- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-09
- Bylos Nr.
- P-492-268-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01684-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Audrius Kairevičius, Audrius Kairevičius Lietuva
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. G. atstovo advokato Audriaus Kairevičiaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-2638/2011 pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant G. G. ir E. G., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja R. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–4), kurį patikslino (t. I, b. l. 39–42), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 4 d. rašte Nr. 20-229 nurodytą sprendimą dėl įpareigojimo iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 4 d. rašte Nr. 20-229 nurodytą sprendimą iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje.
Pareiškėja paaiškino, kad ji ir G. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdo ir naudoja 0,2999 ha bendro ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Kadriškių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Įvažiavimo vartai yra įrengti ne valstybinėje žemėje, o ant vietinės reikšmės viešojo kelio (Kadriškių gatvėje, Grigiškėse), kuris pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nuosavybės teise priklauso savivaldybei ir ant atskiro nekilnojamojo daikto – kanalo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kadriškių g., Vilnius), kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso R. G. ir G. G.. Vilniaus apskrities viršininko rašte nurodyti įvažiavimo vartai su betonine siena ir šviestuvai negali užimti valstybinės žemės bei būti pagrindu traukti R. G. administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 45 straipsnį. Nurodė, kad skundžiamam sprendimui įvykdyti buvo paskirtas neprotingai trumpas terminas (iki 2010 m. birželio 1 d.). Kadangi skundžiamo sprendimo apskundimas nesustabdo šio individualaus teisės akto galiojimo, tai nustatant tokį trumpą terminą susidaro situacija, kai asmuo pasinaudojęs savo konstitucine teise skųsti viešojo administravimo subjekto sprendimą iš karto yra laikomas pažeidusiu šį teisės aktą. Pažymėjo, kad praktikoje dažniausiai yra nustatomas trijų mėnesių terminas teisės pažeidimams pašalinti, taigi tokio trumpo termino nustatymas nukrypstant nuo susiformavusios praktikos ir de facto panaikinant efektyvias asmenų gynybos nuo viešojo administravimo funkcijas atliekančių pareigūnų piktnaudžiavimo priemones yra laikytinas ir konstitucinio lygybės principo pažeidimu. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu pateikė pareiškimą, kuriuo pareiškėja R. G. atsisako skundo reikalavimo dalies dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 20-229 įpareigoti pareiškėją iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę toje vietoje, kurioje pagal kanalą įrengti šviestuvai, panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi šioje dalyje bylą nutraukė (t. II, b. l. 18–19).
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą (t. I, b. l. 75–77), prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) gavusi Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. kovo 18 d. raštu Nr. 4B-(10.2)-274 persiųstą E. G. 2010 m. kovo 5 d. prašymą, kuriame be kitų klausimų buvo nurodyta, kad galimai užgrobta valstybinės žemės dalis, esanti prie R. G. ir G. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija 2010 m. balandžio 19 d. pagal kompetenciją atliko žemės sklypo Kadriškių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valstybinę naudojimo kontrolę dėl galimai užimtos valstybinės žemės. Patikrinimo metu nustatyta, kad prie žemės sklypo Kadriškių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiaurės pusėje apie 30 m už sklypo ribų įrengti įvažiavimo vartai su betonine siena, įrengtas šuns voljeras, palei kanalą valstybinėje žemėje įrengti šviestuvai. Šiais veiksmais savavališkai užimta valstybinė žemė, todėl 2010 m. balandžio 19 d. buvo surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 01-34-15 ir VAVA 2010 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 20-229 R. G. įpareigojo iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę ir žemės sklypu naudotis nustatytose ribose. Terminas nėra galutinis ir asmens prašymu gali būti pratęstas. Pažymėjo, kad R. G. sutinka, kad įvažiavimo vartai su betonine siena įrengti ne nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ribose, o ant vietinės reikšmės kelio. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Pažymėjo, kad šis įstatymas taip pat reglamentuoja, jog keliuose, kelių juostose ir jų apsaugos zonose dirbti įvairius darbus be kelio savininko leidimo draudžiama. Teigė, kad kadangi apskrities viršininkas pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 36 straipsnį vykdo ne tik valstybinės žemės, bet ir privačių žemės sklypų valstybinę kontrolę, aktas surašytas pagrįstai ir yra pagrindas patraukti pareiškėją administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 45 straipsnį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. G. atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 101–102), prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad įvažiavimo vartai su mūrine siena yra įrengti ir pastatyti valstybinėje žemėje. Teigė, kad bandymas valstybinės žemės užgrobimo faktą pridengti Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies norma yra nepagrįstas, nes vietinės reikšmės keliai ar gatvių kaip inžinerinių statinių – susiekimo komunikacijos (STR 1.01.0 9:2003) nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, šių kelių (gatvių) užimamos žemės valstybinės nuosavybės nepanaikina. Vartų su mūrine siena pastatymas ir palei kanalą išdėstytų šviestuvų rengimas neteisėtai užgrobtoje ir nuo visuomenės atitvertoje valstybinės žemės teritorijoje nepagrįstai bandomas apginti ir tariamu buvimu ant atskiro nekilnojamojo daikto – kanalo. Pagal esamą faktinę padėtį kanalas yra ant privačios (pusė kanalo) ir valstybinės (kita pusė kanalo) žemės. Pusė kanalo yra privačiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kitos kanalo pusės užimamos valstybinės žemės dalies sklypas yra nesuformuotas. Pažymėjo, kad vartų su mūrine siena ir metalinės tvoros (palei kanalo vandens telkinio pabaigą) pastatymas, šviestuvų (20 vnt., 136 m ilgio valstybinės žemės atkarpoje) ant priklausančio būti pėsčiųjų tako įrengimas ir šunų voljerų pastatymas ir šunų juose laikymas pažeidžia ne tik privačios ir valstybinės žemės nuosavybės teises, bet ir viešąjį interesą – atima vietos gyventojams nuo seno čia buvusią ir turėtą teisę bei galimybę netrukdomai praeiti iki Vokės upės, pereiti į kitą upės pusę, naudotis upės pakrantėje esančioje ir pareiškėjos neteisėtai užimtoje valstybinėje žemėje buvusių Grigiškių gyventojų pliažu poilsiui ir rekreacijai. Nurodė, kad pareiškėjos nuosavybės teise turimas gyvenamojo namo užimamas žemės sklypas yra 29,9 arų ploto, neturi tiesioginės ribos su kanalu ir jo užimama valstybine žeme, o vartai su mūrine siena ir vielos tinklo tvora pastatyti daugiau kaip 30 m atstumu nuo šio sklypo šiaurinio krašto ribų smaigalio ir tai pažeidžia Kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu (t. II, b. l. 36–40) pareiškėjos R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai R. G. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui G. G. nuosavybės teise priklauso 0,2999 ha žemės sklypas, esantis adresu Kadriškių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja 2010 m. gegužės 4 d. VAVA raštu Nr. 20-229 „Dėl žemės naudojimo valstybinės kontrolės“ buvo informuota, kad VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija, 2010 m. balandžio 19 d. pagal kompetenciją atlikusi žemės sklypo Kadriškių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valstybinę naudojimo kontrolę dėl galimai savavališkai užimtos valstybinės žemės, nustatė, jog prie žemės sklypo Kadriškių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiaurės pusėje apie 30 m už sklypo ribų valstybinėje žemėje įrengti įvažiavimo vartai su betonine siena, įrengtas šuns voljeras, palei kanalą valstybinėje žemėje įrengti šviestuvai ir taip savavališkai užimta valstybinė žemė. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija 2010 m. balandžio 19 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 01.34-15. Pareiškėja VAVA 2010 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 20-229 buvo įpareigota iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę ir žemės sklypu naudotis nustatytose ribose. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių žemėlapių, fotonuotraukų, kadastrinių matavimų bylos (t. I, b. l. 14–15, 17–27, 44, 47, 56–66, 124–225) matyti, kad įvažiavimo vartai su betonine siena įrengti ant vietinės reikšmės viešojo kelio, kuris pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o šuns voljeras įrengtas valstybinėje žemėje. Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja matininkė G. B., atlikusi kadastrinius matavimus (t. I, b. l. 12–27), parodė, kad kanalo ilgio nematavo, naudojosi geodezine nuotrauka, todėl dėl jo ilgio galėjo būti padaryta klaida. Teismas nevertino pareiškėjos atstovo argumentų dėl galimai neteisingai nurodyto kanalo ilgio, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar įvažiavimo vartai su betonine siena ir šuns voljeras įrengti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto, 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad atsakovas, nustatęs savavališką valstybinės žemės užėmimo faktą, pagrįstai ir teisėtai pareikalavo atlaisvinti neteisėtai užimtą valstybinę žemę. Nurodė, kad teisėje galioja principas – ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 45–46) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. (t. II, b. l. 76–81) nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi VAVA 2010 m. gegužės 4 d. rašto (t. I, b. l. 8) (toliau – ir Skundžiamas raštas) turinį, konstatavo, kad pagal savo turinį Skundžiamas raštas iš esmės yra informacinio pobūdžio. Teismas nurodė, kad pareiškėja Skundžiamu raštu informuojama apie tam tikras atsakovo nustatytas faktines aplinkybes, t. y. faktinę aplinkybę, kad, atsakovo manymu, pareiškėja yra savavališkai užėmusi valstybinę žemę, ir tai, kad jos atžvilgiu gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Vertindamas Skundžiamo rašto pobūdį teismas atsižvelgė į tai, kad jo surašymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 36 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog žemės naudojimo valstybinę kontrolę pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus organizuoja ir vykdo apskrities viršininkas, o koordinuoja Vyriausybės įgaliota institucija. Konstatavo, kad iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Žemės įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje tokią kontrolę pavedant organizuoti Nacionalinei žemės tarnybai. Pažymėjo, kad 1994 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1244 (2004 m. spalio 24 d. redakcija) patvirtintų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6.1 punkte yra nustatyta, kad žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantys asmenys, nustatę šių nuostatų 4.1–4.7 punktuose nurodytų valstybinės ir privačios žemės reikalavimų pažeidimus, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus. Nurodė, kad Nuostatuose administracinės atsakomybės realizavimas nėra siejamas su išankstiniu tariamą ar tikrą pažeidimą padariusio asmens perspėjimu ar įpareigojimu pašalinti teisės pažeidimą. Pažymėjo, kad Nuostatų 6.1 punkte įtvirtintos teisės normos turinys rodo, jog atsakovui nustačius savavališką valstybinės žemės užėmimo faktą, atsakovas turi pareigą teisės aktų nustatyta tvarka surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Konstatavo, kad nors šiuo raštu pareiškėja įpareigojama atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę, ir informuojama, kad jos atžvilgiu gali būti taikoma administracinė atsakomybė, toks įpareigojimas negali būti traktuojamas kaip pareiškėjai sukeliantis kokias nors teisines pasekmes. Nurodė, kad savavališkai užėmęs valstybinę žemę subjektas ir be atskiro įpareigojimo turi pareigą be teisinio pagrindo neužimti žemės ir, atitinkamai, ją savavališkai užėmęs, turi pareigą atlaisvinti savavališkai užimtą žemę. Pabrėžė, kad tokio įpareigojimo surašymo galimybės prieš surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą nenumato pirmiau nurodyti teisės aktai. Teismas konstatavo, kad nors atsakovui nėra teisinių kliūčių informuoti suinteresuotus subjektus apie jo nustatytas faktines aplinkybes ir raginti juos pašalinti pažeidimą, toks informavimas ir raginimas savaime jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali stabdyti ar trukdyti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui. Pažymėjo, kad ATPK 45 straipsnio, nustatančio administracinę atsakomybę už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą bei naudojimą ir vengimą juos grąžinti, nuostatos rodo, jog toks įpareigojimas negali būti traktuojamas kaip administracinės atsakomybės realizavimas, nes ATPK 45 straipsnio sankcijoje yra numatyta tik piniginė bauda, be to, toks įpareigojimas (informacinis raštas), atsižvelgiant į Nuostatų 6.1 punktą, nėra būtina prielaida taikyti ATPK 45 straipsnį. Konstatavo, kad Skundžiamo rašto įteikimas nėra būtina sąlyga, kurią atsakovas turi įvykdyti spręsdamas pareiškėjos administracinės atsakomybės klausimą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1049/2010. Padarė išvadą, kad visi pareiškėjos ir atsakovo argumentai dėl faktinių aplinkybių galėtų būti reikšmingi sprendžiant pareiškėjos administracinės atsakomybės klausimą, jei atsakovas nuspręstų priimti sprendimus dėl administracinės atsakomybės realizavimo pareiškėjos atžvilgiu. Konstatavo, kad Skundžiamas raštas nėra teisės aktas ar veiksmas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, jis pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.
IV.
2011 m. lapkričio 2 d. pareiškėjos R. G. atstovas advokatas Audrius Kairevičius Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą byloje, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2638/2011, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir administracinę bylą Nr. A858-2638/2011 (1-2525-437/2010) nutraukti. Pareiškėjos atstovas prašo procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. rugpjūčio 1 d. priėmus nutartį buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos sprendžiant skundų dėl aktų, kurie nesukelia teisinių pasekmių, priėmimo ir nagrinėjimo klausimą.
2. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nusprendęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, nukrypo nuo suformuotos praktikos, kad teisinių pasekmių nebuvimas byloja, jog ginčo ir bylos nagrinėjimo dalyko iš esmės nėra, todėl tokiu atveju administracinė byla negali būti iškelta, o iškelta turi būti nutraukta (administracinė byla Nr. A-556-424/ 2010).
3. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota, jog kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (administracinės bylos Nr. A-492-2479-11, AS-143-512-11, AS-146-220-11).
4. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytus materialinės teisės normų taikymo pažeidimus, jog Skundžiamas raštas nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, šio pažeidimo neištaisė ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą su visomis teismo padarytomis išvadomis, nors pagal suformuotą praktiką, esant tokiai situacijai, kai pirmojoje instancijoje išnagrinėjama byla dėl skundžiamo akto, kuris negali sukelti teisinių pasekmių, apeliacinė instancija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o administracinę bylą nutraukia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėjos atstovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos atstovas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia teiginiu, jog šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, pagal kurią skundžiami aktai, kurie pagal savo turinį yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių nesukelia, būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu negali, todėl skundai dėl tokių aktų yra nenagrinėtini teismų, o pradėtos nagrinėti administracinės bylos nutraukiamos.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Teisės normų aiškinimu pateiktu vienoje administracinėje byloje privalu vadovautis kitoje administracinėje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma identiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Vienodai būtina spręsti tik tas bylas, kurių faktinės aplinkybės sutampa (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. P63-52/2009).
Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė procesinį sprendimą, įvertinęs konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kurios nėra identiškos aplinkybėms, nurodytoms nutartyse, kuriomis grindžiamas prašymas atnaujinti procesą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi šioje byloje nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Be to, įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei administracinės bylos Nr. A858-1049/2010, kuria rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, laikytina, kad teismas nepažeidė aukščiau minėtų principų dėl vadovavimosi teisės normų aiškinimu, pateiktu vienoje byloje, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės sutampa. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjos atstovo nurodytose ir pacituotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse yra pateikti bendro pobūdžio aiškinimai, tačiau šią bylą nagrinėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra pateikta kokių nors teisės aiškinimų, kurie prieštarautų teisės normų aiškinimui, pateiktam prašyme atnaujinti procesą nurodytose nutartyse. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Tuo tarpu konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas atsisakyti priimti skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pateikdamas šioje byloje teisės aiškinimus, bei nutardamas pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliki nepakeistą, teismas nenukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos.
Pareiškėjos atstovas prašyme atnaujinti procesą šioje byloje, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nenagrinėjo aplinkybės, jog pareiškėja nėra Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 4 d. sprendime nurodyto pažeidimo subjektas, bei visiškai nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad dalis įvažiavimo vartų su betonine siena yra įrengta taip pat ir ant pareiškėjai ir jos dukrai G. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto – kanalo. Teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusių teismų atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio pareiškėjos atstovo argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos atstovas nepagrįstai teigia, jog šioje byloje buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Viena vertus, pareiškėjos atstovo nurodoma teismų praktika nesiremtina kaip proceso atnaujinimo šioje byloje pagrindu todėl, kad bylų faktinės aplinkybės nėra identiškos. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos atstovas remiasi bendro pobūdžio teismo pateiktais išaiškinimais, kuriems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis neprieštarauja. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjos atstovo prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat keliami iš esmės su įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu susiję klausimai, ir tokie motyvai negali būti pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos atstovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A858-2638/2011 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos R. G. atstovo advokato Audriaus Kairevičiaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A858-2638/2011 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.