dangos, L. Ž. ir M. V. sudavė nemažiau kaip 10 kartų rankomis ir kojomis į pilvo sritį, šonus ir kitas kūno vietas. Nukentėjusiajam atsikėlus ir įbėgus į prekybos centro „Maxima X“ fojė, jį pasivijęs L. Ž. suėmė už dešinės džemperio rankovės ir jėga bandė ištempti į lauką, o į fojė įbėgęs L. K. metaliniu strypu sudavė vieną kartą G. K. per abi kojas. Tokiais veiksmais L. Ž., L. K. ir M. V. sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kaktoje, dešiniame skruoste, dešinėje alkūnėje ir dešiniame kelyje, kraujosruvomis odoje smakro dešinėje pusėje ir dešinėje šlaunyje.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis L. Ž. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl laisvės apribojimo bausmės paskyrimo bei taikyti jam BK 93 straipsnio nuostatas arba paskirti BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą piniginę baudą. Kasatoriaus nuomone, jo bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino materialinės teisės normas ir neteisingai pritaikė proceso teisės normas, dėl to priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.
Nuteistojo L. Ž. nuomone, nagrinėjamoje byloje iš esmės buvo suvaržytos jo teisės pasinaudoti BK 93 straipsnyje numatytomis galimybėmis ir tikėtis baudžiamosios bylos užbaigimo kitaip, nei priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Jis nurodo padaręs nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteistas, nebuvęs atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, visiškai pripažinęs savo kaltę, nagrinėjant bylą teisme jau buvo visiškai atlyginęs žalą, atsiprašęs bei susitaikęs su nukentėjusiuoju, o šis jam pretenzijų dėl materialinės ir moralinės žalos neturėjo ir pats prašė baudžiamąją bylą nutraukti. Todėl pirmosios instancijos teismui buvo visos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnio nuostatas, tačiau teismas to be pagrindo nepadarė.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu nelaikyti jo prisipažinimo lengvinančia aplinkybe ir išvada, kad nuteistasis pripažino vartojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu tik teismo posėdžio metu prispirtas akivaizdžių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Pasak kasatoriaus, jo veiksmai atitinka teismų praktikoje įvardytus prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi požymius. Nuteistasis nurodo, kad savanoriškai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, jo niekas nespaudė, nereikalavo prisipažinti, jis kritiškai vertino savo elgesį, išgyveno dėl padarytų veiksmų ir stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Taip pat kasatorius nurodo buvęs pasiruošęs susitaikyti, tačiau tokios galimybės neturėjęs. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą neargumentavo, kodėl nuteistasis negalėtų susitaikyti ir apskritai dėl susitaikymo instituto šioje byloje nepasisakė.
Vadovaudamasis teisine sąmone, teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirta bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Parinkdamas bausmės dydį, teismas turi įvertinti kaltininko asmenybę ir kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, taip pat turi atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o skirdamas bausmę nepilnamečiui — vadovautis ir BK XI skyriuje numatytais ypatumais (BK 91 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra, proporcija. Nuteistojo nuomone, byloje esantys duomenys liudija, kad jam teismas galėtų ir turėtų skirti kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės apribojimu, kurio sąlygos yra per griežtos. Kasatorius nurodo, kad du kartus per metus vykstančių mėnesio trukmės rudens bei pavasario sesijų metu privalo ilgesnį laiką praleisti Alytuje, o jo darbas yra pamaininis ir vakarinėje pamainoje tęsiasi nuo 10 arba 12 val. ryto iki 23 val. vakaro. Toks nuteistojo užimtumas dėl mokymosi ir darbo yra pakankamai rimtas argumentas netaikyti jam laisvės apribojimo bausmės ir paskirti kitą bausmės rūšį, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, – baudą. Nuteistojo nuomone, jo prašoma bausmės rūšis labiau atitiktų teisingumo principą, be to, tam yra visi pagrindai, numatyti BK 90 straipsnio 3 dalyje, nes nuteistasis turi darbą, savarankiškas pajamas pragyventi, ir mano, kad bauda turės pakankamą auklėjamąjį poveikį, ją paskyrus bus visiškai pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, 80 straipsnyje.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad jo bylą nagrinėję teismai tik paviršutiniškai ir formaliai vertino jam paskirtos bausmės pagrįstumą ir teisingumą, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nėra BK 62 straipsnyje nurodytų sąlygų nuteistajam paskirti švelnesnę, nei BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, taip pat kad neskyrus jam kriminalinės bausmės nebus galima pasiekti teigiamų jo asmenybės elgesio pokyčių. Nuteistojo nuomone, teismas byloje esančius duomenis apie jį vertino vienpusiškai, neatsižvelgė į svarbias bylos aplinkybes, kurias visapusiškai ir objektyviai įvertinus, kasatoriaus nuomone, buvo galima jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės arba paskirti kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės apribojimu. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo jam taikyti BK 54 straipnsio 3 dalies nuostatų, nes nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis šiuo metu studijuoja neakivaizdiniu būdu bei įsidarbino instruktoriumi Druskininkų vandens parke, vertintinos teigiamai, tačiau jos yra daugiau tipinės nei išimtinės. Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į teigiamus jo veiksmus, kurie patvirtina, kad po nusikalstamos veikos įvykdymo nuteistasis padarė reikiamas išvadas.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.
