- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-19
- Bylos Nr.
- 1A-459-851/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08082-2020-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Aiva Survilienė, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- E. G.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. G. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai pardavė psichotropinę medžiagą ir išplatinimo tikslu laikė psichotropinę medžiagą, t. y. jis 2020-05-07 apie 11.28 - 11.55 val. Gerosios Vilties gatvėje už 16 Eur liudytojui Nr. 8, kuriam taikomas anonimiškumas, pardavė nenustatytomis aplinkybėmis įsigytas dvi tabletes vaisto Klonazepam, kuriose buvo 0,0004 g psichotropinės medžiagos klonazepamo. Taip pat jis savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), išplatinimo tikslu laikė nenustatytomis aplinkybėmis įgytas dvi tabletes su psichotropine medžiaga – klonazepamu, kurio masė 0,004 g iki 2020-09-15 13.15 val., kai kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais savo veiksmais E. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu apeliantas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
2.1. Apeliantas skunde nurodo, jog nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalimi, kuria jam paskirta dvejų metų reali laisvės atėmimo bausmė, kadangi mano, kad ji yra per griežta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Dėl padarytos nusikalstamos veikos jis savo kaltę pripažįsta ir labai dėl to gailisi.
2.2. Apeliantas teigia, jog teismas, skirdamas jam bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, pasekmes – padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, įsigytos draudžiamos vartoti psichotropinės medžiagos – tabletės Klonazepam, tačiau realiai jos nebuvo suvartotos ir išplatintos, nes dvi tabletės buvo iš karto paimtos pareigūnų, o kitos dvi vėliau rastos ir paimtos jo bute kratos metu. Apelianto nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, jos tinkamai neindividualizavo ir nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, kaip tai siūlė padaryti prokuroras baigiamojoje kalboje.
2.3. Atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti optimaliai kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės interesų, kuriuos baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę.
2.4. Apeliantas, remdamasis kasacinio teismo praktika, skunde nurodo, kad bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus: padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymima, kad konkrečiomis aplinkybės padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi.
2.5. Teigia, jog nemano, kad yra labai pavojingas visuomenei, nes yra neteistas, gydosi nuo 2008 m. Respublikiniame priklausomybės ligų centre Vilniaus filiale farmakoterapijos metadono programoje. Serga nuo 2019 m. kepenų ciroze ir jam nustatytas aktyvus lėtinis C hepatitas. Dėl šių priežasčių jam sunku susirasti darbą, todėl registruotas Užimtumo tarnyboje ir gauna bedarbio pašalpą.
2.6. Atkreipia dėmesį, kad bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Vilniaus apylinkės teismas nuosprendyje pasisakė, kad dvejų metų bausmės paskyrimas yra teisingas, tačiau apelianto manymu, tokia bausmė jam yra per griežta.
Atsiliepimas
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-asis skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo netenkinti apelianto E. G. skundo, jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau - BPK ) 320 straipsnio 3 dalį, nenustačius esminių BPK pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
5. Iš E. G. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija nusikalstamos veikos padarymo fakto ir kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl jam skirtos bausmės. Nuteistasis prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendį, kuriuo nuteistasis nubaustas 2 metų laisvės atėmimo bausme, ir pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Vilniaus apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais bei išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidus imperatyvių bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų.
6. BK 41 str. (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi.
7. BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė, nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Pažymėtina, kad kai nėra galimybės skirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, tačiau, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi.
8. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-210-222/2018).
9. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).
10. Skundžiamu nuosprendžiu E. G. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiamasis kodeksas numato tik vienos rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nurodė, jog E. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nustatė, jog jis yra neteistas, tačiau byloje yra duomenų apie 1997 m., 2002 m. ir 2004 m. buvusias baudžiamąsias bylas, kurių duomenys išnykus teistumui perkelti į Registro archyvą, kaltinamasis baustas už administracinius nusižengimus, turi galiojančią nuobaudą už disponavimą cigaretėmis, nepaženklintomis nustatyto pavyzdžio banderole, įvertino tai, jog kaltinamasis niekada nėra dirbęs jokio oficialaus darbo, registruotas užimtumo tarnyboje, nurodė, jog E. G. turi polinkį daryti teisės pažeidimus, jis nedirba, o bylos duomenys leidžia numanyti, kad E. G. pragyvenimo šaltinį, be gaunamos pašalpos, sudaro galimai neteisėta veikla, kaltinamasis praeityje piktnaudžiavo narkotinėmis medžiagomis, galimai ir alkoholiu, dėl to turi priklausomybių bei padarinių sveikatai. Teismas įvertino ir tai, jog kaltinamasis disponavo psichotropine medžiaga, kurią yra leidžiama vartoti medicinos tikslais, tai yra vaistas, kuris pagal poveikį žmogaus sveikatai yra mažiau žalingas, bei į tai, jog E. G. dispozicijoje buvusi tiek bendra psichotropinės medžiagos masė, tiek ir iš šio kiekio išplatinta masė pagal patvirtintas rekomendacijas, laikoma nedideliu kiekiu. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas paskyrė E. G. minimalią įstatymo sankcijoje numatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas nurodė, jog jis nenustatė jokių ypatingų aplinkybių ar sąlygų, dėl ko kaltinamajam galėtų ar turėtų būti taikomos įstatymų numatytos lengvatos. Kaltinamajam diagnozuotos ligos taip pat nėra tokios, dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai išanalizavęs visas E. G. bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra lygus minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui, numatytam BK 260 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, į tai, jog byloje esantys duomenys patvirtinta, jog nuteistasis nuo 16 metų vartojo narkotines medžiagas, nuo 2008 m. yra gydomas, į tai, jog padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė (pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai I. Č. ir liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apibūdino nuteistąjį kaip asmenį, nuolat prekiaujantį psichotropinėmis medžiagomis, tą patvirtino ir nuteistojo telefoninių pokalbių išklotinės), į tai, kad kaltinamasis yra baustas administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą, sprendžia, jog nustatytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo, kad jis nėra linkęs laikytis įstatymų bei visuotinai priimtų elgesio bei moralės normų, taigi šios aplinkybės tik rodo, kad E. G. asmenybė yra tipinė šiai nusikaltimų kategorijai, tipinio pavojingumo visuomenei laipsnio, todėl nėra pagrindo skirti jam netipinę bausmę už padarytą sunkų nusikaltimą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. G. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Teismo vertinimu, nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad E. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju paskyrus švelnesnę, negu įstatyme numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nebūtų pasiekti bausmės tikslai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo E. G. apeliacinį skundą.