Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų teisėja Vaida Railienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. S., atstovaujamos advokato padėjėjos D. T., pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo išsprendė pareiškėjos pateikto pareiškimo priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja ypatingosios teisenos tvarka prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji asmeninės nuosavybės teise įgijo ir valdė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog ji 1982-05-14 sudarė santuoką su A. S.. Pareiškėjos su A. S. santuokos metu, 1992-03-16 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, įsigijo butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), bei 1998-12-17 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2003-10-18 jos sutuoktinis A. S. mirė. Po A. S. mirties palikėjo turtą paveldėjo - ¾ dalis palikėjo sūnus R. S. ir ¼ dalį - pareiškėja. Taip pat nurodo, kad nei paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime, nei įpėdinių paveldėto turto dalybų sutartyje nebuvo aptartas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo klausimas po palikėjo A. S. mirties, kadangi šį žemės sklypą pareiškėja nuo pat jo įsigijimo momento laikė savo asmenine nuosavybe. Pažymi, kad žemės sklypą nupirko pareiškėjai jos mama K. B. asmeninėms reikmėms, o ne abiems sutuoktiniams (V. S. ir A. S.). Pareiškėja pareiškime nurodė, kad ji ketina parduoti žemės sklypą, todėl prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad minėtą turtą ji įgijo ir valdė asmeninės nuosavybės teise. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas papildomam paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimui gauti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimą atsisakytina priimti, kadangi jis nenagrinėtinas teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Taigi, civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; kt.)).

Iš pareiškėjos procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėja, pateikdama pareiškimą, teisiniu pareiškimo pagrindu nurodė CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto normą ir prašo pripažinti, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ji įgijo ir valdė asmeninės nuosavybės teise, nors jis buvo įgytas jos ir jos sutuoktinio A. S. (mirusio 2003-10-18) santuokos metu. Pareiškimo reikalavimus dėl juridinio fakto nustatymo pareiškėja grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kad minėtą turtą jai asmeninėms reikmėms nupirko jos mama K. B. 1998-12-17 privačios žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.

CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Žemės valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Jeigu pareiškėjas turi nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas negali būti nustatomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimas Nr. 56 dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga, Teismų praktika Nr. 24).

Pareiškėja prie pareiškimo dėl turto valdymo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo pridėjo 1998-12-17 privažios žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad pareiškėja kartu su prašymu, vadovaujantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pateikė nuosavybės teisę į šį turtą patvirtinančius dokumentus. Kaip nurodyta anksčiau, teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tik tokiu atveju, jeigu, be kita ko, pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą. Aplinkybė, kad pareiškėjos turimuose dokumentuose nėra atskirai pažymėta, kad žemės sklypas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, nereiškia, kad pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.

Be to, išanalizavus pareiškėjos pareiškimo turinį, jos reikalavimo formuluotę, akivaizdu, kad pareiškėjai juridinio fakto nustatymas reikalingas siekiant nustatyti santuokoje įgytos turtinės teisės teisinį režimą bei paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pagal tuo metu galiojusią šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Nors iš esmės sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė vienam iš sutuoktinių mirus, tačiau nepaneigus šios prezumpcijos iš to kyla kitos teisinės pasekmės – mirusio sutuoktinio turto dalį paveldi jo įpėdiniai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Visi pareiškėjos teiginiai, susiję su tuo, kad žemės sklypas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise gali būti vertinami kaip įrodomieji kartu su kitų faktų visuma patvirtinantys arba paneigiantys kurias nors bylos aplinkybes ir įrodinėjami nagrinėjant ieškinį, o nenustatinėjami CPK 444 – 448 straipsniuose nurodyta tvarka. Vien juridinio fakto, kad pareiškėja įgijo ir valdo turtą viena pati, nustatymas, pats savaime pareiškėjai asmeninės nuosavybės teisių nesukuria, t. y. nesukuria pareiškėjai teisinių padarinių, kadangi kaip minėta, pareiškėja turi paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008, taip pat žr. Klaipėdos apygardos teismo 2009-08-03 nutartis civilinė byloje Nr. 2S-1143-622/2009).

Minėtų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, į pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes ir jos pareikšto reikalavimo turinį, į pateiktus įrodymus, teismas atsisako priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kaip nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjai išaiškintina, kad teismo atsisakymas priimti pareiškimą nekliudo vėl kreiptis į teismą, jei yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti pareiškimą (CPK 137 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 290 straipsniu, 291 straipsniu,

nutaria:

atsisakyti priimti pareiškėjos V. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjos atstovei.

Nutartis gali būti skundžiama per septynias kalendorines dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmus.