- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- e2A-1417-221/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13070-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Tomas Romeika
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- J. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei J. V. dėl piniginių lėšų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. V. ir E. V.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 4 035,28 Eur be pagrindo gautų lėšų, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos sūnus trečiasis asmuo R. V. ir atsakovė 2007 metais nutraukė santuoką. Ieškovė laikotarpiu nuo 2007 iki 2013 metų į atsakovės sąskaitą pervedė iš viso 4 035,28 Eur. Šią sumą ieškovė pervedė be teisinio pagrindo. Ieškovė, pervesdama lėšas atsakovei, ketino padengti buto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto paskolą, tačiau atsakovė nepripažino šio fakto, jo nepatvirtino ir Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-23111-800/2015, nurodęs, kad mokėjimo paskirtis „papildymas“ nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog įmokos buvo skirtos paskolai dengti. Kauno apylinkės teismui nustačius, jog minėtos lėšos atsakovei buvo pervestos nesant teisinio pagrindo (nesant šalių susitarimo dėl paskolos dengimo), ieškovei iš atsakovės priteistina 4 035,28 Eur suma kaip gauta be teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė teismo netenkinti ieškinio. Atsakovė nurodė, kad, nutraukus santuoką su trečiuoju asmeniu R. V., jis skyrė dukrai trečiajam asmeniui E. V. 200 Lt (57,92 Eur) dydžio išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki dukros pilnametystės. Dukrai sulaukus pilnametystės, trečiasis asmuo R. V. nustojo mokėti dukrai išlaikymą, nors tuo metu ji dar mokėsi mokykloje. Ieškovė savo noru papildomai skyrė anūkės E. V. išlaikymui pinigines sumas, kurias bankiniais pavedimais pervesdavo į atsakovės sąskaitą. Ieškovė dalį lėšų buvo pervedusi ne atsakovei, o atsakovės ir trečiojo asmens dukrai akių operacijai. Aplinkybė, kad Kauno apylinkės teisme išnagrinėtoje byloje Nr. 2-23111-800/2015 konstatuotas faktas, jog 4 614,52 Eur suma pervesta ne tuo pagrindu, kurį nurodė trečiasis asmuo R. V. (paskolai dengti), savaime nereiškia, kad atsakovė gavo šias lėšas be pagrindo ir jai kyla Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnyje nustatyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. V. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė sutinkantis su ieškiniu, teigė, kad ieškovės mokėjimų paskirtis nenustatyta, ieškovės nurodyta mokėjimų paskirtis (dengti paskolą) Kauno apylinkės teismo nebuvo pripažinta, todėl atsakovės iš ieškovės gautos lėšos laikytinos gautomis be teisinio pagrindo ir turi būti grąžintos ieškovei.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. V. atsiliepimu į ieškinį prašė teismo atmesti ieškinį. Atsiliepime ji nurodė, kad yra ieškovės vaikaitė. Trečiajam asmeniui E. V. sulaukus pilnametystės, trečiasis asmuo R. V. nustojo mokėti jai išlaikymą, nuo to laiko ieškovė savo noru papildomai skyrė trečiojo asmens E. V. išlaikymui pinigines sumas, pervesdama jas į atsakovės arba trečiojo asmens E. V. sąskaitą. Ieškovė mokėjo už trečiojo asmens E. V. privačiai lankomas vokiečių, prancūzų kalbų pamokas, kitų dalykų pamokas, rūpinosi kitų jos poreikių užtikrinimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu atmetė ieškinį.
7. Teismas sprendė, kad šioje byloje prejudiciniu faktu turi būti laikoma civilinėje byloje Nr. 2-23111-800/2015 nustatyta aplinkybė, kad V. V. lėšos, pervestos į J. V. sąskaitą 2007–2013 metais, nebuvo skirtos R. V. paskolos daliai dengti, tačiau šis faktas savaime nereiškia, jog V. V. pervedė lėšas be pagrindo, nes šių lėšų pervedimo pagrindas civilinėje byloje Nr. 2-23111-800/2015 nebuvo įrodinėjimo dalykas.
8. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė, pervesdama į atsakovės sąskaitą lėšas, nurodydavo pervedimo paskirtį („sąskaitos papildymas“, „pildymas“, „pildo sąskaitą“), padarė išvadą, jog ieškovė tai darė sąmoningai, suprasdama, kad dalis jos sąskaitoje esančių pinigų bus pervesta į atsakovės sąskaitą, dėl to atsakovės lėšų apimtis šios sąskaitoje padidės, ieškovė, nurodydama, kad pildo sąskaitą, tuo metu manė, jog egzistuoja pagrindas „pildyti“ jos lėšomis būtent atsakovės sąskaitą. Dėl to negalima išvada, kad ieškovės prašomos priteisti lėšos buvo pervestos į atsakovės sąskaitą atsitiktinai, nesant jokių santykių tarp jos ir atsakovės. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovė iki šiol nepripažįsta kitoje byloje nustatyto fakto, kad jos į atsakovės sąskaitą pervestos lėšos nebuvo skirtos R. V. paskolai dengti, neturi teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui. Teismas sprendė, kad, ieškovei nenurodant kito lėšų pervedimo į atsakovės sąskaitą pagrindo ir teigiant, jog lėšos pervestos be pagrindo, atsakovė turi paneigti šias aplinkybes, nurodydama ir įrodydama santykius, dėl kurių tos lėšos buvo pervestos.
9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog iki atsakovės kreipimosi į teismą su ieškiniu R. V. dėl skolos pagal paskolos sutartį priteisimo jos ir R. V. motinos (ieškovės) santykiai buvo geri, ieškovė ir jos atstovė nepaneigė atsakovės ir trečiojo asmens E. V. nurodytų aplinkybių, kad ieškovė net po jos sūnaus R. V. skyrybų su atsakove dažnai lankėsi atsakovės namuose. Teismas sprendė, kad įrodymai apie trečiojo asmens E. V. išsilavinimą ir užsiėmimus patvirtina atsakovės ir trečiojo asmens dėstomą aplinkybę, jog trečiasis asmuo E. V. dar mokydamasi mokykloje aktyviai siekė aukštojo išsilavinimo, žinių, lankydama papildomus užsiėmimus (kompiuterinę akademiją, kalbos kursus). Teismas, pažymėjęs, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kas mokėjo už E. V. papildomus užsiėmimus, tačiau trečiajam asmeniui E. V. nurodžius, kad ji pati tų mokslų neapmokėdavo, už juos mokėjo motina, o 2007–2009 metais E. V. buvo 15–17 metų, padarė išvadą, kad už papildomus E. V. užsiėmimus mokėjo atsakovė, su kuria buvo nustatyta E. V. gyvenamoji vieta po skyrybų su R. V., atsakovė tai darė tomis lėšomis, kurias turėjo savo dispozicijoje (tarp jų buvo ieškovės pervestos lėšos ir trečiojo asmens R. V. lėšos, pervestos tuo metu, kai E. V. buvo nepilnametė, pagal susitarimą, įtvirtintą sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių). Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar atsakovė mokėjo už trečiojo asmens užsiėmimus būtent iš tų lėšų, kurias pervedė ieškovė, esminę reikšmę turi tai, ar atsakovė mokėjo už E. V. užsiėmimus, nes jai mokant už E. V. užsiėmimus, lėšos, iš kurių atsakovė gyveno ir išlaikė E. V., mažėjo, ir jei nebūtų ieškovės pervedamų lėšų, tikėtina, kad E. V. negalėtų papildomai mokytis kalbų ir lankyti kompiuterinius kursus dėl atsakovės lėšų stygiaus.
10. Teismas sutiko su ieškovės atstovės teiginiu, kad liudytojos E. B. parodymai apie tai, jog ieškovė žadėjo materialiai padėti ir E. V., galėtų būti vertinami kaip subjektyvūs ir duoti asmens, turinčio suinteresuotumą bylos baigtimi dėl to, kad ieškovė pareiškė E. B. ieškinį, tačiau teismas pažymėjo, jog net nesiremiant liudytojos E. B. parodymais, byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu susiformavo teismo vidinis įsitikinimas, kad ieškovė, pervesdama į atsakovės sąskaitą lėšas, vykdė ne teisinę, bet prigimtinę prievolę. Teismas laikė įrodytu faktą, kad ieškovė, pildydama atsakovės (savo buvusios marčios) sąskaitą, tokiu būdu vykdė įstatymo nenustatytą prigimtinę prievolę, t. y. prievolę teikti materialinę paramą anūkei ir buvusiai marčiai, jausdama moralinę pareigą padėti šių asmenų šeimai. Teismo nuomone, aplinkybė, kad ieškovė lėšas paramai pervesdavo į atsakovės sąskaitą tuo metu, kai pati anūkė E. V. buvo pilnametė, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog lėšos buvo skirtos E. V. ir atsakovės šeimos paramai, nesant ieškovės teisinės prievolės remti anūkę ar marčią, ieškovė galėjo vykdyti savo prigimtinę prievolę taip, kaip ji to norėjo, tame tarpe galėjo pervesti lėšas ne į E. V., bet į atsakovės sąskaitą, manydama, kad taip yra patogiausia, priimtiniausia ir tinkamiausia.
11. Atsakovei ir trečiajam asmeniui tvirtinant, kad lėšos buvo panaudotos pagal jų paskirtį – E. V. mokslams ir pragyvenimui, esant byloje pateiktiems įrodymams apie E. V. turimus sertifikatus, mokslus universitete, atsakovės sąskaitos išrašus, kurių duomenimis, ji pervesdavo į E. V. sąskaitą šiai būnant pilnametei 2015–2017 metais lėšas nuo 200 Eur iki 600 Eur, ieškovei nenurodant, kad jos lėšos buvo pervestos į atsakovės sąskaitą suklydimo/klaidinimo įtakoje, esant byloje nustatytai aplinkybei, kad ieškovė vykdė prigimtinę prievolę, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas grąžinti atsakovei pervestas lėšas negali būti tenkinamas, nes tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas pažymėjo, kad CK pripažįsta prigimtines prievoles, todėl negalima išvada, jog nėra įstatymo, iš kurio atsirado ieškovės prievolė, o ieškovė, įgyvendindama šią prigimtinę prievolę, veikė teisėtai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Klaidinga teismo išvada dėl prigimtinės prievolės vykdymo. Anyta neturi pareigos išlaikyti buvusią marčią, teismas nepagrindė, kokias moralės nuostatas atitinka piniginių lėšų pervedimas buvusiai marčiai. Tokio pobūdžio „išlaikymas“ yra pernelyg nutolęs nuo prigimtinių prievolių. Be to, teismas nekritiškai vertino faktą, jog trečiasis asmuo E. V. nuo 2007 metų turėjo asmeninę sąskaitą banke, ieškovė 2013 m. birželio 13 d. padarė 2 000 Lt pavedimą į trečiojo asmens E. V. sąskaitą, taigi ieškovei buvo žinoma anūkės sąskaita. Norint teikti išlaikymą trečiajam asmeniui E. V., lėšos būtų pervedamos jai tiesiogiai.
1.2. Padaryta klaidinga išvada dėl pervestų piniginių lėšų paskirties. Ieškovė pildė buvusios marčios sąskaitą siekdama dengti paskolą ir pildė būtent atsakovės, o ne anūkės sąskaitą.
1.3. Klaidingai nurodyta, jog ieškovė dažnai lankėsi pas atsakovę ar netgi pas ją gyvendavo. Nors ieškovė kartais aplankydavo anūkę, tačiau pas atsakovę niekuomet negyveno ir net nenakvojo. Ieškovė pripažino, jog santykiai su marčia ir anūke buvo geri, tačiau buvimas nepiktuose santykiuose savaime nesuponuoja piniginių lėšų perleidimo kaip paramos ar dovanos, kuomet marti tą pačią „paramą“ antrą kartą prisiteisia iš ieškovės sūnaus. Ieškovė nereikalavo grąžinti piniginių lėšų iki 2015 metais vykusio bylos nagrinėjimo, nes ji manė lėšas perdavusi būsto paskolai dengti. Nors ieškovė po trečiojo asmens R. V. ir atsakovės ištuokos 2007 metais į buvusios marčios sąskaitą pervedė 6 035 Lt (1 747 Eur), šios sumos pervedimas sutampa ne tik su išlaikymo trečiajam asmeniui E. V. teikimu, tačiau ir su prievolės dengti paskolą atsiradimo laiku.
1.4. Nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. pavedimai į atsakovės sąskaitą 7 032 Lt (2 036,61 Eur) sumai buvo padaryti trečiajam asmeniui E. V. esant pilnametei, tačiau teismas nepaaiškino, kodėl pilnamečio asmens išlaikymo pareigą traktavo kaip atitenkančią močiutei, kuomet parama teikiama netgi ne jam tiesiogiai, bet per trečiąjį asmenį.
1.5. Nors trečiasis asmuo E. V. į bylą pateikė keletą savo mokslo pasiekimus įrodančių dokumentų, tačiau nebuvo pateikta konkrečių duomenų, kaip ir kam buvo panaudotos ieškovės lėšos.
1.6. Atsakovė pateikė banko sąskaitos išrašą, kad ji pervesdavo lėšas į dukters sąskaitą 2015–2017 metais, tačiau neatkreiptas dėmesys, jog pirmasis pavedimas padarytas 2015 m. lapkričio 3 d., kuomet Kauno apylinkės teisme jau buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-23111-800/2015 ir ieškovė jau buvo pateikusi poziciją apie piniginių lėšų paskirtį, o atsakovė teigė, jog lėšos skirtos jos dukrai. Ši aplinkybė kelia pagrįstas prielaidas dėl šio įrodymo tinkamumo. Pavedimai sąmoningai padaryti proceso metu, siekiant „parodyti“, jog atsakovė išlaiko dukrą iš ieškovės lėšų. Jeigu atsakovė iš tiesų būtų lėšas panaudojusi dukros išlaikymui, ji tai galėtų pagrįsti ankstesnių datų pavedimais (2012–2013 m.).
1.7. Vien aplinkybė, kad trečiasis asmuo E. V., kaip ir dauguma jos amžiaus žmonių, mokėsi, dar nereiškia, jog jai buvo reikalingas papildomas išlaikymas iš močiutės. Be to, kaip paaiškino atsakovė, jos pajamos nurodomu laikotarpiu buvo 4 000 Lt. Atsižvelgiant į ekonominę situaciją šalyje, nurodomu laikotarpiu atsakovės pajamos buvo didelės ir jų turėjo pakakti dukros išlaikymui. Jei pajamų nepakako, sulaukusi pilnametystės E. V. išlaikymą turėjo prisiteisti iš tėvo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Atsakovės ir trečiojo asmens R. V. santuoka buvo nutraukta bendru sutuoktinių sutikimu atsakovės iniciatyva, abi šalys sutiko dėl išlaikymo nepilnametei dukrai dydžio. Jei išlaikymas būtų buvęs per mažas, atsakovė turėjo kreiptis į teismą ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo.
1.8. Nepagrįstai spręsta, jog nesvarbu, iš kurių lėšų atsakovė mokėjo už trečiojo asmens E. V. išlaikymą. Atsakovės pajamos sudarė apie 4 000 Lt, todėl ji turėjo galimybę pati išlaikyti dukrą ir mokėti už jos lankomus kursus. Egzistuoja tikimybė, jog ieškovės pervestos lėšos buvo panaudotos ir kitoms atsakovės reikmėms (galbūt ir paskolai dengti).
1.9. Laikant, jog ieškovė dovanojo anūkei pinigines lėšas dalimis, iš viso jai padovanota 4 035,28 Eur (13 933,01 Lt), todėl sutartis turėjo būti rašytinės formos. Vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, įrodinėdama, jog ieškovės pervestas lėšas ji gavo kaip dovaną, atsakovė neturėjo teisės remtis liudytojų ar kitų asmenų parodymais. Pateikdama vien duomenis apie dukters mokymąsi, atsakovė neįrodė lėšų panaudojimo išimtinai dukrai, be to, neįrodė, kad ieškovė turėjo valią pervesti lėšas būtent jos dukros išlaikymui. Ieškovės valia pervesti anūkei lėšas negalėjo būti pagrįsta vien bylos baigtimi suinteresuotų asmenų – atsakovės ir jos dukters – parodymais.
