Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Algirdui Šniepiui, Viktorui Stanceliui ir advokatei Stanislavai Jorudienei,

2016 m. lapkričio 7 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Šilalės šilumos tinklai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas) 8 straipsnio 3 dalis numato, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį, tuo tarpu atsakovas nei patikrinimo akte, nei 2016-09-01 sprendime nenustatė koks kiekis teršalų pateko į aplinką. Pabrėžia, jog KRAAD apskaičiuodamas mokesčio už aplinkos teršimą dydį tik formaliai taikė normas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimą, tačiau neatliko tyrimo ar dėl UAB „Šilalės šilumos tinklai“ veiksmų galimai į aplinką pateko viršnormatyvinis kiekis teršalų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė advokatė Stanislava Jorudienė palaiko skundą jame nurodytų argumentų pagrindu, prašo skundą tenkinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas Algirdas Šniepis nurodė, kad palaiko skundą jame nurodytų argumentų pagrindu, prašo skundą tenkinti. Pažymi, jog supranta, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą tik vykdė jo kompetencijai priskirtas funkcijas, todėl prašo teismo atsižvelgti į aplinkybę, jog įmonė yra nedidelė, jos finansinė padėtis yra sunki ir sumažinti arba atleisti įmonę nuo prievolės mokėti atsakovo apskaičiuotą mokestį didesniu tarifu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas Viktoras Stancelis nurodo, kad skundą palaiko, prašo jį tenkinti. Informuoja, kad 2016-04-26 mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų informacijos surinkimo akte UAB „Šilalės šilumos tinklai“ pateikti duomenys yra teisingi. Sutinka, kad atsakovo atlikti išmestų į atmosferą teršalų iš stacionarių taršos šaltinių, skaičiavimai yra teisingi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apaugos departamento 2016-09-01 sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (11.7)-LV10-401 teisėtumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad KRAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė atliko UAB „Šilalės šilumos tinklai“ planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už 2014 - 2015 metus. Planinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Šilalės šilumos tinklai“ neturėdama privalomo taršos leidimo katilinėje Nr. 1 eksploatavo du vandens šildymo katilus, kurių šiluminis našumas siekia 3 MW ir ekonomaizerį, katilinėje Nr. 3 – du vandens šildymo katilus, kurių šiluminis našumas 2 ir 1.2 MW, o katilinėje Nr. 5 – 1.2 MW galingumo vandens šildymo katilą. 2016-06-30 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus patikrino akte Nr. (12)-LT1-5 nustatyta, kad dėl nustatyto pažeidimo, visas per laikotarpį nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį pareiškėjas privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu. Patikrinimo akto išvadoje nurodoma, jog pareiškėjui už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2014-12-31 apskaičiuota mokėtina mokesčio suma didesniu tarifu suma – 3034.00 Eur, o už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą laikotarpiu iš stacionarių taršos šaltinių laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 apskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 9603.00 Eur. KRAAD 2016-09-01 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (11.7)-LV10-401 patvirtino 2016-06-30 aktą Nr. (12)-LT1-5 ir įpareigojo pareiškėją į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėti 12 637.00 Eur sumą.

