- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-05
- Bylos Nr.
- eI3-4205-816/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05068-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei A. B.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo bei nurodymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė arba VMI) 2021 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. RM-45267 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. spalio 5 d. prašymą dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių panaikinimo (toliau – ir Prašymas); 2) panaikinti VMI 2021 m. gruodžio 10 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-76847 (toliau – ir Nurodymas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėjas, pasikonsultavęs su VMI atstovais ir siekdamas pasinaudoti visuotine mokestine amnestija, 2019 metais pateikė GPM deklaraciją už 2014 metus, kurioje deklaravo 150 000 Eur mokėtiną GPM. Pareiškėjas sumokėjo visą deklaruotą GPM sumą pagal su VMI sudarytą mokestinės prievolės vykdymo grafiką su tam tikrais nežymiais vėlavimais. Pareiškėjas 2021 m. spalio 5 d. pateikė atsakovui Prašymą panaikinti jam apskaičiuotus GPM delspinigius.
Pažymi, kad VMI Rašte iš esmės neišnagrinėjo Prašymo ir, prieš priimdamas šį administracinį sprendimą, nepaprašė pareiškėjo jokios papildomos informacijos ar paaiškinimų. Atsakovas Rašte išdėstė abstrakčius motyvus, objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų (pvz., dėl COVID-19 pandemijos įtakos, faktinio vėlavimo pradžios momento, nežymios apimties, proporcingumo) bei nepriėmė jokio sprendimo dėl gauto Prašymo (nėra rezoliucinės dalies). Dėl šių priežasčių Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų.
Teigia, kad VMI neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) normas, reglamentuojančias su mokesčiais susijusių sumų (šiuo atveju – delspinigių) išieškojimo senaties taisykles bei neatsižvelgė į tai, kad GPM buvo deklaruotas pasinaudojant mokestine amnestija ir už itin seną laikotarpį, o tai, kad GPM apskirtai buvo sumokėtas, lėmė pareiškėjo valia (laisvas apsisprendimas). Delspinigiai nepagrįstai kildinami iš mokestinės prievolės, kurios deklaravimo metu jau buvo suėjęs jos priverstinio vykdymo (išieškojimo) senaties terminas – 5 metai (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis). VMI pozicija, jog teisė išieškoti mokestį ir delspinigius atsirado 2019 metais, nepagrįsta, nes GPM apmokestinamos pajamos buvo gautos bei prievolė jas deklaruoti ir sumokėti nuo jų GPM kilo 2014–2015 metais. Šiame kontekste akcentuota, jog, VMI ir mokesčių mokėtojui nesutariant dėl normų turinio, kuris turi būti atskleistas ypatingų aplinkybių kontekste, visos abejonės dėl teisės normų turinio turėtų būti aiškinamos silpnesniosios teisinio santykio šalies naudai. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad toks delspinigių skaičiavimas ir vienašalis priverstinis nurašymas neatitinka MAĮ 6 straipsnyje įtvirtintų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principų.
Pareiškėjo vertinimu, VMI nepagrįstai nurodė, jog prašymas atleisti nuo delspinigių turėjo būti pateiktas iki 2021 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas dėl specialiųjų žinių trūkumo ir laiku nesurastos profesionalios pagalbos nesuprato Rašto turinio, t. y., kad jis iki 2021 m. gruodžio 2 d. turi pateikti dar kokį nors papildomą prašymą VMI atleisti nuo delspinigių, ir manė, jog tokį motyvuotą prašymą jis jau pateikė 2021 m. spalio 5 d.
Teigia, kad apskaičiuota delspinigių suma yra neproporcinga: už 100 000 Eur mokestinės prievolės įvykdymo vėlavimą apskaičiuota 50 000 Eur delspinigių. Be to, vien tas faktas, kad pareiškėjas Prašyme kvestionavo faktinius delspinigių apskaičiavimo pagrindus ir dydį (proporcingumą), turėjo būti pakankamas tam, kad atsakovas Rašte pateiktų delspinigių apskaičiavimo pagrindimą pagal naujai peržiūrėtus GPM prievolės įvykdymo duomenis.
