- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- A-2420-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00283-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 12 d sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. J. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 7S-158-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo senelis S. Ž. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 12,75 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Jo motina M. J. 1991 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę. 1997 m. lapkričio 17 d. M. J. perleido pareiškėjui teisę atkurti nuosavybės teises į jo senelio žemės sklypo dalį – 7,7 ha. Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 52/101053 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,83 ha žemės, Tarnybos 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. S7-117 – į 0,15 ha žemės, 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. S7-450-(14.7.3.) – į 1,2865 ha žemės, nustatant, kad nuosavybės teisės į likusius 3,4335 ha žemės bus atkurtos vėliau. Tarnyba Sprendimu atkūrė jam nuosavybės teises į likusią dalį – 3,4335 ha žemės atlyginant kitais būdais – pinigais. Sprendime nurodyta, jog 3,4335 ha žemės vertė yra 1 038 Eur.
3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasirinkti kitą atlyginimo būdą, atsakovas savarankiškai nusprendė išmokėti jam kompensaciją pinigais. Pareiškėjas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi, pažymėjo, jog jeigu nebuvo galimybės jos atkurti natūra, už išperkamą žemę galėjo būti kompensuojama šiame įstatyme numatytais būdais ir tvarka, tačiau atsakovas tokių galimybių nesudarė, pareiškėjas nebuvo informuotas apie galimybę gauti lygiaverčius žemės sklypus arba mišką. Pareiškėjo teigimu, taip pat buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjo teigimu, atsakovo nustatyta išperkamos žemės vertė ir kompensacijos dydis yra nepagrįsti ir neteisėti, yra per maži. Pareiškėjas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalimis ir nurodė, kad Sprendimas, kuriuo už išperkamus 3,4335 ha žemės, esančios Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., nuspręsta išmokėti 1 038 Eur, priimtas neatsižvelgiant į realią išperkamo turto vertę. Pareiškėjo teigimu, reali išperkamos žemės vertė yra apie 1 800 Eur už vieną žemės arą, o tai reiškia, kad visos išperkamos žemės vertė yra 618 030 Eur (3,4335 x 100 x 1800). Ši vertė yra daugiau nei 595 kartus didesnė, nei atsakovo apskaičiuota vertė, todėl neatitinka lygiavertiškumo principo. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokia kompensacija negali būti laikoma apskaičiuota, atsižvelgiant į realią išperkamo turto vertę atlyginimo metu, ji nėra teisinga, paneigia restitucijos esmę. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė Atkūrimo įstatymo nuostatas, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad žemės vertė, atkuriant nuosavybės teisės į žemę išmokant kompensaciją pinigais, yra nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1286 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo informuotas Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2003 m. vasario 28 d. raštu Nr. 159-7. Pareiškėjas 2003 m. kovo 23 d. atsakyme į šį raštą nepasirinko nei vieno iš siūlomų kompensavimo būdų. Pareiškėjas apie tai taip pat buvo informuotas Kauno rajono savivaldybės 2003 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 03-02-06-527. Lietuvos apeliacinis teismas susijusioje civilinėje byloje Nr. 2a-73/2008 konstatavo, jog pareiškėjas žinojo realią situaciją, kad likusi žemės dalis natūra negrąžinama. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.
7. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3 punktu, iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalimis, pažymėjo, kad nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusi nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.
8. Atsakovas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovas pabrėžė, kad terminai, per kuriuos piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, galėjo pareikšti ar pakeisti savo pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, buvo apibrėžti konkrečia kalendorine data, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., šis terminas yra naikinamasis. Atsakovas darė išvadą, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012 m. vasario 1 d. Tarnyba nebeturi teisės parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, išskyrus atlyginimą pinigais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepasirinko nei vienos iš siūlomų galimybių, tai buvo nustatyta ir civilinėje byloje Nr. 2a-73/2008. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas nepasinaudojo galimybe pasirinkti kompensacijos būdą iki termino pabaigos, nors apie šią galimybę jis buvo informuotas.
II.
9. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas vadovavosi Tvarkos 3 punktu, iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusia Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, pažymėjo, kad nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas darė išvadą, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
11. Teismas atkreipė dėmesį, jog piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įtvirtinta Atkūrimo įstatyme nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 3 dalyje nurodyta, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
12. Teismas nustatė, kad, pagal 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, buvusio savininko S. Ž. žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, t. y. joje 1991 m. lapkričio 5 d. ir 1992 m. kovo 13 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimais skirti sklypai individualių namų statybai. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas raštu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nebuvo informuotas apie kompensaciją kitokiais būdais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo informuotas Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2003 m. vasario 28 d. raštu Nr. 159-7 (b. l. 19), kuriuo pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikti prašymą ir nurodyti, kokį kompensacijos būdą pareiškėjas pasirinko. Pareiškėjas 2003 m. kovo 23 d. prašymu atsakė į minėtą raštą, nepasirinko iš siūlomų kompensavimo būdų, pabrėžė, jog pageidauja, kad žemė būtų grąžinta natūra. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas Kauno rajono savivaldybės 2003 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 03-02-06-527 ir Lietuvos apeliacinis teismas susijusioje civilinėje byloje Nr. 2a-73/2008 konstatavo, jog pareiškėjas žinojo realią situaciją, kad likusi žemės dalis natūra negrąžinama. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2a-73/2008 konstatuota, kad iš byloje esančio ieškovo prašymo Kauno apskrities valdytojui turinio akivaizdu, jog 1998 m. gegužės 4 d., t. y. dar iki sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemę priėmimo, ieškovas žinojo, kad ginčo sklypo dalis suprojektuota sklypams gyvenamųjų namų statybai ir skirta kitiems asmenims, taip pat žinojo, kad dėl šios aplinkybės yra kliūtis grąžinti žemę natūra. Situacija buvo nepakitusi ir 1999 m. spalio 6 d. priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises į 2,83 ha žemės sklypą natūra, o dėl kitos dalies (4,87 ha) sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ieškovas sprendimą gavo, žemės sklypo planus pasirašė, žinojo realią situaciją, kad likusi žemės dalis natūra negrąžinama.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo nesutikimą su jam apskaičiuota kompensacija už žemę, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog taikant metodiką apskaičiuojant žemės vertę padarytos tam tikros klaidos, jis iš esmės nesutiko su tokiu žemės vertės nustatymo metodu, teigė, jog už negrąžintą žemę turi būti atlyginta rinkos kaina. Teismas nurodė, kad žemės vertė atkuriant žemę pinigais yra nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1286 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016 ir darė išvadą, kad žemės vertė apskaičiuota pagal teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu.
15. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas, iki kada piliečiai gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis, t. y. jis nepratęsiamas ir neatnaujinamas. Atkūrimo įstatymas nenustatė nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančios institucijos pareigos iki 2012 m. sausio 31 d. visais atvejais priimti sprendimus dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, parinkimo, todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį neatkurtos žemės plotą taikytini būdai, kurie Atkūrimo įstatyme nustatyti nuo 2012 m. vasario 1 d., t. y. nuosavybės teisių atkūrimas natūra, jei tai yra galima, arba pinigais, jei nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.). Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-436-415/2020).
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas visuomet pageidavo žemę susigrąžinti buvusioje vietoje, kito būdo nepasirinko. Atsakovas įvertino pretendento valią, taip pat valią, nurodytą pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės buvo atkurtos pagal pretendento prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises natūra į žemės dalį ir, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, nuosavybės teisės buvo atkurtos išmokant kompensaciją pinigais.
17. Teismas, sistemiškai, teleologiniu būdu aiškindamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinį, sprendė, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Teismas pažymėjo, kad svarbu yra tai, jog ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais.
18. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą, atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.
19. Teismas nurodė, kad pranešimas ar nepranešimas piliečiui apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nesudaro kliūčių patiems pretendentams domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir teikti prašymą dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo raštu pranešta dėl būdo pakeitimo, tačiau jis nepasirinko kito būdo ir tai pranešė atsakovui raštu. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
20. Pareiškėjas R. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos galimybės pasirinkti kompensavimo už išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą (Atkūrimo įstatymo 18 str. 3 d.), faktiškai atsakovas pats savarankiškai nusprendė išmokėti jam kompensaciją pinigais. Pareiškėjas vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi ir pažymi, kad jeigu nebuvo galimybės nuosavybės teisės į žemę atkurti natūra, už išperkamą žemę jam galėjo būti kompensuojama šiame įstatyme numatytais būdais ir tvarka, tačiau atsakovas tokių galimybių nesudarė, pareiškėjas nebuvo informuotas apie teisę gauti lygiaverčius žemės sklypus arba mišką, kaip numatyta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies l punkte. Pareiškėjas daro išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, o atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė Atkūrimo įstatymo nuostatas.