Pareiškėjas pripažįsta, kad nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 eksploatavo stacionarius taršos šaltinius neturėdamas privalomo taršos leidimo, tačiau nesutinka su įpareigojimu mokėti mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą. Pareiškėjas pabrėžia, jog nustatytas teisės pažeidimas yra formalus, nesukėlęs realių neigiamų pasekmių aplinkai, atsakovas apskaičiuodamas mokesčio dydį atliko tik teorinius skaičiavimus, tačiau neatliko tyrimo kiek faktiškai į atmosferą buvo išmesta teršalų. Pareiškėjo nuomone, atsakovo paskirta sankcija yra neadekvati nustatytam pažeidimui, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtinimo“ patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės (bylai aktualios nuo 2014-03-13 iki 2014-12-31, nuo 2014-12-31 iki 2015-04-01 ir nuo 2015-04-01 iki 2015-12-31 galiojusios redakcijos), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintas Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtinimo“ 2.10 punkte nurodyta, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 15 d. nereikėjo turėti pagal 2002 m. TIPK taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turi būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 1 priedo 2.2 punktas numato, jog vienas iš kriterijų, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia specialiosios dalies aplinkos taršos valdymui yra tai, kad naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0.5 MW, bet nesiekia 20 MW. Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas eksploatuoja 2 vandens šildymo katilus, kurių šiluminis našumas siekia 3 MW, 1 vandens šildymo katilą kurio šiluminis našumas – 2 MW ir 2 katilus, kurių šiluminis našumas siekia 1.2 MW. Taip pat žinoma, kad UAB „Šilalės šilumos tinklai“ savo veikloje naudoja kietąjį kurą, todėl remiantis aukščiau paminėtu teisiniu reguliavimu pareiškėjas norėdamas tęsti vykdomą veiklą turėjo prievolę iki 2014-11-01 gauti taršos leidimą. Atsakovas pagrįstai planinio patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 eksploatuodamas minimus įrenginius vykdė veiklą neturėdamas taršos leidimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas su šiomis aplinkybėmis sutinka ir šiuo klausimu tarp šalių ginčo nėra.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalis teigia, jog mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį, mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktas, numato, jog mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio Įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 2 priedėlyje.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog atsakovas skaičiuodamas mokesčio už aplinką dydį nepagrįstai nevertino kokią realiai žalą aplinkai padarė pareiškėjas, neatliko tyrimo siekiant nustatyti faktinį į atmosferą išmestu teršalų kiekį. Iš 2016-06-30 patikrinimo akto Nr. (12)-LT1-5 priedo „Mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą iš stacionarių taršos šaltinių 2014 ir 2015 metais UAB „Šilalės šilumos tinklai““ matyti jog KRAAD apskaičiuodamas mokesčio už aplinkos teršimą dydį vadovavosi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu, Aprašo nuostatomis ir 2016-04-26 mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. (12)-LT5-3 UAB „Šilalės šilumos tinklai“ pateiktais duomenimis, kurių atitikties tikrumą tvirtino pačio pareiškėjo darbuotojai - direktoriaus pavaduotojas Viktoras Stancelis ir vyr. buhalterė Danguolės Petrokienė (b. l. 139-143). 2016-04-26 akte Nr. (12)-LT5-3 nurodyta informacija apie 2014 – 2015 metų laikotarpiais katilinėse naudojamo kuro rūšį, kiekį, pagamintos šilumos kiekį, katilinėse naudojamų vandens šildymo katilų šiluminis galingumą ir t. t. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka. Aprašo 4 punktas nustato, jog mokestis taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į Aplinką teršalo kiekį per mokestinį laikotarpį, viršijusį TIPK ir (ar) taršos leidime nustatytą leistinos taršos normatyvą, įskaitant ir normatyvą viršijusį teršalo kiekį, išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, o neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, yra viršnormatyvinis N=0. Analizuojant teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog atvejais, kai mokesčio mokėtojas vykdo veiklą neturėdamas TIPK ir (ar) taršos leidimo, visas išmestų teršalų kiekis, įskaitant ir teršalus, susidariusius naudojant biokurą, yra laikomas viršnormatyvine tarša ir apmokestinamas taikant didesnį tarifą. Atkreiptinas dėmesys, jog nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apskaičiuojant mokesčio dydį, asmenims be taršos leidimo vykdantiems veiklą stacionariuose taršos šaltiniuose, atlikti tyrimą, koks faktiškai teršalų kiekis buvo išmestas į aplinką. Atsakovas pagrįstai mokestį apskaičiavo vadovaudamasis Apraše nurodytais kriterijais ir paties pareiškėjo pateiktais duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus pavaduotojas Viktoras Stancelis patvirtinto, kad 2016-04-26 akte pateikta informacija yra teisinga. Įvertinus administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad skaičiuojant mokestį už aplinkos teršimą, realiai turėjo būti nustatyta ir įvertinta ar buvo viršnormatyvinė tarša, nepagrįsti.

Skunde pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, asmenys stacionariuose taršos šaltiniuose naudojantys biokurą yra atleidžiami nuo prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Nurodo, jog įmonė šilumos gamybai naudoja biokurą, tai patvirtinta pateikti rašytiniai įrodymai, todėl, nors pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 vykdė veiklą neturėdamas taršos leidimo, tačiau remiantis teisės aktais, jis yra atleistas nuo prievolės mokėti atsakovo paskirtą mokestį.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalis numato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami. Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, jog UAB „Šilalės šilumos tinklai“ vykdydami veiklą naudoja biokurą, tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tik tuo atveju jei į atmosferą išmestas teršalų kiekis neviršija taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatyto kiekio. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 eksploatavo stacionarius taršos šaltinius neturėdamas taršos leidimo ir šioje apimtyje ginčo tarp proceso šalių nėra, o iš aukščiau minėtos teisės normos dispozicijos matyti, kad asmenys neturintys taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ar taršos leidimo negalėjo pretenduoti į šią mokesčio lengvatą. Konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi jis turėjo būti atleistas nuo prievolės mokėti atsakovo apskaičiuotą mokesčio sumą.

Vertinant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-09-01 sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (11.7)-LV10-401 teisėtumo aspektu, pabrėžtina, jog jis turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009). Įvertinusi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-09-01 sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (11.7)-LV10-401 turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėtas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus - yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų ir pareiškėjo bei atsakovo atstovų paaiškinimų visumą, konstatuojama, jog nenustatyta ginčijamo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-09-01 sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (11.7)-LV10-401 neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas šioje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl apskaičiuoto mokesčio dydžio

Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, yra neadekvatus padarytam teisės pažeidimui, todėl prašo teismo sumažinti mokesčio dydį ar atleisti pareiškėją nuo šios prievolės.

