Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Iv-1578-629/2010

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-06-19
Bylos Nr.: Iv-1578-629/2010
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00743-2010-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Milda Vainienė
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Jonavos rajono apylinkės teismui
Pareiškėjas: L. D., B. B., J. B., R. Š., L. T., V. P., Ž. B.

Kategorijos

1.2Aplinkos apsauga

Administracinė byla Nr. I-1578-629/2010(Proceso Nr. 3-61-3-00743-2010-0)Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 38 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Virginijui Varnaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų L. D., B. B., J. B., R. Š., L. T., V. P., Ž. B. patikslintus skundus atsakovams Jonavos rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio ir jo priedų dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai L.D., B. B., J. B., R. Š., L. T., V. P., Ž.B. (toliau – ir pareiškėjai) su patikslintais skundais (III tomas, b.l.3-4, 10-11, 15-16, 22-23, 32-34) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovų – Jonavos rajono apylinkės teismo bei Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. nesumokėto darbo užmokesčio ir jo priedų dalį pareiškėjams:

Šalies argumentai

1. J. B. - 13650,51 Lt;

2. L.D. - 10977,09 Lt;

3. B.B. - 13320,04 Lt;

4. R.Š. – 5386,31 Lt (už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d.)

Šalies argumentai

5. L.T.– 10190,28 Lt;

6. V. P. – 9418,99 Lt;

7. Ž. B. – neišmokėto pagrindinio atlyginimo ir jo priedų dalį - 15684,05 už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2008 m. sausio 31 d., bei delspinigius - 7613,04 Lt, viso 23297,05 Lt

Pareiškėjai patikslintuose skunde (III tomas, b.l.3-4, 10-11, 15-16, 22-23) nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniu turi teisę reikalauti jiems priklausančios darbo užmokesčio dalies ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjai į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2008 m. kovo 26 d., todėl prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. imtinai.

Skunduose nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir Lietuvos Respublikos teismų (toliau – Teismų) įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.

Dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas teisėjo darbo užmokestis, pareiškėjai patikslintuose skunduose vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kurioje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais. DK 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas yra imperatyvus. DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Sprendžiant DK 298 straipsnio taikymo klausimą šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų minėtoje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009.

Šalies argumentai

Pareiškėja Ž. B. patikslintame skunde (III tomas, b.l.32-34) papildomai nurodė, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartyje nurodė, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio - 115,00 Lt netaikymas teisėjams negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas, tačiau atkreipė dėmesį į Europos Bendrijos sutarties 141 straipsnį ir 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvos 75/117/EEB 1 straipsnį ir pažymėjo, kad tiek Europos Bendrijos teisės dokumentai, tiek nacionalinė teisė draudžia bet kokią diskriminaciją įvairiais aspektais. Nei vienoje teismo nutartyje analogiškose byloje nėra nurodyta, kokiu įstatyminiu pagrindu šios normos nėra taikomos teisėjams. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Be to, nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga nagrinėjamai bylai. Pagerėjus šalies ekonominei ir finansinei padėčiai atsakovai nuo 2004 m. sausio 1 d. privalėjo taikyti nustatyto dydžio bazinei mėnesiniai algai (toliau – ir BMA) - 115,00 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. - 128,00 Lt. Juo labiau, kad Finansų ministerija kasmet po 2001 m. liepos 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo planavo atitinkamas išlaidas teisėjų atlyginimams, o Seimas, kasmet tvirtindamas biudžetą, numatė ir sankcionavo tokias išlaidas. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, atsakovai privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą (jo kintamą, priklausomai nuo darbo stažo trukmės, dalį), nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2 priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Tokiu būdu atsakovai (pareiškėjos skaičiavimu) jai neišmokėjo 15684,05 Lt. Pareiškėja nurodė, kad vadovaujantis 2008 m. sausio 24 d. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ Nr. A1-29 ir 1996 m. vasario 20 d. LR Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo Nr. I-1214 nuostatomis jai iš atsakovų priteistini delspinigiai už 1340 dienų (dienų skaičių imant nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. vasario 8 d., kas sudaro: 7613,04 Lt (15684,05 x 809 d. x 0,06%). Todėl iš viso prašo iš atsakovų priteisti 23297,05 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Jonavos rajono apylinkės teismas atsiliepime (III tomas, b.l.49-50) į pareiškėjų L. D., B.B., J. B., R. Š., L. T., V. P., Ž. B. patikslintus skundus dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo nurodė, kad iš esmės palaiko savo ankstesniuose atsiliepimuose išdėstytus motyvus, o dėl prašomų priteisti sumų palieka spręsti teismo nuožiūra ir prašo pareiškėjų patikslintus skundus dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo patenkinti iš dalies bei priteisti pareiškėjams R. Š., J. B., B. B., L. D., L.T., Ž. B. ir V. P. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokestį Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nustatytais terminais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 nustatyta tvarka, pareiškėjų patikslintus skundus dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovo Jonavos rajono apylinkės teismo atžvilgiu atmesti.

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (III tomas, b.l. 58-60) į pareiškėjų patikslintus skundus nurodo, kad su patikslintais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpį, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro trys paskutiniai metai, t.y. nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga neišnyks tol, kol nebus deramai įvykdyta. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas minėtą įstatymą bei Teisėjų atlyginimo įstatymą. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 194, kuriuo buvo patvirtintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies apmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas. Šis nutarimas įsigaliojo 2009 m. kovo 29 d. Vadovaujantis minėtu įstatymu ir jį lydinčiais poįstatyminiais aktais, pareiškėjams kaip ir visiems kitiems teisėjams, 2009 metais buvo išmokėta dalis nesumokėto darbo užmokesčio (šią aplinkybę nurodo ir patys pareiškėjai). Kadangi Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas yra vykdomas, mano, kad kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis būtent įstatymo normomis. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Įstatymas nenumato jokių išimčių ir turi būti taikomas visiems asmenims vienodai. Tuo tarpu teismo sprendimas konkrečioje byloje yra individualaus taikymo, todėl nelogiška ir neteisinga bendro pobūdžio įstatymo normas paneigti individualiais teismo sprendimais.

Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas R. Š. prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ne už tris paskutinius metus, tačiau už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d., tačiau įvertinus Darbo kodekso 298 straipsnio turinį bei teismų praktiką, akivaizdu, kad sprendžiant klausimą dėl reikalavimo už kitą kalendorinį laikotarpį Darbo kodekso 298 straipsnis negali būti taikomas pakartotinai. Priešingu atveju būtų sukuriama taisyklė, skatinanti asmenis bylinėtis reiškiant reikalavimus po kelis kartus, inicijuojant atskirus teisminius procesus, nors iš pačios teisės normos turinio akivaizdu, kad numatyta vienkartinio taikymo taisyklė. R. Š. nesumokėta darbo užmokesčio dalis už trejus metus bus grąžinta pagal įstatymą (dalis sumos jau buvo išmokėta), todėl patenkinus jo reikalavimus bendras laikotarpis sudarytų jau nebe tris metus, o tris metus ir 7 mėnesius, todėl būtų pažeista minėta Darbo kodekso norma. Jo padėtis taptų geresnė nei visų kitų teisėjų, t.y. jam būtų nustatytas kitoks atlyginimas nei tos pačios teismų sistemos ir tos paties grandies teismo teisėjams, tuo pačiu ir pareiškėjams šioje byloje. Tokia situacija būtų nelogiška, neteisėta ir antikonstitucinė.

Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovu šioje byloje yra patraukta ne tik Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bet ir Teisingumo ministerija kaip savarankiškas juridinis asmuo, tačiau Teisingumo ministerijai jokie reikalavimai nėra reiškiami. Kadangi galutinis sprendimas šioje byloje neturės įtakos Teisingumo ministerijos kaip institucijos teisėms ar pareigoms, mano, kad Teisingumo ministerija šalintina iš proceso.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai. Gauti pareiškėjų L.T., R. Š., J. B., L. D., V. P., B. B. prašymai (III tomas, b.l.65,67-68) bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, o pareiškėja Ž. B. – prašė bylos nagrinėjimą atidėti (III tomas, b.l.68).

Atsakovo Jonavos rajono apylinkės teismo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos.

Atsiliepimas

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės - Teisingumo ministerijos - atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į patikslintus skundus išdėstytus motyvus pilnai, papildomai paaiškino, kad visuotinai žinoma aplinkybė ir pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad jiems dalis nesumokėto darbo užmokesčio buvo išmokėta 2009 m., todėl išmokėta suma padengia bent jau iš dalies ir laikotarpį, už kurį pareiškėjai prašo priteisti darbo užmokestį šioje byloje. Nurodo, kad išmokėtos piniginės sumos, jei teismas tenkintų pareiškėjų prašymą, turėtų būti atimtos iš reikalaujamų priteisti sumų. Dėl Ž. B. reikalavimo priteisti delspinigius nurodė, kad šiuo atveju yra ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog delspinigiai nėra priteisiami, nes skiriasi darbdavys ir teisėjams atlyginimą sumokantis asmuo, nes šiuo atveju darbdavys yra valstybė, o atlyginimo mokėtojas – teismas. Nurodė, kad pareiškėjams buvo sumokėta tiek, kiek jiems priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi ginčas yra kilęs ne dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kuris teisėjams iš esmės priklausytų, bet dėl pačios darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, todėl delspinigiai neturėtų būti skaičiuojami. Pažymėjo, kad pareiškėja Ž. B. reikalauja padidintos mėnesinės bazinės algos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs, kad tai nėra tinkamas reikalavimas. Taip pat prašo, kad jei teismo sprendimas būtų priimtas pareiškėjų naudai, kaip ir visose tokio pobūdžio bylos, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Tokia praktika yra taikoma, todėl mano, kad nėra priežasties, kodėl ji nebūtų taikoma šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad 2008 m. kovo 26 d. pareiškėjai R. Š., L. T., Ž. B., L. D., J. B., V. P. ir B. B. prašymu ir patikslintu prašymu (I tomas,b.l. 2?9, 77?87) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:

priteisti R. Š. 55 429,86 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2008 m. gegužės 31 d.), 55 429,86 Lt delspinigių, procesines palūkanas, įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. kovo 1 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą (BMA) ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;priteisti L. T. 44 837,03 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2008 m. balandžio 30 d.), 20 347,59 Lt delspinigių (už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2008 m. liepos 14 d.), procesines palūkanas, įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. liepos 14 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;priteisti L. D. 38 245,76 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 4 d. iki 2008 m. balandžio 30 d.), 13 536,06 Lt delspinigių (už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 4 d. iki 2008 m. liepos 14 d.), procesines palūkanas bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. liepos 14 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;priteisti J. B. 61 285,29 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d.), 38 899,04 Lt delspinigių, procesines palūkanas, bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. gegužės 31 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;priteisti V. P. 29 863,87 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.), 17 344,94 Lt delspinigių, procesines palūkanas bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. gegužės 31 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;priteisti B. B. 630 331,33 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 31d. iki 2008 m. balandžio 30 d.), 44 627,67 Lt delspinigių (už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 31d. iki 2008 m. liepos 14 d.), procesines palūkanas, bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. liepos 14 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;priteisti Ž. B. 45 685,30 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2008 m. sausio 31 d.), 18 059,43 Lt delspinigių (už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2008 m. liepos 14 d.) ir procesines palūkanas, bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. liepos 14 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos.

Pareiškėjai nurodė, kad bylai aktualiu laikotarpiu jie dirbo teisėjais Jonavos rajono apylinkės teisme. Atlyginimo mokėjimas yra atsakovų pareiga pareiškėjams, kurią atsakovai vykdo netinkamai, neteisingai apskaičiuodami pareiškėjams mokamo atlyginimo dydį.

Atsiliepimais (I tomas,b.l.40?41,192?194) į skundą ir patikslintą skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė pareiškėjų prašymus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo) nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. - 2006 m.). Tačiau Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 m. nedidinamas) pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, Teismų taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84 ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207 Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai. Nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau faktiškai teisėjams atlyginimai buvo skaičiuojami vadovaujantis šiais nutarimais. Metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Todėl teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo BMA. Pareiškėjų teiginys, kad nesant įstatyminio reguliavimo teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Nutarimo Nr. 666 koeficientus, yra nepagrįstas. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal Įstatymą), teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto atlyginimo. Metodikos 3.1 punktas nustato kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas. Metodikos 5 punkte išaiškinta, kad, jei pasibaigus Įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), pagal Įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus turi būti mokamas skirtumas tarp Įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Todėl teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Nutarimą Nr. 666, o pagal Metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Nutarimą Nr. 666. Todėl ir teismams nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir prašo jį taikyti. Pareiškėjai reikalavimą priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį grindžia 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo apylinkių teisėjams buvo sumažintas 10 % priedas prie atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnis numato atvejus, kada ieškinio senatis netaikoma: 3 punktas numato, kad senatis netaikytina ir kitais atvejais, tačiau tik tuomet, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme, todėl šiam reikalavimui ieškinio senatis turėtų būti taikoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje nurodė, kad bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti apie galimybę taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuluotą praktiką dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad nesant Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I4-10-02 konstatavo, kad Įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas. Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalis (Įsakymo priėmimo dieną galiojanti redakcija), bei šiuo metu galiojanti įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui yra paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjai, būdami kvalifikuoti teisininkai, turėjo žinoti apie jų atlyginimą reguliuojančius teisės aktus. Nepripažinus Įsakymo neteisėtu, nėra pagrindo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų reikalavimus. Pareiškėjams atlyginimas mokėtas pagal galiojančius ir nenuginčytus teisės aktus, be to, kaip nurodo pareiškėjai, 40 proc. priedas, nustatytas Įsakymu ir taikytas iki teisėjų atlyginimai bus sureguliuoti įstatymu, skaičiuojamas ir mokamas iki šiol. Administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl susijusių su darbu išmokų priteisimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose A5-264/2003, A12-219/2004), senaties terminą sieja su Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktą, kurio pagrindu buvo priskaičiuotas susijusios dėl darbo išmokos (Konstitucinio Teismo sprendimas negalioja atgal). Pažymi, kad ši byla yra skirtinga tuo, kad pareiškėjai grindžia savo reikalavimą Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas ir negali būti konstatuotas šioje byloje, nurodo atsakovu Vyriausybę, su kuria pareiškėjų nesieja jokie tarnybiniai santykiai ir prašo nepriemokos už visą dirbtą teisėju laikotarpį, todėl termino pradžia šiuo atveju skaičiuotina nuo pareiškėjo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento. Ieškinio senaties termino institutas įpareigoja pareiškėjus imtis priemonių ginant savo pažeistas teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje pažymėjo, kad „asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs.” Ši naujai suformuluota taisyklė yra išimtis, ir aiškinti jos plečiamai negalima. Iš nutarties teksto darytina vienareikšmė išvada, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimais (I tomas, b.l.44?46,149?150) atsakovas Jonavos rajono apylinkės teismas prašo pareiškėjų 2008 m. kovo 13 d. prašymą patenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjams R. Š., J. B. ir B.B. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokestį ir priedus, skaičiuojant nuo 2004 m. gegužės 1 d., o kitiems pareiškėjams – nuo jų darbo Jonavos rajono apylinkės teisme pradžios, delspinigius ir palūkanas; pareiškėjų 2008 m. kovo 13 d. prašymą dėl darbo užmokesčio dalies ir priedų priteisimo atsakovo Jonavos rajono apylinkės teismo atžvilgiu atmesti.

Nurodo, kad sutinka su pareiškėjų argumentais, išdėstytais jų 2008 m. kovo 13 d. prašyme dėl darbo užmokesčio dalies ir priedų priteisimo. Pareiškėjų reikalavimas teisėtas, tačiau pareiškėjai nesumokėto darbo užmokesčio dalį ir priedus prašo priteisti nuo 2004 m. balandžio 1 d., nors 2003 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1604 „Dėl mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ 115 Lt bazinė mėnesinė alga buvo patvirtinta tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis, priedai bei delspinigiai, turėtų būti atitinkamai sumažinti. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai nesumokėto darbo užmokesčio ir priedų dalį, delspinigius ir procesines palūkanas prašo priteisti tik iš atsakovų Jonavos rajono apylinkės teismo ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, nors atsakovu yra nurodę ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kuriai pareiškėjai nėra pareiškę jokių reikalavimų. Pareiškėjai nurodė, jog: „Atlyginimo mokėjimas yra atsakovų pareiga pareiškėjams, kurią atsakovai vykdo netinkamai, neteisingai apskaičiuodami pareiškėjams mokamo atlyginimo dydį.“ Tačiau atsižvelgiant į pareiškėjų prašymo formuluotes, galima teigti, jog pareiškėjai patys pripažįsta, kad atsakovas Jonavos rajono apylinkės teismas atlyginimus jiems neteisingai mokėjo valstybės įpareigojimu ir jos pritarimu. Tai nebuvo savavališki, aukštesnėms valstybės institucijoms nežinomi ar jų nurodymams prieštaraujantys atsakovo veiksmai. Kadangi Jonavos rajono apylinkės teismas yra biudžetinė įstaiga, tai jos funkcijų vykdymui, o taip pat ir darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimui, lėšos yra gaunamos iš valstybės biudžeto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 7 straipsniu, biudžetinės įstaigos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, atsižvelgiant į tai, kas yra steigėjas, pagal asignavimų valdytojų patvirtintas sąmatas, laikantis Finansų ministerijos nustatytų finansavimo taisyklių ir iždo procedūrų. Valstybės biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, o konkrečias lėšas, sudarančias darbo užmokesčio fondą, Jonavos rajono apylinkės teismui paskiria asignavimų valdytojas. Asignavimų sumos išlaidoms, iš jų - darbo užmokesčiui, yra maksimalios, todėl Jonavos rajono apylinkės teismas, kaip teisingai nurodė pareiškėjai, buvo įpareigotas pareiškėjams mokėti tokio dydžio atlyginimą, kurį apskaičiavus buvo skirtos darbo užmokesčio fondo lėšos. Atsakovas nebūtų galėjęs pareiškėjams mokėti teisingai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir priedų, nes tam nebuvo skirtos lėšos iš valstybės biudžeto. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimas priteisti darbo užmokesčio ir priedų dalį, delspinigius ir palūkanas iš Jonavos rajono apylinkės teismo yra nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 13 d. sprendimu (II tomas, b.l. 138?149) skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės: R. Š. – 23 830,71 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; L. T. - 25 026,97 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; L.D. – 19 881,93 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; J. B. – 28 034,91 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; V. P. – 19 856,88 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; B. B. – 21 456,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; Ž. B. – 20 660,75 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Nurodė, kad sprendimo vykdymo procese iš priteistų sumų nustatyta tvarka turi būti išskaičiuoti mokesčiai. Kitą skundo dalį atmetė.

