- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- 2S-2267-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30385-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- A. N.
- Atsakovas
- T. N.
- Kategorijos
- 106.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei T. N. dėl kompensacijos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės T. N. 9 524,50 Lt kompensaciją; priteisti iš atsakovės 25 000 Lt kompensaciją už atsakovo A. N. asmeninėmis lėšomis pagerintą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusį turtą. Nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu nusprendė nutraukti santuoką tarp ieškovo ir atsakovės bei padalino bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą; priteisė iš A. N. 6 143 Lt kompensacijos už jam tenkančią didesnę turto dalį T. N. naudai. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą, t.y. tą dalį kuria padalintas buvusių sutuoktinių turtas, taip pat panaikino sprendimo dalį, kuria iš A. N. priteista 6 143 Lt dydžio kompensacija. Be to, pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi ištaisydamas aritmetines klaidas nurodė, jog A. N. tenkančios turto dalies bendra vertė 193 701 Lt (vietoj 211 101 Lt), o T. N. 212 750 Lt (vietoj 213 500 Lt). Ieškovo nuomone Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusioje nutartyje atliko turto perdalinimą ir T. N. paskyrė didesnę turto dalį, tai teismas ex officio turėjo taikyti LR CK 3.117 str. 3 d. dalies nuostatas, tačiau tai nebuvo padaryta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsisakė priimti, nurodęs, jog kompensacijos priteisimo klausimas nėra savarankiškas reikalavimas, kuris gali būti iškeltas ne santuokos nutraukimo byloje, o juo labiau įsiteisėjus teismo sprendimui tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Priešingu atveju nepatenkinta priimtu teismo sprendimu šalis, iki tol neprašiusi kompensacijos priteisimo, nors turėjusi visas įstatyme numatytas galimybes, turėtų galimybę piktnaudžiauti procesu jau nutraukus santuoką ir padalinus santuokinį turtą, pareikšdama naują ieškinį dėl kompensacijos priteisimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas A. N. pateikė atskirąjį skundą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog tokio ieškinio pareiškimo būtinybę sąlygojo būtent ankstesnėje byloje įsiteisėjusiose sprendimuose neišspręsti ir neišnagrinėti reikalavimai, o ne šalies nesutikimas su įsiteisėjusiais sprendimais. Pažymi, jog nauju ieškiniu apeliantas neprašo pakeisti įsiteisėjusius teismo sprendimus, kuriuos gerbia ir vykdo, tačiau prašo išspręsti reikalavimus, kurie ankstesnių teismų nebuvo išspręsti. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog teismas paskirdamas T. N. didesnę turto dalį turėjo ex officio taikyti LR CK 3.117 str. 3 dalies nuostatas, tačiau tai nebuvo padaryta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, apelianto paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-28 priėmė sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovės T. N. ieškinį atsakovui A. N. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos ir išlaikymo sutuoktinei priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, atsakovo A. N. priešieškinį ieškovei T. N., trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais O. P. pareiškimą dėl skolos priteisimo solidariai iš T. N. ir A. N.. A. N. apeliaciniu skundu apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-28 sprendimą Vilniaus apygardos teismui, kuris 2013-12-12 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą pakeitė. Pakeitus teismo sprendimą, T. N. buvo paskirta turto už 212 750 Lt, o A. N. – už 193 701 Lt. Atsižvelgiant į tai, ieškovas pareikštu ieškiniu reikalauja kompensacijos iš atsakovės T. N..
Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos teisme reglamentuoja CPK 137 str. normos. CPK 137 str. 2 d. 1 p. nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį (pareiškimą, prašymą), jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Taigi, nurodytos teisės normos pagrindu atsisakyti priimti ieškinį galima tik tada, kai: 1) byla apskritai nepriskirtina teismui (ginčo nepriklauso spręsti teismui); 2) byla nenagrinėtina civilinio proceso tvarka (pagal CPK 1, 22 str. nepriskirtina nagrinėti civilinio proceso tvarka).
CPK 5 str. įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas absoliutus ir negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, laikantis įstatyme numatytų ieškinio (priešieškinio) pareiškimo formos ir turinio reikalavimų (CPK 111str., 135 str.), kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Teismo pareiga, vadovaujantis civilinio proceso tikslais (CPK 2 str.), imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai. Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens (ieškovo) iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys (priešieškinis), teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Taigi, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieškovo išimtinė teisė. Šią teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų, nes kiekviena subjektinė teisė, tarp jų ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Tuo tarpu ieškinio priėmimo stadijoje teismas turi nustatyti tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, t. y. patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą (gali būti dalyvaujančiu byloje asmeniu, turi atitinkamus įgalinimus, jeigu kreipiasi į teismą kito asmens vardu) ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai (CPK 137 str.), kad perspektyvoje vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.), būtų įgyvendintas nepaneigiant asmens pažeistų teisių gynybos, teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų civilinio proceso principų.
Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-868-101/2013, kurioje buvo sprendžiamas santuokos tarp A. N. ir T. N. nutraukimas, turto padalijimas ir kt., Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2A-3022-275/2013, nagrinėtinų materialinių teisinių reikalavimų pobūdį, ieškovo reiškiamų reikalavimų turinį ir jų pagrindimą, daro išvadą, jog šiuo atveju ieškiniu iš esmės siekiama išspręsti klausimus, kurie kaip teisingai šiuo atveju konstatavo pirmosios instancijos teismas turėjo būti reiškiami ir nagrinėti minėtose civilinėse bylose, kadangi jie yra neatsiejamai susiję su buvusių sutuoktinių turto padalijimo klausimais, kurie buvo sprendžiami byloje dėl santuokos nutraukimo, tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje, išnagrinėjęs apelianto A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo, pažymėjo, jog A. N. kompensacija už jam tenkančią mažesnę turto dalį nepriteistina, kadangi tokio reikalavimo apeliantas nepareiškė. Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikęs skundą nurodo, jog jis nereiškė tokio reikalavimo, kadangi siekė, jog būtent jam būtų priteista didesnė turto dalis, o ne buvusiai sutuoktinei, o teismas ex officio turėjo taikyti LR CK 3.117 str. 3 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka ir pažymi, jog kiekvienas asmuo privalo sąžiningai, protingai naudotis jam suteiktomis įstatymo teisėmis, todėl apeliantas atstovaujamas profesionalaus teisininko turėjo numatyti ir tokią aplinkybę, jog pateikus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo, šis galėjo būti paliktas nepakeistas arba pakeistas, bet iš dalies (LR CPK 326 str.). Kas šiuo atveju ir nutiko. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog apeliantas turėjo galimybę teikiant teismui procesinį dokumentą, nurodyti alternatyvų sprendimo būdą, jeigu teismas visgi nuspręstų, jog apeliantui nėra pagrindo priteisti didesnę turto dalį. Be to, pažymėtina ir tai, ką iš esmės nurodo apeliantas, jog šiuos teismų sprendimus apeliantas skundė kasacine tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti apelianto kasacinį skundą, nenustatęs pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka, nustatytų LR CPK 346 str. Įvertinęs tai bei vadovaudamasis proceso teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo principais, teismas sprendžia, jog ieškovo reikalavimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kaip negalinčius būti savarankiškais materialiniais teisiniais reikalavimais, kurie nagrinėtini teisme civilinio proceso tvarka.
Pagal šioje nutartyje pateiktus argumentus ieškovo (apelianto) atskirasis skundas atmetamas, nes jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Dėl kitų apelianto motyvų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi reikšmės sprendžiamam klausimui ir nedaro jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, o be to pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Remiantis išdėstytais motyvais, skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.