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-31 eksploatavo stacionarius įrenginius neįgijęs privalomų taršos leidimų šiems taršos šaltiniams, todėl atsakovas įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, numatytą teisinį reguliavimą, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo, N=0) įvardijamu laikotarpiu apskaičiavo mokėtiną mokesčio didesniu tarifu sumą ir priėmė sprendimą patvirtinti 12 637, 00 Eur mokestį už aplinkos teršimą, kurį atsakovas turi sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Pareiškėjas su nurodytomis aplinkybėmis iš esmės sutinka, tačiau nurodo, jog veiklą be leidimo vykdė neturėdamas tyčios nesilaikyti teisinio reguliavimo. Pažymėtina, jog UAB „Šilalės šilumos tinklai“ taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – ir TIPK leidimas) stacionariems taršos šaltiniams buvo gavusi dar 2005 m., bet keičiantis teisiniam reguliavimui, TIPK leidimas tapo nebeprivalomu, todėl 2012 m. kreiptasi į KRAAD dėl šio leidimo panaikinimo. 2014 m. dar kartą pasikeitus teisės aktams TIPK leidimas pareiškėjo naudojamiems taršos šaltiniams (katilams) tapo vėl privalomu nuo 2014-11-01, tačiau dėl informacijos stokos pareiškėjas nesikreipė dėl TIPK leidimų išdavimo. Akcentuojama ir tai, kad įrenginiai, kuriems buvo gauti leidimai, o vėliau panaikinti kaip neprivalomi, yra tie patys, kurie buvo eksploatuojami ir kuriems vėlgi iš naujo reikėjo gauti leidimus. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad įvertinus teisinės bazės nestabilumą, nesant įmonėje teisininko, įmonėje vykusią darbuotojų kaitą, laiku nesusipažino su Taisyklių pakeitimais, todėl nebuvo kreiptasi dėl leidimų gavimo ir jie nebuvo gauti. Susipažinus su atsakovo vykdyto planinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir priimtu sprendimu, nedelsiant pateiktos paraiškos taršos leidimui gauti.

Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog institucijų priimtų sprendimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. 2011-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015-02-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015). Konstatuotina, kad teismas turi diskreciją įvertinti ar atsakovo paskirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjo padarytam teisės pažeidimui, taip pat teismas įpareigotas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, priimti teisingą, o ne formaliai teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant ar ekonominės sankcijos dydis neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui svarbi aplinkybė yra, kad teisės normos reglamentuojančios kokiems stacionariems taršos šaltiniams būtinas TIPK ar taršos leidimas reguliariai keitėsi. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą išaiškino, jog teisinio saugumo principas – vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šio principo paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą akcentavo šio principo svarbą. (žr. pvz. 2015-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1193-261/2015; Nr. A-1406-261/2015; AS-822-886/2013 ir kt.) Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2005 m. eksploatuojamoms katilinėms gavo TIPK leidimą Nr. (11.2)-37-18/2005, tačiau 2012 m. pateikė prašymą KRAAD panaikinti turimą TIPK leidimą, kadangi pasikeitus teisiniam reguliavimui jis tapo nebereikalingas. 2014-03-06 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ priimta nauja Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių redakcija, kurioje nustatyta, kad nuo 2014-11-01 pageidaujant eksploatuoti tokius stacionarius įrenginius (vandens šildymo katilus), kurie buvo įrengti UAB „Šilalės šilumos tinklai“ eksploatuojamose katilinėse, vėlgi būtina turėti TIPK leidimą. Dažna teisės aktų kaita be abejo apsunkina ūkio subjektų galimybes tinkamai vykdyti jų reikalavimus, yra nesuderinama su teisinio tikrumo ir stabilumo principais. Tai pat teismas įvertina ir pareiškėjo veiksmus, atliktus sužinojus apie padarytą teisės pažeidimą, t. y. pareiškėjas nedelsiant pateikė paraišką taršos leidimui gauti, sutiko su KRAAD 2016-04-25 nutarimu priimtu administracinio teisės pažeidimo byloje, administracinės bylos nagrinėjimo metu neneigė nustatyto pažeidimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybės teismo vertinimu imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu, tikslingai siekiant ekonominės naudos. Vadovaudamasi šia išvada, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui apskaičiuojant mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuojant mokestį padidintu tarifu pritaikyta pagrįstai, tačiau ji yra neadekvati padarytam pažeidimui, todėl pareiškėjo UAB „Šilalės šilumos tinklai“ skundas šioje dalyje tenkintinas iš dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-09-01 sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (11.7)-LV10-401 keistinas dalyje, spendimu patvirtintą mokėtiną mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumažinant penkiasdešimčia procentų, t. y. iki 6 318,00 Eur. Teismo vertinimu toks mokesčio dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjo padarytam pažeidimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas:

nutaria:

pareiškėjo UAB „Šilalės šilumos tinklai“ skundą tenkinti iš dalies.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-09-01 sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (11.7)-LV10-401 dalį, kuria patvirtinta mokėtina 12 637,00 Eur (dvylikos tūkstančių šešių šimtų trisdešimt septynių eurų, 00 ct) Eur mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą suma, pakeisti ir apskaičiuotą mokėtiną mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo) sumažinti iki 6 318,00 Eur (šešių tūkstančių trijų šimtų aštuoniolikos eurų, 00 ct) Eur.

Kitoje dalyje pareiškėjo UAB „Šilalės šilumos tinklai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.