1.10. Nepagrįstai spręsta, kad įrodyta pavedimų paskirtis. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis vien suinteresuotų bylos baigtimi asmenų paaiškinimais. Ieškovė, atlikdama pavedimus, neįrašė pavedimų paskirties „dovana anūkei“ ir pan., todėl, jeigu reikšmė „paskolai dengti“ nėra įrodyta, kodėl, pažeidžiant šalių lygiateisiškumą, paskirtis „dovana anūkei“ ar „išlaikymas anūkei“ yra laikoma įrodyta.
1.11. Palankiau buvo vertinami atsakovės ir trečiojo asmens E. V. paaiškinimai ir dėl to padarytos neteisėtos išvados. Įrodymai teismo proceso metu turi būti vertinami nesuteikiant nė vienai iš proceso šalių pranašumo.
1.12. Neargumentuota, kodėl nepagrįsto praturtėjimo normų taikymo sąlygos negali būti taikomos ginčo santykiui. Šalys nesudarė susitarimo dėl pinigų perdavimo atsakovei, lėšos nebuvo pervestos įstatymo pagrindu, ieškovė, pervesdama lėšas, neatliko teisę pažeidžiančių veiksmų, ji nebegali atgauti lėšų kitu būdu, veiksmai buvo atlikti ieškovės rizika. Ieškovės elgesys savo buvusiai marčiai neatitiko jokių geros moralės normų. Trečiasis asmuo E. V. apie penkerius metus visiškai nebendrauja su močiute, jai nepaskambina.
Atsiliepimas
13. Atsakovė ir trečiasis asmuo E. V. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose teigiama, kad pinigai, kuriuos ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą ir į asmeninę trečiojo asmens E. V. sąskaitą, buvo pervesti gera valia ir buvo skirti padėti trečiajam asmeniui E. V. be tėvo R. V. pagalbos tęsti mokslus mokykloje, o po to ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete, t. y. jos poreikių užtikrinimui, todėl yra auka (parama ar labdara), o ne be teisinio pagrindo įgytas turtas, kaip teigia ieškovė.
14. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
16. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. V. ir R. V. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Kauno rajono apylinkės teismo spendimu civilinėje byloje Nr. 2-689-97/2007. Šiuo teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių J. V. ir R. V. susitarė, kad po santuokos nutraukimo jų dukra E. V. lieka gyventi su motina, o tėvas įsipareigojo teikti išlaikymą po 200 Lt (57,92 Eur) į mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukros pilnametystės. Sutartyje pareiškėjai aptarė turto ir prievolių padalijimo klausimus, t. y. sutarė, kad gyvenamasis namas, žemės sklypas ir kitas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) atitenka R. V., o butas su rūsiu (duomenys neskelbtini) – J. V.; būsto paskolą AB SAMPO bankui grąžins ir mokės palūkanas lygiomis dalimis.
18. Ieškovė V. V. yra atsakovės J. V. ir trečiojo asmens R. V. dukros (trečiojo asmens byloje) E. V. senelė. Ji nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. pervedė į atsakovės sąskaitą 13 933 Lt (4 035,28 Eur).
19. J. V. 2014 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui R. V. dėl skolos pagal paskolos sutartį su AB SAMPO banku priteisimo. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-23111-800/2015 ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo R. V. ieškovei J. V. 8 662,53 Eur skolos pagal paskolos sutartį Nr. BREK0125030561, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Sprendimas įsiteisėjo Kauno apygardos teismui palikus jį nepakeistą 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-907-601/2016. Teismai atmetė R. V. argumentus, kad jo motina pervedė J. V. 4 614,52 Eur paskolai dengti.