Nurodė, kad Vyriausybė, vadovaudamasi 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo 23 ir 27 straipsnių nuostatomis, 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666, kuriuo buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybiniai atlyginimai, teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką. Nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr. VIII-1904, kurio 3 straipsnis numatė, kad apylinkės teismų teisėjų atlyginimą sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus. Šio įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientus ir ji apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš Vyriausybės patvirtintos MMA. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 ir 6 straipsniai numatė priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus po 3 procentus pareiginės algos už kiekvienus trejus ištarnautus metus bei vienkartinę priemoką. 7 straipsnis numatė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įgyvendinimo tvarką ir pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijai. Taip pat pripažinta, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą prieštarauja Konstitucijai. Nuo 2001 m. liepos 12 d. minėtos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo normos negali būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Pagal teisėjų atlyginimo apskaičiavimo metodiką, kuriai pritarė Teismų taryba 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207, apylinkės teismo teisėjams darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Nutarimą Nr. 666, Įsakymą Nr. 370 ir Įstatymą. Gautas atlyginimų skirtumas pridedamas prie algos, paskaičiuotos pagal Įstatymą. Minėta metodika nėra norminis aktas, nustatantis teisėjų atlyginimų dydį, jo skaičiavimo tvarką. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Nesant kito įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami pagal Nutarimo Nr. 666 pirmame priede įtvirtintus koeficientus. Nustatytas koeficientas dauginamas iš bazinės mėnesinės algos, o ne iš nutarime nurodyto pastovaus dydžio. Didėjant baziniam dydžiui, turi didėti ir teisėjų pareiginė alga. Atitinkamai turi padidėti ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kuria turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjams iki šiol skaičiuojama alga pagal šį Vyriausybės nutarimą, kuriame nenurodytas bazinės mėnesinės algos dydis. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Teisėjų atlyginimai skaičiuojami taikant Nutarimo Nr. 666 pirmame priede įtvirtintus koeficientus, kurie dauginami iš bazinės mėnesinės algos. Bazinės mėnesinės algos dydį nustato Vyriausybė. Nutarimu Nr. 382 nuo 1998 balandžio 1 d. nurodytai darbuotojų kategorijai patvirtinta 105 litų bazinė mėnesinė alga. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidino bazinę mėnesinę algą iki 115 litų, o nuo 2008 m. sausio 1 d. bazinės mėnesinės algos dydis yra 128 Lt (Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1023). Norminiai aktai, nenumato išlygų, kad teisėjams taikoma BMA, nustatyta Nutarimu Nr. 382 (koeficientas 105) ir kad koeficientas negali didėti. Iš esmės atlyginimų pareiškėjams nedidinimas netaikant kintamo BMA dydžio, reiškia atlyginimų mažinimą. Teismas pažymėjo, kad pažeidimas yra tęstinis (CK 1.127 straipsnis) ir vertino, kad senaties terminas nepraleistas. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo Vidmanto Paurio patikslinto skundo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad prašoma priteisti atlyginimo skirtumą nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., tačiau iš patikslinto skundo turinio matyti, kad V. P. siekia prisiteisti atlyginimo skirtumą, susidariusį iki 2008 m. gegužės 31 d. Teismas patikslinto skundo rezoliucinėje dalyje nurodomą datą vertino kaip rašymo apsirikimą ir pareiškėjui priteisė atlyginimo skirtumą iki 2008 m. gegužės 31 d. – pagal tikrą pareiškėjo valią, suformuluotą patikslintame skunde. Tokią pareiškėjo valią patvirtina ir 2008 m. birželio 3 d. buhalterinė pažyma, kurioje atlyginimo skirtumas apskaičiuotas iki 2008 m. gegužės mėnesio įskaitytinai. Nurodė, kad Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje, apibrėžiančiame įstatymo paskirtį, nustatoma, kad šio įstatymo paskirtis – grąžinti teisėjams nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų nesumokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio dalį, kurią sudaro per šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1991 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Minėtu įstatymu nespręstas klausimas dėl atlyginimų skirtumo, susidariusio netinkamai taikant BMA, grąžinimo. Iš Jonavos rajono apylinkės teismo įsiskolinimas negali būti priteistas, nes teismo kaltės dėl nepilnų atlyginimų mokėjimo pareiškėjams nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I4-10-02 konstatavo, kad Įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas. Skundas (prašymas) administraciniam teismui yra paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalis (įsakymo priėmimo dieną galiojanti redakcija) bei šiuo metu galiojanti įstatymo 33 straipsnio 1 dalies redakcija). Teismas atmetė pareiškėjų skundo dalį dėl įpareigojimo skaičiuoti ir mokėti pareiškėjams teisėjų atlyginimą taikant kintamą BMA ir 50 proc. atlyginimo priedą. Pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 6 d. Seimas priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymą, kuriuo nustatė teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką. Pažymėjo, kad palūkanos pagal CK 6.210 straipsnį gali būti taikomos esant civilinėms piniginėms prievolėms, nes CK 6.210 straipsnis yra CK XVII skyriuje, reglamentuojančiame sutarčių nevykdymo civilines teisines pasekmes, o byloje nagrinėjami santykiai, kylantys iš tarnybos. Taip pat atmetė pareiškėjų reikalavimus priteisti delspinigius, nes pagal 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą delspinigiai gali būti priteisti esant kaltei. Be to, teisės aktai nenumato galimybės delspinigius priteisti iš valstybės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartimi (II tomas, b.l. 177-190) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 13 d. sprendimą ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjai – Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjai - siekia atgauti savo atlyginimo dalį, kuri jiems nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus iki tol nustatytą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius. Vertinant pareiškėjų reikalavimo pagrįstumą, pažymėjo, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime, analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreipė dėmesį, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.

Pažymėjo ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1499 (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjams, jų prašyme ir patikslintame prašyme nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog, įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimą perskaičiuoti priklausantį darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kas buvo pagrindas naikinti teismo sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Be to pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui (dėl nesumokėtos teisėjų atlyginimo dalies išieškojimo) spręsti (žr. administracines bylas Nr. A822-792-2009; Nr. A143-698-2009; A822-763-2009 ir kt.). Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo klausimas detaliai yra aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant šį klausimą nagrinėjamoje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (nutartis šioje byloje priimta 2009 m. sausio 23 d.) yra reikšminga ir ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Taigi Darbo kodekso 298 straipsnio netaikymas taip pat laikytinas pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. raštu Nr. I-1578-629/10 (III tomas, b.l.1) pasiūlė pareiškėjams pateikti patikslintus skundus. Pareiškėjai, įgyvendinami savo teisę tikslinti skundo reikalavimus, pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintus skundus. Teismas, vertindamas reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, taip pat remiasi ir faktiniu pagrindu nurodytu pirminiuose skunduose.

