- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-31-365/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20641-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- K. S.
- Advokatai
- Faustas Vrubliauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui, nuteistajam K. S. ir jo gynėjui advokatui Faustui Vrubliauskui (naudojantis vaizdo konferencijos platforma Zoom),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-09-17 nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:
- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- BK 145 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir K. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu K. S. paskirta bausme, ir K. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią K. S. nustatyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 17 d., į šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės laiką įskaityta atlikta bausmė pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendį.
K. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – paskelbus šį nuosprendį panaikinta.
Priteista iš K. S. 209,65 Eur (du šimtus devynis eurus šešiasdešimt penkis euro centus) Vilniaus teritorinei ligonių kasai.
Priteista iš K. S. 1776,34 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus trisdešimt keturis euro centus) Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ekstradijos išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
1. K. S. nuteistas už tai, kad jis:
1.1. Nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis 2017-04-29 apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini), prie jo priėjusiam T. P. tyčia kumščiu vieną kartą suduodamas jam į veido sritį nukentėjusiam T. P. padarė kraujosruvą kairės pusės žando srityje, apatinio žandikaulio lūžį 38 danties srityje, visumoje vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais K. S. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
1.2. Be to, K. S. grasino nužudyti žmogų, o būtent jis 2017-04-30 apie 22 val., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje D. P. pasakė, kad susidoros su jos vyru T. P., kad gyvas ant šios žemės nevaikščios bei informuos savo draugus, kurie „pasirūpins“ dėl T. P., grasino nužudyti T. P., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, kadangi jis 2017-04-29 buvo nesunkiai sužalojęs nukentėjusįjį T. P.. Šiais veiksmais K. S. padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą darė išvadą, kad K. S. veiksmai dėl 2017 m. balandžio 29 d. epizodo kvalifikuojami kaip nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, kadangi jis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam T. P.. Taip pat K. S. veiksmai dėl 2017 m. balandžio 30 d. epizodo kvalifikuojami kaip nusikaltimas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, nes K. S. įvykio metu T. P. sutuoktinei D. P. pasakęs, kad susidoros su jos vyru T. P. bei informuos savo draugus, kurie „pasirūpins“ dėl T. P., grasino nužudyti T. P.. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas darė tiek įvertinęs 2017 m. balandžio 29 d. vykusio konflikto metu kaltinamojo (nuteistojo) atliktus veiksmus (kurie pripažinti atitinkančiais BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį), tiek aplinkybę, kad atitinkamus grasinimus kaltinamasis (nuteistasis) išsakė būtent po konflikto, kurio metu nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį T. P..
2.1. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam (nuteistajam) K. S., vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis, nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti K. S. skiriant griežčiausią BK 138 straipsnio 1 dalies ir BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį nustatant artimą sankcijų vidurkiui.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Teismas įvertinęs, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas bei įrodytas, tenkintino jį visiškai ir šią žalą priteisė atlyginti iš kaltinamojo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad ir ekstradicijos išlaidos yra pagrįstos objektyviais dokumentais, jas taip pat priteisė iš kaltinamojo (nuteistojo) K. S..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai.
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. S. (toliau – ir apeliantas) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-09-17 nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą papildomai tirti. Mano, jog šis teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas, nuteistasis neturėjo galimybės įrodyti savo nekaltumo. Apylinkės teismo teisėjas neleido iškviesti nešališkų liudytojų, rėmėsi ne faktais, o nuogirdomis ir suinteresuotų asmenų melu.
3.1. Taip pat skunde tvirtinama, kad nuteistasis nebuvo tinkamai atstovaujamas, o jį gynusi advokatė tik skubėjo užsitikrinti užmokestį.
3.2. Prašo byloje liudytojais iškviesti D. V. ir N. C., nes toks prašymas dėl nuteistajam nesuprantamų priežasčių apylinkės teismo buvo atmestas. Mano, jog dėl to buvo padaryti daugkartiniai procesiniai pažeidimai.
3.3. Skunde tvirtinama, jog į teismo posėdį apeliantas buvo atvežtas visiškai posėdžiui nepasiruošęs, nes konvojaus pareigūnai nurodė, jog jis vežamas į teisėjo O. Ramanausko posėdį. Dėl teisėjo šališkų veiksmų, nuteistasis pasiūlė teisėjui nusišalinti, bet jis atsisakė tai padaryti.
