Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-143-1605-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-06-14
Bylos Nr.: A-143-1605-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00743-2010-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas: J. B., R. Š., L. D., B. B., L. T., V. P., Ž. B.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Jonavos rajono apylinkės teismui

Kategorijos

16.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A143-1605/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00743-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant atsakovų atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. B. bei R. Š. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. D., B. B., J. B., R. Š., L. T., V. P., Ž. B. patikslintus skundus atsakovams Jonavos rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio ir jo priedų dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai L. D., B. B., J. B., R. Š., L. T., V. P., Ž. B. (toliau – ir pareiškėjai) patikslintais skundais (T 3, b. l. 3–4, 10–11, 15–16, 22–23, 32–34) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovų Jonavos rajono apylinkės teismo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (toliau – ir atsakovai) už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. nesumokėto darbo užmokesčio ir jo priedų dalį: 1) J. B. – 13 650,51 Lt; 2) L. D. – 10 977,09 Lt; 3) B. B. – 13 320,04 Lt; 4) R. Š. – 5 386,31 Lt (už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d.); 5) L. T. – 10 190,28 Lt; 6) V. P. – 9 418,99 Lt; 7) Ž. B. – neišmokėto pagrindinio atlyginimo ir jo priedų dalį – 15 684,05 už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2008 m. sausio 31 d., bei delspinigius – 7 613,04 Lt, iš viso: 23 297,05 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodė, kad, vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsniu, turi teisę reikalauti jiems priklausančios darbo užmokesčio dalies ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos. Į teismą kreipėsi 2008 m. kovo 26 d., todėl prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. imtinai. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689) nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Šioje nutartyje pasisakyta ir dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas teisėjo darbo užmokestis (DK 298 str.). Pareiškėja Ž. B. papildomai pažymėjo, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartyje nurodė, jog nuo 2004 m. gegužės 1 d. nustatyto bazinės mėnesinės algos (toliau – ir BMA) dydžio – 115,00 Lt netaikymas teisėjams negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas, tačiau atkreipė dėmesį į Europos Bendrijos sutarties 141 straipsnį ir 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvos Nr. 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo 1 straipsnį bei teigė, kad tiek Europos Bendrijos teisės dokumentai, tiek nacionalinė teisė draudžia bet kokią diskriminaciją įvairiais aspektais. Nei vienoje teismo nutartyje analogiškose bylose nėra nurodyta, kokio įstatymo pagrindu šios normos nėra taikomos teisėjams. Pagerėjus šalies ekonominei ir finansinei padėčiai, atsakovai nuo 2004 m. sausio 1 d. privalėjo taikyti nustatyto dydžio BMA – 115,00 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128,00 Lt. Juo labiau, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija kasmet po 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo planavo atitinkamas išlaidas teisėjų atlyginimams, o Lietuvos Respublikos Seimas, kasmet tvirtindamas biudžetą, numatė ir sankcionavo tokias išlaidas. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, atsakovai privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą (jo kintamą, atsižvelgiant į darbo stažo trukmę, dalį), nes, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) 2 priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Nurodė, kad atsakovai (šios pareiškėjos skaičiavimu) jai neišmokėjo 15 684,05 Lt. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. A1-29 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatomis, jai iš atsakovų priteistini delspinigiai už 1340 dienų (dienų skaičių imant nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. vasario 8 d., t. y. 7 613,04 Lt (15684,05 x 809 x 0,06 proc.)). Todėl iš viso jai iš atsakovų priteistina 23 297,05 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Jonavos rajono apylinkės teismas atsiliepimais į patikslintus skundus (T 3, b. l. 49–50, 52–53) prašė iš dalies patenkinti pareiškėjų patikslintus skundus dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo bei priteisti jiems iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokestį Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nustatytais terminais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 ,,Dėl Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka, o pareiškėjų patikslintus skundus dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Jonavos rajono apylinkės teismo atmesti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepimu į patikslintus skundus (T 3, b. l. 58–60) prašė atmesti patikslintus skundus.

