Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-12-05 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-17-496/2014 pagal ieškovo Šiaulių miesto savivaldybės ieškinį atsakovei D. V., trečiajam asmeniui Gyvenamojo namo J. B. g. (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijai dėl paskolos sutarčių modifikavimo ir prievolės dydžio nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo ieškovo pusėje be savarankiškų reikalavimų Gyvenamojo namo J. B. g. (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija prašė D. V. priešieškinį pripažinti nepagrįstu ir atmesti. Nurodė, kad namo statyba buvo baigta prieš dvylika metų. Paskolos sutartis su savivaldybe pasirašė gyventojai, sutartis patvirtino notaras, todėl sutartys turi būti vykdomos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas neteisingai taikė ir aiškino teises normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir nepagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio. Visos priešieškinyje nurodytos aplinkybės atsakovei paaiškėjo tik Šiaulių miesto savivaldybei pareiškus ieškinį teisme. Todėl teismas neteisingai nustatė datą, nuo kada atsakovės teisės buvo pažeistos. Šiai aplinkybei įtakos turi ne dokumentas (laikoma sąmata), kadangi jame nenurodyti visi duomenys dėl užaukštintos atsakovės buto kainos, o atsakovės sužinojimo momentas. Priešieškinio reikalavimams ieškinio senatis visiškai neturi būti taikoma.

2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Grynųjų pinigų atsakovė negavo. Už paskolintus pinigus buvo atlikta darbų ir sunaudota medžiagų už 2698,39 Eur, tokią sumą teismas ir turėjo iš atsakovės priteisti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ( CPK 329 straipsnis).

Dėl priešieškinio senaties termino

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas atsakovės priešieškinį dėl paskolos sutarčių modifikavimo ir prievolės dydžio nustatymo atmetė, pritaikęs ieškinio senatį. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė materialines teisės normas.

CK 1.131 straipsni 1 dalis numato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tai reiškia, kad, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, asmuo praranda galimybę apginti savo pažeistą teisę teismine tvarka. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Jeigu nėra šalies prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas negali atsisakyti pažeistos asmens teisės, nors šis ir pažeidė įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl jos gynimo, t. y. teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva. Tuo atveju, kai ginčo šalis pareiškia reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas privalo išspręsti šį klausimą, nes tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė šiuo atveju svarbių ieškinio termino praleidimo priežasčių neįrodinėjo, jos teigimu ieškinio senaties termino priešieškiniui pateikti ji nepraleido. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė teigė, kad ieškinio senaties terminas priešieškiniui pateikti turi būti skaičiuojamas nuo 2014 metų vasaros, kai ji savo bute rado senas sąmatas ir sužinojo apie užaukštintą jos buto įrengimo kainą. Taigi atsakovė teigia, kad teismas šiuo atveju ieškinio senaties terminą privalėjo skaičiuoti nuo sužinojimo apie jos pažeistas teises momento. Tačiau CK 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovei šiuo atveju tenka pareiga įrodyti, kad apie pažeistą teisę ji sužinojo vėliau, nei ši teisė buvo pažeista, o teismas privalo nustatyti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė, pasirašiusi paskolos sutartis su ieškovu 1999 metais ir 2000 metais, žinojo apie savo prievolės ieškovui dydį, pati buto įrengimo darbus pradėjo atlikinėti 1999 metų rugsėjo mėnesį, matė, kokie statybos darbai bute yra atlikti. Atsakovės kreipimąsis į įvairias institucijas dėl panaudotų lėšų dydžio jos butui įrengti patvirtina, kad abejonių dėl paskolų sutarties kainos atsakovė turėjo jau iki ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, o ne ieškovui inicijavus bylą, kaip teigia pati atsakovė. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė 2005m. rugpjūčio 11d. sudarė papildomus susitarimus dėl paskolų sutarčių, kuriuo jai buvo išdėstytas paskolos sumos mokėjimas. Tačiau šis susitarimas ieškinio senaties pateikti priešieškinį dėl sandorio sumos sumažinimo nenutraukė, nes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šalys susitarė dėl skolos mokėjimo terminų, o ne dėl prievolės dydžio.

Atsakovė priešieškiniu įrodinėja, kad suteiktų paskolų suma nebuvo panaudota pilna apimtimi, įrengiant jai nuosavybės teise priklausantį butą. Pažymėtina, kad atsakovė buvo viena iš sandorio šalių ir negalėjo nežinoti apie sandorio esmines sąlygas, kurias šiuo metu ginčija priešieškiniu. Atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad apie savo pažeistas teises ji sužinojo ieškovui pateikus ieškinį teisme. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia priešieškiniu iškeltiems reikalavimams pareikšti skaičiuojama pagal bendrąsias ieškinio senaties termino eigos pradžios taisykles ir paprastai tiesiogiai nepriklauso nuo ieškinio pareiškimo momento. Tam tikrais atvejais ieškinio pareiškimo momentas gali nulemti ieškinio senaties termino eigos pradžią priešieškiniu reiškiamam reikalavimui, tačiau tik tada, kai pareiškus ieškinį atsakovas sužino apie savo pažeistas teises. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovė nuo paskolų sutarčių sudarymo momento žinojo savo prievolės dydį ieškovui, atsakovės teiginiai, kad tik ieškovui pareiškus ieškinį jai tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškinio senaties terminai reikalavimams dėl sutarčių modifikavimo apskritai negali būti taikomi. Sutarties pakeitimas yra suvokiamas kaip kitoks, nei buvo pirminėje, sutartyje, tam tikrų jos sąlygų reguliavimas (pavyzdžiui, kainos sumažinimas ar padidinimas, atsiskaitymų tvarkos, įvykdymo vietos, terminų ir panašiai pakeitimas), tai yra susitarimas dėl numatytų teisių ir pareigų modifikavimo. Šiuo atveju šalys gera valia nesusitarė pakeisti sutartimi nustatytą prievolių dydį (CK 6.233str. 1d.). CK 6.233 straipsnio 2 dalis numato sutarties šaliai galimybę kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo esant tam tikroms sąlygoms. Atsakovė šiuo atveju ginčija sandorių sumą, prašydama ją pakeisti (sumažinti), nes ji neatitinka realios sumos, kuri buvo panaudota įrengiant jos butą. Kaip jau buvo minėta, paskolos sutarties sąlyga - paskolos dydis – atsakovei buvo žinoma sutarties sudarymo metu. Atsakovės nurodytas jos teisių pažeidimas nėra tęstinis, taip pat nėra įstatymu priskirtas prie reikalavimų, kuriam ieškinio senatis netaikoma (CK 1.134str.). Todėl atsakovės argumentai, kad jos pareikštam reikalavimui ieškinio senatis negali būti taikoma apskritai, yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui buvo pateikusi prašymą dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės skyrimo civilinėje byloje. Tačiau pritaikius atsakovės priešieškinio reikalavimui ieškinio senatį, atsakovės prašymas skirti ekspertizę atmestinas.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinio terminas ginčyti paskolų sumą prasidėjo nuo sutarčių pasirašymo momento. Kadangi atsakovė kreipėsi į teismą su priešieškiniu dėl paskolų sutarčių modifikavimo praėjus ieškinio senaties terminui, numatytam CK 1.125str. 1d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo prašymu pritaikė ieškinio senatį ir atsakovės priešieškinį atmetė. Tik nustatęs, kad nurodytą terminą atsakovė praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinęs, teismas būtų turėjęs teisinį pagrindą nagrinėti šalių ginčą iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl delspinigių priteisimo

Atsakovė nesutinka su šalių susitarimu numatytu delspinigių dydžiu – 0.1 procento, laiko, kad tokio dydžio delspinigiai yra neprotingai dideli ir nesąžiningi.

Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Todėl šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė pažeidė prievolę atsiskaityti su ieškovu pagal paskolos sutartis, todėl priteisė iš atsakovės ieškovui 4245,25 Eur skolos. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad šalių nustatyti delspinigiai – 0,1 procento nuo kiekvienos laiku nesumokėtos ieškovui įmokos yra pagrįsti, nes atsakovė sumokėjo tik dvi nedideles įmokas, skolos faktiškai nemoka.

Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014m. lapkričio 2d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 išaiškino, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalių sutartų delspinigių dydis yra pagrįstas. Atsakovė ilgą laiką naudojasi ieškovo suteikta paskola, yra sumokėjusi tik labai mažą dalį paskolos – 222 Lt 1999 ir 2000 metais, vėliau skolos nemokėjo, todėl, esant tokiai situacijai, sumažinus sutartų delspinigių dydį, būtų pažeisti kreditoriaus interesai. Nors atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad šalys buvo susitarusios dėl neprotingai didelių palūkanų, todėl teismas privalėjo jas sumažinti, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš atsakovės priteisė tik įstatymo nustatyto dydžio palūkanas – 5 procentų dydžio nuo priteistos sumos.

Tačiau, įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai iš atsakovės ieškovui priteisė netesybas – delspinigius – už laikotarpį, kai byla buvo nagrinėjama teisme. Visų pirma atkreiptinas šalių dėmesys į tai, kad šalys sutartimi nebuvo susitarusios dėl įsipareigojimo mokėti delspinigius už vėlavimą mokėti įnašus iki visiško prievolės įvykdymo. Įstatyme yra nustatytas netesybų ir nuostolių santykis. Pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (t. y. ir delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, tai jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarties ir įstatymo nustatytas palūkanas. Jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Dėl termino praleidimo minimalūs kreditoriaus nuostoliai yra preziumuojami, t. y. iš anksto laikomi padarytais, o jų dydis yra nustatytas pagal sutartyje susitartą ar įstatymo numatytą tarifą (CK 6.210 straipsnis). Kreditorius turi teisę į visišką nuostolių, padarytų dėl termino praleidimo, atlyginimą, bet didesnius už minimalius nuostolius kreditorius turi įrodyti (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamąją funkciją atlieka palūkanos. Jos yra numatomos sutartyje (sutartinės) arba nustatomos įstatymuose (įstatyminės). Vienos iš įstatymų nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Jeigu civilinėje byloje pareikšti reikalavimai priteisti skolą, kurios mokėjimo terminas suėjo, ir procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, tai su pagrindinės skolos reikalavimu yra reikalaujama ir nuostolių, patiriamų dėl skolininko praleisto termino, priteisimo. Jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o tik remiasi įstatymo nustatytu procesinių palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius. Netesybos (delspinigiai) ir (arba) palūkanos skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai netesybos (delspinigiai) ar palūkanos skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo. Nagrinėjamoje byloje šalių susitarimu nenumatyta, kad delspinigiai būtų skaičiuojami iki visiško sutarties įvykdymo. Įstatymas gali nustatyti, kad palūkanos mokamos iki visiško prievolės įvykdymo (pavyzdžiui, CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.874 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalių sutartimi nenumatyta mokėti netesybų iki visiško prievolės įvykdymo, o kreditorius dėl praleisto prievolės įvykdymo kreipiasi į teismą prašydamas priteisti pagrindinę skolą ir procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, tai nuo kreipimosi į teismą dienos kreditoriaus minimalūs nuostoliai yra padengiami procesinių palūkanų skaičiavimu ir priteisimu, o nuo kreipimosi į teismą dienos netesybos (delspinigiai) nepriteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006).

Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl delspinigių priteisimo. Iš atsakovės ieškovui priteistina 2070,06 Lt delspinigių (1020,28 Lt + 1049,78 Lt, pažyma I t. b.l. 120), kas sudaro 599,53 eurų, už šešių mėnesių terminą iki kreipimosi į teismą dienos (ieškinys priimtas 2012-04-10) (CK 1.125straipsnio 5 dalis 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškinį patenkinus dalinai, iš atsakovės valstybės naudai buvo priteistos žyminio mokesčio išlaidos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Sumažinus iš atsakovės priteistinų delspinigių sumą, iš atsakovės atitinkamai priteistinos mažesnės bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis – 145,34 eurų, skaičiuojant nuo patenkintų ieškinio reikalavimų dalies. Kadangi yra patenkinta 46,25 procentų ieškovo reikalavimų, o priešieškinys atmestas, iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą dydis 94,48 Lt mažintinas 25 procentais ( 23,62 Lt) iki 70,86 Lt, kas sudaro 20,52 eurų. Viso priteisinos bylinėjimosi išlaidos valstybei sudaro 165,86 eurų.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Dalinai patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, apeliantė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė už apeliacinio skundo surašymą patyrė 300 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės prašė patenkinti jos priešieškinio reikalavimus - modifikuoti sutartį - ir iš dalies atmesti ieškovo reikalavimus. Kadangi atsakovės skundas buvo tenkintas dalinai, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas dalyje dėl delspinigių priteisimo, o dėl priešieškinio paliktas nepakeistas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsakovė įgijo teisę į 25 procentų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Todėl iš ieškovo atsakovei priteistina 21,72 eurų (75 Lt) bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Priteisti ieškovui Šiaulių miesto savivaldybei iš atsakovės D. V. 599,53 eurų delspinigių.

Sumažinti iš atsakovės D. V. priteistų valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų dydį pirmosios instancijos teisme iki 165,86 eurų.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės atsakovei D. V. 21,72 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.