Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

2.4. Atsakovas nepagrįstai nurodė, jog prašymas atleisti nuo delspinigių turėjo būti pateiktas iki 2021 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas dėl specialiųjų žinių trūkumo ir laiku nesurastos profesionalios pagalbos nesuprato Rašto turinio, t. y. kad jis iki 2021 m. gruodžio 2 d. turi pateikti dar kokį nors papildomą prašymą VMI atleisti nuo delspinigių, ir manė, jog tokį motyvuotą prašymą jis jau pateikė 2021 m. spalio 5 d.

2.5. Apskaičiuota delspinigių suma yra neproporcinga: už 100 000 Eur mokestinės prievolės įvykdymo vėlavimą apskaičiuota 50 000 Eur delspinigių. Be to, vien tas faktas, kad pareiškėjas Prašyme kvestionavo faktinius delspinigių apskaičiavimo pagrindus ir dydį (proporcingumą), turėjo būti pakankamas tam, kad atsakovas Rašte pateiktų delspinigių apskaičiavimo pagrindimą pagal naujai peržiūrėtus GPM prievolės įvykdymo duomenis.

2.6. Iš Rašto turinio galima suprasti, kad mokesčių mokėtojas neturi teisės ginčyti priskaičiuotų delspinigių, o turi tik teisę prašyti atleisti nuo jų MAĮ 100 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Tačiau toks aiškinimas prieštarauja logikai ir paneigia asmens teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą esmę. Šiuo atveju pareiškėjas aiškiai ir motyvuotai išreiškė savo nesutikimą su apskaičiuotais delspinigiais ir prašė juos panaikinti.

3. Atsakovas atsiliepimuose į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepimus į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas 2019 m. birželio 18 d. patikslino 2014 metų pajamų mokesčio deklaraciją, deklaruodamas 150 000 Eur didesnę GPM prievolę. 2019 m. birželio 26 d. buvo sudarytas periodinių mokėjimų grafikas, pagal kurį pareiškėjas turėjo sumokėti šią sumą iki 2021 m. birželio 28 d. Pasibaigus numatytam atidėjimo terminui (2021 m. birželio 29 d.), liko nesumokėta 101 682,86 Eur mokestinės nepriemokos, todėl nuo šios sumos buvo skaičiuojami 0,03 proc. dydžio delspinigiai. 52 058,92 Eur delspinigių buvo apskaičiuota už 1 707 dienas: nuo 2015 m. gegužės 4 d. (kai mokestis turėjo būti sumokėtas) iki 2020 m. sausio 5 d. (180 dienų nuo 2019 m. liepos 9 d., kai atsirado teisė priverstinai išieškoti mokestį).

3.2. Pranešimas apie nesumokėtus mokesčius pareiškėjui išsiųstas 2021 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjas iki nurodytos datos – 2021 m. gruodžio 2 d. – nesumokėjo mokestinės nepriemokos ir nepateikė prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių, taip pat nevyko mokestiniai ginčai dėl papildomai apskaičiuotų mokėtinų sumų, todėl atsakovas priėmė Nurodymą. Bankas įvykdė Nurodymą ir laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 13 d. iki 2022 m. sausio 4 d. pervedė iš pareiškėjo banko sąskaitų į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą iš viso 52 058,92 Eur.

3.3. Pareiškėjas pateikė GPM deklaraciją MAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tačiau jis nesumokėjo deklaruotų mokesčių per periodinių mokėjimų grafike nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis MAĮ 11 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui buvo apskaičiuoti delspinigiai nuo likusios nesumokėtos mokesčių dalies. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų abejoti delspinigių apskaičiavimo teisingumu.

3.4. Nurodymas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, nes pareiškėjas nesumokėjo apskaičiuotų delspinigių ir tuo metu nevyko mokestinis ginčas (MAĮ 110 str. 1 d.). Pareiškėjo teikti prašymai nesudarė pagrindo sustabdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, ir pareiškėjui buvo išaiškinta teisė teikti prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, tačiau jis nepasinaudojo šia teise. Pareiškėjas nenurodė jokių procedūrinių pažeidimų, padarytų priimant Nurodymą. Tokiomis aplinkybėmis būtent apskaičiuotų delspinigių neišieškojimas būtų pažeidęs MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą.

3.5. Pareiškėjo pozicija, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos datos, kai pareiškėjas turėjo deklaruoti ir sumokėti GPM, t. y. nuo 2014–2015 metų, yra nepagrįsta. Vadovaujantis MAĮ 107 straipsnio 2 dalimi, priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, o ne nuo dienos, kai mokestis mokesčių įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 2 dalimi, teisė priverstinai išieškoti atsirado tik 2019 metais, todėl, priimant Nurodymą, priverstinio išieškojimo terminas nebuvo suėjęs. Be to, MAĮ 107 straipsnyje reglamentuojama mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senatis, o ne delspinigių apskaičiavimo senatis.

Atsiliepimas

7. Teismas konstatavo, jog Raštas negali būti pripažintas pagrįstu ir atitinkančiu VAĮ nustatytus reikalavimus. Ta aplinkybė, kad atsakovas atsiliepime į skundą pateikė išsamesnius teisinius argumentus dėl ginčui reikšmingų aplinkybių, neturi įtakos vertinant Rašto teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neatliko tų veiksmų, kurie privalomi nagrinėjant Prašymą, o būtent – nepateikė Rašte nuoseklaus, motyvuoto ir išsamaus atsakymo į Prašymą bei aiškaus sprendimo. Atsakovo veiksmai, kuomet į Prašymą atsakoma nemotyvuotai, neatsižvelgiant į visus pareiškėjo paminėtus aspektus, nepateikiant aiškaus atsakymo į keliamus klausimus, pripažintas pažeidžiančiu ir gero administravimo principą. Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas, o atsakovas – įpareigotinas iš naujo išnagrinėti Prašymą bei priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.

Atsiliepimas

10.7. Nurodymas nėra priimtas Rašto pagrindu. Nurodyme yra išvardyti jo priėmimo teisiniai pagrindai, jame neminimas Raštas. Atsakovas šiuo aspektu palaiko atsiliepimuose į skundą išdėstytus argumentus ir teigia, kad Nurodymas priimtas dėl GPM delspinigių, apskaičiuotų MAĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, išieškojimo, pareiškėjui nesumokėjus apskaičiuotų delspinigių ir nevykstant mokestiniam ginčui. Byloje nenustačius individualių Nurodymo panaikinimo pagrindų, jis panaikintas nepagrįstai.

11. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo:

11.1. Ginčas kilo ne dėl Rašto formos, o dėl jo turinio, kuris šiuo atveju nėra aiškiai suprantamas ir pakankamai išsamus, todėl negalima numanyti, kaip, kokiais pagrindais ir kodėl atsakovas nusprendė netenkinti Prašymo. Nei Rašto teksto struktūroje, nei turinyje nėra galimybės suprasti atsakovo argumentacinę seką, kuri būti išsami ir leistų prieiti prie pagrįstos išvados, nuo kurios pareiškėjas galėtų gintis, ją ginčydamas.

11.2. Teisės aktai nesuteikia atsakovui diskrecijos nevertinti visų Prašyme išdėstytų aplinkybių ir pasisakyti tik dėl jo vienašališkai nustatyto pagrindinio klausimo – atleidimo nuo delspinigių. Atsakovas objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo Prašymo, nepriėmė dėl jo VAĮ 10 straipsnio reikalavimus atitinkančio administracinio sprendimo.

11.3. Atsakovo teiginiai, jog pareiškėjas turėjo pakankamą kompetenciją suprasti situaciją, kurioje atsidūrė, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad tik po konsultacijų su VMI ir teisininkais pareiškėjas suprato, jog jam gresia delspinigiai ir priverstinis jų išieškojimas.

11.4. Raštas ir Nurodymas yra vientiso teisinio santykio elementai – atsisakymo tenkinti Prašymą tiesioginiai padariniai. Nurodymas, kaip išvestinio administracinio vykdomojo pobūdžio aktas, yra reikalingas išimtinai tam, kad priverstine tvarka būtų vienašališkai įvykdyta atsakovo velia išieškoti delspinigius, su kuriais pareiškėjas nesutinka. Jeigu pagal Prašymą būtų buvęs priimtas kitos sprendimas (t. y. jeigu šis prašymas būtų buvęs visiškai ar bent iš dalies patenkintas), tai nebūtų buvę pagrindo priimti Nurodymą. Prašymo nagrinėjimas ir naujo sprendimo dėl jo priėmimas, esant galiojančiam ir įvykdytam Nurodymui, nebeturėtų jokios mokestinės ar teisinės prasmės.