- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-24
- Bylos Nr.
- A-784-492/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01987-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės šilumos tinklai“, Šilalės šilumos tinklai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės šilumos tinklai“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės šilumos tinklai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šilalės šilumos tinklai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos RAAD) 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (11.7)-LV10-401 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu buvo patvirtintas Klaipėdos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2016 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas Nr. (12)-LT1-5 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatuota, jog Bendrovė laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. neturėjo privalomo taršos leidimo, todėl mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuotas didesniu tarifu, nurodant sumokėti 12 637 Eur. Pareiškėjas pripažino, jog minėtu laikotarpiu jis veiklą vykdė neturėdamas privalomo taršos leidimo, tačiau nesutiko su padidintu mokesčio skaičiavimu. Jo vertinimu, pažeidimas yra formalaus pobūdžio, nes realiai aplinkai neigiamų pasekmių nebuvo sukelta, todėl Sprendimas yra neproporcingas padarytam pažeidimui. Atsakovas nei Patikrinimo akte, nei Sprendime nenustatė, koks kiekis teršalų pateko į aplinką, neatliktas joks tyrimas. Pareiškėjas teigė 2016 m. rugpjūčio 3 d. rašte Nr. I-282 atsakovui pateikęs rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad Bendrovė, vykdydama veiklą, naudoja biokurą, deda visas įmanomas pastangas, kad nebūtų daroma žala aplinkai. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, jis išvis turėtų būti atleistas nuo prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nes naudoja biokurą, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimą, į nurodytas pastabas neatsižvelgė, jų neanalizavo ir priėmė akivaizdžiai nepagrįstą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai papildomai nurodė suprantantys, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tik vykdė jo kompetencijai priskirtas funkcijas. Teismo prašė atsižvelgti į tai, jog Bendrovė yra nedidelė, jos finansinė padėtis sunki, ir sumažinti Bendrovei didesniu tarifu apskaičiuotą mokestį arba išvis ją atleisti nuo šio mokesčio mokėjimo. Informavo, kad 2016 m. balandžio 26 d. mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų informacijos surinkimo akte pareiškėjo pateikti duomenys yra teisingi; atsakovo atlikti išmestų į atmosferą teršalų iš stacionarių taršos šaltinių skaičiavimai yra teisingi.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas tvirtino, kad planinio patikrinimo metu nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas stacionarius taršos šaltinius eksploatavo neturėdamas privalomo taršos leidimo, nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Leidimų išdavimo taisyklės) 2.10 punktu, šių taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams taršos leidimas turėjo būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Atsižvelgiant į nustatytą teisės pažeidimą ir vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsniu bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašas) 4 punktu, visas per laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui eksploatuojant įrenginius į atmosferą išmestas teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį apskaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą. Pareiškėjui mokesčio už aplinkos teršimą dydis apskaičiuotas vadovaujantis 2016 m. balandžio 26 d. mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktu Nr. (12)-LT5-3 bei mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo metodika. Atsakovo nuomone, apskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą suma yra pagrįsta ir teisėta.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai nurodė, kad teisės aktai atsakovui nesuteikia diskrecijos, nustačius, jog mokesčio mokėtojas pažeidė teisės aktus, pačiam spręsti, kokio dydžio mokestį už aplinkos teršimą paskirti pažeidėjui. Mokesčio dydis skaičiuojamas laikantis teisės aktų reikalavimų.
II.
7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendime pareiškėjo UAB „Šilalės šilumos tinklai“ skundą tenkino iš dalies, t. y. nusprendė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (11.7)-LV10-401 dalį, kurioje patvirtinta mokėtina 12 637 Eur mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą suma, pakeisti, šią sumą sumažinant iki 6 318 Eur.
8. Teismas nustatė, kad Klaipėdos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė atliko pareiškėjo planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už 2014–2015 metus. Planinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, neturėdamas privalomo taršos leidimo, katilinėje Nr. 1 eksploatavo du vandens šildymo katilus, kurių šiluminis našumas siekia 3 MW, ir ekonomaizerį, katilinėje Nr. 3 – du vandens šildymo katilus, kurių šiluminis našumas 2 MW ir 1,2 MW, o katilinėje Nr. 5 – 1,2 MW galingumo vandens šildymo katilą. Klaipėdos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2016 m. birželio 30 d. patikrino akte Nr. (12)-LT1-5 nustatyta, kad dėl nustatyto pažeidimo visas per laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. be leidimo išmestas į atmosferą teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį pareiškėjas privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu. Pareiškėjui už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 3 034 Eur, o už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – 9 603 Eur. Atsakovas ginčijamu 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (11.7)-LV10-401 patvirtino Patikrinimo aktą ir įpareigojo pareiškėją į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą sumokėti 12 637 Eur.
9. Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė savo veikloje naudoja kietąjį kurą, todėl, vadovaujantis Leidimų išdavimo taisyklių 2.10 papunkčiu, ji, norėdama tęsti vykdomą veiklą, turėjo prievolę iki 2014 m. lapkričio 1 d. gauti taršos leidimą. Patikrinimo akte pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. veiklą vykdė neturėdamas taršos leidimo. Pareiškėjas su šiomis aplinkybėmis sutinka.
10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Patikrinimo akto matyti, jog Klaipėdos RAAD vadovavosi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu, Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašo nuostatomis ir 2016 m. balandžio 26 d. mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. (12)-LT5-3 Bendrovės pateiktais duomenimis, kurių tikrumą patvirtino jos pačios darbuotojai. Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas priėjo išvadą, kad atvejais, kai mokesčio mokėtojas vykdo veiklą neturėdamas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (toliau – ir TIPK leidimas) ir (ar) taršos leidimo, visas išmestų teršalų kiekis, įskaitant ir teršalus, susidariusius naudojant biokurą, yra laikomas viršnormatyvine tarša ir apmokestinamas taikant didesnį tarifą. Nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, nei Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašas neįpareigoja Klaipėdos RAAD, apskaičiuojant mokesčio dydį asmenims, be taršos leidimo vykdantiems veiklą stacionariuose taršos šaltiniuose, atlikti tyrimą, koks faktiškai teršalų kiekis buvo išmestas į aplinką. Atsakovas pagrįstai mokestį apskaičiavo vadovaudamasis Mokesčio mokėjimo tvarkos apraše nurodytais kriterijais ir paties pareiškėjo pateiktais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, kad, skaičiuojant mokestį už aplinkos teršimą, realiai turėjo būti nustatyta ir įvertinta, ar buvo viršnormatyvinė tarša, pripažinti nepagrįstais.
11. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus, kad, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, jis turėjo būti atleistas nuo prievolės mokėti atsakovo apskaičiuotą mokestį, kadangi jis naudoja biokurą. Teismas akcentavo, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių yra atleidžiami tik tuo atveju, jei į atmosferą išmestas teršalų kiekis neviršija taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatyto kiekio, o byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. eksploatavo stacionarius taršos šaltinius neturėdamas taršos leidimo.
12. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Teismas nenustatė Sprendimo panaikinimo pagrindų, todėl šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimus atmetė.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio dydį – 12 637 Eur, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš esmės sutiko su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis, bet teigė, jog jis veiklą be leidimo vykdė neturėdamas tyčios nesilaikyti teisinio reguliavimo. Pareiškėjas aplinkybę, kad jis nesikreipė dėl leidimo gavimo, siejo su teisinio reguliavimo nestabilumu, darbuotojų kaita Bendrovėje ir teisininko neturėjimu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. eksploatuojamoms katilinėms gavo TIPK leidimą Nr. (11.2)-37-18/2005, tačiau 2012 m. pateikė prašymą Klaipėdos RAAD panaikinti turimą TIPK leidimą, nes, pasikeitus teisiniam reguliavimui, jis tapo nebereikalingas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtinus naują Taršos leidimų išdavimo taisyklių redakciją, įtvirtinta, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d., pageidaujant eksploatuoti tokius stacionarius įrenginius (vandens šildymo katilus), kurie buvo įrengti Bendrovės eksploatuojamose katilinėse, vėlgi būtina turėti TIPK leidimą. Teismas pažymėjo, jog vertinant, ar ekonominės sankcijos dydis neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui, svarbu tai, kad teisės normos, reglamentuojančios, kokiems stacionariems taršos šaltiniams būtinas TIPK ar taršos leidimas, reguliariai keitėsi. Dažna teisės aktų kaita, be abejo, apsunkina ūkio subjektų galimybes tinkamai vykdyti jų reikalavimus, yra nesuderinama su teisinio tikrumo ir stabilumo principais. Teismas atsižvelgė ir į pareiškėjo veiksmus, atliktus sužinojus apie padarytą teisės pažeidimą, t. y. pareiškėjas nedelsiant pateikė paraišką taršos leidimui gauti, sutiko su Klaipėdos RAAD 2016 m balandžio 25 d. nutarimu, priimtu administracinio teisės pažeidimo byloje, administracinės bylos nagrinėjimo metu neneigė nustatyto pažeidimo. Todėl imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu, padarytu tikslingai siekiant ekonominės naudos. Teismas priėjo išvadą, jog, pareiškėjui apskaičiuojant mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuojant mokestį padidintu tarifu pritaikyta pagrįstai, tačiau ji yra neadekvati padarytam pažeidimui. Todėl ginčijamas Sprendimas šioje dalyje pakeistas, mokėtiną mokestį už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą sumažinant 50 proc., t. y. iki 6 318 Eur.
III.
14. Pareiškėjas UAB „Šilalės šilumos tinklai“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti, pareiškėją visiškai atleidžiant nuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendime Nr. (11.7)-LV10-401 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą – 12 637 Eur.
15. Pareiškėjas nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kurioje jis nebuvo visiškai atleistas nuo didesniu tarifu apskaičiuoto mokesčio už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą. Jo nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų taikymą, taip pat tai, kad Bendrovės padarytas pažeidimas gamtai nesukėlė jokios žalos. Formaliai Sprendime apskaičiuota mokėtina mokesčio suma yra teisinga, tačiau tai yra visiškai formali ekonominė sankcija. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis ginčo laikotarpiu naudojo biokurą ir, turėdamas leidimą, būtų visiškai atleistas nuo minėto mokesčio mokėjimo. Bendrovė daro viską, siekdama išvengti aplinkos taršos, be kita ko, įrengė ir nuo 2014 m. sausio 31 d. naudoja ekonomaizerį. Teismas neįvertino ir labai sunkios Bendrovės finansinės padėties. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė dirba nuostolingai. 2016 m. gruodžio 16 d. jos skola rangovams ir tiekėjams buvo 315 318 Eur, paskolų dydis – 311 998 Eur. Nors gyventojai Bendrovei yra skolingi 386 890 Eur, iš jų 222 497 Eur laikytini beviltiškomis skolomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjas turėtų būti visiškai atleistas nuo mokesčio mokėjimo.
16. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – nepanaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-401 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
17. Atsakovas tvirtina, jog teismas neteisingai įvertino pareiškėjo veiksmus, nes pareiškėjui išliko pareiga vykdyti veiklą vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atsakovas pabrėžia, kad Mokesčio mokėjimo tvarkos aprašo 14 punkte nurodyta, jog mokestis taikant didesnį tarifą mokamas už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo arba deklaravo mažesnį nei buvo išmestas ar išleistas į aplinką teršalo kiekis, pagal šiame punkte pateiktą mokesčio už nuslėptą taršą apskaičiavimo formulę.
Atsiliepimas
18. Pareiškėjas UAB „Šilalės šilumos tinklai“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Šalies argumentai
19. Pareiškėjas teigia, kad teismas, 50 proc. sumažindamas Sprendime nurodytą mokėti mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo) sumą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais. Pareiškėjas apžvelgia teismo minėtas aplinkybes, susijusias su teisės aktų kaita, ir tvirtina, kad, jei Bendrovė būtų savalaikiai vėl gavusi TIPK leidimą, ji būtų buvusi atleista nuo minėto mokesčio mokėjimo. Bendrovė daro viską, kad nebūtų teršiama aplinka, be kita ko, įrengė ir nuo 2014 m. sausio 31 d. naudoja ekonomaizerį. Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėjant apeliacinius skundus atsižvelgti į sunkią Bendrovės finansinę padėtį.
Atsiliepimas
20. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad jis nuo mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą (be leidimo) turėtų būti atleistas visiškai. Atsakovas pažymi, jog pats pareiškėjas pripažįsta, kad jis katilus naudojo neturėdamas taršos leidimo. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta lengvata, t. y. atleidimu nuo mokesčio mokėjimo, kai naudojamas biokuras, galima pasinaudoti tik tuo atveju, kai yra gautas TIPK ar taršos leidimas ir iš stacionaraus tašos šaltinio į atmosferą išmesto teršalo kiekis nėra didesnis už tokiame leidime nustatytą teršalo kiekį. Pareiškėjo teiginiai apie sunkią Bendrovės finansinę padėtį nesudaro pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės, kadangi prieš įstatymą visi lygūs. Pareiškėjas, nepaisydamas savo sunkios finansinės padėties, privalėjo laikytis teisės aktų ir tinkamai vykdyti savo veiklą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą dydžio.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Klaipėdos RAAD 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (11.7)-LV10-401 teisėtumą ir pagrįstumą, išanalizavo ir įvertino visas teismui teisingai išspręsti bylą reikšmingas aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtinta, kad mokestis už aplinkos teršimą pareiškėjui buvo apskaičiuotas teisingai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo panaikinti Sprendimą, bet, atsižvelgęs į ginčui aktualių teisės aktų kaitą ir pareiškėjo elgesį konstatavus pažeidimą, jį pakeitė, pareiškėjui apskaičiuotą mokesčio už aplinkos teršimą sumą sumažindamas 50 proc. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės sutinka su tokiu teismo sprendimu, bet mano, jog jis nuo mokesčio mokėjimo turėjo būti atleistas visiškai, pakartoja, kad Bendrovė žalos aplinkai nepadarė, kad Bendrovė yra atleistina nuo mokesčio mokėjimo, nes veiklai vykdyti naudoja biokurą, kad Bendrovė ėmėsi veiksmų aplinkos taršai mažinti (be kita ko, įrengė ekonomaizerį), bei atkreipia dėmesį į sunkią Bendrovės finansinę padėtį. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo arba jam apskaičiuotą mokestį sumažinti. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniuose skunduose kelia ginčą, t. y. dėl pagrindo pareiškėją visiškai atleisti nuo mokesčio mokėjimo arba Sprendime apskaičiuotą mokestį sumažinti.
24. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti TIPK leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Šio įstatymo 5 straipsnyje yra išvardyti asmenys, kurie yra atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, tarp jų – fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamą į atmosferą TIPK leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą (4 d.). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą.
25. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. privalėjo turėti taršos leidimą, bet dėl jo išdavimo nesikreipė ir jo negavo. Kadangi pareiškėjas neturėjo taršos leidimo, jam nebuvo nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai, todėl bet koks į aplinką jo išmestų teršalų kiekis laikytinas viršnormatyviniu. Pareiškėjas neatitiko sąlygų gauti mokesčio lengvatą, be kita ko, numatytą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje, nes neturėjo taršos leidimo. Teorinio pobūdžio pareiškėjo argumentai, kad tuo atveju, jei jis būtų turėjęs tokį leidimą, jis būtų buvęs atleistas nuo mokesčio mokėjimo, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės sutinka, jog atsakovas pagrįstai šį mokestį jam apskaičiavo vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, neginčijo atsakovo atliktų skaičiavimų teisingumo.
26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytas didesnio tarifo mokestis galėtų būti mažinamas (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011, 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1563/2012, 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014, 2016 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-406-525/2016).
27. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pakeisti pareiškėjui apskaičiuotą mokesčio už aplinkos teršimą dydį, jį sumažindamas nuo 12 637 Eur iki 6 318 Eur (50 proc.), atsižvelgęs į tai, kad konstatuotam pažeidimui atsirasti turėjo įtakos teisės aktų kaita, taip pat į pareiškėjo elgesį konstatavus pažeidimą (jis neneigė pažeidimo, bendradarbiavo, nedelsiant kreipėsi dėl taršos leidimo išdavimo). Nors vertinant šias aplinkybes atskirai jos įprastai galbūt nesudarytų pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui nurodytas sumokėti mokestis už aplinkos teršimą, apskaičiuotas didesniu tarifu, turėtų būti mažinamas kaip neproporcingas, neadekvatus, tačiau, šiuo konkrečiu atveju jas vertinant visų bylos aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, laikytina, jog didesnio tarifo taikymu siekiami tikslai bus pasiekti ir sumažinus pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio dydį. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikimą su teismo sprendimu grindė iš esmės tik vienu abstrakčiu, deklaratyvaus pobūdžio argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo veiksmus. Toks argumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisingu.
28. Pastebėtina, kad 2016 m. lapkričio 7 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas) pareiškėjo atstovas tik užsiminė, jog Bendrovė tuo metu turėjo finansinių sunkumų, šių teiginių nedetalizuodamas ir nepateikdamas juos patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino Bendrovės finansinės padėties, yra atmestini. Pareiškėjas apeliaciniame skunde bendrai nurodė savo įsiskolinimų sumą, taip pat klientų įsiskolinimus jam (2016 m. gruodžio 16 d. jo skola rangovams ir tiekėjams buvo 315 318 Eur, paskolų dydis – 311 998 Eur; nors gyventojai jam yra skolingi 386 890 Eur, iš jų 222 497 Eur laikytini beviltiškomis skolomis), šiuos teiginius grįsdamas tik pateikta pačios Bendrovės pažyma (I t., b. l. 164). Pareiškėjas nepateikė jokių kitų duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų apie Bendrovės finansinę padėtį, nėra aišku, be kita ko, kokia yra Bendrovės metinė apyvarta ir kokią dalį Bendrovės pajamų sudaro sumažinta mokesčio suma – 6 318 Eur. Taigi, byloje nėra pakankamai duomenų išvadai, jog šis mokesčio už aplinkos teršimą dydis pareiškėjui būtų nepakeliamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo neteisėtas veikimas padarė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl jo juntamos finansinės pasekmės yra teisiškai pagrįstos. Be to, pareiškėjas veiklą be taršos leidimo vykdė 14 mėnesių, tokią situaciją aiškindamas iš esmės tik nežinojimu apie pasikeitusį teisinį reguliavimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pareiškėją visiškai atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo.
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės šilumos tinklai“ apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.