Nurodo, kad iš Rašto turinio galima suprasti, kad mokesčių mokėtojas neturi teisės ginčyti priskaičiuotų delspinigių, o turi tik teisę prašyti atleisti nuo jų MAĮ 100 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Tačiau toks aiškinimas prieštarauja logikai ir paneigia asmens teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą esmę. Šiuo atveju pareiškėjas aiškiai ir motyvuotai išreiškė savo nesutikimą su apskaičiuotais delspinigiais ir prašė juos panaikinti.
Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Raštas yra nenuoseklus ir nemotyvuotas, kadangi jame galima įžvelgti dvejopo pobūdžio rezoliuciją. Viena vertus, Rašte galima įskaityti VMI valią atsisakyti nagrinėti Prašymą dėl netinkamos jo formos ir prašymo anuliuoti delspinigius, o ne atleisti nuo jų, nurodant, kad pareiškėjas neturi teisės prašyti anuliuoti delspinigius, o gali prašyti tik nuo jų atleisti ir dėl to turi pateikti atskirą prašymą. Kita vertus, Rašte nurodyta, kad pareiškėjo argumentas dėl delspinigių negalimumo dėl suėjusios senaties buvo išnagrinėtas ir šioje dalyje Prašymas atmestas. Pareiškėjo nuomone, tai panašu į Prašymo dalies formalų išnagrinėjimą.
Pažymėjo, kad Nurodymas yra įvykdytas, taigi vien jau tai patvirtina, kad Raštu priimtas sprendimas sukūrė neigiamas pasekmes.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 18 d. patikslino 2014 metų pajamų mokesčio deklaraciją, deklaruodamas 150 000 Eur didesnę GPM prievolę. 2019 m. birželio 26 d. buvo sudarytas periodinių mokėjimų grafikas, pagal kurį pareiškėjas turėjo sumokėti šią sumą iki 2021 m. birželio 28 d. Pasibaigus numatytam atidėjimo terminui (2021 m. birželio 29 d.), liko nesumokėta 101 682,86 Eur mokestinės nepriemokos, todėl nuo šios sumos buvo skaičiuojami 0,03 proc. dydžio delspinigiai: 52 058,92 Eur delspinigių buvo apskaičiuota už 1 707 dienas (nuo 2015 m. gegužės 4 d. (kai mokestis turėjo būti sumokėtas) iki 2020 m. sausio 5 d. (180 dienų nuo 2019 m. liepos 9 d., kai atsirado teisė priverstinai išieškoti mokestį)).
Pažymi, kad Pranešimas apie nesumokėtus mokesčius pareiškėjui išsiųstas 2021 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjas iki nurodytos datos – 2021 m. gruodžio 2 d. – nesumokėjo mokestinės nepriemokos ir nepateikė prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių, taip pat nevyko mokestiniai ginčai dėl papildomai apskaičiuotų mokėtinų sumų, todėl atsakovas priėmė Nurodymą. Bankas įvykdė Nurodymą ir laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 13 d. iki 2022 m. sausio 4 d. pervedė iš pareiškėjo banko sąskaitų į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą iš viso 52 058,92 Eur.
Paaiškina, kad pareiškėjas pateikė GPM deklaraciją MAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tačiau jis nesumokėjo deklaruotų mokesčių per periodinių mokėjimų grafike nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis MAĮ 11 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui buvo apskaičiuoti delspinigiai nuo likusios nesumokėtos mokesčių dalies. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų abejoti delspinigių apskaičiavimo teisingumu.
Atkreipia dėmesį, kad Nurodymas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, nes pareiškėjas nesumokėjo apskaičiuotų delspinigių ir tuo metu nevyko mokestinis ginčas (MAĮ 110 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo teikti prašymai nesudarė pagrindo sustabdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, ir pareiškėjui buvo išaiškinta teisė teikti prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, tačiau jis nepasinaudojo šia teise. Pareiškėjas nenurodė jokių procedūrinių pažeidimų, padarytų priimant Nurodymą. Tokiomis aplinkybėmis būtent apskaičiuotų delspinigių neišieškojimas būtų pažeidęs MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą.
