- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-22
- Bylos Nr.
- 2A-719-661/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas (pran.), Andrius Ignotas
- Atsakovas
- R. J.
- Ieškovas
- Z. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Vaclovo Pauliko, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. B. baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį atsakovui R. J. dėl negautų pajamų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. birželio 21 d. nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 176 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per 20 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Z. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš R. J. Z. B. naudai 44 343,43 Eur turtinei žalai atlyginti ir 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 62 343,43 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo: kita civilinio ieškinio dalis atmesta; I. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – priteista iš R. J. I. B. naudai 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 12 000 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo; kita civilinio ieškinio dalis atmesta (baudžiamosios bylos 8 t., b. l. 44–78).
2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 29 d. nutartimi nuteistojo R. J. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. birželio 21 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistojo R. J. civilinei ieškovei Z. B. priteista 44 343,43 Eur suma turtinei žalai atlyginti sumažinta iki 2 962,60 Eur; teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalimi pripažino civilinės ieškovės Z. B. teisę į civilinio ieškinio dalyje dėl negautų pajamų patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio šioje dalyje perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (baudžiamosios bylos 8 t., b. l. 164–190).
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų teismo rūmuose 2024 m. gegužės 9 d. gautas Z. B. patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo R. J. 41 380,83 Eur turtinės žalos (netektų pajamų) atlyginimo, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško atsiskaitymo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį iš dalies sutiko su ieškinio reikalavimais. Atsakovo manymu reikalavimas atlyginti žalą neatlieka baudimo funkcijos, todėl ieškovės dėl sutuoktinio mirties patirta žala galėtų būti apskaičiuota iki V. B. senatvės pensijos (už 135 mėnesius) pagal vidutinį jo darbo užmokestį. Atitinkamai ieškovės negautų pajamų suma mažintina, paskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės teiginiai, kad jos sutuoktinis galėjo dar gyventi 16 metų (pagal vidutinę tikėtiną vyrų gyvenimo trukmę Lietuvos statistikos duomenimis), jis buvo sveikas, darbingas ir iki 70 metų būtų dirbęs ir gavęs tokio paties dydžio pajamas, akivaizdžiai yra deklaratyvūs ir stokoja pagrįstumo, atsižvelgiant į mirusiojo lavono teismo medicinos tyrimo duomenis, jo turėtus žalingus įpročius ir galimą darbinio pajėgumo perspektyvą galimai sulaukus pensinio amžiaus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas nusprendė: priteisti ieškovei Z. B. iš atsakovo R. J. 41 334,75 Eur netektų pajamų atlyginimo, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.
6. Teismas nurodė, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, kad dėl R. J. neteisėtų veiksmų žuvo ieškovės sutuoktinis, todėl sutuoktinio netekties ieškovė patyrė žalą, turi prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas), egzistuoja yra visos būtinos sąlygos atsakovo R. J. civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246–6.249 straipsniai). Šios bylos tikslas nustatyti ieškovės patirtos turtinės žalos – negautų pajamų dydį.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. B. gimė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini), sulaukęs 53 metų 9 mėnesių amžiaus. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2020 metais buvo 70,1 (https://osp.stat.gov.lt/). Teismas sprendė, kad negautos pajamos šiuo atveju turėtų būti skaičiuojamos už 196 mėnesius, tačiau ieškovė prašo skaičiuoti sutuoktinio negautas pajamas tik už 16 metų, t. y. už 192 mėnesius. Tai reiškia, kad ieškovė prašo teismo apskaičiuojant negautas pajamas taikyti atsakovui palankesnį negautų pajamų skaičiavimą. Byloje nustatyta, kad nuo 2006 m. gegužės mėn. iki mirties V. B. dirbo (duomenys neskelbtini) ir pas individualią veiklą vykdantį R. J., darbo sutartys neterminuotos (b. l. 25–28; baudžiamosios bylos 3 t., 29–31, 125–127). Darbo sutartimi individualią veiklą vykdantis R. J., kaip darbdavys, įsipareigojo nuo 2019 m. sausio 1 d. mokėti 129 Eur dydžio darbo užmokestį (baudžiamosios bylos 3 t., 29–31), o (duomenys neskelbtini) nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. 765 Eur dydžio atlyginimą (baudžiamosios bylos 3 t., 125–127).
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė negautas pajamas skaičiuoja pagal V. B. darbdavių į jo banko sąskaitą realiai pervestą atlygimų už 2020 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius (b. l. 39; baudžiamosios bylos 7 t., b. l. 133, 134, 159, 160) ir vertina, kad darbo užmokesčio vidurkis yra 1 033 Eur. Pagal šiuos duomens, paskutinių trijų mėnesių V. B. vidutinis darbo užmokestis buvo 1 032,52 Eur, t. y. (860,57 Eur + 979,54 Eur + 1034,93 Eur + 74,17 Eur + 74,17 Eur + 74,17 Eur) : 3 = 1 032,52 Eur.
9. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. VSDFV apskaičiavo ir 2022 m. spalio 26 d. sumokėjo ieškovei 57 787,17 Eur dydžio vienkartinę išmoką (b. l. 37–38; baudžiamosios bylos 7 t., b. l. 161–162), todėl šia suma mažintinas iš atsakovo priteistinas negautų pajamų dydis. Daroma išvada, kad pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnį išmokėta vienkartinė išmoka nekompensavo 41 334,75 Eur ieškovės negautų pajamų žuvus sutuoktiniui V. B. (99 121,92 Eur – 57 787,17 Eur = 41 334,75 Eur), todėl šią sumą turtinę žalą privalo atlyginti atsakovas. Kitoje dalyje, kuri viršija 41 334,75 Eur sumą, patikslintinas ieškinys atmestinas.
10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės amžių, sveikatos būklę (turi sveikatos negalavimų, dėl kurių yra iš dalies darbinga, jai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis), atsakovo turtinę padėtį (darbingo amžiaus vyras, dirbantis dvejuose darbuose, turintis ne vieną nekilnojamojo turto objektą bei transporto priemonę, kuriems baudžiamojo proceso metu buvo taikytas laikinas nuosavybės apribojimas (b. l. 53–55, 60–64, 80–81), sprendė, kad nagrinėjamu atveju tikslinga negautas pajamas priteisti vienkartine išmoka. Atsakovo argumentą, kad vienkartinė išmoka būtų pernelyg didelė jam finansinė našta, iš dalies paneigia jo paties pateikti mokėjimo pavedimai, kurie patvirtina, kad 2024 m. gegužės 23 d. vykdydamas teismo nuosprendį jis pervedė nukentėjusiems iš viso 36 182,60 Eur dydžio pinigų sumą (b. l. 57, 58, 59; baudžiamosios bylos 8 t., b. l. 44–78, 164–190), taip pat 2024 m. gegužės 6 d. sumokėjo visą paskirtą baudą, nors jos sumokėjimui buvo nustatytas 20 mėnesių terminas (b. l. 56; baudžiamosios bylos 8 t., b. l. 44–78). Nors atsakovas teigė, kad siekdamas įvykdyti teismo nuosprendį skolinosi pinigų iš artimųjų, teismas pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai teismui nebuvo pateikti. Atitinkamai tai reiškia, kad šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-1075/2022, 73 punktas), nes civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, pagal kuriuos kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovas (apeliantas) R. J. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės Z. B. ieškinį atmesti.
Šalies argumentai
12. Apelianto manymu ieškovė neįrodė patikslinto ieškinio dėl prašomos priteisti 41 334,75 Eur sumos. Apeliantas nurodo šiuo argumentus:
12.1. Atsakovas neginčijo ir šiuo apeliaciniu skundu neginčija, kad pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatas pas atsakovą, vykdantį individualią veiklą, dirbusio ir darbo metu mirtiną traumą patyrusio V. B. mirties dieną teisę į žalos atlyginimą turėjo jo sutuoktinė – ieškovė Z. B.. Atsakovas taip pat sutinka su skundžiamame sprendime išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika dėl vidutinio darbo užmokesčio bei teismo apskaičiuotu V. B. ir ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydžiais, o būtent, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai (2020 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn.) ir per šį laikotarpį V. B. vidutinis darbo užmokestis buvo 1 032,52 Eur, Ieškovės - 584,79 Eur.
12.2. Atsakovas sutiko su tuo, kad sutuoktiniui V. B. esant gyvam, ieškovei galėjo tekti iki ½ sutuoktinio gauto darbo užmokesčio, tačiau nurodė, jog apskaičiuojant ieškovės patirtą turtinę žalą dėl sutuoktinio mirties ir nustatant ieškovės negautų pajamų dydį turi būti taikoma tokia Ieškovės dėl sutuoktinio mirties netektų pajamų apskaičiavimo formulė, o būtent: esančio gyvo sutuoktinio netektos pajamos = (esančio gyvo sutuoktinio vidutinės mėnesio pajamos + žuvusio sutuoktinio vidutinės mėnesio pajamos) / 2 - esančio gyvo sutuoktinio vidutinės mėnesio pajamos). Teismas Atsakovo pateiktą Ieškovės dėl sutuoktinio mirties netektų pajamų apskaičiavimo formulę atmetė (Sprendimo 18 p.), tačiau, atsakovo nuomone, teismo pateikti argumentai stokoja pagrįstumo ir neatitinka vyraujančios teismų praktikos.
12.3. Atsakovas neneigia, kad mirus sutuoktiniui, Ieškovė neteko pajamų, kurias galėjo gauti sutuoktiniui esant gyvam, tačiau tikrai ne ½ sutuoktinio gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Ieškovės nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad jai buvo teikiamas išlaikymas natūra, juolab toks, kuris būtų įvertinamas pinigais. Byloje nėra duomenų, kad po sutuoktinio mirties Ieškovė turėjo kreiptis pagalbos į kitus asmenis, kurie padėtų nudirbti ūkio darbus ar atliktų kitus buitinius darbus ir už tai Ieškovė būtų mokėjusi atlyginimą už suteiktas paslaugas ar darbą.
12.4. Nagrinėjamu atveju Ieškovės faktinės mėnesinės pajamos buvo mažesnės jos sutuoktinio V. B.. Tai reiškia, kad šeimos pajamos per mėnesį buvo 1786,74 Eur. Pusė šeimos pajamų, t. y. Ieškovės mėnesio pajamas sudarė 893,37 Eur (1786,74 Eur / 2). Skirtumas tarp Ieškovės gautų pajamų iki sutuoktinio mirties ir jos vidutinio darbo užmokesčio yra 139,15 Eur (893,37 Eur - 754,22 Eur). Būtent ši suma laikytina Ieškovės prarastomis pajamomis per mėnesį. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė po sutuoktinio mirties, t. y. nuo 2022 m. spalio 13 d. gauna 38,23 Eur/mėn. dydžio našlių pensiją.
12.5. Atsakovo nuomone, ieškovės gaunama socialinio draudimo išmoka – našlės pensija turi būti įskaitoma į atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir aplinkybę, kad, jeigu Ieškovės sutuoktinis V. B. būtų likęs gyvas, ši našlės pensija ieškovei nebūtų mokama.
12.6. Teismas, remdamasis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kad 2020 m. vyrų tikėtina gyvenimo trukmė buvo 70,1 m., pažymėjo, kad negautos pajamos šiuo atveju turėtų būti skaičiuojamos už 196 mėnesius, tačiau, apskaičiuodamas Ieškovės negautas pajamas, naudojo Ieškovės nurodytą praradimų apskaičiavimo laikotarpį (192 mėnesius). Atsakovas su tokia Ieškovės pozicija nesutiko ir siūlė, kad šiuo atveju turėtų būti naudojamas laiko kriterijus - iki Ieškovės sutuoktinis būtų sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, t. y. 135 mėnesius.
12.7. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju formaliai remtis Statistikos departamento duomenimis ir pripažinti, kad Ieškovės sutuoktinis būtų gyvenęs iki 70 metų ir iki tokio amžiaus būtų buvęs darbingas ir gautų ne mažesnes pajamas kaip iki mirties būtų neteisinga ir nepagrįsta, todėl šiuo atveju turėtų būti remiamasi individualizuota tikėtina Ieškovės sutuoktinio V. B. gyvenimo trukmė, kurią Teismas turėjo įvertinti remdamasis bylos duomenimis bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), tačiau to nepadarė.
12.8. Ieškovės teiginiai, kad jos sutuoktinis buvo galėjo dar gyventi 16 metų (pagal vidutinę tikėtiną vyrų gyvenimo trukmę Lietuvos statistikos duomenimis), buvo visiškai sveikas, darbingas ir iki 70 metų būtų dirbęs ir gavęs tokio paties dydžio pajamas, akivaizdžiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais nekeliančiais abejonių leistinais įrodymais, juolab, atsižvelgiant į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados duomenis, jo turėtus žalingus įpročius ir galimą darbinio pajėgumo perspektyvą galimai jam sulaukus pensinio amžiaus.
12.9. Atsakovo nuomone, remiantis byloje surinktais įrodymais ir vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais labiau tikėtina, jog Ieškovė būtų gavusi išlaikymą iš savo sutuoktinio jam esant gyvam iki Ieškovės sutuoktinis būtų sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, t. y. 65 metų (135 mėnesius) (pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 15 straipsnį (Senatvės pensijos amžius), senatvės pensijos amžius nuo 2026 m. sausio 1 d. nustatomas 65 metai), juolab, kad nėra jokio pagrįsto pagrindo manyti, kad V. B. ne tik kad būtų sulaukęs 70 metų, bet kad būdamas pensinio amžiaus būtų sveikas, darbingas, dirbtų ir gautų atitinkamo dydžio darbo užmokestį, kaip mirties dieną.
Atsiliepimas
13. Ieškovė Z. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:
13.1. Pirmos instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovės netekto išlaikymo dydžio rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais išaiškinamais, kurie yra aktualūs šios bylos išnagrinėjimui, nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo, priimamą sprendimą išsamiai ir aiškiai argumentavo.
13.2. Byloje nustatyta, kad V. B. mirė būdamas 53 metų ir 9 mėnesių amžiaus. Lietuvos statistikos departamento duomenis vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2020 metais buvo 70,1 metai, todėl ieškovės negautos pajamos buvo skaičiuojamos remiantis pagal pareikštą reikalavimą už 192 mėnesius (nors faktiškai galėjo būti skaičiuojamas už 196 mėnesius). Taip pat byloje nustatyta, kad iki mirties V. B. dirbo ir jo gaunamas vidutinis darbo užmokestis buvo 1 032,52 Eur. Iki tikėtinos gyvenimo pabaigos V. B. būtų galėjęs gauti 198 243,84 Eur pajamų iš kurių ieškovei tenkanti dalis (1/2) sudaro 99 121,92 Eur sumą. Negautų pajamų dydis sumažintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokėta vienkartinės socialinio draudimo išmokos suma – 57 787,17 Eur, o likusi – 41 334,75 Eur ieškovei liko nekompensuota.
13.3. Apelianto motyvai, kad byloje nėra duomenų, kad po sutuoktinio mirties ieškovė turėjo kreiptis pagalbos į kitus asmenis, kurie padėtų nudirbti ūkio darbus ar atliktų kitus buitinius darbus ir už tai ieškovė būtų mokėjusi atlyginimą už suteiktas paslaugas ar darbą, taigi neįrodė, kad žuvus sutuoktiniui jos pajamos sumažėjo, yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški.
13.4. Aplinkybė, kad ieškovė byloje neteikė duomenų apie tai, kad būtų mokėjusi kažkam už suteiktas buitines paslaugas ar darbus, neturi reikšmės vertinimui, kad žuvus sutuoktiniui ji prarado jo teiktą išlaidymą natūra, kasdieniu rūpesčiu, pagalba buityje ir pan. Kaip nurodė ieškovė bylos nagrinėjimo metu, su sutuoktiniu kartu santuokoje jie pragyveno 28 metus, jų tarpusavio santykiai buvo labai geri, visą tą laiką kartu vedė bendrą ūkį, ne tik dalijosi gaunamomis pajamomis, tačiau ir kitaip visapusiškai prisidėjo prie vienas kito poreikių tenkinimo. Ieškovė nurodė, kad sutuoktinis rūpinosi visais “vyriškais” buities reikalais, taisydavo jei kas sugesdavo, remontuodavo, ją nuveždavo visur kur reikėdavo, nes pati ji neturi teisės vairuoti, visada viską darė kartu, vienas kitam padėdavo ir pan.
13.5. Skundžiamame sprendime vertinant netektų pajamų dydį, pirmos instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, išsamiai motyvavo, kokias kriterijais remiantis sprendžia ne tik apie žuvusio sutuoktinio netekto išlaikymo dydį, bet ir formas, t. y. išlaikymas natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuri, be kita ko, turi ir ekonominę vertę. (Skundžiamo sprendimo 12 punktas). Kaip ir minėta, pats apeliantas skunde pripažįsta, kad objektyvių galimybių nustatyti, kokia apimtimi abipuses pareigas (pagalbos ūkyje ar buityje) sutuoktiniai vykdė santuokinio gyvenimo metu, tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių miršta, iš esmės nėra.
13.6. Skirtingai nei teigia apeliantas, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad V. B. gyvenimo trukmė galėjo būti trumpesnė nei statistinė - 70 metų. Pirmos instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, įvertino iki nelaimingo atsitikimo buvusią V. B. sveikatos būklę, jo gyvenimo būdą, sąlygas ir pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokio pobūdžio bylose suformuoto kriterijaus – statistinės gyvenimo trukmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl žalos, susijusios su gyvybės atėmimu, atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo kriterijų bei teismų praktikos
15. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad R. J., būdamas darbdaviu, pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ir atsirado sunkių padarinių, nes būdamas atsakingu už darbų saugą ir sveikatą, privalėdamas imtis priemonių, kad būtų išvengta nepageidaujamų ir pavojingų pasekmių, neinstruktavo darbuotojo V. B. kaip saugiai dirbti ir atlikti pavestus darbus su žiauniniu trupintuvu „Sandvik QJ341“, neišdavė darbuotojui privalomų asmeninių apsaugos priemonių, dėl to V. B. (duomenys neskelbtini) 9.56 val., darbo metu, būdamas ne mažesniame nei 2,45 m. aukštyje ant trupintuvo „Sandvik QJ341“ pakylos, skirtos įrenginio techninei priežiūrai atlikti, ir ja judėdamas, nebūdamas supažindintas su įrenginio saugos reikalavimais, nebūdamas aprūpintas privalomomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis – diržais, saugančiais nuo kritimo iš aukščio – ir dėl to objektyviai negalėdamas jomis naudotis, dėl nenustatytų priežasčių neteko pusiausvyros, nukrito ant žemės ir nuo patirtų galvos sužalojimų visumos (duomenys neskelbtini) 13.58 val. ligoninėje mirė (baudžiamosios bylos 8 t., b. l. 44–78, 164–190).
16. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą. Minėtų normų prasme rūpestingumo pareigą turi kiekvienas asmuo, tačiau šios pareigos pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi. Vieni turi didesnę, kiti mažesnę rūpestingumo pareigą. Šios pareigos pobūdis, laipsnis priklauso nuo daugelio aplinkybių – asmens atliekamo darbo, kvalifikacijos, teisinio veiklos reglamentavimo. Rūpestingumo pareigos pobūdį ir laipsnį dažnai reglamentuoja įvairūs teisės aktai, profesinės etikos taisyklės, papročiai ir pan. Todėl sprendžiant, kokią rūpestingumo pareigą turėjo žalos padaręs asmuo ir ar jis ją pažeidė, reikia vadovautis ne tik CK 6.263 straipsnio 1 dalies norma, bet ir kitais šaltiniais (Mikelėnas, V., ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 366–367; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2023 31, 32 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
17. Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai). Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtas atlygintinos žalos dydis – asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis Nr. e3K-3-238-313/2019, 35 punktas).
18. Byloje nėra ginčo, kad V. B. mirties dieną teisę į išlaikymą turėjo jo sutuoktinė Z. B. (sūnus I. B. buvo pilnametis).
19. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, jog dėl R. J. neteisėtų veiksmų žuvo ieškovės sutuoktinis, todėl sutuoktinio netekties ieškovė patyrė žalą, turi prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas), egzistuoja yra visos būtinos sąlygos atsakovo R. J. civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246–6.249 straipsniai). Šios bylos tikslas nustatyti ieškovės patirtos turtinės žalos – negautų pajamų dydį.
20. Sutuoktinių teisė į išlaikymą kyla iš CK 3.27 straipsnio, kuris nustato sutuoktinių pareigą vienas kitą remti materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.
21. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl sutuoktinio teisės į išlaikymą ir tokio išlaikymo dydžio, yra išaiškinęs, kad, apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpciją, įtvirtintą CK 3.117 straipsnio 1 dalyje, sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas, nustatytas CK 3.27 straipsnio 1 dalimi, kurias kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę; apskaičiuojant apdraustojo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl apdraustojo mirties imama 1/2 apdraustojo pajamų, kol neįrodyta kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014; 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-682-248/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog sutuoktinis yra darbingas, gauna panašias pajamas kaip kad gaudavo mirusysis, neįrodo, kad jis dėl sutuoktinio mirties patyrė mažesnę žalą, negu 1/2 mirusiojo sutuoktinio pajamų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-652-916/2015; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-682-248/2015). Apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas (imama 1/2 šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014).
22. CK 6.288 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusi žala, taip pat su gyvybės atėmimu susijusi žala atlyginama periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Jeigu žala atlyginama periodinėmis išmokomis, tai šios išmokos indeksuojamos teisės aktų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.288 straipsnio 3 dalyje nustatyti žalos atlyginimo būdai, priklausomai nuo to, kuris iš jų taikomas, lemia skirtingų vertinamųjų kriterijų pasirinkimą, atliekant žalos atlyginimo skaičiavimą. Sprendžiant turtinės žalos atlyginimo mokėjimo periodinėmis išmokomis klausimą, vertinamos realiuoju laikotarpiu egzistuojančios aplinkybės, o sprendžiant šios žalos atlyginimo mokėjimo vienkartine išmoka klausimą – vertinamos ilguoju laikotarpiu tikėtinai atsirasiančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 53 punktas).
23. Jei asmeniui dėl sutuoktinio gyvybės atėmimo patirta žala priteisiama konkrečia vienkartine pinigų suma, laikoma, kad ieškovo patirta žala yra išsamiai įvertinta bei visiškai atlyginta (CK 6.284 straipsnio 2 dalis). Periodinėmis išmokomis priteista negautų pajamų suma gali būti bet kada ateityje peržiūrėta, kai pasikeičia aplinkybės, turėjusios tiesioginę reikšmę nuostolių atlyginimo periodinėmis išmokomis priteisimui ar jų dydžiui.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant pareikštam reikalavimui atlyginti negautas pajamas, kai žala padaryta asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu (nagrinėjamos bylos atveju – dėl gyvybės atėmimo), o žalos atlyginimą prašoma priteisti vienkartinės išmokos forma, šio materialiojo reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimas yra žymiai sudėtingesnis nei tuo atveju, jei žalos atlyginimą būtų prašoma priteisti periodinėmis išmokomis. Nustatant ateityje atsirasiančius nuostolius, nuostolių įvertinimas turi būti grindžiamas pagrįstai tikėtinu specialių ekonominių ir finansinių ar kitų žinių reikalaujančiu ateities prognozavimu. Negautų pajamų dėl prarasto ar sumažėjusio darbingumo (nagrinėjamos bylos atveju – dėl gyvybės atėmimo) apskaičiavimas lemia, kad toks skaičiavimas objektyviai niekada negali būti visiškai tikslus, neginčijamai atspindintis realybę ateityje. Pagrįstai tikėtinos žalos skaičiavimas grindžiamas tuo, kad visiškai tikslaus ateities numatymo negalimumas neturėtų užkirsti kelio nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą ir kartu žalą padariusiam asmeniui išvengti pareigos kompensuoti nukentėjusio asmens turtinius praradimus. Priešingu atveju būtų paneigta civilinės atsakomybės kompensacinė funkcija ir konstitucinis visiško žalos atlyginimo principas, neapgintas deliktų teisės saugomas tikrumo interesas (pirmiau nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 69 punktas).
25. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nors teisė pasirinkti žalos atlyginimo mokėjimo būdą priklauso ieškovui, teismas, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, įstatyme nustatytą žalos atlyginimo būdą. Šią teismo teisę pagrindžia ir teismo vaidmuo žalos dydžio įrodinėjimo procese, atsižvelgiant į tai, kad, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Todėl tuo atveju, jeigu ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka teismo įsitikinimui dėl tikslaus nuostolių dydžio susiformuoti, ypač įrodinėjimo prasme apsunkintame negautų pajamų priteisimo vienkartine išmoka procese, teismas gali parinkti kitą, nei reikalauja ieškovas, žalos atlyginimo būdą, jei pripažintų, kad, taikant konkretų žalos atlyginimo mokėjimo būdą, būtų geriau užtikrintas visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas bei užkirstas kelias nepagrįstam ieškovo praturtėjimui. Tokiu atveju teismas turėtų informuoti šalis apie kito, nei reikalauja ieškovas, nuostolių atlyginimo mokėjimo būdo parinkimo būtinybę, užtikrinant CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų šalių procesinių teisių įgyvendinimą (pirmiau nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 70 punktas).
Dėl žalos gyvybės atėmimo atveju atlyginimo apskaičiavimo
26. Byloje kilęs ginčas dėl negautų pajamų dydžio skaičiavimo metodikos. Apelianto vertinimu ieškovės netektas pajamas sudaro ne daugiau nei 18 785,25 Eur (139,15 Eur x 135 mėn.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ieškovei išmokėjus 57 787,17 Eur vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, bei kiekvieną mėnesį gaunant 38,23 Eur našlės pensiją ieškovės praradimai jau yra padengti ir bus dengiami ateityje.
27. Atsakovas taip pat siūlė negautas pajamas skaičiuoti tik senatvės pensijos amžiaus, nes skrodimo metu buvo nustatyti gretutiniai susirgimai/sužalojimai/būklės – širdies vainikinių arterijų aterosklerozės II stadija, stenozė 25 procentų; aortos aterosklerozės II stadija, 1 laipsnis; kepenų suriebėjimas; kasos ir galvos smegenų minkštųjų dangalų fibrozė (b. l. 91–96), be to, V. B. turėjo žalingų įpročių: rūkė bei vartojo alkoholį.
28. Ieškovės teigimu, žuvusysis neturėjo nusiskundimų dėl sveikatos. Žuvusiojo medicininiuose dokumentuose nėra įrašų, kad dėl sveikatos negalavimų jis būtų kreipęsis į medikus, paskutinį kartą kreipėsi (duomenys neskelbtini), diagnozuota, kad sveikas (b. l. 24), be to, darbdavys, atlikdamas darbuotojo sveikatos patikrinimus, taip pat nenustatė sveikatos negalavimų, dėl kurių V. B. nebūtų galėjęs dirbti (b. l. 29–31). VSDFV duomenimis nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) V. B. buvo nedarbingas tik kelis kartus, paskutinį kartą 2012 m. (b. l. 25–28).
29. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tiek ieškovės, tiek atsakovo argumentus, pritaria būtent atsakovo pozicijai, kad ieškovės negautos pajamos turėtų būti skaičiuojamos už laikotarpį iki tol kol V. B. būtų sulaukęs senatvės pensijos (65-erių metų amžiaus), o ne atsižvelgus į statistinę Lietuvos Respublikos vyrų gyvenimo trukmę.
30. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apskaičiuojant negautų pajamų dydį, kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individuliai, tačiau pagrindinis kriterijus, į kurį būtų būtina atsižvelgti, turėtų būti asmens darbingumas, t. y. iki kokio amžiaus asmuo būtų galėjęs dirbti ir gauti su darbu susijusias pajamas. Neturint išsamių duomenų apie asmens sveikatą arba kai asmuo turėjo tam tikrų sveikatos problemų, šiuo kriterijumi turėtų būti senatvės pensijos amžius, kuris nuo 2026 m. sausio 1 d. bus 65 metai.
31. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodo, kad V. B. buvo geros sveikatos, atsakovas teigia priešingai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad labiau tikėtina (CPK 185 str.) yra atsakovo pozicija.
32. T. y. nors ieškovė teigia, kad V. B. būtų dirbęs iki tol, kol jam būtų suėję 70 metų, toks ieškovės teiginys nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju sutiktina su atsakovo argumentais, kad žuvusysis turėjo tam tikrų sveikatos problemų (širdies vainikinių arterijų aterosklerozės II stadija, stenozė 25 procentų; aortos aterosklerozės II stadija, 1 laipsnis; kepenų suriebėjimas; kasos ir galvos smegenų minkštųjų dangalų fibrozė), kurios nors prieš jam žūstant ir nebuvo akivaizdžios, tačiau ilgainiui galėjo progresuoti ir taip mažinti V. B. darbingumą. Taigi šiuo atveju, labiau tikėtina, kad V. B. nebūtų dirbęs iki tol kol jam sueis 70 metų, bet būtų nustojęs dirbti, sulaukęs senatvės pensijos amžiaus – 65-erių metų.
33. Dėl šios priežasties sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad negautos pajamos šiuo atveju turėtų už 192 mėnesius – iki tol, kol V. B. būtų suėję 70 metų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone negautos pajamos turi būti skaičiuojamos už 135 mėnesius, t. y. iki tol, kol V. B. būtų suėję 65-eri metai.
34. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamas sprendimas pakeičiamas ir perskaičiuojamas ieškovei priteistinos sumos dydis.
35. Byloje nustatyta, kad nuo 2006 m. gegužės mėn. iki mirties V. B. dirbo (duomenys neskelbtini) ir pas individualią veiklą vykdantį R. J., darbo sutartys neterminuotos (b. l. 25–28; baudžiamosios bylos 3 t., 29–31, 125–127). Darbo sutartimi individualią veiklą vykdantis R. J., kaip darbdavys, įsipareigojo nuo 2019 m. sausio 1 d. mokėti 129 Eur dydžio darbo užmokestį (baudžiamosios bylos 3 t., 29–31), o (duomenys neskelbtini) nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. 765 Eur dydžio atlyginimą (baudžiamosios bylos 3 t., 125–127).
36. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2001 m. gruodžio 18 d. dirba (duomenys neskelbtini) (b. l. 128–129), turi sveikatos problemų (b. l. 32), yra iš dalies darbinga, jai nustatytas 50 darbingumo lygis (b. l. 33–34). Sutuoktiniui esant gyvam, ieškovė gaudavo 169,43 Eur dydžio netekto darbingumo pensiją (kuri nuo 2024 m. sausio 1 d. vadinama negalios pensija) (b. l. 128–129) bei darbo užmokestį. 2024 m. lapkričio 8 d. pažyma apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas patvirtina, kad sutuoktiniui esant gyvam ieškovės vidutinis darbo užmokestis buvo 584,79 Eur, t. y. 603,57 Eur + 526,52 Eur + 624,27 Eur) : 3 mėn. (b. l. 160). Po sutuoktinio mirties ieškovė ir toliau dirba (duomenys neskelbtini), jos pajamos iš darbinės veiklos svyruoja nuo 150,07 Eur iki 890,57 Eur (b. l. 36), gauna negalios pensiją bei 38,23 Eur dydžio našlių pensiją nuo 2022 m. spalio 13 d. iki 2024 m. gruodžio 29 d. (b. l. 128–129). Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė gaudavo mažesnes pajamas nei jos sutuoktinis. Nėra duomenų, kad ateityje ieškovė turės galimybę save išlaikyti ar turės galimybę gauti išlaikymą iš kito asmens (pvz., sutuoktinio) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis Nr. e3K-3-238-313/2019, 43, 44 punktai).
37. Kolegijos nuomone pirmos instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos pagal kurią apskaičiuojama likusio gyvo sutuoktinio patirta žala dėl žuvusiojo negautų pajamų. Pažymėtina, kad ieškovė nors yra dirbanti, gauna darbo užmokestį, tačiau ji turi sveikatos problemų, bylos nagrinėjimo metu, kaip jau minėta, jai buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, ji visada gaudavo mažesnes pajamas nei sutuoktinis, šiuo metu gyvena viena. Šios aplinkybės patvirtina, kad netekus sutuoktinio, ieškovės finansinė padėtis reikšmingai pasikeitė, t. y. pablogėjo. Ieškovė neteko ne tik sutuoktinio kasdienės pagalbos, tačiau ir finansinės paramos. Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė ieškovė, sutuoktiniui esant gyvam ji savo pajamas iš esmės skyrė tik maisto pirkimui, o didžiąją dalį visų kitų šeimos išlaidų dengdavo sutuoktinis – mokėjo mokesčius, pirko reikalingus daiktus ir pan. Todėl neabejotina, kas ieškovei netekus sutuoktinio, jos finansinė padėtis ženkliai pablogėjo.
38. Ieškovė reikalavimą dėl negautų pajamų grindė sutuoktinio realiai ir darbinės veiklos gautomis pajamomis. Reikalavimas atsižvelgti į minimalios mėnesinės algos ar minimalaus valandinio darbo užmokesčio pokyčius, nagrinėjamoje byloje, nebuvo keliamas, nors šie dydžiai kasmet nuo 2020 m. didėjo (2020 m. minimali mėnesinė alga buvo 607 Eur, 2021 m. – 642 Eur, 2022 m. – 730 Eur, 2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur, 2025 m. – 1 038 Eur), tai rodo, kad ieškovė nesiekia nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.
39. Byloje taip pat nustatyta, jog V. B. vidutinis 3 (trijų) mėnesių darbo užmokestis, atskaičius mokėtinus mokesčius, dirbant pas individualią veiklą vykdantį R. J., buvo 74,17 Eur (kiekvieną mėnesį gaudavo fiksuotą 74,17 Eur sumą), o dirbant (duomenys neskelbtini) – 958,35 Eur (t. y. 860 Eur +979,54 Eur + 1 034,93 Eur = 2 875,04 Eur; 2 875,04 : 3 = 958,35 Eur), iš viso 1 032,52 Eur/mėn.
40. Kadangi jau konstatuota, jog negautos pajamos turi būti skaičiuojamos už 135 mėnesius, t. y. iki tol, kol V. B. būtų suėję 65-eri metai, tai negautos pajamos iš viso būtų 139 390,20 Eur (1032,52 Eur/mėn.× 135 mėn. = 139 390,20 Eur, o ieškovei tenkanti ½ dalis šių pajamų sudarytų 69 695,10 Eur sumą.
41. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. VSDFV apskaičiavo ir 2022 m. spalio 26 d. sumokėjo ieškovei 57 787,17 Eur dydžio vienkartinę išmoką (b. l. 37–38; baudžiamosios bylos 7 t., b. l. 161–162), todėl šia suma pagrįstai sumažintas iš atsakovo priteistinas negautų pajamų dydis.
42. Pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnį išmokėta vienkartinė išmoka nekompensavo 11 907,93 Eur negautų pajamų žuvus sutuoktiniui V. B. (69 695,10 Eur – 57 787,17 Eur = 11 907,93 Eur). Taigi, būtent tokia suma – 11 907,93 Eur iš atsakovo priteisiama ieškovei.
43. Ieškovė prašė priteisti negautas pajamas kaip vienkartinę išmoką, tačiau atsakovas teigia, kad tokio dydžio vienkartinės išmokos jis neturi galimybės sumokėti, nes turi nepilnametę dukrą (b. l. 143), o iš darbinės veiklos jo gaunamos pajamos yra nedidelės ir pateikė darbdavių pažymas apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 144, 145), todėl galėtų skirti gal 100 Eur/mėn. ieškovės negautų pajamų kompensacijai.
44. Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės sveikatos būklę – turi sveikatos negalavimų, dėl kurių yra iš dalies darbinga, jai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, atsakovo turtinę padėtį (darbingo amžiaus vyras, dirbantis dvejuose darbuose, turintis ne vieną nekilnojamojo turto objektą bei transporto priemonę, kuriems baudžiamojo proceso metu buvo taikytas laikinas nuosavybės apribojimas (b. l. 53–55, 60–64, 80–81).
45. Kadangi šia nutartimi iš atsakovo priteistina suma buvo sumažinta iki 11 907,93 Eur, tai apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgus į ieškovės sveikatos būklę ir į atsakovo turtinę padėtį, tikslinga negautas pajamas priteisti vienkartine išmoka.
46. Atsakovo argumentą, kad vienkartinė išmoka būtų pernelyg didelė jam finansinė našta, iš dalies paneigia jo paties pateikti mokėjimo pavedimai, kurie patvirtina, kad 2024 m. gegužės 23 d. vykdydamas teismo nuosprendį jis pervedė nukentėjusiems iš viso 36 182,60 Eur dydžio pinigų sumą (b. l. 57, 58, 59; baudžiamosios bylos 8 t., b. l. 44–78, 164–190), taip pat 2024 m. gegužės 6 d. sumokėjo visą paskirtą baudą, nors jos sumokėjimui buvo nustatytas 20 mėnesių terminas (b. l. 56; baudžiamosios bylos 8 t., b. l. 44–78).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
47. Pakeitus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovei priteistiną 41 334,75 Eur sumažinus iki 11 907,93 Eur, turi būti perskirstytos ir pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 str.).
48. Ieškovė, patikslinus ieškinio reikalavimus, prašė iš atsakovo priteisti 41 380,83 Eur sumą, šia nutartimi pakeitus skundžiamą sprendimą iš atsakovo ieškovei buvo priteista 11 907,93 Eur, taigi tenkinta 28,78 proc. patikslinto ieškinio reikalavimų.
49. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 200 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti, 28,78 proc. nuo šios sumos yra 633,16 Eur. Taigi ieškovei iš atsakovo priteisiama 633,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
50. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad BPK nenumato galimybės kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažinto asmens gauti patirtų advokato išlaidų atlyginimą, todėl baudžiamojoje byloje, kurioje R. J. pripažintas padaręs nusikaltimą, išsprendus civilinį ieškinį, R. J. turėtos išlaidos už advokato teisines paslaugas iš Z. B. nebūtų priteisiamos. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pagrįstai nepriteisė iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidų.
51. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja iš esmės analogišką praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų ir neturtinės žalos atlyginimo bylose: CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), taip pat CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. <...> EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendime, priimtame byloje Klauz prieš Kroatiją, Nr. 28963/10, konstatavo teisės į teisminę gynybą pažeidimą, nes kitos šalies patirtų atstovavimo išlaidų prisidėjimas prie paties pareiškėjo atstovavimo išlaidų efektas buvo toks, jog jis prarado beveik visą jam priteistą kompensaciją: tenkinus ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, pareiškėjas buvo įpareigotas padengti kitos šalies atstovavimo išlaidas, ir galutinė jo gauta suma buvo sumažinta dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant fakto, kad teismai vieningai buvo nusprendę, jog jis turi teisę į kompensaciją dėl patirtos neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021).
52. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikytina ir šioje byloje nes tiek neturtinė žala, tiek negautos pajamos priteisiamos dėl neteisėtų atsakovų veiksmų.
53. Taigi nors šia nutartimi ir buvo sumažinta ieškovei priteistina negautų pajamų suma, tačiau skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui nėra keičiama.
Dėl bylos baigties
54. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalis dėl netektų pajamų atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeičiama ir ieškovei Z. B. iš atsakovo R. J. priteisima 11 907,93 Eur netektų pajamų atlyginimo, 633,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; kita skundžiamo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
55. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
56. Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, išsprendžiamas ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas (CPK 93, 98 str.).
57. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė apskritai panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimą, tačiau jo apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, t. y. kadangi tenkinta 28,78 proc. patikslinto ieškinio reikalavimų, tai laikytina, kad atmesta 71,22 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Taigi ieškovė turi teisę į 28,78 proc. bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, 28,78 proc. nuo šios sumos yra 230,40 Eur. Dėl išvardintų priežasčių ieškovei iš atsakovo priteisiama 230,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
58. Atsakovas nepateikė įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau net jeigu ir būtų pateikęs įrodymus, bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteisiamos dėl analogiškų motyvų kaip ir nebuvo priteistos pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį dėl netektų pajamų atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo: priteisti ieškovei Z. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11 907,93 Eur netektų pajamų atlyginimo, 633,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei Z. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 230,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.