Lietuvos valstybė ir Teisingumo ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpį, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis, teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai, t. y. nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į DK 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, įsigaliojus paminėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Paminėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga neišnyks tol, kol nebus deramai įvykdyta. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas nurodytą įstatymą bei Teisėjų atlyginimo įstatymą. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 194, kuriuo buvo patvirtintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Šis nutarimas įsigaliojo 2009 m. kovo 29 d. Vadovaujantis paminėtu įstatymu ir jį lydinčiais poįstatyminiais aktais, pareiškėjams, kaip ir visiems kitiems teisėjams, 2009 m. buvo išmokėta dalis nesumokėto darbo užmokesčio (šią aplinkybę nurodo ir patys pareiškėjai). Kadangi Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas yra vykdomas, kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis būtent įstatymo normomis. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Įstatymas nenumato jokių išimčių ir turi būti taikomas visiems asmenims vienodai. Tuo tarpu teismo sprendimas konkrečioje byloje yra individualaus taikymo, todėl nelogiška ir neteisinga bendro pobūdžio įstatymo normas paneigti individualiais teismo sprendimais. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas R. Š. prašė priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ne už trejus paskutinius metus, tačiau už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d., tačiau, įvertinus DK 298 straipsnio turinį bei teismų praktiką, akivaizdu, kad, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo už kitą kalendorinį laikotarpį, DK 298 straipsnis negali būti taikomas pakartotinai. Priešingu atveju būtų sukuriama taisyklė, skatinanti asmenis bylinėtis, reiškiant reikalavimus po kelis kartus, inicijuojant atskirus teisminius procesus, nors iš pačios teisės normos turinio akivaizdu, kad numatyta vienkartinio taikymo taisyklė. R. Š. nesumokėta darbo užmokesčio dalis už trejus metus bus grąžinta pagal įstatymą (dalis sumos jau buvo išmokėta), todėl, patenkinus jo reikalavimus, bendras laikotarpis sudarytų jau nebe trejus metus, o trejus metus ir 7 mėnesius, todėl būtų pažeista nurodyta DK norma. Jo padėtis taptų geresnė nei visų kitų teisėjų, t. y. jam būtų nustatytas kitoks atlyginimas nei tos pačios teismų sistemos ir tos paties grandies teismo teisėjams, tuo pačiu ir pareiškėjams šioje byloje. Tokia situacija būtų nelogiška, neteisėta ir antikonstitucinė. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovu šioje byloje yra patraukta ne tik Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bet ir Teisingumo ministerija kaip savarankiškas juridinis asmuo, tačiau Teisingumo ministerijai jokie reikalavimai nėra reiškiami. Kadangi galutinis sprendimas šioje byloje neturės įtakos Teisingumo ministerijos kaip institucijos teisėms ar pareigoms, ji šalintina iš proceso.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 19 d. sprendimu (T 3, b. l. 91–116), 2010 m. liepos 1 d. nutartimi ištaisydamas rašymo apsirikimą (T 3, b. l. 120–121), iš dalies patenkino pareiškėjų patikslintus skundus. Teismas priteisė L. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 7 400,17 Lt; B. B. – neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 5 526,85 Lt; J. B. – neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 6 764,88 Lt; R. Š. – neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. – 1 460,04 Lt; L. T. – neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 7 030,91 Lt; V. P. – neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 6 273,19 Lt; Ž. B. – neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. sausio 31 d. – 6 592,87 Lt. Teismas atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai, kaip Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjai, patikslintuose skunduose nurodė, jog teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą, ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis ginama nuo pažeidimų. Teismas pažymėjo, jog Konstitucijoje ir ją aiškinančioje konstitucinėje doktrinoje, suformuluotoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas), nustatytas konstitucinis, t. y. aukščiausios teisinės galios, reguliavimas, susijęs su teisėjų atlyginimais. Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos turi paisyti tiek įstatymų leidėjas, tiek ir teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, kuriame pasisakyta dėl Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo konstitucingumo. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną). Būtent nuo šios dienos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo būti taikomos (Konstitucijos 107 str. 1 d.), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas iki tol, kai 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas. Teismas pabrėžė, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu buvo sumažintas atlyginimas apylinkių teismų teisėjams, t. y. tiems teisėjams, kurių teisėjų atlyginimus reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 (o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) ir tuo metu iš jo kylantys arba su juo susiję kiti teisės aktai. Taigi šie teisėjai, gaudavę didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautą didesnį teisėjo atlyginimą. Teismas konstatavo, kad, 2001 m. liepos 18 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki tol, kol 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas). Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos Ž. B. reiškiamą reikalavimą dėl padidinto BMA taikymo, atsižvelgęs į šioje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-824/2009. Teismas nurodė, kad pareiškėjai taip pat siekia prisiteisti teisėjo atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ (toliau – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370), o ne Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 221 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ (toliau – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 221) taikymo. Aptardamas šį argumentą, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-824/2009 padarytomis išvadomis. Pažymėjo, jog DK 298 straipsnio taikymo klausimas detaliai yra aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams J. B., L. D., B. B., L. T., V. P. priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d., o R. Š. – nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai prašė priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį 2005 m. ir 2008 m. kovo mėn. ne už visą mėnesį, todėl šių mėnesių nepriemoka yra apskaičiuojama nustačius vienos dienos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei ją padauginus iš tą mėnesį dirbtų dienų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjai J. B. pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 2 339,00 Lt, todėl jai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 6 764,88 Lt. Pareiškėjai L. D. pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 1 864,00 Lt, todėl jai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 7 400,17 Lt. Pareiškėjai B. B. pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 2 345 Lt, todėl jai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 5 526,85 Lt. Pažymėjo, jog pareiškėjas R. Š. patikslintu skundu prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. Teismo vertinimu, pareiškėjui R. Š. priteistina 1 460,04 Lt neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis, iš kurios neatimama apskaičiuota ir išmokėta 2 381 Lt suma pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, nes pastarasis prašė priteisti negautą darbo užmokestį iki laikotarpio, numatyto šiame įstatyme, pradžios. Teismas nustatė, kad pareiškėjai L. T. pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 1 778,00 Lt, todėl jai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 7 030,91 Lt. Atkreipė dėmesį, kad teismui pateikta pažyma pagal šios pareiškėjos patikslintą skundą nėra išsami, nes joje nėra pateiktas apskaičiuoto atlyginimo priedo skirtumas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 221 ir pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370, todėl teismas šį skirtumą nuo 2005 m. kovo mėn. iki 2005 m. spalio 31 d. apskaičiavo remdamasis kitomis teismui pateiktomis pažymomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjui V. P. pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 1 845,00 Lt, todėl jam priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 6 273,19 Lt. Teismo vertinimu, pareiškėjai Ž. B. priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. sausio 31 d. Teismas, spręsdamas šios pareiškėjos reikalavimus, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-397/2010. Nurodė, jog pareiškėjos Ž. B. skundas teismui paduotas 2008 m. kovo 26 d., todėl atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimo daliai nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 25 d. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009. Pažymėjo, jog pareiškėjos reikalavimo daliai nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 25 d. taiko ieškinio senaties terminą, numatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje, kadangi to prašė atsakovas, o aplinkybių, kurių pagrindu jis būtų atnaujintinas, nenustatyta, todėl teismas patenkino pareiškėjos reikalavimus nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. sausio 31 d. Ši pareiškėja patikslintu skundu prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2008 m. sausio 31 d., kadangi iki tos dienos dirbo Jonavos rajono apylinkės teisme, vėliau buvo perkelta į Kauno miesto apylinkės teismą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai Ž. B. pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą yra apskaičiuota ir išmokėta 2 048 Lt, todėl jai priteistina teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2008 m. sausio 31 d. – 6 592,87 Lt. Teismas pažymėjo, jog priteistos neišmokėto atlyginimo dalies sumos nurodomos su privalomais mokesčiais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos Ž. B. reikalavimą priteisti 7 613,04 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. vasario 8 d., nes skiriasi darbdavys ir teisėjams atlyginimą sumokantis asmuo: šiuo atveju darbdavys yra valstybė, o atlyginimo mokėtojas – teismas. Pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, delspinigiai gali būti priteisti esant kaltei, tačiau teisės aktai nenumato galimybės priteisti delspinigius iš valstybės. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-985/2009. Teismas, be to, pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi, tinkamu atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Teismas, vadovaudamasis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo argumentus, kad kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis būtent įstatymo normomis, atmetė kaip nepagrįstus. Be to, atsižvelgė į šioje byloje priimtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutarties išvadas šiuo klausimu. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjų patikslinti skundai tenkintini iš dalies. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-57/2010, teismas patenkino atsakovo prašymą ir atidėjo teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

III.

Pareiškėja J. B. apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 127–129) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimą ir priteisti jai už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. – 2 912,64 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį; atsisako skundo dalies dėl neišmokėto teisėjo atlyginimo dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 10 737,87 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, apskaičiuodamas nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, nesivadovavo Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu, Aprašo nurodymais, todėl neteisingai apskaičiavo nesumokėto darbo užmokesčio sumą, kurią Lietuvos valstybė jau pripažino, ir pažeidė šį įstatymą. Lietuvos valstybė pripažino skolą už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. – 13 433,58 Lt, kurios dalį – 2 339 Lt, 2009 m. išmokėjo. Dėl šios aplinkybės, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsniu, atsisako skundo dalies dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. kovo 26 d. – 10 737,87 Lt.

2. Palaiko reikalavimą priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. – 2 912,64 Lt. 2005 m. gegužės mėn. pavadavo Jonavos rajono apylinkės teismo pirmininkę, o 2005 m. liepos ir rugpjūčio mėn. atostogavo, tačiau teismas už pavadavimą ir kasmetines atostogas išmokėtos sumos nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino darbo užmokesčiu. Apskaičiuodamas nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už šį laikotarpį, teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“, Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu, Aprašu.

Pareiškėjas R. Š. apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 5 386,31 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d.

Pareiškėjas, pakartodamas patikslinto skundo argumentus, nurodo, kad Lietuvos valstybė pripažino, jog yra neišmokėjusi darbo užmokesčio už trejus metus, t. y. nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d., todėl ginčo dėl šio reikalavimo nėra. Tačiau, taikant DK 298 straipsnio nustatytą terminą, kuris skaičiuojamas nuo pareiškimo teismui padavimo dienos trejus metus atgal (nuo 2008 m. kovo 26 d.), prašo priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Teisingumo ministerija apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 135–137) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų patikslintus skundus.

Lietuvos valstybė ir Teisingumo ministerija nurodo, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Įsigaliojus Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui (toliau – ir Įstatymas), valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą, nes gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas, ir pareiškėjų reikalavimas būtų patenkintas du kartus. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų. Pažymi, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Pabrėžia, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį įgyvendinti įstatymo, todėl yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjų J. B. ir R. Š. apeliacinius skundus (T 3, b. l. 143–144) prašo atmesti apeliacinius skundus.

Lietuvos valstybė ir Teisingumo ministerija nurodo, kad teismas sprendimą dėl sumų už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d. priteisimo priėmė remdamasis Jonavos rajono apylinkės teismo pateiktomis pažymomis, o pareiškėjų argumentai grindžiami ne įrodymais, bet jų pačių apskaičiavimais. Pažymi, jog teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, numatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje, ir DK 298 straipsnis, kuris numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pabrėžia, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis už trejus metus pareiškėjams bus grąžinta Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo bei jį lydinčių poįstatyminių aktų nustatyta tvarka. Keldami reikalavimą priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 31 d., pareiškėjai pažeidžia aukščiau nurodytą trejų metų terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjų – pareiškėjų – teisės į jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pasisakydama dėl šios bylos struktūros, kolegija pažymi, kad kiekvienas iš pareiškėjų ginčija savo tariamai pažeistas teises, t. y. kiekvienas iš pareiškėjų yra savarankiškas proceso dalyvis. Nagrinėjama byla yra iš esmės savarankiškų septynių pareiškėjų skundų, pareikštų tiems patiems atsakovams, junginys. Šiame kontekste pažymėtina, kad kiti, be apeliacinius skundus padavusių, pareiškėjai pirmosios instancijos teismo dėl jų priimto sprendimo dalių neapskundė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šią apeliacinę bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nėra saistoma ABTĮ 136 straipsnio nustatytų apeliacinės bylos ribų taisyklių. Tai reiškia, kad ši apeliacinė byla yra nagrinėtina tik pareiškėjų J. B. ir R. Š. bei atsakovų Lietuvos valstybės ir Teisingumo ministerijos apeliaciniuose skundose nurodytose ribose.

Pasisakydama dėl pareiškėjų J. B. ir R. Š. apeliacinių skundų, kolegija pažymi, kad šiems skundams išnagrinėti yra aktualus DK 298 straipsnio taikymo klausimas. Nurodytos teisės normos (joje nustatytos trejų metų, už kuriuos gali būti priteistos su darbo santykiais susijusios sumos, ribos) taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne kartą buvo aptartas panašaus pobūdžio (dėl teisėjams priklausančio darbo užmokesčio priteisimo) administracinėse bylose. Pažymėtina, kad tai buvo padaryta ir šioje administracinėje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartyje (T 2, b. l. 177-190). Todėl kolegija, nekartodama šios teisės normos taikymo jau anksčiau nustatytų (aptartų) taisyklių, pažymi, kad apeliantams J. B. ir R. Š. priklausančių neišmokėto darbo užmokesčio sumų dydžiai (kalbant apie laiką, už kurį jos yra apskaičiuojamos) negali viršyti paminėtos DK 298 straipsnio nustatytos trejų metų ribos. Iš šių apeliantų paduotų apeliacinių skundų matyti, kad apeliantai sutinka su jiems priklausančio išmokėti pagal Įstatymą darbo užmokesčio skolos apskaičiavimu ir prašo atsižvelgti į šį apskaičiavimą. Toks Įstatymo pagrindu atliktas apskaičiavimas yra padarytas už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjų (apeliantų) reikalavimai negali būti pripažinti pagrįstais tiek, kiek jų nurodytas darbo užmokesčio apskaičiavimo laikotarpis viršija DK 298 straipsnyje nustatytą trejų metų ribą. Kita vertus, šią bylą nagrinėjantis teismas negali nepaisyti pačių pareiškėjų – apeliantų – pozicijos dėl Įstatymo (Įstatymo pagrindu atlikto valstybės įsiskolinimo dydžių šiems pareiškėjams apskaičiavimo) taikymo šioje administracinėje byloje. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, apskaičiuodamas apeliantams priklausančių išmokėti sumų dydžius, teismas rėmėsi atitinkamomis Jonavos rajono apylinkės teismo pateiktomis pažymomis, o paminėtą trejų metų laikotarpį skaičiavo nuo 2005 m. kovo 26 d., t. y. taip, kaip prašė nurodyti pareiškėjai. Pareiškėjų apeliaciniuose skunduose iš esmės nėra argumentų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismo apskaičiavimas yra klaidingas arba neteisingas. Taip pat nėra argumentų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo skolos teisėjams dydžių apskaičiavimo taisyklių, kurios buvo taikomos apskaičiuojant šias skolas pagal Įstatymo nuostatas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų J. B. ir R. Š. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl atsakovų apeliacinių skundo, kolegija pažymi, jog iš esmės šis skundas yra grindžiamas šių apeliantų pozicija, kad, priėmus Įstatymą, išnyko galimybė nagrinėti Įstatymo sureglamentuotus teisinius santykius teismine tvarka. Tačiau, kaip jau ne vieną kartą buvo nurodyta panašaus pobūdžio (dėl teisėjams priklausančio darbo užmokesčio priteisimo) administracinėse bylose, Įstatymo (2008-10-28 įstatymas Nr. X-1761) ir jo pagrindu priimto Aprašo įsigaliojimas nėra teisinė kliūtis naujam bylos nagrinėjimui teisme, nes šių teisės aktų nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka. Kolegija pabrėžia, kad tai buvo nurodyta ir paminėtoje šioje administracinėje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartyje. Todėl sugrįžimas prie šių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau aptartų argumentų nagrinėjamoje apeliacinėje byloje procesinės teisės taikymo prasme nėra pagrįstas. Tuo pačiu konstatuotina, kad pagrindo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą taip pat nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų J. B., R. Š. bei atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė