- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-01
- Bylos Nr.
- A-858-2638-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01684-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- E. G.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant G. G. ir E. G., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 4 d. rašte Nr. 20-229 nurodytą sprendimą dėl įpareigojimo iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę.
Patikslintame skunde (t. I, 39-42) pareiškėja paaiškino, kad ji ir G. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdo ir naudoja 0,2999 ha bendro ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Įvažiavimo vartai yra įrengti ne valstybinėje žemėje, o ant vietinės reikšmės viešojo kelio (Kadriškių gatvėje, Grigiškėse), kuris pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nuosavybės teise priklauso savivaldybei ir ant atskiro nekilnojamojo daikto – kanalo (unikalus Nr. 7993-4004-7010, Kadriškių g., Vilnius), kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso R. G. ir G. G.. Vilniaus apskrities viršininko rašte nurodyti įvažiavimo vartai su betonine siena ir šviestuvai negali užimti valstybinės žemės bei būti pagrindu traukti R. G. administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 45 straipsnį.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamam sprendimui įvykdyti buvo paskirtas neprotingai trumpas terminas (iki 2010 m. birželio 1 d.). Kadangi skundžiamo sprendimo apskundimas nesustabdo šio individualaus teisės akto galiojimo, tai nustatant tokį trumpą terminą susidaro situacija, kai asmuo pasinaudojęs savo konstitucine teise skųsti viešojo administravimo subjekto sprendimą iš karto yra laikomas pažeidusiu šį teisės aktą. Pažymėjo, kad praktikoje dažniausiai yra nustatomas trijų mėnesių terminas teisės pažeidimams pašalinti, taigi tokio trumpo termino nustatymas nukrypstant nuo susiformavusios praktikos ir de facto panaikinant efektyvias asmenų gynybos nuo viešojo administravimo funkcijas atliekančių pareigūnų piktnaudžiavimo priemones yra laikytinas ir konstitucinio lygybės principo pažeidimu.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu pateikė pareiškimą, kuriuo pareiškėja R. G. atsisako skundo reikalavimo dalies dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 20-229 įpareigoti pareiškėją iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę toje vietoje, kurioje pagal kanalą įrengti šviestuvai, panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi šioje dalyje bylą nutraukė (t. II, b. l. 18-19).
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 75-77) nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) gavusi Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. kovo 18 d. raštu Nr. 4B-(10.2)-274 persiųstą E. G. 2010 m. kovo 5 d. prašymą, kuriame be kitų klausimų buvo nurodyta, kad galimai užgrobta valstybinės žemės dalis, esanti prie R. G. ir G. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. 7937/0002:413). VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija 2010 m. balandžio 19 d. pagal kompetenciją atliko žemės sklypo (duomenys neskelbtini), valstybinę naudojimo kontrolę dėl galimai užimtos valstybinės žemės. Patikrinimo metu nustatyta, kad prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šiaurės pusėje apie 30 m už sklypo ribų įrengti įvažiavimo vartai su betonine siena, įrengtas šuns voljeras, palei kanalą valstybinėje žemėje įrengti šviestuvai. Šiais veiksmais savavališkai užimta valstybinė žemė, todėl 2010 m. balandžio 19 d. buvo surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 01-34-15 ir VAVA 2010 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 20-229 R. G. įpareigojo iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę ir žemės sklypu naudotis nustatytose ribose. Terminas nėra galutinis ir asmens prašymu gali būti pratęstas.
Atsakovas pažymėjo, kad R. G. sutinka, kad įvažiavimo vartai su betonine siena įrengti ne nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ribose, o ant vietinės reikšmės kelio. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Šis įstatymas taip pat reglamentuoja, kad keliuose, kelių juostose ir jų apsaugos zonose dirbti įvairius darbus be kelio savininko leidimo draudžiama. Kadangi apskrities viršininkas pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 36 straipsnį vykdo ne tik valstybinės žemės, bet ir privačių žemės sklypų valstybinę kontrolę, aktas surašytas pagrįstai ir yra pagrindas patraukti pareiškėją administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 45 straipsnį.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. G. su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 101-102) nurodė, kad įvažiavimo vartai su mūrine siena yra įrengti ir pastatyti valstybinėje žemėje. Bandymas valstybinės žemės užgrobimo faktą pridengti Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies norma yra nepagrįstas, nes vietinės reikšmės keliai ar gatvių kaip inžinerinių statinių – susiekimo komunikacijos (STR 1.01.0 9:2003) nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, šių kelių (gatvių) užimamos žemės valstybinės nuosavybės nepanaikina. Vartų su mūrine siena pastatymas ir palei kanalą išdėstytų šviestuvų rengimas neteisėtai užgrobtoje ir nuo visuomenės atitvertoje valstybinės žemės teritorijoje nepagrįstai bandomas apginti ir tariamu buvimu ant atskiro nekilnojamojo daikto – kanalo. Pagal esamą faktinę padėtį kanalas yra ant privačios (pusė kanalo) ir valstybinės (kita pusė kanalo) žemės. Pusė kanalo yra privačiame žemės sklype, unikalus Nr. 7940-0004-0216. Kitos kanalo pusės užimamos valstybinės žemės dalies sklypas yra nesuformuotas.
Pažymėjo, kad vartų su mūrine siena ir metalinės tvoros (palei kanalo vandens telkinio pabaigą) pastatymas, šviestuvų (20 vnt., 136 m ilgio valstybinės žemės atkarpoje) ant priklausančio būti pėsčiųjų tako įrengimas ir šunų voljerų pastatymas ir šunų juose laikymas pažeidžia ne tik privačios ir valstybinės žemės nuosavybės teises, bet ir viešąjį interesą – atima vietos gyventojams nuo seno čia buvusią ir turėtą teisę bei galimybę netrukdomai praeiti iki Vokės upės, pereiti į kitą upės pusę, naudotis upės pakrantėje esančioje ir pareiškėjos neteisėtai užimtoje valstybinėje žemėje buvusių Grigiškių gyventojų pliažu poilsiui ir rekreacijai. Pareiškėjos nuosavybės teise turimas gyvenamojo namo užimamas žemės sklypas yra 29,9 arų ploto, neturi tiesioginės ribos su kanalu ir jo užimama valstybine žeme, o vartai su mūrine siena ir vielos tinklo tvora pastatyti daugiau kaip 30 m atstumu nuo šio sklypo šiaurinio krašto ribų smaigalio ir tai pažeidžia Kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu (t. II, b.l. 36-40) pareiškėjos R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai R. G. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui G. G. nuosavybės teise priklauso 0,2999 ha žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2010 m. gegužės 4 d. VAVA raštu Nr. 20-229 „Dėl žemės naudojimo valstybinės kontrolės“ buvo informuota, kad VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija, 2010 m. balandžio 19 d. pagal kompetenciją atlikusi žemės sklypo (duomenys neskelbtini), valstybinę naudojimo kontrolę dėl galimai savavališkai užimtos valstybinės žemės, nustatė, jog prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šiaurės pusėje apie 30 m už sklypo ribų valstybinėje žemėje įrengti įvažiavimo vartai su betonine siena, įrengtas šuns voljeras, palei kanalą valstybinėje žemėje įrengti šviestuvai ir taip savavališkai užimta valstybinė žemė. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija 2010 m. balandžio 19 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 01.34-15. Pareiškėja VAVA 2010 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 20-229 buvo įpareigota iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę ir žemės sklypu naudotis nustatytose ribose.
Teismas nurodė, kad iš byloje esančių žemėlapių, fotonuotraukų, kadastrinių matavimų bylos (t. I, b. l. 14-15, 17-27, 44, 47, 56-66, 124-225) matyti, kad įvažiavimo vartai su betonine siena įrengti ant vietinės reikšmės viešojo kelio, kuris pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o šuns voljeras įrengtas valstybinėje žemėje. Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja matininkė G. B., atlikusi kadastrinius matavimus (t. I, b. l. 12-27), parodė, kad kanalo ilgio nematavo, naudojosi geodezine nuotrauka, todėl dėl jo ilgio galėjo būti padaryta klaida.
Teismas nevertino pareiškėjos atstovo argumentų dėl galimai neteisingai nurodyto kanalo ilgio, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar įvažiavimo vartai su betonine siena ir šuns voljeras įrengti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančioje žemėje.
Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto, 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad atsakovas, nustatęs savavališką valstybinės žemės užėmimo faktą, pagrįstai ir teisėtai pareikalavo atlaisvinti neteisėtai užimtą valstybinę žemę. Teisėje galioja principas – ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla).