Prokurorė mano, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino visas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad atleisti L. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 93 straipsnio nuostatomis, nėra pagrindo. Teismų išvados šiuo klausimu yra išsamios ir argumentuotos.
Nepilnametis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį gali būti atleistas tik esant šio straipsnio 1 dalyje numatytoms trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai iš šioje normoje numatytų alternatyvių sąlygų. Be to, svarstant nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina nustatyti ir BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą papildomą sąlygą, t. y. kad yra pagrindų manyti, jog nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusiklstamų veikų.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino L. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, nes apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu tris kartus neigė mušęs nukentėjusįjį G. K. ir tik teismo posėdžio metu, prispirtas akivaizdžių įrodymų, pripažino, kad naudojo prieš jį smurtą. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad L. Ž. keletą kartų baustas administracine tvarka už pasirodymą girtam viešoje vietoje ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ir todėl pagrįstai netaikė BK 93 straipsnio nuostatų. Prokurorė taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad esminės įtakos BK 93 straipsnio nuostatų netaikymui turėjo nepagrįstas teismo sprendimas nepripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis atlygino žalą ir susitaikė su nukentėjusiuoju. Atsiliepime nurodoma, kad, būtent nustatęs kasatoriaus nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į nukentėjusiojo G. K. prašymą, pirmosios instancijos teismas svarstė galimybę atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau konstatavo, kad minėtų aplinkybių nepakanka tokiam sprendimui priimti.
Atsiliepime teigiama, kad teismas įvertino aplinkybių, reikšmingų svarstomo klausimo teisingam išsprendimui, visumą ir priėmė motyvuotą sprendimą neatleisti L. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės bei skirti jam BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisės taikymo klaidos nepadarė. Be to, BK 93 straipsnis numato ne teismo pareigą, o galimybę nepilnametį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Prokurorės nuomone, teismai nepažeidė ir BK 91 straipsnio 1 dalies nuostatų. BK 284 straipsnio 1 dalies, pagal kurią nuteistas L. Ž., sankcijoje numatytos penkių rūšių alternatyvios bausmės, iš kurių vieną – laisvės apribojimą – teismas paskyrė nuteistajam. Nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, teismas vertino L. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę (nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis buvo nepilnametis, tačiau jo vaidmuo darant veiką su bendrininkais buvo pagrindinis ir itin įžūlus, anksčiau ne vieną kartą baustas administracine tvarka), kitas reikšmingas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Tokiam teismo sprendimui pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas
Priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį teismas turi pareigą paskirti teisingą, įstatymo nuostatas ir bylos aplinkybes atitinkančią bausmę, kuria, teismo nuomone, bus pasiekti BK 41 straipsnyje nurodyti tikslai.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas švelninti bausmę gali tik tuo atveju, jeigu ši yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus teiginys, kad baudos skyrimas jam labiau atitiktų teisingumo principą, pagrįstas ne bylos aplinkybėmis, o tik jo paties subjektyviu vertinimu, todėl atmestinas. Jeigu ir būtų nustatytos BK 92 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, tačiau tai nereiškia, kad teismas privalo nuteistajam paskirti būtent šią bausmės rūšį, o sprendimas paskirti laisvės apribojimą būtų neteisėtas. Ištyrę bylos duomenų visumą, atsižvelgę į BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad būtent laisvės apribojimo paskyrimas L. Ž. padės pasiekti bausmės tikslus (sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir kt.). Teismai savo sprendimus tinkamai motyvavo, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl pripažįstama, kad parinkdami bausmės rūšį teisės taikymo klaidų nepadarė.
Dėl lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)
Teismai pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismų praktikoje prisipažinimas laikomas savanorišku, kai kaltininkas esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes pripažįsta laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Prisipažinimas gali būti laikomas aplinkybe, lengvinančia atsakomybę, jeigu tai padaroma bet kurioje ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje iki nuosprendžio priėmimo, tačiau šis prisipažinimas turi prisidėti prie greito bylos ištyrimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Prisipažinimas, kai dėl byloje surinktų įrodymų nebelieka prasmės neigti savo kaltę, negali būti laikomas savanorišku ir nuoširdžiu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. Ž., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kelis kartus neigė naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį G. K., nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo elgesio kritiškai nevertino, įvykio aplinkybes aiškino sau naudinga linkme, tuo siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teisme L. Ž. prisipažino verčiamas objektyvių bylos aplinkybių, taigi jo parodymai neprisidėjo prie greito bylos ištyrimo ir teisingo nuosprendžio priėmimo, nes iki jo prisipažinimo byloje jau buvo surinkta pakankamai kaltę patvirtinančių įrodymų.
Dėl 93 straipsnio nuostatų taikymo
Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti baudžiamąją bylą ir taikyti auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai. L. Ž. byloje nustatytos aplinkybės atitinka būtinąsias BK 93 straipsnyje įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą būdamas nepilnametis (17 m. 9 mėn.), nusikalto pirmą kartą. Kasatorius nurodo, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, jo atsiprašė ir atlygino žalą, tačiau teismai į šią aplinkybę neatsižvelgė, o tai lėmė nepagrįstą teismų sprendimą neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 93 straipsnio nuostatų taikymui, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (kasacinė nutartis Nr. 2K-472/2009). BK 93 straipsnio nuostatų L. Ž. netaikymą lėmė ne išvados dėl šiame straipsnyje numatytų sąlygų buvimo ar nebuvimo, o teismų išvada, kad be kriminalinės bausmės negalima tikėtis teigiamų nuteistojo elgesio pokyčių. Ši išvada pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma ir teismų nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo elgesį (veika padaryta bendrininkų grupės, kurioje jo vaidmuo buvo pagrindinis, jis pirmas pradėjo konfliktą, ne kartą baustas administracine tvarka ir kt.). Teismų išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.
Dėl švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo (BK 62 straipsnis, 54 straipsnio 3 dalis)
Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo nuteistas, sankcijoje. BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. L. Ž. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nėra BK 62 straipsnyje nustatytų sąlygų taikyti jam švelnesnę bausmę, tačiau nenurodo konkrečių aplinkybių, pagrindžiančių šių sąlygų buvimą. Tokių aplinkybių nenustatė ir bylą nagrinėję teismai, todėl tenkinti kasatoriaus prašymą ir švelninti bausmę taikant BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalies nuostatas nėra pagrindo.
Taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad bausmė jam turėtų būti švelninama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Pagal šią nuostatą kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, gali būti paskiriama, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, ir tik tokiu atveju, kai yra išimtinių aplinkybių, rodančių, kad įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas aplinkybes, kad L. Ž. dirba, mokosi, susitaikė su nukentėjusiuoju, įvertino kaip teigiamus jo asmenybės ir gyvenimo būdo pokyčius, tačiau pagrįstai konstatavo, kad šie pokyčiai nėra tos išimtinės aplinkybės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, kurios leistų daryti išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Pagal L. Ž. byloje esančius duomenis darytina išvada, kad teismai nepažeidė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles. Taigi nėra pagrindo pakeisti nuteistajam paskirtą bausmę arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo L. Ž. kasacinį skundą atmesti.