22. Pareiškėjas pažymi, jog jis neturėjo galimybės pasirinkti kompensavimo už išperkamą žemę būdo dar 2003 metais dėl nuo 1991 metų reikštos nuoseklios pozicijos ir valios, kad nuosavybės teisės į S. Ž. žemę turi būti atkurtos natūra. Tokia valia ir prioritetas tiek 1991 metais, kai buvo pateiktas prašymas dėl atkūrimo, tiek 1998 metais, tiek vėlesniais laikotarpiais buvo aiškiai išreikštas ir atitiko Atkūrimo įstatymo nuostatas, kurios nuosavybės teisių grąžinimą natūra vėlesniu laikotarpiu laikė prioritetiniu, nebuvo leidžiama savarankiškai rinktis kitokio būdo, kai tam nėra pagrindo. Ši R. J. ir M. J. valia dėl žemės grąžinimo natūra buvo aiškiai išreikšta per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pareiškėjas daro išvadą, kad siūlymas pasirinkti ir pasirinkimas bet kokios kompensacijos už negrąžintą žemę būtų prieštaravęs jau išreikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra.
23. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, nors teismas sprendime nurodo, jog dar 1998 metais buvo žinoma, kad S. Ž. žemė yra suprojektuota sklypams gyvenamųjų namų statybai ir negalima jos grąžinti natūra, nes ji yra išperkama valstybės, tai prieštarauja vėlesniais laikotarpiais atsakovo priimtiems sprendimams (Tarnybos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. S7-117 dėl nuosavybės į 0,15 ha žemės sklypo atkūrimą natūra bei 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. S-450- (14.7.3.) dėl nuosavybės teisės į 1,2865 ha atkūrimo natūra). Pareiškėjas daro išvadą, kad po 2003 metų balandžio l d. atsakovas atkūrė nuosavybės teises natūra. Todėl teismo išvada, jog dar 1998 metais (tuo pačiu ir 2003 m. balandžio l d.) buvo žinoma, kad likusi negrąžinta S. Ž. žemė yra išperkama, yra neteisinga. 2010 bei 2015 metais šios žemės dalis nepriskirta valstybės išperkamai žemei ir buvo atkurta natūra, todėl Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas, kurio teises perėmė atsakovas Tarnyba, klydo. 1998 metais (tuo pačiu ir 2003 m. balandžio l d.) nebuvo galima žinoti, kad grąžintina žemė yra išperkama ir nebus grąžinta natūra, tokia išvada tuo metu buvo klaidinga. Atsižvelgus į tai, jog nuosavybės teisės į žemės dalį buvo atkurtos 2010 bei 2015 m. natūra, pareiškėjas negalėjo pasirinkti kompensavimo būdo 2003 metais. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas neteisingai nurodė, jog jis dar 2003 metais turėjo galimybę pasirinkti kompensavimo būdą ir buvo atitinkamai informuotas. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, jog kompensavimo būdo pasirinkimas būtų galimas tik tuo atveju, jeigu žemė, į kurią atkuriama nuosavybės teisė, iš teisų būtų išperkama. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog jeigu jis dar iki 2003 metų balandžio l d. būtų pasirinkęs kompensavimo už išperkamą žemę būdą, tokiu atveju vėlesni du Tarnybos 2010 m. gruodžio 6 d. bei 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimai dėl dalies žemės grąžinimo natūra nebūtų priimti ir ši žemė natūra nebūtų grąžinta. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismo teiginys, jog 2003 metais vasario 28 d. raštu R. J. buvo informuotas ir turėjo galimybę pasirinkti kompensavimo būdą už išperkamą žemę dar 2003 metais, yra nepagrįstas.
24. Pareiškėjas nurodo, kad po to, kai nuosavybės teisės buvo atkurtos natūra 2015 metais, jam nebuvo leista pasirinkti, kaip bus kompensuojama už likusią žemę, jis nebuvo informuotas apie teisę gauti lygiaverčius žemės sklypus arba mišką, kaip numatyta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte. Pareiškėjas daro išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjas vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad atsakovas turėjo raštu pasiūlyti kitus atlyginimo būdus tuo metu, kai nebuvo galimybės atkurti natūra. Kadangi 2003 metais galimybė atkurti natūra egzistavo, pareiškėjas daro išvadą, kad 2003 m. vasario 28 d. pasiūlymas nevertintinas kaip atitinkamai Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos įgyvendinimas. Pareiškėjo teigimu, jis toks galėtų būti tik tuomet, jeigu būtų pateiktas po to, kai buvo priimtas paskutinis 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas dėl žemės grąžinimo natūra. Kadangi atsakovas tokio rašytinio pasiūlymo po 2015 lapkričio 10 d. nepateikė, pareiškėjas daro išvadą, kad nebuvo įgyvendinta Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga, buvo pažeista ne tik įstatyme nustatyta tvarka, tačiau ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai.
25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad už išperkamą 3,4335 ha žemę atsakovas paskaičiavo tik 1 038 Eur kompensaciją. Pareiškėjo teigimu, ši kompensacija, net jeigu ir atitiktų įstatymo reikalavimus, dėl savo vertės yra santykinai mažesnė lyginant su kitomis kompensavimo galimybėmis, kurių atsakovas nesudarė pareiškėjui pasirinkti ir kurias, jeigu būtu leidžiama, pareiškėjas būtų pasirinkęs kaip tas, kurios teisingiau ir tinkamiau įgyvendina jo interesus ir užtikrina teisėtus lūkesčius. Pareiškėjas pažymi, kad šių aplinkybių teismas savo sprendime neanalizavo ir neaptarė, todėl nebuvo atskleista bylos esmė. Pareiškėjas vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalimis, nurodo, kad atsakovas už išperkamą 3,4335 ha žemės, esančios Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) sen., nusprendė išmokėti 1 038 Eur, nors reali išperkamos žemės vertė yra apie 1 800 Eur už vieną žemės arą, todėl visos išperkamos žemės vertė yra 618 030 Eur (3,4335 x 100 x 1800). Pareiškėjas daro išvadą, kad tokia kompensacija, kuri yra beveik 600 kartų mažesnė, negali būti laikoma atitinkanti lygiavertiškumo principą, nėra teisinga, paneigia pačią restitucijos esmę.
Atsiliepimas
26. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
27. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad buvo neteisingai paskaičiuota žemės vertė, ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika / išaiškinimai patvirtina, jog kompensacija paskaičiuota teisingai ir pagal tinkamus / galiojančius teisės aktus. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais, kad jis nebuvo informuotas apie kompensaciją kitokiais būdais, pažymi, kad pareiškėjas buvo informuotas Kauno apskrities administracijos žemės tvarkymo departamento 2003 m. vasario 28 d. raštu Nr. 159-7, Kauno rajono savivaldybės 2003 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 03-02-06-527, tačiau pareiškėjas nepasirinko įstatyme numatyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl galiojantys teisės aktai Tarnybai neleido atkurti nuosavybės teisę į likusią žemę kitaip, kaip išmokant kompensaciją pinigais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje galioja prejudicinis faktas, kadangi susijusioje civilinėje byloje Nr. 2A-73/2008 Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog pareiškėjas žinojo realią situaciją, kad likusi žemės dalis natūra negrąžinama. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir teisės nebuvo pažeistos.
28. Atsakovas, teigdamas, kad pareiškėjas klaidingai nurodo, jog jam galėjo būti atkurta nuosavybės teisė į žemę Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje išvardytais būdais, vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjas buvo išreiškęs valią atgauti žemę natūra, savo pozicijos nepakeitė. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, susijusiais su 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. S7-117 ir 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. S7-450-(14.7.3.), kadangi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje, galiojusioje nuo 2012 m. vasario 1 d., nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos natūra, jei tai yra galima, arba pinigais, jei nuosavybės teisių atkūrimas nėra galimas. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-436-415/2020, nurodo, kad šiuo atveju atkūrimas buvo galimas tik pinigais.
29. Atsakovas vadovaujasi Tvarkos 3 punktu, iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusios naujos Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsniu ir pažymi, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, kad nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovas daro išvadą, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012 m. vasario 1 d. Tarnyba nebeturi teisės parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, išskyrus atlyginimą pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 7S-158-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjui buvo raštu pranešta dėl būdo pakeitimo, tačiau jis nepasirinko kito būdo ir tai nurodė atsakovui raštu, pareiškėjo skundą atmetė.
32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad atsakovas neinformavo jo apie teisę gauti lygiaverčius žemės sklypus arba mišką ir nepagrįstai nusprendė išmokėti kompensaciją pinigais, tuo pažeisdamas Atkūrimo įstatymą ir teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad išmokėtas kompensacijos dydis yra neteisingas, neatitinka lygiavertiškumo principo.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo motina M. J. 1991 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę. 1997 m. lapkričio 17 d. M. J. perleido pareiškėjui teisę atkurti nuosavybės teises į jo senelio žemės sklypo dalį – 7,7 ha. Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 52/10153 pareiškėjui buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės į 2,83 ha žemės, Tarnybos 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. S7-117 – natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,15 ha žemės, 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 7S-450-(14.7.3.) – natūra atkurtos nuosavybės teisės į 1,2865 ha žemės, nustatant, kad nuosavybės teisės į likusią dalį – 3,4335 ha žemės – bus atkurtos vėliau. Šioje byloje ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemės dalį (3,4335 ha) atlyginant kitais būdais – išmokant kompensaciją pinigais, nurodant, kad 3,4335 ha žemės vertė yra 1 038 Eur.
35. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, buvusio savininko S. Ž. žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, nes joje (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. lapkričio 5 d. ir 1992 m. kovo 13 d. sprendimais skirti sklypai individualių namų statybai. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2003 m. vasario 28 d. raštu Nr. 159-7, taip pat Kauno rajono savivaldybės 2003 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 03-02-06-527 pareiškėjas buvo informuotas apie šią aplinkybę. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2003 m. vasario 28 d. raštu Nr. 159-7 pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikti prašymą ir nurodyti, kokį kompensacijos būdą pareiškėjas pasirinko. Pareiškėjas 2003 m. kovo 23 d. prašymu atsakė į minėtą raštą, nurodydamas, jog pageidauja, kad žemė būtų grąžinta natūra. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-73/2008, kurioje ginčo esmė – nuosavybės teisių atkūrimas į 4,87 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, konstatavo, jog pareiškėjas žinojo realią situaciją, kad likusi žemės dalis natūra negrąžinama.
36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2008 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-73/2008, be kita ko, konstatavo, kad teisės normų analizė ir faktinės bylos aplinkybės leidžia teigti, jog Kauno apskrities viršininko 1999 m. spalio 6 d. sprendime atkurti nuosavybės teises ieškovui į žemę nurodyta sąlyga, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį 4,87 ha žemės bus atkurtos vėliau, sudarant kompleksinį žemės reformos projektą, sietina su lygiaverčio turėtam žemės sklypo perdavimu dėl valstybės išperkamos žemės.
37. Kaip minėta, Tarnyba 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. S-7-117 atkūrė nuosavybės teises į R. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,15 ha žemės, grąžinant natūra. Šio sprendimo 4 punkte pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 4,72 ha žemės – bus atkurtos vėliau. Tarnyba 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. S-450-(14.7.3.) atkūrė nuosavybės teises į R. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,2865 ha žemės, grąžinant natūra. Šio sprendimo 4 punkte pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 3,4335 ha žemės – bus atkurtos vėliau.
38. Atkreiptinas dėmesys, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Kaip minėta, pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo pasirinkęs nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra. Pažymėtina, kad kitokį pareiškėjo privalomą pasirinkimą (šiuo atveju atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą) lemia ne Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, bet objektyvi sąlyga – galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. eA-509-492/2020).
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio teismo sprendimo 37–39 punktuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovas, priėmęs 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. S-450-(14.7.3), tačiau neinformavęs pareiškėjo, kad nebėra galimybės atkurti nuosavybės teisės natūra į likusią žemės dalį, ir nepasiūlęs jam pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, priimdamas 2019 m. lapkričio 26 d. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į R. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,4335 ha žemės – atlyginant pinigais, pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį. Kaip matyti, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2003 m. vasario 28 d. rašte Nr. 159-7, taip pat Kauno rajono savivaldybės 2003 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 03-02-06-527 pareiškėjui nurodyta informacija dėl buvusio savininko S. Ž. žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei nebuvo visiškai tiksli, kadangi vėliau Tarnybos 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. S-7-117 ir 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. S-450-(14.7.3.) pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės dalis, grąžinant jas natūra. Tarnyba, priėmusi 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. S-450-(14.7.3.), turėdama informaciją, kad nėra galimybės pareiškėjui atkurti nuosavybės teisės likusią 3,4335 ha žemės dalį natūra, nes ji yra valstybės išperkama, neinformavo pareiškėjo apie tai, kad nebėra galimybės atkurti nuosavybės teises jo pageidaujamu būdu ir nepasiūlė pareikšti valios dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisiniuose santykiuose šių santykių šalims nustatytos atitinkamos pareigos: nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms – pareiga laikytis gero administravimo imperatyvų, pretendentui – pareiga laikytis atidumo ir rūpestingumo standartų. Nagrinėjamu atveju priėmus Tarnybos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. S-450-(14.7.3.) ir paaiškėjus aplinkybei, kad nebėra galimybės pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybę (3,4335 ha) grąžinti natūra, atsakovas privalėjo apie tai pranešti pareiškėjui ir pasiūlyti visus galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Dar 2003 metais pareiškėjui pateiktas siūlymas pasirinkti kitą atlyginimo būdą šiuo atveju neatitinka Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos, jog pareiga piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus atsiranda tik tuomet, kai nėra galimybės pagal įstatymą nuosavybę grąžinti natūra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises išmokant piniginę kompensaciją.
41. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas dėl Sprendimo teisėtumo. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą patenkinti ir panaikinti atsakovo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 7S-158-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo R. J. skundą patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 7S-158-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“.
Sprendimas neskundžiamas.