III.
Pareiškėja R. G. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 45-48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad dalis įvažiavimo vartų su betonine siena yra įrengta taip pat ir ant pareiškėjai ir jos dukrai G. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto – kanalo (unikalus Nr. 7993-4004-7010, adresas Kadriškių g., Vilnius).
2. Analizuojant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 36 straipsnio ir Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244, 5 ir 6 punkto nuostatas darytina išvada, kad nei Žemės įstatyme, nei Nuostatose nebuvo numatyta atsakovo teisė, įvykdžius žemės naudojimo valstybinę kontrolę ir nustačius tokį žemės naudojimo reikalavimų pažeidimą, kaip savavališkas valstybinės žemės užėmimas, įpareigoti pažeidėją atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę.
Atsakovas, priimdamas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą, viršijo savo įgaliojimus, nes kaip viešojo administravimo subjektas neturėjo diskrecijos atlikti veiksmus, nenumatytus jo kompetenciją nustatančiuose ir veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. G. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 54-55) nurodė, kad:
1. Byloje esantys įrodymai (t. I, b.1.14, 17-27, 50-53, 56-66, 75-77, 83, 103-104, 124-225; t. II, b.l. 5-9, 10, 12) patvirtina tai, kad pareiškėjos 29,9 arų žemės sklypas iš visų pusių ribojasi su valstybine žeme; tarp šio žemės sklypo ir kanalo kranto krašto yra 10 metrų pločio valstybinės žemės plotas; neteisėtai užgrobtoje valstybinėje žemėje neteisėtos savavališkos statybos būdu pastatytos gelžbetoninės sienos, metaliniai vartai ir tvora; savivalės ir užgrobimo būdu ant valstybinės žemės pastačius mūrines ir metalines užtvaras iš vietos gyventojų atimta nuo seno naudota upės pakrantė poilsiui ir rekreacijai, atkirstas kelias (takas ir nugriautas tiltelis) susiekti su kitame upės krante esančiomis gyvenamosiomis vietovėmis; apribotas 2005 m. balandžio 29 d. įteisinto kultūros paveldo objekto – Grigiškių akveduko (KVR unikalus kodas Nr. 14741), skirto viešam pažinimui ir naudojimui, realizavimas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, savo įgaliojimų neviršijo ir atliko veiksmus, kurie pagal Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio 3 punkto, 13 straipsnio 6 punkto, 20 straipsnį, Nuostatus (2010 m. birželio 29 d. redakciją) ir Nacionalinės žemės tarnybos darbo reglamentą, priskirtini jo kompetencijai.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 59-61) nurodė, kad:
1. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 57 straipsnio 4 dalį pareiškėja privalėjo ne tik tiksliai apibrėžti skundo reikalavimą, bet ir įrodyti skundo pagrindą. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad dalis įvažiavimo vartų su betonine siena įrengti ant jai ir jos dukrai nuosavybės teise priklausančio kanalo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
2. Remiantis Žemės įstatymo 7 straipsnio nuostatomis apskrities viršininkas, būdamas valstybinės žemės patikėtinis bei vykdydamas žemės naudojimo valstybinę kontrolę, nustatęs savavališką valstybinės žemės užėmimą turėjo teisę reikalauti pašalinti nustatytus pažeidimus. Vilniaus apskrities viršininkas, sistemingai tikrindamas, ar žemę naudojantys asmenys savo veikla nepažeidė žemės naudojimo tvarkos, kurią nustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, pagrįstai 2010 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 20-229 R. G. įpareigojo iki 2010 m. birželio 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę ir žemės sklypu naudotis nustatytose ribose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 4 d. rašto Nr. 20-229 teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, o 136 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis turi pareigą patikrinti visą bylą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.
Todėl sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą visų pirma turi būti įvertintas atsakovo 2010 m. gegužės 4 d. rašto (t. I, b.l. 8) (toliau – ir Skundžiamas raštas) pobūdis. Taigi turi būti nustatyta, ar Skundžiamas raštas ABTĮ prasme laikytinas teisės aktu ar veiksmu, t. y. ar jis pareiškėjai sukelia kokias nors teisines pasekmes – suteikia ar panaikina kokias nors jos teises, nustato jai pareigas.
Įvertinusi šio rašto turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal savo turinį Skundžiamas raštas iš esmės yra informacinio pobūdžio. Iš šio rašto turinio matyti, kad pareiškėja juo yra informuojama apie 2010 m. balandžio 14 d. (t. I, b.l. 10) vykdytą žemės naudojimo patikrinimo faktą, jo rezultatus. Taigi pareiškėja skundžiamu raštu informuojama apie tam tikras atsakovo nustatytas faktines aplinkybes, t. y. faktinę aplinkybę, kad, atsakovo manymu, pareiškėja yra savavališkai užėmusi valstybinę žemę, ir tai, kad jos atžvilgiu gali būti taikoma administracinė atsakomybė.
Vertinant Skundžiamo rašto pobūdį atsižvelgtina į tai, kad jo surašymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 36 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog žemės naudojimo valstybinę kontrolę pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus organizuoja ir vykdo apskrities viršininkas, o koordinuoja Vyriausybės įgaliota institucija. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir šiuo metu galiojančios redakcijos Žemės įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje tokią kontrolę pavedant organizuoti Nacionalinei žemės tarnybai.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad 1994 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1244 (2004 m. spalio 24 d. redakcija) patvirtintų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų 6.1 punkte yra nustatyta, kad žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantys asmenys, nustatę šių nuostatų 4.1 - 4.7 punktuose nurodytų valstybinės ir privačios žemės reikalavimų pažeidimus, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus. Kaip matyti iš Nuostatų turinio, juose administracinės atsakomybės realizavimas nėra siejamas su išankstiniu tariamą ar tikrą pažeidimą padariusio asmens perspėjimu ar įpareigojimu pašalinti teisės pažeidimą. Nuostatų 6.1 punkte įtvirtintos teisės normos turinys rodo, kad atsakovui nustačius savavališką valstybinės žemės užėmimo faktą, atsakovas turi pareigą teisės aktų nustatyta tvarka surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nors šiuo raštu pareiškėja įpareigojama atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinę žemę, ir informuojama, kad jos atžvilgiu gali būti taikoma administracinė atsakomybė, toks įpareigojimas negali būti traktuojamas kaip pareiškėjai sukeliantis kokias nors teisines pasekmes.
Akivaizdu, kad savavališkai užėmęs valstybinę žemę subjektas ir be atskiro įpareigojimo turi pareigą be teisinio pagrindo neužimti žemės ir, atitinkamai, ją savavališkai užėmęs, turi pareigą atlaisvinti savavališkai užimtą žemę. Be to, tokio įpareigojimo surašymo galimybės prieš surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą nenumato pirmiau nurodyti teisės aktai. Taigi nors atsakovui nėra teisinių kliūčių informuoti suinteresuotus subjektus apie jo nustatytas faktines aplinkybes ir raginti juos pašalinti pažeidimą, toks informavimas ir raginimas, kaip minėta, savaime jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali stabdyti ar trukdyti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui. Pažymėtina ir tai, kad LR administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 45 straipsnio, nustatančio administracinę atsakomybę už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą bei naudojimą ir vengimą juos grąžinti, nuostatų matyti, kad toks įpareigojimas negali būti traktuojamas kaip administracinės atsakomybės realizavimas, nes ATPK 45 straipsnio sankcijoje yra numatyta tik piniginė bauda, be to, toks įpareigojimas (informacinis raštas), atsižvelgiant į Nuostatų 6.1 punktą, nėra būtina prielaida taikyti ATPK 45 straipsnį. Taigi Skundžiamo rašto įteikimas nėra būtina sąlyga, kurią atsakovas turi įvykdyti spręsdamas pareiškėjos administracinės atsakomybės klausimą (taip pat žr. 2010 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. 1049/2010).
Įvertinus pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, kad visi pareiškėjos ir atsakovo argumentai dėl faktinių aplinkybių galėtų būti reikšmingi sprendžiant pareiškėjos administracinės atsakomybės klausimą, jei atsakovas nuspręstų priimti sprendimus dėl administracinės atsakomybės realizavimo pareiškėjos atžvilgiu.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas 2010 m. gegužės 4 d. Vilniaus apskrities viršininko raštas Nr. 20-229 nėra teisės aktas ar veiksmas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, jis pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.