Byloje nustatyta, kad Ž. B. ir L. T. Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. liepos 7 d. dekretu Nr. 150 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l.12,15) paskirtos Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjomis nuo 2004 m. liepos 7 d. penkeriems metams.

R. Š. Lietuvos Respublikos Prezidento 1994 m. kovo 16 d. dekretu Nr. 250 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l.18) paskirtas Jonavos rajono apylinkės teismo teisėju, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. kovo 10 d. dekretu Nr. 351 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l. 19) paskirtas Jonavos rajono apylinkės teismo teisėju iki 65 metų.

J. B. Lietuvos Respublikos Prezidento 1994 m. gruodžio 03 d. dekretu Nr. 455 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l.22) paskirta Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. lapkričio 16 d. dekretu Nr. 677 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l. 24) paskirta Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja iki 65 metų.

V. P. Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. liepos 12 d. dekretu Nr. 372 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l.28) paskirtas Jonavos rajono apylinkės teismo teisėju penkeriems metams.

L. D. Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 2 d. dekretu Nr. 221 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l.31) paskirta Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja penkeriems metams.

B. P. (B.) Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. balandžio 26 d. dekretu Nr. 856 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l.34) paskirta Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja penkeriems metams. Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 25 d. dekretu Nr. 267 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ (I tomas, b.l. 35-35A) paskirta Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja iki 65 metų.

Pareiškėjai savo patikslintuose skunduose nurodė, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689 nustatyto dydžio atlyginimą, ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis ginama nuo pažeidimų.

Pažymėtina, jog Konstitucijoje ir ją aiškinančioje konstitucinėje doktrinoje, suformuluotoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas) nustatytas konstitucinis, t. y. aukščiausios teisinės galios, reguliavimas, susijęs su teisėjų atlyginimais, reiškia, kad: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų.

Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos turi paisyti tiek įstatymų leidėjas, tiek ir teismas nagrinėjantis konkrečią bylą.

2000 m. rugpjūčio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, įsigaliojęs nuo 2000 m. rugsėjo 7 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, nustatančia juose teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Minėtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną). Būtent nuo šios dienos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas iki tol, kai 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu buvo sumažintas atlyginimas apylinkių teismų teisėjams, t. y. tiems teisėjams, kurių teisėjų atlyginimus reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (o nereglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“, nes pastarieji reglamentavo tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžius) ir tuo metu iš jo kylantys arba su juo susiję kiti teisės aktai. Taigi, šie teisėjai, gaudavę didesnį atlyginimą iki Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautą didesnį teisėjo atlyginimą.

Be to, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime, taip pat konstatavo, kad „Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai. Tai reiškia, kad įsigaliojus šiam įstatymui minėtu 1993 m. vasario 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja.“

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuotina, kad 2001 m. liepos 18 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki tol, kol 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas), nes:

– pirma, kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, remtis tuo metu galiojusiomis minėto įstatymo nuostatomis, skaičiuojant nurodytų teisėjų atlyginimų dydį, buvo neįmanoma, kadangi, kaip minėta šiame sprendime, nuo 2001 m. liepos 18 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti mokamas (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas, t. y. toks atlyginimas, kuris negalėjo būti apskaičiuojamas remiantis tomis Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis, kurios tebegaliojo (taip yra dėl paprasčiausios priežasties – teisėjų atlyginimo dydis, apskaičiavus jį remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, visada bus mažesnis, negu buvo iki Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo);

– antra, Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ neteko galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.;

– trečia, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, neteko galios, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pastarąją aplinkybę taip pat nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje 2010 m. kovo 15 d. nutartyje.

Pareiškėjos Ž. B. reiškiamas reikalavimas dėl padidinto BMA taikymo atmestinas kaip nepagrįstas, nes, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje, pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas. Be to, kaip jau buvo minėta, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų (ir kitų teismų) teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko. Pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu, todėl nors apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių apskaičiavimui ginčo metu pagal abejotinos teisinės prigimties ir teisinės galios Teismų tarybos nutarimus buvo taikytini nebegaliojantys teisės aktai, kuriuose jau tuo metu nebuvo jokio galiojančio teisinio reguliavimo, nėra jokių teisinių sąlygų, prielaidų teigti, jog galėtų būti taikomi kokie nors žemesnės juridinės galios negu įstatymai teisės aktai, kurie buvo priimti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo ir kurie būtų susieję savyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su anksčiau galiojusiu (ir tik dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo taikomu) teisiniu reguliavimu. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-824/2009).

Teismas, kaip minėta, vadovaujasi ir pareiškėjų pirminiuose skunduose nurodomu faktiniu pagrindu, kad apskaičiuojant pareiškėjams teisėjo atlyginimą turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 221 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 221) taikymo, kuriame buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, o ne Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 370) apylinkės teismo teisėjams nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Kaip matyti, pareiškėjai taip pat siekia prisiteisti teisėjo atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl Įsakymo Nr. 370, o ne Įsakymo Nr. 221 taikymo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-824/2009 konstatuota „Nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Pabrėžtina, jog Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė doktrina, kuri apima ir šio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse pateiktą Konstitucijos nuostatų aiškinimą, saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-587/2009). Pastaruoju atveju pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, be kita ko, yra pabrėžęs, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių reguliavimo įstatymo lygmeniu, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių reguliavimą įstatymo lygmeniu pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jiems turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. <...>

konstatuojant teisę į neišmokėto darbo užmokesčio dalį, nėra reikšminga, jog dalis pareiškėjų teisėjo pareigas pradėjo eiti po 2000 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos, o teisėjų vienodo teisinio statuso principas reiškia, kad teisėjų materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos tik pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams. Taigi tos pačios teismų sistemos ir tos paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat ir į tai, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatos teisėjų nediferencijuoja pagal tai, kada jie pradėjo eiti teisėjo pareigas. Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad su minėtu teisėjų vienodo teisinio statuso principu nesuderinama būtų tokia padėtis, kad tos pačios grandies teisme teisėjų atlyginimai būtų skaičiuojami pagal skirtingas metodikas ir skirtųsi dydžio prasme tuo pagrindu, kada teisėjai pradėjo eiti savo pareigas.”

