- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- 2-1788-241/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00285-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- Ž. M., G. P., A. R., S. K., E. G., uždaroji akcinė bendrovė „Artmotyvas“, uždaroji akcinė bendrovė AUPORA, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Savynė“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-322-569/2018 pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Savynė“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“ prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – Ž. M., G. P., A. R., S. K., E. G., uždaroji akcinė bendrovė „Artmotyvas“, uždaroji akcinė bendrovė AUPORA, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Atsakovės BUAB „Savynė“ bankroto administratorė UAB „Renavita“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose ir 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais.
2. Nurodė, kad suinteresuoti asmenys, būdami bankrutavusios UAB „Savynė“ savininkais ir vadovais, žinodami sunkią įmonės padėtį, nedėjo jokių pastangų tam, kad gerintų ir vystytų įmonės veiklą, bent iš dalies sumažintų įsipareigojimus kreditoriams. Vadovai sąmoningai organizavo įmonės veiklą taip, kad joje nebūtų pinigų, vedė aplaidžią apskaitą. UAB „Savynė“ veikla ir turtas, buvo perkelta į UAB „Aupora“. Pasinaudojusi bankrutavusios UAB „Savynė“ patalpomis, interneto svetaine bei darbuotojais, UAB „Aupora“ ėmė vykdyti identišką veiklą, kurią iki bankroto bylos iškėlimo vykdė UAB „Savynė“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi bankroto administratorės prašymą dėl atsakovės BUAB „Savynė“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.
4. Teismas nustatė, kad 2012 m. atsakovė turto turėjo už 60 133 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 60 193 Lt. 2013 m. įmonė turto turėjo už 23 805 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 14 776 Lt. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti ar 2012 – 2013 m. visos per vienerius metus mokėtinos sumos tuo metu buvo pradelstos. Iš pateikto 2014 m. kovo 27 d. suderinimo akto matyti, kad jį sudarant UAB „Savynė“ turėjo įsiskolinimų tiekėjams už prekes, kitų einamųjų mokėjimų, tačiau byloje nėra duomenų, kokios tai buvo sumos.
5. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2014 m. kovo 26 d., suinteresuotam asmeniui E. G. būnant įmonės akcininke ir vadove, būtų vykdomi atsiskaitymai pažeidžiantys nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojams nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos įmokos.
6. Teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo S. K. bendrovės vadove buvo nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. birželio 12 d., tačiau byloje taip pat nėra duomenų apie šiuo laikotarpiu buvusius pradelstus UAB „Savynė“ įsiskolinimus tiekėjams ar darbuotojams. Be to, nurodytu laikotarpiu teismuose nebuvo iškelta bylų UAB „Savynė“ dėl finansinių reikalavimų, nėra duomenų, jog šiuo laikotarpiu buvo vykdomi atsiskaitymai, pažeidžiant nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojams nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos įmokos.
7. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. UAB „Savynė“ turėjo keletą pradelstų skolų: VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui (85,35 Eur); AGATA (113,58 Eur); UAB „Bitė Lietuva“ (138,51 Eur); UAB „Citma“ (409,39 Eur); UAB „R.Baltic“ (693,46 Eur); UAB „Saulės spektras“ (181,53 Eur). Teismas sprendė, kad nurodytų įsiskolinimų suma nėra didelė, be to balanso už 2014 m. nėra, todėl negalima nustatyti kiek turto tuo metu turėjo UAB „Savynė“. Pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Savynė“ 2014 m. valstybės biudžetui skolų neturėjo.
8. Teismas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. UAB „Savynė“ atliko 98 761,63 Lt pervedimus kai kuriems tiekėjams, tarp jų grąžinio paskolą akcininkui. Iš viso per 2014 m. rugsėjo-spalio mėn. grąžinta 159 130,81 Eur paskolos suma. Teismas sprendė, kad 2014 m. kovo – balandžio mėn. esant pradelstiems įsiskolinimas, šis paskolos grąžinimas pažeidė atsiskaitymo eiliškumą, tačiau vien atsiskaitymas su akcininku nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad buvo siekiama tyčia privesti įmonę prie bankroto ar pabloginti jos padėtį. Teismas pažymėjo, jog nėra pakankamai duomenų, kad suinteresuoti asmenys minimu laikotarpiu turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nėra galimybės daryti išvadą, jog suinteresuoti asmenys sąmoningai blogai valdė įmonę, siekdami privesti prie bankroto.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad balanso už 2014 – 2016 m. nėra, todėl tiksliai nustatyti kokio turto ir už kokią sumą šiuo laikotarpiu įmonėje buvo, negalima. Bylos duomenys patvirtina, jog šiuo laikotarpiu UAB „Savynė“ turėjo pradelstų įsipareigojimų. Pagal skolų suvestinę, įsiskolinimai nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. kovo 12 d. sudarė 7 906,38 Eur. Teismas darė išvadą, kad nors UAB „Savynė“ turėjo pradelstų įsipareigojimų, tačiau nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo.
10. Teismas nurodė, kad penkių darbuotojų perėjimas iš UAB „Savynė“ į UAB „Aupora“ nėra pagrindas išvadai, jog UAB „Savynė“ veikla ir turtas buvo perkelti į UAB „Aupora“. Aplinkybės, kad UAB „Savynė“ ir UAB „Aupora“ naudojosi tomis pačiomis patalpomis, interneto svetaine, taip pat nesudaro pakankamo pagrindo taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto prezumpciją.
11. Teismas sprendė, kad vien tai, jog bankroto administratorei nebuvo pateikti visi dokumentai ir paskutinis vadovas su bankroto administratore nesusisiekia, neleidžia atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Aplinkybės, jog suinteresuoti asmenys nesirūpino įmonės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė turi būti pagrįstos įrodymais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovės BUAB „Savynė“ bankroto administratorė prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – BUAB „Savynė“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pagal 2013 m. balansą atsakovė BUAB „Savynė“ 2013 m. gruodžio 31 d. jau buvo sukaupusi 218 971 Lt nuostolį (neskaitant einamųjų mokėjimų), kai tuo tarpu turto iš viso turėjo vos už 23 805 Lt, t. y. 10 kartų mažiau nei patirti nuostoliai, kuriuos be abejo kažkokiu būdu reikėjo kompensuoti. Taigi šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad įmonė vėliausiai 2013 m. gruodžio 31 d. tapo nemoki.
12.2. Suinteresuoti asmenys, būdami BUAB „Savynė“ savininkais ir vadovais, žinodami sunkią įmonės padėtį, nedėjo jokių pastangų, kad galėtų bent iš dalies sumažinti įsipareigojimus kreditoriams, sąmoningai organizavo įmonės veiklą taip, kad įmonėje nebūtų pinigų, vedė aplaidžią apskaitą. Bankroto byla buvo iškelta kreditorių, o ne vieno iš buvusių įmonės vadovų iniciatyva, todėl aplinkybių visuma liudija, jog egzistuoja tyčinio bankroto požymis, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
12.3. Nėra jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti, kad keičiantis vadovams ir akcininkams nuo 2013 m. įmonės padėtis būtų pagerėjusi ar kad būtų pradėta vystyti jos veikla, bent iš dalies būtų siekiama atsiskaityti su kreditoriais. Įmonė buvo perleidžiama visiškai nesuinteresuotiems įmonės veiklos vykdymu ar finansinės padėties gerinimu asmenims.
12.4. Byloje nustatyta, jog pagal 2014 m. kovo 27 d. kasos išlaidų orderį, įmonės direktoriui bei akcininkui A. R. buvo išmokėta 149 130,81 Lt suma. Taigi įmonei esant jau faktiškai nemokiai, nurodytam asmeniui buvo išmokėta itin didelė suma, kuri galėjo būti panaudota įmonės reikmėms (atsiskaitymams su įmonės sąžiningais kreditoriais, skolų tiekėjams dengimui ir pan.). Tokio dydžio paskolos grąžinimas iki nustatyto termino kai bendrovė turi mokumo problemų ir pradelstų įsiskolinimų yra akivaizdus atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimas.
12.5. Atsiskaičius su A. R. buvo sumažintas ne tik įmonės turtas, bet ir sumažėjo buvusių kitų įmonės kreditorių galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą. Esant ir daugiau kreditorių bei žinant, kad įmonė yra nemoki, grąžinus skolą anksčiau laiko įmonės vadovui buvo be pagrindo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, taip pažeidžiant nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus.
12.6. Paskutinis įmonės vadovas ir akcininkas K. K., administratorės įsitikinimu, buvo paskirtas tik formaliai, todėl sąmoningai buvo kreiptasi į ankstesnius įmonės vadovus dėl įmonės dokumentų bei turto perdavimo. Tačiau iki šiol jokių įmonės dokumentų ar juo labiau turto, administratorė nėra gavusi. Susiklosčiusių aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog suinteresuoti asmenys įmonės dokumentų administratorei neperduoda sąmoningai, kadangi siekia nuslėpti tikrąsias įmonės nemokumo priežastis. Vertinant šį faktą kartu su kita bylos medžiaga, dokumentų neperdavimas yra akivaizdus tyčinio bankroto požymis.
12.7. Administratorės įsitikinimu, BUAB „Savynė“ veikla buvo perkelta į 2013 m. kovo 4 d. įsteigtą ir šiuo metu jau bankrutuojančią UAB „Aupora“. Nagrinėjamu atveju BUAB „Aupora“ pradėjo vykdyti analogišką BUAB „Savynė“ vykdytai veiklą, perėmė patalpas, darbuotojus, internetinį puslapį, pavadinimą ir baldus.
13. Suinteresuotas asmuo A. R. prašo atsakovės BUAB „Savynė“ bankroto administratorės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Kai įmonės direktoriumi ir akcininku buvo suinteresuotas asmuo A. R., bankroto bylos neinicijavo nei įmonės darbuotojai, nei kreditoriai, o tai patvirtina, kad UAB „Savynė“ buvo aktyviai veikiantis juridinis asmuo. Jos partneriai, su kuriais nebuvo atsiskaityta, šio fakto nelaikė grėsme prarasti savo lėšas.
13.2. Įmonės direktoriumi ir akcininku būnant suinteresuotam asmeniui A. R., buvo mokami mokesčiai valstybės biudžetui, atlyginimai darbuotojams, atsiskaitoma pagal sutartis su tiekėjais, jokių didelių skolų ar finansinių įsipareigojimų, kurie būtų lėmę įmonės negalėjimą atsiskaityti, nebuvo, be to, buvo sugražinta skola buvusiai akcininkei, gauti pinigai iš akcininko įmonės apyvartinėms lėšoms.
13.3. A. R. išmokėti pinigai buvo skirti atsiskaitymui su buvusia akcininke E. G., nes naujasis įmonės akcininkas UAB „Artmotyvas“ siekė, kad UAB „Savynė“ padengtų imtas paskolas iš E. G. Be to, A. R. tuo metu nebuvo įmonės akcininku, o veikė kaip UAB „Artmotyvas“ įgaliotas asmuo. Kai buvo išmokėti pinigai, pradelstų skolų UAB „Savynė“ neturėjo, jos atsirado vėliau.
13.4. Suinteresuotam asmeniui dirbant UAB „Savynė“ direktoriumi, įmonės apskaitą tvarkė UAB „Mūsų finansininkas“, kurioje buvo atsakovės apskaitos dokumentai. A. R. bankroto administratorei pateikė informaciją apie esančius dokumentus UAB „Mūsų finansininkas“ žinioje ir bankroto administratorė dokumentus iš ten paėmė.
13.5. Vien kelių darbuotojų įsidarbinimas kitoje įmonėje negali būti vertinamas kaip UAB „Savynė“ veiklos ir turto perkėlimas į UAB „Aupora“. Darbuotojai gali laisvai rinktis darbovietes, taip pat asmuo gali būti kelių įmonių akcininku ar vadovu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Savynė“ bankrotą atsisakyta pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant skundo ribų.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
15. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.
16. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
17. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bankroto administratorė tokiu požymiu laiko įmonės valdymo organų pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nepakanka duomenų nustatyti įmonės faktinio nemokumo atsiradimo momentą Be to, pagal bylos duomenis nėra galima daryti išvados, jog suinteresuoti asmenys sąmoningai blogai valdė įmonę, siekdami ją privesti prie bankroto, mažino įmonės turtą ar didino įsipareigojimus.
18. Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama taip, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
19. Apeliacinės instancijos pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Nors apeliantė nurodo, kad atsakovė vėliausiai 2013 m. gruodžio 31 d. tapo nemoki, kadangi nurodytu metu jau buvo sukaupusi 218 971 Lt nuostolį, o turto pagal balansą iš viso turėjo už 23 805 Lt, tačiau vien šie duomenys, neįvertinus tuo metu buvusių pradelstų įsipareigojimų dydžio, neleidžia konstatuoti įmonės nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Net ir pripažinus, kad 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad įmonės valdymo organai, nesikreipdami laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai blogino įmonės turtinę padėtį, sudarinėdami jai nenaudingus, kreditorių teises ir interesus pažeidžiančius sandorius.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
20. Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
21. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
22. Apeliantė skunde kvestionuoja 149 130,87 Lt sumos 2014 m. kovo 27 d. pervedimo atsakovės BUAB „Savynė“ akcininkui ir direktoriui A. R. vertinimą. Jos teigimu, atsiskaičius su A. R. buvo sumažintas įmonės turtas, sumažėjo kitų įmonės kreditorių galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą, be pagrindo jam buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius.
23. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, kad apeliantės nurodytos aplinkybės būtent nulėmė atsakovės bankrotą ar pablogino jau nemokios įmonės turtinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys, jog į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pradelsti įsiskolinimai kreditoriams iš esmės atsirado po nurodyto mokėjimo atlikimo – laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., be to jie nebuvo ženklūs (1 621,82 Eur). Kaip nustatyta, 2014 m. rugsėjo mėn. UAB „Savynė“ atlikinėjo mokėjimus ir savo tiekėjams, neturėjo skolų valstybės biudžetui, todėl tai suponuoja išvadą, kad piniginių lėšų pervedimas suinteresuotam asmeniui nelėmė atsakovės lėšų trūkumo, atitinkamai kreditorių reikalavimų patenkinimo eilės pažeidimo.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
24. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
25. Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).
26. Pažymėtina, kad nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).
27. Bankroto administratorė nenurodė konkrečių veiksmų, kuriais įmonės valdymo organai būtų pažeidę buhalterinės apskaitos tvarkymo taisykles. Be to, pagal bylos faktines aplinkybes, dalis įmonės dokumentų yra bankroto administratorės žinioje. Tuo tarpu vien likusios dokumentų dalies neišsaugojimo ar neperdavimo bankroto administratorei faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį tyčią privesti įmonę prie bankroto ar nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, žalą įmonės kreditoriams, pats savaime, kaip pagrįstai sprendė teismas, nėra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių
28. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, sprendžiant dėl nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nepakanka nustatyti vien tai, kad į kitą veikiančią ar naujai įsteigtą bendrovę perėjo dirbti bendrovės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Šios prezumpcijos taikymui turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.
29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nesant duomenų apie atsakovės nebaigtų vykdyti sutarčių ar reikalavimo teisių perėmimą, pirmosios instancijos pagrįstai atsisakė atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Vien aplinkybės, kad dalis atsakovės darbuotojų perėjo dirbti į UAB ‚Aupora“, kuri vykdo analogišką veiklą ir naudoja tas pačias patalpas, neleidžia spręsti apie atsakovės veiklos perkėlimą.
30. Nors bankroto administratorė atskirajame skunde nurodė, kad atsakovės bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau nenurodė jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl šio požymio nebuvimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Savynė“ darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos susijusios išmokos.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir, jas įvertinęs, tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Atskirąjį skundą atmetus, suinteresuotas asmuo A. R. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
33. Suinteresuotas asmuo A. R. už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą patyrė 700 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Nurodyta išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.16 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl iš atsakovės BUAB „Savynė“ administravimui skirtų lėšų priteistina suma suinteresuotam asmeniui A. R. mažintina iki 358,08 Eur, t. y. iki atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui A. R., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Savynė“, j. a. k. 302643208, bankroto administravimui skirtų lėšų 358,08 Eur (trijų šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų 08 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.