Pareiškėjo pozicija, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos datos, kai pareiškėjas turėjo deklaruoti ir sumokėti GPM, t. y. nuo 2014–2015 metų, yra nepagrįsta. Vadovaujantis MAĮ 107 straipsnio 2 dalimi, priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, o ne nuo dienos, kai mokestis mokesčių įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 2 dalimi, teisė priverstinai išieškoti atsirado tik 2019 metais, todėl, priimant Nurodymą, priverstinio išieškojimo terminas nebuvo suėjęs. Be to, MAĮ 107 straipsnyje reglamentuojama mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senatis, o ne delspinigių apskaičiavimo senatis.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai prašė skundą atmesti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad VMI priėmė neteisingą Raštą ir Nurodymą, jie turi būti panaikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas pateiktu prašymu prašė anuliuoti nuo 2014 m. apskaičiuotus delspinigius, iš esmės šiais pagrindais: 1) suėjęs mokestinės prievolės išieškojimo senaties terminas; 2) mokesčio nesumokėjo dėl sutrikusių finansinių srautų, kurie atsirado dėl COVID-19 pandemijos; 3) pareiškėjas pasinaudojo visuotine mokestine amnestija. VMI iš esmės neatsakė į pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas neprašo jo atleisti nuo delspinigių. Kita vertus, pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme buvo tam tikrų argumentų dėl atleidimo nuo delspinigių, tačiau šie argumentai taip pat nebuvo įvertinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas tinkamai. Pareiškėjui ginčijamame rašte VMI paaiškino, kad jis gali pateikti prašymą atleisti jį nuo delspinigių, tačiau jis tokio prašymo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2021 m. lapkričio 22 d. rašto Nr. RM-45267 „Atsakymas į J. K. prašymą“ (Raštas) ir VMI 2021 m. gruodžio 10 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-76847 (Nurodymas), teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas 2019 m. birželio 18 d. patikslino 2014 m. pajamų mokesčio deklaraciją, kurioje deklaravo 150 000 Eur didesnę GPM prievolę.
Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtame pranešime nurodyta apskaičiuota 52 058,92 Eur delspinigių suma, 2021 m. spalio 5 d. raštu (reg. Nr. GM-56155) ,,Dėl baudų“ kreipėsi į VMI, prašydamas atsižvelgiant į tai, jog (1) geranoriškai, nežymiai vėluodamas įvykdė prievoles, užskaityti atliktus mokėjimus padengti įsiskolinimui pagal sudarytą periodinių mokėjimų grafiką dėl 150 000 Eur GPM sumos bei (2) „anuliuoti nuo 2014 m. priskaičiuotą nepriemoką – 52 058,92 Eur, nes jos išieškojimo terminas vėliausiai baigėsi 2019–2020 metais“. Paaiškino, jog mokėjimai vėlavo, nes 2020 m. kovo 16 d. šalyje paskelbus nepaprastąją padėtį dėl COVID-19 stipriai sutriko pareiškėjo piniginiai srautai. Nurodė, kad 101 682,86 Eur įsiskolinimą jis padengė vos tik atsiradus galimybei, t. y. 2021 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, taip pat, kad 2014 m. negalėjo būti skolingas už GPM 52 058,92 Eur, nes remiantis MAĮ 107 straipsniu yra suėjusi mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis.
Atitinkamai, nepagrįsti skundo argumentai, nurodantys, jog pareiškėjas prašyme kvestionavo delspinigių apskaičiavimo pagrindus. Pareiškėjas aiškiai įvardijo delspinigių skolos sumą ir jokių savarankiškų argumentų dėl jų apskaičiavimo neaiškumo neteikė.
Pareiškėjui iki nurodytos datos (2021 m. gruodžio 2 d.) nesumokėjus mokestinės nepriemokos ir nepateikus prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių, VMI 2021 m. gruodžio 10 d. priėmė skundžiamą nurodymą Nr. (23.31-08) 467-76847, kuriuo nurodė nurašyti 52 058,92 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų. Nurodymo priede pateikta prievolių ataskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu tenkino pareiškėjo J. K. skundą, t. y. panaikino atsakovo VMI 2021 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. RM-45267 bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. spalio 5 d. prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, taip pat panaikino atsakovo 2021 m. gruodžio 10 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-76847, priteisė pareiškėjui iš VMI 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. eA-1152-968/2023) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Nutartyje nurodė, kad ginčijamas Raštas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismui kilo pareiga iš esmės patikrinti Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, įvertinti jame išdėstytus motyvus. Išaiškino, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl Nurodymo panaikinimo laikytinas savarankišku reikalavimu, o Raštas, kaip ir Prašymas, į kurį atsakovė atsakė ginčijamu Raštu, laikytinas vienu iš įrodymų, kuriuo galėtų būti grindžiamas paminėto reikalavimo (ne)pagrįstumas.
Pareiškėjas skunde teigia, kad VMI neteisingai aiškino MAĮ normas, reglamentuojamas su mokesčiais susijusių sumų (šiuo atveju – delspinigių) išieškojimo senaties taisykles bei neatsižvelgė į tai, kad GPM buvo deklaruotas pasinaudojant mokestine amnestija ir už itin seną laikotarpį, o tai, kad GPM apskritai buvo sumokėtas, lėmė pareiškėjo valia (laisvas apsisprendimas). Delspinigiai nepagrįstai kildinami iš mokestinės prievolės, kurios deklaravimo metu jau buvo suėjęs jos priverstinio vykdymo (išieškojimo) senaties terminas – 5 metai (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. (Įstatymo 10 straipsnis). Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu buvo sudaryta vienkartinė galimybė mokesčių mokėtojams įvykdyti savo anksčiau neįvykdytas mokestines prievoles (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo projekto). Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojams, laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia MAĮ 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoka mokestį. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo prašymu atideda šio straipsnio 1 dalyje nurodytos mokesčių sumos sumokėjimą iki dvejų metų, pasiūlydamas periodinių mokėjimų grafiką. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos iki 2019 m. liepos 1 d. pateiktoms mokesčių deklaracijoms ir prašymams. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 5 dalį mokesčių mokėtojams, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikusiems deklaracijas, tačiau nesumokėjusiems mokesčių arba nepateikusiems prašymo atidėti mokestį per 20 dienų, delspinigiai skaičiuojami bendra MAĮ nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos patikslintos GPM deklaracijos teikimo aplinkybės patvirtina visų Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalims taikyti būtinų sąlygų buvimą, t. y.: patikslinta GPM deklaracija teikta 2019 m. birželio 18 d. „už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d.“, MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, nepažeidus MAĮ 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino).
Atsakant į skundo argumentus, susijusius su mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties taikymu, primintina, kad patikslintos GPM deklaracijos teikimo dieną (2019 m. birželio 18 d.) galiojusios redakcijos MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, jog „jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos“. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinusi paminėto teisinio reglamentavimo kontekstą, prieina prie išvados, kad pareiškėjas patikslintą GPM deklaraciją teikė siekdamas mokestinio patikrinimo metu pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnyje sudaryta vienkartine atleidimo nuo delspinigių už toje deklaracijoje nurodytą laiku nesumokėtą GPM nepriemoką galimybe. Mokesčių administratorius pagrįstai priėmė patikslintą GPM deklaraciją, tenkino pareiškėjo prašymą dėl periodinių mokėjimų grafiko sudarymo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis, nors ir su tam tikrais vėlavimais, sumokėjo GPM mokesčio nepriemoką, todėl jam neturėjo būti skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjas vėlavo sumokėti įmokas pagal periodinių mokėjimų grafike nustatytą grafiką dėl COVID-19 pandemijos metu atsiradusių finansinių sunkumų.
VMI sudarė tokį periodinių mokėjimo grafiką: 2019 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. gruodžio 28 d., 2020 m. kovo 28 d., 2020 m. birželio 28 d., 2020 m. rugsėjo 28 d., 2020 m. gruodžio 28 d., 2021 m. kovo 28 d., 2021 m. birželio 28 d. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad per dvejus metus nuo deklaracijos pateikimo nesumokėjus visos mokesčių sumos, nuo likusios nesumokėtos mokesčių dalies skaičiuojami delspinigiai už visą laikotarpį nuo kitos dienos, kai mokestis pagal atitinkamą laikotarpį turėjo būti sumokėtas iki 180-os dienos po 20 dienų termino pabaigos dienos. Išieškojimas vykdomas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas teikė duomenis, kad GPM nepriemoką sumokėjo tokiomis įmokomis ir terminais: 2021 m. liepos 28 d. – 11 682,86 Eur; 2021 m. rugpjūčio 12 d. – 40 000 Eur; 2021 m. rugpjūčio 18 d. – 50 000 Eur. Taigi pareiškėjas nesumokėjo GPM nepriemokos pagal periodinių mokėjimų grafiką, t. y. iki 2021 m. birželio 28 d. GPM nepriemoką pradėjo mokėti tik 2021 m. liepos 28 d. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui sudarytą periodinių mokėjimų grafiką ir pareiškėjo padengtą GPM nepriemoką jau po 2021 m. birželio 28 d. darytina išvada, kad VMI pagrįstai paskaičiavo pareiškėjui delspinigius už laiku nesumokėtą GPM nepriemoką. Pareiškėjas nepagrindė savo argumentų, jog jam neturėtų būti skaičiuojami (anuliuoti) delspinigiai, nors pripažįsta, kad išimties tvarka sudarytas mokėjimų grafikas buvo pažeistas. Kaip minėta, pagal Įstatymo 11 straipsnio 5 dalį mokesčių mokėtojams, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikusiems deklaracijas, tačiau nesumokėjusiems mokesčių arba nepateikusiems prašymo atidėti mokestį per 20 dienų, delspinigiai skaičiuojami bendra MAĮ nustatyta tvarka.