20. 2016 m. birželio 23 d. V. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J. V., prašydama priteisti 4 035,28 Eur kaip be pagrindo gautas lėšas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad lėšas atsakovei ieškovė pervedė įgyvendindama prigimtinę prievolę teikti paramą anūkei ir marčiai. Su sprendimu nesutinka ieškovė, tvirtindama, kad atsakovė lėšas gavo be teisėto pagrindo, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir vertino įrodymus.
Dėl be pagrindo įgytų lėšų
21. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas.
22. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis. Šis turto išreikalavimo institutas taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011; kt.).
23. Negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas. Prievolės įvykdymas, kai įvykdoma prigimtinė prievolė (pvz., tėvai teikė išlaikymą savo pilnamečiams vaikams, kurių pagal įstatymą neprivalėjo išlaikyti, išlaikymas teiktas posūniui ar podukrai, pilnamečiams broliui ar seseriai ir pan.), atitinka geros moralės nuostatas. Taip perduoto turto išreikalavimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Tuo tarpu negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu.
24. Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 straipsnio 3 dalis).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąlyga, jog asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, reiškia, kad turto įgijimo negalima pateisinti konkrečiu teisės aktu ar sandoriu. Šioje byloje apeliantė turėjo įrodyti, kad atsakovė be teisinio pagrindo gavo 4 035,28 Eur, šiai neginčijant pinigų gavimo fakto, bet teigiant, jog pinigai perduoti neatlygintinai, esant tam tikroms aplinkybėms, t. y. prisidedant prie apeliantės anūkės išlaikymo.
26. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji vykdė prigimtinę prievolę. Jos teigimu, anyta neturi pareigos išlaikyti buvusios marčios; tokio pobūdžio išlaikymas pernelyg nutolęs nuo prigimtinių prievolių; norėdama teikti paramą anūkei, lėšas būtų pervedusi į jos sąskaitą.
27. Nesutiktina su apeliante, kad tai buvo buvusios marčios išlaikymas. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, remdamasis atsakovės J. V., trečiojo asmens E. V. paaiškinimais, rašytiniais byloje esančiais įrodymais, konstatavo, jog lėšos atsakovės (buvusios marčios) naudai buvo pervestos ieškovės vykdant prigimtinę normą remti siekiančią aukštojo mokslo pilnametę apeliantės anūkę, padedant buvusiai marčiai teikti paramą jos ir apeliantės sūnaus dukrai, studijuojančiai aukštojoje mokykloje. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės sūnus, buvęs atsakovės vyras, sulaukus dukrai pilnametystės (tuo metu ji dar mokėsi mokykloje), jai paramos neteikė. Pažymėtina, kad prigimtinė prievolė yra tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia, jog atsirastų teisinė prievolė. Prigimtinės prievolės požymis yra tas, kad, skirtingai nei teisinių prievolių, prigimtinių prievolių įvykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Teisėjų kolegijos vertinimu, paramos teikimas anūkei nelaikytinas pernelyg nutolusiu nuo prigimtinių prievolių.
28. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nekritiškai vertino faktą, kad lėšos buvo pervestos ne į trečiojo asmens (anūkės), bet į atsakovės sąskaitą, nors anūkė banke turėjo asmeninę sąskaitą. Teigia, kad apylinkės teismas padarė klaidingą išvadą dėl piniginių lėšų paskirties. Nurodo, kad atsakovės sąskaitą pildė siekdama dengti paskolą. Su tokiais argumentais nesutiktina. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog V. V. J. V. lėšos pervestos ne paskolai dengti, konstatuota Kauno apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-23111-800/2015. Atkreiptinas dėmesys, jog pati apeliantė (ieškovė) ieškinyje nurodžiusi, kad minėtas sprendimas turi prejudicinę galią. Todėl atmestini visi apeliantės argumentai apie pinigų pervedimą dengti paskolai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant apeliantės teisinei prievolei remti anūkę ar marčią, ji galėjo vykdyti savo prigimtinę prievolę taip, kaip ji to norėjo, taigi galėjo pervesti lėšas ne į anūkės E. V., bet į jos mamos, J. V. sąskaitą, manydama, kad taip yra patogiausia, priimtiniausia ir tinkamiausia.
29. Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. atliktą lėšų pervedimą į atsakovės sąskaitą (2 036,61 Eur) traktavo kaip ieškovės pareigą išlaikyti pilnametę anūkę. Kaip matyti iš priimto sprendimo, pirmosios instancijos teismas kaip tik pripažino, jog ieškovė po atsakovės ir trečiojo asmens (ieškovės sūnaus) skyrybų neturėjo teisinės pareigos išlaikyti ir teikti paramą buvusiai marčiai ir anūkei, tačiau iš įrodymų visumos sprendė, kad ieškovė (apeliantė), jausdama moralinę pareigą, vykdė prigimtinę prievolę, nenustatytą įstatymo, prisidėti prie anūkės ir buvusios marčios išlaikymo ir tuo tikslu buvo pervestos piniginės lėšos.
30. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismu, jog tai, kad ieškovė lėšas pervesdavo į atsakovės sąskaitą tuo metu, kai anūkė E. V. buvo pilnametė, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog lėšos buvo skirtos šeimos paramai. Apeliantės teigimu, byloje nėra pateikta atsakovės sąskaitų išrašų už 2012–2013 metus, kuo, pasak apeliantės, atsakovė galėtų pagrįsti lėšų panaudojimą dukros interesais. Byloje neginčytinai nustatyta, kad E. V. įgijo ne tik pagrindinį, aukštąjį universitetinį išsilavinimą, bet lankė papildomus apmokamus kursus. Kadangi E. V. mokėsi, pati už papildomus užsiėmimus nemokėjo, todėl, akivaizdu, kad už tai mokėjo atsakovė. Ar tai buvo padaryta iš apeliantės pervestų pinigų, ar iš atsakovės lėšų, teisėjų kolegijos nuomone, reikšmės neturi. Svarbu, kad lėšos buvo skirtos trečiojo asmens E. V. ugdymui.
31. Apeliantė nurodo, kad atsakovės pajamos sudarė apie 4 000 Lt, todėl ji turėjo galimybę sumokėti ir už dukros lankomus kursus. Sutiktina, kad atsakovės pajamos buvo nemažos, tačiau tai nereiškia, kad senelė negali gera valia prisidėti prie anūkės išlaikymo. Nesutiktina su apeliante, kad, laikant, jog anūkei buvo padovanota 4 035,28 Eur, turėjo būti sudaryta rašytinė sutartis ir dėl to negalima remtis liudytojų parodymais. Minėta suma pervesta per 11 kartų (2007 metais – 2 kartus, 2012 metais – 7 kartus, 2013 metais – 2 kartus), nė karto suma neviršijo 1 500 Eur (CK 6.469 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju kita apeliantės anūkė E. B., teisme apklausta kaip liudytoja, nurodė aplinkybes apie apeliantės norą suteikti materialinę paramą visoms trims anūkėms.
32. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje įrodyta pavedimų paskirtis, nes ji paskirtyje nenurodžiusi, kad tai dovana anūkei. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad, pervesdama pinigus, apeliantė kaip paskirtį nurodė sąskaitos papildymą, o ne dovaną ar išlaikymą anūkei, laikytina jos veiksmais, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 straipsnio 3 dalis).
33. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini ir patikimi. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų.
34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju bylą nagrinėjęs teismas, laikydamasis pirmiau nurodytų įrodinėjimo taisyklių, nustatė esmines bylos aplinkybes ir teisingai pripažino, jog apeliantės veiksmai, šiai perduodant pinigus atsakovei, atitinka geros moralės nuostatas ir nepagrįsto praturtėjimo institutas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Tai, kad teismas vertino įrodymus ne taip, kaip tikėjosi apeliantė, nereiškia, jog įrodymai buvo vertinti netinkamai.
35. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliantės argumentų kaip teisiškai nereikšmingų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
36. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
37. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas atsakovės ir trečiojo asmens prašymas priteisti turėtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovė ir trečiasis asmuo advokatui sumokėjo po 150 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
Nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei J. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 150 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš apeliantės V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui E. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 150 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.