Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021 m. gegužės 24 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Klaipėdos AVPK 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 21-IL-30-21-IL-30-00195-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo ir neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus teisėtumo bei pagrįstumo ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 21R2-(AG2-42/13-2021), kuriuo nuspręsta palikti galioti minėtą atsakovo sprendimą nepakeistu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 22 d. Klaipėdos AVPK pareiškėjui išdavė neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000934 ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0004915 ir jo vardu užregistravo pistoletą HECKLER KOCH Nr. 129036990, P30, 9 mm kalibras.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020). Įvertinus minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką darytina išvada, jog iš esmės nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Klaipėdos AVPK 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 21-IL-30-21-IL-30-00195-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo ir neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, jų klasifikavimą į kategorijas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos reglamentuoja Įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-07-01 iki 2021-05-05).

Įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Kaip ir anksčiau minėta skundžiamu sprendimu vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nuspręsta: 1) panaikinti J. V. neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000934; 2) panaikinti J. V. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0004915; 3) pistoletą HECKLER KOCH Nr. 129036990, P30, 9 mm kalibras, realizuoti įstatymų nustatyta tvarka. Sprendime nurodyta, kad tikrinant informaciją apie pareiškėją administracinių nusižengimų registre nustatyta, kad nuo 2017-01-01 iki 2020-12-31 jis baustas už 63 administracinius nusižengimus: 54 kartus už nustatyto greičio viršijimą (ANK 416 str.); 7 kartus už kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymą ar kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (ANK 417 str.); 2 kartus už vietinės rinkliavos, už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimus (ANK 418 str.).

Taigi iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino pareiškėjo veiksmus (nuo 2017-01-01 iki 2020-12-31 tyčia, periodiškai ir nuolat padaryti teisėtvarkos pažeidimai), kurie neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenybę, jo elgesio pobūdį, ir vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, padarė išvadą, kad pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu jo elgesio praeityje vertinimu, nurodo, jog atsakovo nurodyti faktai (jų pareiškėjas nekvestionuoja) nesudaro pagrindo panaikinti jam išduotą leidimą.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato atsakovui teisę panaikinti leidimus nešiotis ir laikyti ginklus, kai policijos įstaiga turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policijos įstaiga nurodo leidimo galiojimo panaikinimo motyvus.

Skundžiamame sprendime nurodytame Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2640-602/2021).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą (tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 11 punktas) lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2640-602/2021). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatymo nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2019-10-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-261/2019, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018 ir kt.).

Taigi pasisakant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo nagrinėjamos administracinės bylos situacijoje, teismas pažymi, kad pretenduojančio gauti ar turinčio leidimą turėti ginklus asmens patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktai reikšmingi asmens nepriekaištingos reputacijos turėjimo ar jos neturėjimo prasme. Šioje teisės normoje (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis) yra išsamiai nurodyti konkretūs atvejai, kai asmens patraukimas baudžiamojon ar (ir) administracinėn atsakomybėn nėra suderinamas su jo nepriekaištingos reputacijos turėjimu. Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra nurodytas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad tokio pobūdžio faktinės aplinkybės (asmens patraukimo baudžiamojon ir (ar) administracinėn atsakomybėn faktai) gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik Įstatymo 18 straipsnio (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto) taikymo kontekste. Tačiau Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės jos neturi. Jos gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę.

Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime nurodyti pareiškėjo padaryti nusižengimai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimai, už kuriuos jis patrauktas administracinėn atsakomybėn. Kita vertus, taikant Įstatymo straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nėra būtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Vadovaujantis LVAT praktika Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., LVAT 2019-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019, 2019-10-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-261/2019 ir kt.).

Taigi tiek atsakovo nurodytas pareiškėjo veikos pobūdis, tiek jos padarymo laikas suponuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo būtinybę. Pareiškėjo padaryti pažeidimai sietini su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui, o analizuojant juos atsiradimo laike aspektu, pažymėtina, jog negalima teigti, kad padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Be kita ko, tokios pozicijos LVAT teisėjų kolegija laikosi, vertindama panašias situacijas ir kitose bylose, kuriose ginčijamas leidimų ginklams neišdavimas/panaikinimas (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-1134/2014, Nr. A143-328/2014, Nr. A-1091-575/2017, A-664-261/2019 ir kt.).

Teismas, įvertinus byloje esančius duomenis apie nuo 2017-01-01 iki 2020-12-31 nustatytus pareiškėjo padarytus 63 kelių eismo taisyklių pažeidimus, sprendžia, jog jie akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas yra linkęs sistemingai daryti administracinius nusižengimus. Atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros ir jo naikinti nėra pagrindo.

Anksčiau buvo minėta, jog Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas, kai policijos įstaiga turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas įvertinęs nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, turėjo teisę panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Dėl ginčijamu sprendimu panaikintos teisės laikyti (nešiotis) ginklus proporcingumo pažymėtina, jog Įstatymo nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Teismo vertinimu pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2017-01-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017).

Pareiškėjas teigia, kad jis yra 3 vaikų tėvas, įmonės vadovas, teikia paramą vaikų ir jaunimo ledo ritulio klubui, paramos ir labdaros fondams ir tai akivaizdžiai patvirtina, kad jis nekelia grėsmės visuotinai pripažintoms vertybėms, yra aktyvus ir socialiai atsakingas asmuo. Teismo vertinimu pareiškėjo visuomeninė ir labdaringa veikla neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų, tame tarpe ir Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir nepašalina už jų nesilaikymą kylančių teisinių pasekmių.

Teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytus pažeidimus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje. Dėl nurodytų priežasčių spręstina, kad faktai apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, padarymo laiką, t. y. vertinant juos kaip visumą, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Taigi, atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo reikalavimus. Skundžiamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.

Atsižvelgiant į anksčiau minėtą, konstatuojama, jog atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto bei 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, yra laikytinas asmeniu, kuris gali kelti grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatymo 40 straipsnis atsakovui suformuluoja imperatyvią prievolę tokiu atveju imtis atitinkamų veiksmų, t. y. priimti sprendimą dėl išduotų leidimų panaikinimo, todėl nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK negalėjo priimti kitokio sprendimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 21-IL-30-21-IL-30-00195-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo ir neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 21R2-(AG2-42/13-2021) neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo J. V. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.