VMI ginčijamame rašte pareiškėjui išaiškino, kad jis turi galimybę teikti prašymą atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, esant jame apibrėžtiems pagrindams. Atleidimo nuo delspinigių tvarką reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis ir Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklės, patvirtintos VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144. (toliau – Taisyklės). Tačiau pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė prašymo atleisti jį nuo delspinigių. Pareiškėjas prašė panaikinti (anuliuoti) jam apskaičiuotus delspinigius, o tai nėra tapatu prašymui atleisti jį nuo delspinigių ar jų dalies mokėjimo. Dėl to pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad delspinigiai yra neproporcingo dydžio, ar tai, kad jis COVID-19 pandemijos metu susidūrė su finansiniais sunkumais, galėtų būti teisiškai reikšmingi ginčui dėl atleidimo nuo delspinigių. Šiame administraciniame ginče šios skunde nurodomos aplinkybės nėra reikšmingos, dėl ko ir mokesčių administratorius neturėjo pareigos detaliai jų analizuoti.
Pažymėtina, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Pažymėtina, kad sprendimais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reguliuoti, o tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), kadangi gali būti nulemtas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reguliuoja atitinkamus teisinius santykius.
Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo panaikinti skundžiamo Rašto. Skundžiamas raštas, kaip jau konstatavo LVAT 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje, iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui Rašte buvo pateikta teisinga informacija atitinkanti ginčo teisinį reglamentavimą ir faktinę ginčo situaciją bei paaiškinta suprantamai pareiškėjui galima jo teisių (būti atleistam nuo delspinigių realizavimas) įgyvendinimo galimybė.
Pareiškėjas taip pat ginčija VMI 2021 m. gruodžio 10 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-76847 nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų. Šį Nurodymą ginčija priverstinio išieškojimo senatimi.
Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą VMI teisę priverstinai išieškoti mokesčius įgyja, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu.
MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos.
Taigi mokesčių mokėtojui per dvejus metus nuo patikslintos deklaracijos pateikimo nesumokėjus mokestinės nepriemokos, ją sumokėjus vėliau, jam pagrįstai buvo apskaičiuoti delspinigiai. Pareiškėjui padengus mokestinę nepriemoką, tačiau nepadengus delspinigių, VMI kitą dieną po pareiškėjo pateiktos patikslintos deklaracijos įgijo teisę juos priverstinai išieškoti.
MAĮ 107 straipsnis apibrėžia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis). MAĮ 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad VMI teisė priverstinai išieškoti atsirado 2019 m. liepos 9 d., atsižvelgus į pareiškėjo pateiktą 2019 m. patikslintą GPM deklaraciją. Atsižvelgiant į tai, kad VMI teisę priverstinai išieškoti įgijo 2019 metais vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad priimant Nurodymą priverstinio išieškojimo terminas nebuvo suėjęs. Be to, skundžiamo nurodymo priėmimo metu pareiškėjas taip ir nebuvo pateikęs prašymo jį atleisti nuo delspinigių nustatyta tvarka, kaip išaiškinta 2021 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. RM-45267 „atsakymas į J. K. prašymą“, kas būtų galėję būti pagrindu mokesčių administratoriui svarstyti dėl priverstinio mokestinės prievolės vykdymo (išieškojimo) veiksmų stabdymo.
Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas Raštas atitinka VAĮ reikalavimus, VMI pasisakė dėl pareiškėjo prašymo, nėra pagrindo jo panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais pagrindais. Taip pat nėra teisinio pagrindo panaikinti VMI Nurodymą, nenustačius tam įstatyme nustatytų pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
atmesti Pareiškėjo J. K. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.