Be to, pažymėtina, kad Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo klausimas detaliai yra aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (nutartis šioje byloje yra priimta 2009 m. sausio 23 d.) yra reikšminga ir ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartyje konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies antrą punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Atsižvelgdama į minėtas teisės nuostatas teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5–2065/2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10–583/2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10–189–06, 2005 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A1–638–05) Darbo kodekso 298 straipsnis taikomas nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teisėjų kolegija nemano, kad turėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2008 m. kovo 26 d. (I tomas, b. l. 2-9, 77-87), patikslintais skundais (III tomas, b.l.3-4, 10-11, 15-16, 22-23, 32-34) prašė priteisti iš atsakovų – Jonavos rajono apylinkės teismo bei Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. nesumokėto darbo užmokesčio ir jo priedų dalį pareiškėjams: J. B.- 13650,51 Lt, L. D. - 10977,09 Lt, B.B. - 13320,04 Lt, R. Š. – 5386,31 Lt (už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d.), L. T. – 10190,28 Lt, V. P. – 9418,99 Lt, Ž.B. – neišmokėto pagrindinio atlyginimo ir jo priedų dalį - 15684,05 už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2008 m. sausio 31 d., bei delspinigius - 7613,04 Lt, viso 23297,05 Lt.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei remiantis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams – J. B., L. D., B. B., L.T., V. P. priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d., o R. Š. - laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį 2005 m. ir 2008 m. kovo mėnesiais ne už visą mėnesį, todėl šių mėnesių nepriemoka yra apskaičiuojama nustačius vienos dienos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei ją padauginus iš tą mėnesį dirbtų dienų skaičiaus.

J. B.:

Metai, mėnuoPriedas pagal Įsakymą Nr. 221, LtPriedas pagal Įsakymą Nr.370, LtSkirtumas, Lt2005 m. kovo mėn.210,00168,0042,002005 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002005 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002005 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002005 m. liepos mėn.367,50294,0073,502005 m. rugpjūčio mėn.534,55427,64106,912005 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002005 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002005 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002005 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. sausio mėn.1470,001176,00294,002006 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002006 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002006 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gegužės mėn.910,00728,00182,002006 m. birželio mėn.1330,001064,00266,002006 m. liepos mėn.661,50529,20132,302006 m. rugpjūčio mėn.267,27213,8253,452006 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002006 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002006 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. sausio mėn.1470,001176,00294,002007 m. vasario mėn.1392,631114,11278,522007 m. kovo mėn.1190,00952,00238,002007 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002007 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002007 m. liepos mėn.0,000,000,002007 m. rugpjūčio mėn.668,18534,55133,632007 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002007 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002007 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002008 m. sausio mėn.1470,001176,00294,002008 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002008 m. kovo mėn.1237,89990,32247,57Iš viso:45519,5236415,649103,88

Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikta Jonavos rajono apylinkės teismo pažyma (III tomas, b.l. 8,13,19,37) apie 2009 m. Jonavos rajono apylinkės teismui paskirtų lėšų teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengi paskirstymą. Iš šios pažymos matyti, kad pareiškėjai J.B. pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 2339,00 Lt, todėl J. B. priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo mėn. 26 d. iki 2008 m. kovo mėn. 26 d. yra 9103,88-2339,00= 6764,88 Lt (III tomas. b.l.5).

L.D.:

Metai, mėnuoPriedas pagal Įsakymą Nr. 221, LtPriedas pagal Įsakymą Nr.370, LtSkirtumas, Lt2005 m. kovo mėn.180,00144,0036,002005 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002005 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002005 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002005 m. liepos mėn.1470,001176,00294,002005 m. rugpjūčio mėn.1135,91908,72227,192005 m. rugsėjo mėn.133,64106,9226,722005 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002005 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002005 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. sausio mėn.1050,00840,00210,002006 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002006 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002006 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002006 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002006 m. liepos mėn.294,00235,2058,802006 m. rugpjūčio mėn.935,45748,36187,092006 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002006 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002006 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. sausio mėn.868,64694,92173,722007 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002007 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002007 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002007 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002007 m. liepos mėn.1330,001064,00266,002007 m. rugpjūčio mėn.0,000,000,002007 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002007 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002007 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002008 m. sausio mėn.935,45748,37187,082008 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002008 m. kovo mėn.1237,89990,32247,57Iš viso:46320,9837056,819264,17

Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikta Jonavos rajono apylinkės teismo pažyma (III tomas, b.l. 8,13,19,37) apie 2009 m. Jonavos rajono apylinkės teismui paskirtų lėšų teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengi paskirstymą. Iš šios pažymos matyti, kad pareiškėjai L. D. pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 1864,00 Lt, todėl L..D priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. yra 9264,17-1864= 7400,17 Lt (III tomas. b.l.7).

B. B.:

Metai, mėnuoPriedas pagal Įsakymą Nr. 221, LtPriedas pagal Įsakymą Nr.370, LtSkirtumas, Lt2005 m. kovo mėn.210,00168,0042,002005 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002005 m. gegužės mėn.1135,91908,72227,192005 m. birželio mėn.1050,00840,00210,002005 m. liepos mėn.1470,001176,00294,002005 m. rugpjūčio mėn.0,000,000,002005 m. rugsėjo mėn.1336,361069,09267,272005 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002005 m. lapkričio mėn.1190,00952,00238,002005 m. gruodžio mėn.1249,50999,60249,902006 m. sausio mėn.1050,00840,00210,002006 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002006 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002006 m. balandžio mėn.653,33522,67130,662006 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002006 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002006 m. liepos mėn.1470,001176,00294,002006 m. rugpjūčio mėn.1470,001176,00294,002006 m. rugsėjo mėn.70,0056,0014,002006 m. spalio mėn.1135,91908,73227,182006 m. lapkričio mėn.840,00672,00168,002006 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. sausio mėn.1470,001176,00294,002007 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002007 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002007 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002007 m. birželio mėn.73,5058,8014,702007 m. liepos mėn.1470,001176,00294,002007 m. rugpjūčio mėn.1470,001176,00294,002007 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002007 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002007 m. lapkričio mėn.770,00616,00154,002007 m. gruodžio mėn.386,84309,4777,372008 m. sausio mėn.0,000,000,002008 m. vasario mėn.0,000,000,002008 m. kovo mėn.275,37219,7955,58Iš viso:39356,7231484,877871,85

Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikta Jonavos rajono apylinkės teismo pažyma (III tomas, b.L 8,13,19,37) apie 2009 m. Jonavos rajono apylinkės teismui paskirtų lėšų teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengi paskirstymo. Iš šios pažymos matyti, kad pareiškėjai B. B. pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 2345 Lt, todėl B. B. priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. yra: 7871,85-2345= 5526,85 Lt (III tomas. b.l.6).

R. Š.:

Pažymėtina, kad pareiškėjas R. Š. savo patikslintu skundu (III tomas, b.l.10-11) prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. Teismo vertinimu pareiškėjui R. Š. priteistina 1460,04 Lt (III tomas, b.l.12) neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis iš kurios neatimama apskaičiuota ir išmokėta 2381 Lt suma pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, nes pastarasis prašė priteisti negautą darbo užmokestį iki laikotarpio, numatyto 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatyme, pradžios.

L. T.:

Metai, mėnuoPriedas pagal Įsakymą Nr. 221, LtPriedas pagal Įsakymą Nr.370, LtSkirtumas, Lt2005 m. kovo mėn.210,00168,0042,002005 m. balandžio mėn.1330,001064,00266,002005 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002005 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002005 m. liepos mėn.73,5058,8014,702005 m. rugpjūčio mėn.801,82641,45160,372005 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002005 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002005 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002005 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. sausio mėn.840,00672,00168,002006 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002006 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002006 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002006 m. birželio mėn.490,00392,0098,002006 m. liepos mėn.294,00235,2058,802006 m. rugpjūčio mėn.1470,001176,00294,002006 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002006 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002006 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. sausio mėn.1470,001176,00294,002007 m. vasario mėn.1237,89990,32247,572007 m. kovo mėn.980,00784,00196,002007 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002007 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002007 m. liepos mėn.0,002007 m. rugpjūčio mėn.334,09267,2766,822007 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002007 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002007 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002008 m. sausio mėn.935,45748,37187,082008 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002008 m. kovo mėn.1237,89990,32247,57Iš viso:44044,6435235,738808,91

Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikta Jonavos rajono apylinkės teismo pažyma (III tomas, b.l. 8,13,19,37) apie 2009 m. Jonavos rajono apylinkės teismui paskirtų lėšų teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengi paskirstymą. Iš šios pažymos matyti, kad pareiškėjai L. T. pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 1778,00 Lt, todėl L. T. priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo mėn. 26 d. iki 2008 m. kovo mėn. 26 d. yra 8808,91-1778 = 7030,91 Lt (I tomas, b.l.67, III tomas, b.l.18).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismui pateikta pažyma pagal pareiškėjos L. T. patikslintą skundą nėra pilna, nes pastarojoje nėra pateiktas paskaičiuoto atlyginimo priedo skirtumas pagal LR teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 221 ir pagal LR teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370, todėl teismas minėtą skirtumą laikotarpiu nuo 2005 m. kovo mėn. iki 2005 m. spalio 31 d. apskaičiavo remdamasis kitomis teismui pateiktoms pažymomis (I tomas, 10-11,67).

V. P.:

Metai, mėnuoPriedas pagal Įsakymą Nr. 221, LtPriedas pagal Įsakymą Nr.370, LtSkirtumas, Lt2005 m. rugpjūčio mėn.267,27213,8253,452005 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002005 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002005 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002005 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. sausio mėn.1470,001176,00294,002006 m. vasario mėn.1160,53928,43232,102006 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002006 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002006 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002006 m. liepos mėn.294,00235,2058,802006 m. rugpjūčio mėn.334,09267,2766,822006 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002006 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002006 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. sausio mėn.1470,001176,00294,002007 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002007 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002007 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002007 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002007 m. liepos mėn.280,00224,0056,002007 m. rugpjūčio mėn.267,27213,8253,452007 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002007 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002007 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002008 m. sausio mėn.1470,001176,00294,002008 m. vasario mėn.1470,001176,00294,002008 m. kovo mėn.1237,89990,32247,57Iš viso:40591,0532472,868118,19

Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateiktos Jonavos rajono apylinkės teismo pažyma (III tomas, b.l. 8,13,19,37) apie 2009 m. Jonavos rajono apylinkės teismui paskirtų lėšų teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengi paskirstymą. Iš šios pažymos matyti, kad pareiškėjui V. P. pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 1845,00 Lt, todėl V. P. priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. 26 d. iki 2008 m. kovo mėn. 26 d. yra 8118,19 -1845= 6273,19 Lt (III tomas, b.l.24).

Teismo vertinimu, Ž. B. priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. sausio 31 d. (III tomas, b.l.51) vadovaujantis žemiau išdėstytu.

Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 1 straipsnyje yra numatyta, kad šis įstatymas nustato valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas. Nei viename iš teisėjų darbo užmokesčio klausimus reglamentuojančiame teisės akte nėra nustatytas terminas per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, kuris numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma įstatymo analogija – taikomos artimiausios savo prigimtimi teisės normos, o būtent taikomos darbo teisės normos, numatytos Darbo kodekse.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas, šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jei šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Pareiškėjos Ž. B. skundas teismui paduotas 2008 m. kovo 26 d. (b. l. 1-3), todėl atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimo daliai laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 25 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).

Pareiškėjos reikalavimo daliai laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 25 d. teismas taiko ieškinio senaties terminą, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, kadangi to prašė atsakovas, o aplinkybių, kurių pagrindu jis būtų atnaujintinas, teismas nenustatė, todėl tenkinami pareiškėjos reikalavimai laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. sausio 31 d.

Ž. B.:

Metai, mėnuoPriedas pagal Įsakymą Nr. 221, LtPriedas pagal Įsakymą Nr.370, LtSkirtumas, Lt2005 m. kovo mėn.210,00168,0042,002005 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002005 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002005 m. birželio mėn.1260,001008,00252,002005 m. liepos mėn.1470,001176,00294,002005 m. rugpjūčio mėn.668,18534,55133,632005 m. rugsėjo mėn.1002,27801,82200,452005 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002005 m. lapkričio mėn.1330,001064,00266,002005 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. sausio mėn.980,00784,00196,002006 m. vasario mėn.1237,89990,31247,582006 m. kovo mėn.1470,001176,00294,002006 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gegužės mėn.1470,001176,00294,002006 m. birželio mėn.490,00392,0098,002006 m. liepos mėn.1396,501117,20279,302006 m. rugpjūčio mėn.868,64694,91173,732006 m. rugsėjo mėn.1470,001176,00294,002006 m. spalio mėn.1470,001176,00294,002006 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002006 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. sausio mėn.935,45748,36187,092007 m. vasario mėn.1315,261052,21263,052007 m. kovo mėn.1330,001064,00266,002007 m. balandžio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gegužės mėn.1069,09855,27213,822007 m. birželio mėn.1470,001176,00294,002007 m. liepos mėn.1470,001176,00294,002007 m. rugpjūčio mėn.1470,001176,00294,002007 m. rugsėjo mėn.882,00705,60176,402007 m. spalio mėn.766,96613,57153,392007 m. lapkričio mėn.1470,001176,00294,002007 m. gruodžio mėn.1470,001176,00294,002008 m. sausio mėn.1002,27801,84200,43Iš viso:43204,5134563,648640,87

Pažymėtina, kad pareiškėja Ž. B. savo patikslintu skundu (III tomas, b.l.32-34) prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2008 m. sausio 31 d., kadangi iki tos dienos dirbo Jonavos rajono apylinkės teisme, vėliau buvo perkelta į Kauno miesto apylinkės teismą.

Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikta Jonavos rajono apylinkės teismo pažyma (III tomas, b.l. 8,13,19,37) apie 2009 m. Jonavos rajono apylinkės teismui paskirtų lėšų teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengi paskirstymą. Iš šios pažymos matyti, kad pareiškėjai Ž.B. pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 2048 Lt, todėl Ž. B. priteisiama teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo mėn. 26 d. iki 2008 m. sausio mėn. 31 d. yra 8640,87-2048 = 6592,87 Lt.

Teismas pažymi, kad priteistos neišmokėto atlyginimo dalies sumos nurodomos su privalomaisiais mokesčiais, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Pareiškėja Ž. B. patikslintu skundu (III tomas, b.l. 32-34) prašo teismo taip pat priteisti 7613,04 Lt delspinigius už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. vasario 8 d., tačiau teismas tokius reikalavimus atmeta kaip nepagrįstus, nes skiriasi darbdavys ir teisėjams atlyginimą sumokantis asmuo: šiuo atveju darbdavys yra valstybė, o atlyginimo mokėtojas – teismas. Pagal 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą delspinigiai gali būti priteisti esant kaltei, tačiau teisės aktai nenumato galimybės delspinigius priteisti iš valstybės.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-985/2009 konstatavo, kad „nei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. vasario 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904), nei Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855) nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato DK 207 straipsnio 1 dalis bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatytos delspinigių dydžio apskaičiavimo taisyklės. Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nuoroda DK 207 straipsnio 1 dalyje į delspinigių dydį („įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai“) bei pats Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo pavadinimas leidžia daryti prielaidą, kad pastarasis įstatymas yra skirtas „aptarnauti“ (detaliai sureglamentuoti) DK 207 straipsnio 1 dalį. Savo ruožtu tai leidžia daryti prielaidą, kad taikant svarstomas teisės normas būtina vadovautis (suteikti pirmenybę) DK 207 straipsnio 1 dalies nuorodai į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Tačiau tarp šių teisės normų (jose nurodyto kaltės aspekto) galima įžvelgti koliziją, todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl tokios (galimos) kolizijos išsprendimo būdo. Tai darant, kolegijos manymu, būtina vadovautis DK 11 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią, jeigu tarp DK normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma DK norma. Taigi darytina išvada, kad, sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija. Be to, kolegija pažymi, kad darbo užmokestį pareiškėjai mokėjo atsakovas Rokiškio rajono apylinkės teismas, kuris privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Todėl jau vien dėl to yra akivaizdu, kad šio atsakovo kaltės (DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme) dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. Kolegija taip pat pažymi, kad kaltės sampratos (DK 207 straipsnio 1 dalies taikymo prasme) neatitinka ir kito atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, – nes šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (DK 207 straipsnio 1 dalies) taikymo požiūriu.“

Dėl tinkamų atsakovų šioje byloje, tai remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi tinkamu atsakovu laikytina Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009).

Atsakovas argumentavo, kad 2008 m. spalio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris jau yra vykdomas, todėl kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis būtent įstatymo normomis, nes įstatymas yra galiojantis. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 194, kuriuo patvirtino Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies apmokėjimo teisėjams tvarkos aprašą. Pastarasis įsigaliojo 2009 m. kovo 29 d. Vadovaujantis minėtu įstatymu ir jį lydinčiais poįstatyminiais aktais, pareiškėjams, kaip ir visiems kitiems teisėjams, 2009 metais buvo išmokėta dalis nesumokėto darbo užmokesčio (šią aplinkybę nurodo ir patys pareiškėjai). Tokiu būdu pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu ir nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka, nes šis įstatymas nenumato jokių išimčių ir turi būti taikomas visiems asmenims vienodai. Tuo tarpu teismo sprendimas konkrečioje byloje yra individualaus taikymo, todėl nelogiška ir neteisinga bendro pobūdžio įstatymo normas paneigti individualiais teismo sprendimais.

Teismas, vadovaudamasis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartyje (II tomas, b.l. 177-190) teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo (2008 m. spalio 28 d. įstatymo Nr. X-1761) ir šio įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) įsigaliojimas, kolegijos nuomone, nėra teisinė kliūtis naujam bylos nagrinėjimui teisme, nes šio Įstatymo bei Aprašo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka. Tai matyti iš Įstatymo 4 ir 5 straipsnių, pagal kuriuos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos nustatymas pavestas Vyriausybei, bei iš Aprašo 4 punkto 3 ir 4 pastraipų, kuriose yra aptarta galimybė spręsti atitinkamą ginčą teismine tvarka. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjų R. Š., L. T., Ž. B., L.D., J. B., V.P., B. B.patikslinti skundai tenkintini iš dalies.

Atsakovo LR teisingumo misterijos atstovas teismo posėdyje prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2010 m. sausio mėn. 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-57/2010 konstatavo, jog ypatingai svarbu yra tai, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui, o toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatavo, kad teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovo prašymas tenkintinas ir teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjų – R. Š., L.T., Ž. B., L. D., J. B., V. P., B. B. patikslintus skundus tenkinti iš dalies.

Priteisti L.D. iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 7400,17 Lt (Septynis tūkstančius keturis šimtus litų ir septyniolika centų).

Priteisti B. B. iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 5526,85 Lt (Penkis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt šešis litus ir aštuoniasdešimt penkis centus).

Priteisti J. B. iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 6764,88 Lt (Šešis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt keturis litus ir aštuoniasdešimt aštuonis centus).

Priteisti R. Š. iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. – 1460,04 Lt (Vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt litų ir keturis centus).

Priteisti L. T. iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 7030,91 Lt (Septynis tūkstančius trisdešimt litų ir devyniasdešimt vieną centą).

Priteisti V. P. iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 6273,19 Lt (Šešis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt tris litus ir devyniolika centų).

Priteisti Ž. B. iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 6592,87 Lt (Šešis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt du litus ir aštuoniasdešimt septynis centus).

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė