Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Valento Gritės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-27 nuosprendžio, kuriuo M. Z. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Šiuo nuosprendžiu taip pat A. Z.-K. pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje skundas neteikiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. M. Z. pagrįstai išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

7. Byloje nustatyta, kad tarp M. Z. ir T. U. 2012-08-14 įvyko susitarimas, kurio metu T. U. įsipareigojo investuoti 72 000 Lt (20 852,64 Eur) į UAB „G.“, veiklą, 2012-08-16 pasirašė paprastųjų vardinių akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įgijo 50 vienetų UAB „G.“ akcijų, 2012-11-15 perdavė M. Z. 10 000 Lt (2 869,20 Eur), priklausančius savo dukrai K. B., šių aplinkybių neginčija nei M. Z., nei pinigus perdavusios T. U. ir K. B.. Tuo tarpu dėl tokio sandorio vertinimo proceso dalyvių nuomonės išsiskiria. M. Z. teigimu, nukentėjusiųjų jam perduoti pinigai buvo investicija į verslą, tačiau susitarimo tinkamai laikytis nepavyko, nes vykdant veiklą nebuvo pakankamai pinigų, tuo tarpu T. U. ir K. B. vertinimu, jos nuo pat pradžių buvo apgautos, kadangi M. Z. perduotų pinigų į verslą neįnešė, o panaudojo savo asmeninėms reikmėms.

8. BK 182 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011).

9. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika iš tikrųjų peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, taip pat atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.).

10. Prokuroro vertinimu, M. Z. sutardamas dėl pinigų investavimo į jo verslą nuo pat pradžių klaidino nukentėjusiąsias, net neketino vykdyti susitarimo, tik imitavo sąlygų vykdymą. Tokias išvadas paneigia objektyvūs bylos duomenys. Teismo posėdžio metu M. Z. nurodė, kad T. U. pati jam pasiūlė investuoti savo pinigus reikalaudama 10 procentų, tuo metu jis nuo 2010 m. vykdė individualią veiklą, nukentėjusiajai jis papasakojo apie įmonę, jos veiklą ir gaunamą įmonės pelną, ji pažiūrėjo, kaip vyksta darbas ir sutiko investuoti, paimant pinigus buvo surašyti skolos rašteliai, T. U. jo pareikalavo, kad būtų įkurta bendrovė UAB „G.“, kiekvienas turėjo po 50 proc. įmonės akcijų. Tai, kad prieš sudarydama sandorį iš tiesų buvo susipažinusi su M. Z. veikla, neneigė ir T. U., pažymėdama, kad pažintis su M. Z. prieš investuojant pinigus truko apie 4-5 mėnesius, ji atvažiuodavo ir stebėdavo, kaip vyksta verslas, M. Z. jai pasakojo, kad verslu užsiima 11 metų, parodė savo aikštelę su paminklais, kaip daro paminklus ir pasiūlė įkurti įmonę. Tai, kad T. U. sąmoningai investavo į M. Z. verslą, teismo posėdžio metu patvirtino ir jos dukra nukentėjusioji K. B. nurodydama, jog T. U. jai papasakojo, kad M. Z. yra verslininkas, kuris ieško investuotojo paminklų verslui, yra pelningas projektas, kuriam reikia pinigų, prašė paskolinti 10 000 Lt, pinigus ji skolino tikėdamasi užsidirbti, susigundė procentais, tikėjo verslo sėkme, M. Z. mamą kvietė atvykti ir pažiūrėti, kaip vyksta darbas, mama važiuodavo, M. Z. su T. U. susitikdavo kapinėse, angare (duomenys neskelbtini), kur buvo gaminami paminklai, mama sakė, kad M. Z. jai paliko patikimo verslininko įspūdį, galvojo, kad tai gyvuojantis verslas.

11. Kaip ir minėta anksčiau, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo pagrindinio požymio – apgaulės esmę sudaro dėl kaltinamojo objektyvios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių ar egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti savo turtu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju tokių patvirtinančių neabejotinų įrodymų nėra. Susitarimo tarp M. Z. ir T. U. metu išteisintojo paminklų gamybos verslas buvo veikiantis, M. Z. nukentėjusiajai rodė gaunamus rezultatus ir niekaip nesiekė iškraipyti objektyvios tiesos ir neturėjo tikslo ją apgauti, o vien tai, kad vėliau bendrovės veikla blogėjo, šių teismo išvadų nekeičia. Iš M. Z. parodymų teismo posėdžio metu matyti, kad jis detaliai paaiškino, kodėl T. U. į įmonės veiklą investuoti pinigai nebuvo grąžinti – pažymėjo, jog buvo susitarimas mokėti jai per mėnesį po 4 000 Lt, tačiau susitarimo laikytis nepavyko, kadangi nieko nelikdavo, T. U. reikalaudavo pinigų, nors pati nieko nedirbo, paprašė kapinėse kabinti reklamines įmonės korteles, tačiau ji jų nekabino, tik vis reikalaudavo pinigų, pajamos mažėjo ir įmonė bankrutavo.

12. Nors M. Z. teismo posėdžio metu pripažino, jog iš T. U. ir K. B. gauti pinigai iš tiesų nebuvo įtraukti į bendrovės buhalteriją, tačiau pažymėjo, kad sau paskolintų pinigų nepasiėmė, pinigai buvo išleisti gamybai, nupirktas automobilis, akmenys po 3 000-6 000 Lt, atidaryta antra paminklų prekybos aikštelė, įmonėje dirbo 6 žmonės. Tai, kad įmonė buvo veikianti ir buvo patiriamos išlaidos, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Teismo posėdyje M. Z. dukra liudytoja T.V. parodė, kad M. Z. jai minėjo, jog įsteigė bendrovę, rūpinosi užsakymais, pirkimais-pardavimais, prekybos aikštelė buvo (duomenys neskelbtini), kur stovėjo produkcija, (duomenys neskelbtini) stovėjo pastatas, ten buvo gaminami paminklai, buvo pjovimo takelis, buvo pjaustomi-šlifuojami akmenys, įmonėje dar dirbo 2-3 žmonės, betonuotojas, šlifuotojas, A. Z.-K., kaip ir ji, kaldavo raides kapinėse arba gamybos vietoje, įmonėje darbo buvo, ypač vasarą, buvo daromos tvorelės, pamatai, buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Liudytojas J.R. teismo posėdžio metu parodė, kad jam buvo žinoma, jog iš T. U. sužinojo, kad buvo nupirkta įranga pjaustyti ir šlifuoti akmenims, tikslių detalių nežino. Liudytojas V.K. parodė, kad dirbo įmonėje „G.“, kur statė paminklus ir tvoreles, alga visada buvo mokama, T. U. buvo bendrasavininkė, ji su M. Z. pirko stakles, T. U. giminėms buvo daromi paminklai, jų buvo padaryta maždaug apie 20, buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, mokama ir M. Z., ir T. U., su ja klientai atsiskaitydavo kapinėse arba būdelėje. Liudytojas L.V. parodė, kad jis dirbo bendrovėje „G.“ šlifuotoju, cechas buvo (duomenys neskelbtini), neoficialiai pasibandymui dirbti jį priėmė M. Z., oficialiai įdarbintas įmonėje nebuvo, pinigai jam buvo mokami nuo atlikto darbo, paduodavo pinigus ir tiek.

13. Nors liudytojai dalį įvykio aplinkybių sužinojo iš kitų asmenų – M. Z., T. U., ir jų parodymai laikytini išvestiniais, netiesioginiais įrodymais, teismas neturi pagrindo abejoti jų patikimumu. Liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, jog būtų turėję bent kokį pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, liudytojų parodymai patvirtina M. Z. parodymus apie aktyvius veiksmus vystant verslą ir patirtas išlaidas.

14. Prokuroras skundu nurodo, kad T. U. buvo visiškai atribota nuo bet kokios informacijos apie verslo eigą, pajamas, vykdomus darbus ir niekaip negalėjo pasinaudoti savo teisėmis, vis dėlto, pati T. U. teismo posėdžio metu patvirtino, kad tam tikros diskusijos dėl įmonės veiklos su M. Z. vyko, ji vykdavo apžiūrėti veiklos, buvo kalbėta apie akmenis, kiek kas kainuoja, kas pigiau, kas brangiau, vieną dieną M. Z. jai pasakė, jog turi gerą užsakymą ir švediško akmens pirkimui reikia pinigų, matė, kad yra gaminamas didelis paminklas čigonui ir patikėjo, kad jis gali kainuoti 25 000 Lt, čigonas už paminklą liko skolingas 20 000 Lt, paklausus, kur išleido 72 000 Lt, M. Z. paaiškino, kad pinigų reikėjo nuomai, darbininkų išlaikymui, akmens pirkimui, ji neprašė dokumentų, patvirtinančių šias išlaidas, paklausus, kur jai žadėti 4 000 Lt, M. Z. teigė, kad viskas plečiasi, viskas gerėja, be to, ji ir pati suprato, kad ne viskas iš karto, nuvažiavusi į įmonę matė, kad vyksta darbai. Prieš įforminant UAB „G.“ buvo prekybos aikštelėje, matė, kad ten paminklų nėra daug, vėliau paminklų padaugėjo, iš to suprato, kad jos įnešti pinigai padėjo įmonei. Kiek tiksliai žmonių dirbo UAB „G.“, jai nėra žinoma, atvažiavusi matydavo dirbančius 3-4 žmones, nepriklausomai nuo to, ar informuodavo apie savo atvykimą ar ne, atvykusi matė, jog įmonėje darbas vyksta, ji vos ne kasdien važinėjo į kapines. Nuteistoji A. Z.-K. apklausiama teisme taip pat patvirtino, kad T. U. buvo susipažinusi su įmonės veikla, pirmaisiais metais į cechą, esantį (duomenys neskelbtini), atvažiuodavo kiekvieną dieną, po to atvažiavimai retėdavo, tėvas jai yra sakęs, kad T. U. važinės į kapines, kabins vizitines korteles ir už tai gaus procentą, T. U. gal porą kartų važiavo, po to šį darbą dirbti atsisakė, reikalavo pinigų, neatsižvelgdama į tai, kad reikia mokėti už nuomą. Liudytojas V.K. teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad T. U. beveik kiekvieną dieną atvažinėdavo pas M. Z., jam kelis kartus teko matyti, kaip prie cecho M. Z. T. U. padavė pinigus. T. U., M. Z. ir T. U. buvo kartu, kartu atvažiuodavo tikrinti darbus. Liudytojas L.V. parodė, kad per savaitę apie du kartus į įmonę atvažiuodavo ir T. U., ji su M. Z. dalindavosi pinigus, buvo būdelė, kur jie užeidavo ir dalindavosi pinigus, kažką skaičiuodavo.

15. Kaip minėta anksčiau, siekiant nustatyti ar asmens veiksmai vertintini kaip sukčiavimas, ar kaip civiliniai teisiniai santykiai, būtina įvertinti galimo nukentėjusiojo veiksmus sudarant tam tikrą susitarimą. Įvertinus nukentėjusiųjų elgesį sudarant sandorį su M. Z., sutiktina su apylinkės teismo išvadomis, jog jos patikėdamos savo pinigines lėšas elgėsi neatsakingai, nesigilino į būsimą verslą, tik siekė gauti greitas pajamas, todėl tokiais veiksmais pačios prisiėmė verslo riziką. Išteisintasis M. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pažymėjo, kad T. U. įmonės, į kurią investavo savo pinigus, buhalterijos dokumentų neprašė, jų neanalizavo, tiesiog paduodavo pinigus įmonės veiklai, paminklų gamybai. Pati T. U. teismo posėdžio metu sutiko, kad nesidomėjo dėl įmonės veiklos ir jos pelno, investuodama su buhaltere nepasitarė, kiek kainuoja išlaikyti darbuotoją ir kiek reikia įdėti darbo, jai nebuvo žinoma, pasitarė tik su dukra, jokio verslo plano nebuvo, kitais būdais įmonės veikos netikrino, neprašė teisininko pagalbos, Sodros ar VMI duomenų nereikalavo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors M. Z. iki nurodyto termino jai negrąžino visų paskolintų pinigų, vis dėlto, nukentėjusioji, net ir praėjus dvejų metų terminui, pakartotinai priėmė sprendimą investuoti papildomą pinigų sumą į paminklų verslą.

16. Priešingai nei nurodo prokuroras, nėra paneigti ir M. Z. teiginiai apie piniginių lėšų išmokėjimą T. U., nepaisant to, kad pateiktuose dokumentuose nėra nukentėjusiosios parašų dėl piniginių lėšų priėmimo. M. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad kadangi T. U. reikalavo pinigų, jis per dvejus metus jai grąžino 32 000 Lt, tačiau ji jokių dokumentų dėl pinigų grąžinimo nepasirašė, pradėjęs dirbti su T. U. pradėjo pildyti žurnalą, kuriame rašė išlaidas, pelną, pinigus, duotus T. U.. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji T. U. taip pat nurodė, kad tam tikros lėšos už dalyvavimą įmonės veikloje jai buvo išmokėtos – pažymėjo, kad M. Z. mokėjo pora kartų po 500 Lt palūkanų, pinigų perdavimas įformintas nebuvo, susitikdavo automobilyje, jokių akcininkų susirinkimų nešaukdavo. Tai, kad T. U. buvo mokami tam tikri pinigai, patvirtino ir K. B., nurodė, kad M. Z. mamai porą mėnesių mokėjo po 500 Lt, šie pinigai nebuvo sutarti procentai nuo įneštos sumos, buvo verslo pradžia, tai buvo tiek, kiek galėjo duoti, vėliau žadėjo, kad viskas pagerės, girdėjo apie žadėtus mokėti 4 000 Lt, tačiau niekas nesitikėjo tokius pinigus gauti iš karto, nebuvo tokio susitarimo, kad bus mokami 4 000 Lt, tokie pinigai galėjo būti mokami geriausiu atveju.

17. Tai, kad buvo atlikti mokėjimai, patvirtina ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2018-06-15 specialisto išvada Nr. 140-(5067)-IS1-3388, kuria konstatuota, kad pagal pateiktas tirti atskaitingo asmens A. Z.-K. avanso apyskaitas ir sąskaitos 2435 „Atskaitingi asmenys“ įrašus nustatyta, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „G.“ tvarkomoje apskaitoje nebuvo registruoti T. U. ar K. B. ūkinei veiklai įnešti pinigai, o bendrovės direktorė A. Z.-K. apklausoje parodė, kad iš T. U. ir K. B. investuotų pinigų buvo perkami akmenys paminklams, tai 6 531,34 Eur suma, kuri viršijo atskaitingo asmens A. Z.-K. apmokėjimus pagal dokumentus, pridėtus prie avanso apyskaitų, galėjo būti ne atskaitingo asmens lėšos, o dalis T. U. perduotų M. Z. piniginių lėšų (2 t., 142-161 b. l.). 2019-01-10 Savanoriško daiktų dokumentų pateikimo protokolo duomenys taip pat patvirtina, kad M. Z. pateikė dvi knygas su datomis ir piniginėmis sumomis, iš kurių matyti, kad T. sumokėta iš viso 16 460 Lt (t. 3, b. l. 1-116).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šių aptartų aplinkybių darytina išvada, kad tiek sudarant susitarimą su nukentėjusiosiomis, tiek po jo, M. Z. buvo nusiteikęs vykdyti paminklų gamybos verslą ir jis dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų, o vien tai, kad įmonė bankrutavo ir nukentėjusioji laiku neatgavo paskolintų lėšų negali būti laikytina pakankamu pagrindu konstatuoti, jog M. Z. iš anksto buvo suplanavęs pinigų nukentėjusiosioms negrąžinti ar juos panaudoti kokiam nors kitam tikslui, ar iš anksto numatęs, kad jos gali patirti ar patirs kokią nors turtinę žalą.

19. Teismų praktikoje pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį atliekant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, taigi visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamoji atsakomybė turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai tų pačių tikslų neįmanoma pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, pavyzdžiui, administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-262/2011, 2K-409/2011). Tai reiškia, kad, esant galimybei, kilusį ginčą, atsakomybės klausimą išspręsti kitomis teisinėmis priemonėmis (civilinės, administracinės teisės, drausminės atsakomybės ir kt.), baudžiamosios atsakomybės klausimas yra nesvarstomas. Remiantis aptartais duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp M. Z., T. U. ir K. B. susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, iš kurių kylantys įsipareigojimai ir jų vykdymas yra civilinės teisės objektas, reguliuojamas civilinio proceso tvarka.

20. Iš teismų sistemos LITEKO duomenų ir bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016-11-21 civilinėje byloje Nr. eL2-5365-723/2016 priėmė teismo įsakymą, kuriuo išieškojo iš skolininko M. Z. T. U. naudai 20 852,64 Eur skolos, 3 878,10 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą ir 240 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 1, b. l. 169), o siekiant užtikrinti T. U. pateikto reikalavimo įvykdymą, 2016-11-21 teismo nutartimi, areštuotas skolininko M. Z. turtas 24 947,74 Eur sumai. Teismo įsakymas įsiteisėjo 2016-12-16 ir 2017-01-06 buvo išsiųstas kreditorės atstovei advokatei G.Leškevičienei, taip pat Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016-11-21 civilinėje byloje Nr. eL2-5366-829/2016 priėmė teismo įsakymą, kuriuo išieškojo iš skolininko M. Z. K. B. naudai 2 896,20 Eur skolos, 538,66 Eur delspinigių, 1 500 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų ir 128 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 t., 168 b. l.), o siekiant užtikrinti K. B. pateikto reikalavimo įvykdymą, 2016-11-21 nutartimi areštuotas skolininko M. Z. turtas 5 050,86 Eur sumai. Teismo įsakymas įsiteisėjo 2016-12-20 ir 2017-12-09 buvo išsiųstas kreditorės atstovei advokatei G.Leškevičienei. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, tarp M. Z. ir T. U., K. B. teisinis ginčas jau yra išspręstas ir susiklosčiusių civilinių teisinių santykių kriminalizavimas bei baudžiamosios teisės nuostatų taikymas būtų perteklinis.

21. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės M. Z. veiksmų teisėtumo vertinimui, baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir prokuroras. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

22. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje išteisintajam gynėjas buvo paskirtas 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo išteisintojo/nuteistojo valios, pažymėtina, jog apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro skundą, kuris yra netenkintas, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Valento Gritės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo netenkinti.