3.4. Tvirtinama, jog nukentėjusiais pripažintų T. P. ir D. P. parodymai skiriasi, šie asmenys dėsto skirtingas įvykio aplinkybes ir versijas, o jų parodymai melagingi. Nuteistajam neaišku, kodėl į įvykio vietą buvo atvykę 3 ekipažai, o liudytoju apklaustas tik vienas pareigūnas, kuriam neva tai jis (apeliantas) prisipažino sudavęs kaimynui, nors to nedarė. Mano, jog tokią versiją pareigūnui papasakojo D. P. ir šis pasakojimas taip pat skiriasi nuo D. P. parodymų. Todėl mano, kad byloje svarbu apklausti apelianto prašomus liudytojus.
3.5. Akcentuoja ir tai, kad atvykus policijos pareigūnams nukentėjusiajam T. P. buvo nustatytas girtumas, tuo tarpu apeliantas įvykio metu buvo blaivus. Be to, teisme buvo perklausytas garso įrašas, kuriame D. P. pripažįsta, kad jos vyrui apeliantas nieko nesulaužė, bet teismas šio įrašo neprijungė prie bylos. Iš skundo turinio seka, kad apeliantas nukentėjusiosios D. P. parodymus vertina kaip nepatikimus ir dėl to, kad ji nepareiškė ieškinio, o duodama priesaiką susidūrė su keblumais.
3.6. Pasisakydamas dėl nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nuteistasis teigia, kad jis niekada negrasino žaloti ar žudyti, ar kaip kitaip kenkti T. P., jis (apeliantas) nukentėjusįjį yra tik perspėjęs dėl savavališko elektros atjungimo, ką ir padarė apie tai pranešdamas aukšto bendrijos pirmininkui. Dėl to prašo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį apeliantą išteisinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn D. P., nes niekada nėra grasinęs jai ir jos šeimai, o priešingai, jis liko apgautas kuomet nukentėjusieji pirko iš jo duris ir už jas nesumokėjo (neatsiskaitė).
3.7. Akcentuojama ir tai, kad teismo posėdžio metu nukentėjusioji apkalbėjo nuteistojo mamą, jį kaltino visais įmanomais nusikaltimais apeliantą, todėl vertina, kad toks nukentėjusiosios elgesys paneigia teismo išvadas, kad ji turėjo pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.
3.8. Apeliaciniu skundu, dėstant specialisto išvadą, prašoma atmesti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Tvirtinama, jog apeliantas nukentėjusiojo nesužalojo, to nepatvirtina specialistų išvada. Mano, jog nukentėjusiajam T. P. sužalojimai galėjo atsirasti jam griūnant.
3.9. Prašoma nepriteisti ir ekstradicijos išlaidų, nes pasak nuteistojo, jis buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį dėl neatliktos 2 metų ir 6 mėnesių bausmės. Pabrėžia, kad sulaikius dėl neatliktos bausmės, jis po kelių savaičių sužinojo apie dar du jo atžvilgiu išduotus orderius, todėl mano, jog teismas šių išlaidų priteisti neturėjo pagrindo. Be to, akcentuoja, jog lėktuvu jis buvo skraidinamas ne vienas.
3.10. Be to, prašoma šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2020-09-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo apeliantas yra nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bendrinant bausmes prašo atsižvelgti į tai, jog jis bausmę atlieka už 2016 metais padarytus nusikaltimus, į jo asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis: apeliantas dalyvavo gydymo metadonu programoje, buvo išvykęs į Olandiją, kur nuolat dirbo ir ne karto nebuvo baustas, su partnere yra susilaukęs dukters, kuriai 2 metukai. Prašo įvertinti šiuos gyvenimo pokyčius ir skirti švelnesnę bausmę.
4. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais. Prokuroras prašė nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Iš skundo turinio matyti, kad nuteistasis K. S. ginčija pirmosios instancijos teismo duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą, manydamas, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai. Teigia, jog jis nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų, o jo kaltę pagrindžiančių įrodymų nėra, pirmosios instancijos teismas kaltę grindė vien tik nepatikimais nukentėjusiųjų parodymais, nepagrįstai atmesdamas jo parodymus bei prašymus apklausti bylos baigtimi nesuinteresuotus liudytojus. Mano, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas, pažeidė apelianto teises, o jam paskirtas gynėjas netinkamai atliko savo, kaip gynėjo, funkcijas.
7. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį
8. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, t. y. žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2018).
9. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo aplinkybės ir šio nusikaltimo sudėtis nustatyta įvertinus teisme patikrintų bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Žemesnės instancijos teismas
10. Iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto nuteistojo K. S. parodymų, matyti, kad jis savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jam inkriminuoto įvykio metu smūgio nukentėjusiajam T. P. į veidą nesudavė, tik supyko dėl T. P. elgesio su jo (K. S.) drauge D.. K. S. teigimu, pats T. P. jam sakė, kad pas jį skilęs žandikaulis ir jis tik laukia kokio tai nelaimingo atsitikimo tam, kad galėtų gauti draudimą. Tokios savo pozicijos apeliantas nepakeitė ir apeliaciniu skundu, teigdamas, kad nukentėjusieji T. P. ir D. P. parodymai skiriasi, šie asmenys dėsto skirtingas įvykio aplinkybes, o jų parodymai melagingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jas paneigia byloje esantys įrodymai ir vertinamos kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti bausmės.
11. Iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto nukentėjusiojo T. P. parodymų matyti, kad jis nuosekliai tiek ikiteisminio (T. 1, b.l. 23,24), tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog įvykio metu jis pamatė prie namo laiptinės stovintį savo kaimyną K. S., kuris iš jų naudojamo sandėliuko ištraukdavo elektros laidą, priėjęs prie K. S. ir paklausęs kaltinamojo (nuteistojo), kodėl šis pastoviai ištraukinėja laidą, K. S. nieko nesakęs trenkė jam (T. P.) į veidą, T. P. pajautė skausmą žandikaulio srityje, po ko atvykusi greitoji medicinos pagalba jį išvežė į „Žalgirio“ ligoninę, kur jam konstatavo žandikaulio lūžimą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiojo parodymai yra melagingi, ir prieštaraujantys nukentėjusiosios D. P. parodymams, nes esminėse detalėse nukentėjusiosios D. P. parodymai buvo nuoseklūs taip pat nuo pirmų apklausų ikiteisminio tyrimo metu, o apklausiama teisme ir patvirtindama savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (T., b.l. 32), ji nurodė, kad 2017-04-29 kartu su vyru atvažiavo namo, prie laiptinės pastebėjo stovintį jų kaimyną (t.y. K. S.), kuris laukė ateinančios savo draugės Dianos, T. P. ėjo prie K. S. pasiaiškinti dėl elektros laidų, o vyrui T. P. tik priėjus prie K. S. ir nespėjus nieko pasakyti K. S. ranka, kumščiu labai stipriai sudavė jos vyrui į veidą, jie iškvietė policiją, atvažiavo greitoji pagalba ir vyrą išvežė į ligoninę, kur jis praleido visą savaitę, jam buvo sulaužytas žandikaulis. Kaltinamojo suduotą smūgį patvirtina ir 2017-09-05 apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad buvo apžiūrėtas garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, kuriame taip pat užfiksuotas T. P. 2017-04-29 18.27 val. pranešimas apie tai, kad jis buvo užpultas kaimyno, kuris jam trenkė į veidą ir jam galimai sulaužytas žandikaulis (t. 1, b. l. 35-36). Vertinant nukentėjusiajam T. P. padarytų sužalojimų pobūdį, mastą bei lokalizaciją byloje yra pateikta specialisto išvada, kuri patvirtina, jog nukentėjusiajam T. P. nagrinėjamo įvykio metu buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šia išvada nustatyta, kad: 1. T. P. nustatyta poodinė kraujosruva kairės pusės žando srityje. Apatinio žandikaulio lūžis 38 danties srityje. Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu, prieš patenkant į VšĮ VUL Žalgirio kliniką 2017-04-29. Sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes kaulų lūžiai gyja ilgiau nei 10 dienų. 2. Neatmetama galimybė, kad nustatyti sužalojimai padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. 3. Sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, galimai sudavus smūgį tiriamajam. Mažai tikėtina, kad sužalojimus tiriamasis galėjo pasidaryti griūvant. 4. Nustatyti sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui. 5. Medicinos dokumentuose nėra tikslaus makromorfologinio sužalojimų vaizdo aprašymo, todėl nėra galimybės pasisakyti apie specifinius sužalojimo požymius, leidžiančius nustatyti žalojusį objektą (t. 1, b. l. 27-28). Teisėjų kolegija sprendžia, kad abejoti šia išvada, kas akcentuojama apeliaciniame skunde (atsižvelgiant į šią išvadą pateikusios specialistės –Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertės J. B., ekspertinio darbo stažą) nėra pagrindo, jokių objektyvių duomenų, kad pateiktos išvados yra nepagrįstos ir neatitinkančios realios situacijos, nei apeliaciniame skunde nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nebuvo pateikta.
12. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą, ir šiam tvirtinant, jog byloje būtina apklausti policijos pareigūnus, tokį prašymą tenkinęs, atliko įrodymų tyrimą ir nusprendė apklausti į įvykio vietą pagal gautą iškvietimą atvykusį pareigūną S. T.. Kadangi minėtas liudytojas dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių į posėdį neatvyko, proceso dalyviams neprieštaraujant, apeliacinės instancijos teisme šio liudytojo parodymai buvo pagarsinti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. T. nurodė, kad 2017-04-29 darbo metu buvo gautas pranešimas į (duomenys neskelbtini). Atvykus nurodytu adresu į juos kreipėsi T. P. (kaip vėliau paaiškėjo), kuris paaiškino, kad kaimynas jam prie namo trenkė į veidą ir sulaužė žandikaulį. Nuvykus į butą pagal nukentėjusiojo nurodymą, bute rado vaikiną, kuris prisipažino, kad sudavė kaimynui į veidą, neatsimena ar aiškino dėl kokios priežasties sudavė. Nukentėjusiojo žmona paaiškino, kad ji su vyru privažiavo prie namo, kur stovėjo kaimynas ir jo draugė, kai priėjo, jos vyras apkabino kaimyno draugę, būtent dėl to tarp jos ir jos vyro įvyko konfliktas po ko kaimynas sudavė jos vyrui į veidą. Kadangi įvykio vietoje buvo dar keli policijos ekipažai, jie gavo kitą iškvietimą ir išvyko (t. 1, b. l. 39). Įvertinus šiuos parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog liudytojo S. T. parodymai nepaneigia nukentėjusiųjų T. P. ir D. P. parodymų, o juos tik patvirtina, todėl, nenustačius esminių papildomų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiųjų parodymus vertinti kaip abejotinus ir nepatikimus, kuomet nukentėjusiųjų parodymus papildo bei patikslina ir kiti ankščiau aptarti byloje esantys įrodymai, nėra pagrindo. Apelianto dėstomos aplinkybės dėl vykstančių ginčų su kaimynais (nukentėjusiaisiais), kurie yra susiję su bendro naudojimo patalpomis ir iš to sekusiais nesutarimais dėl elektros (ne) teisėto pajungimo, galimų skolų dėl durų pirkimo nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas ir šios aplinkybės nėra pagrindas nukentėjusių parodymus vertinti kaip melagingus.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek kiekvienas iš šių aptartų įrodymų atskirai, tiek jų visuma ir lėmė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. S. kaltu dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusysis sužalojimus galėjo patirti ankščiau, arba pats griūdamas atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms. Kaip nepagrįsti atmestini ir skundo argumentai dėl nukentėjusiojo neblaivumo įvykio metu, apeliantui manant, jog tai turėjo įtakos nepagrįstam jo apkaltinimui. Dėl šių aplinkybių pasisakytina, kad teismų praktikoje asmens girtumas nesudaro pagrindo visiškai atmesti jo parodymus ir jais nesivadovauti. Tokio asmens parodymų patikimumas įvertinamas juos lyginant su kitais įrodymais, dėl ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Nors kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (T. 1, b.l. 161) nukentėjusysis neneigė, jog įvykio metu jis buvo išgėręs alkoholio, tačiau nurodė, jog nesijautė girtas, t.y. esmines įvykio aplinkybes įsiminė ir suprato tinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina jau aptarti įrodymai šios nutarties 8-13 punktuose, tai leidžia teigti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, patikimi ir jais buvo galima remtis konstatuojant, kad nukentėjusįjį T. P. sužalojo būtent nuteistasis. Todėl, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, jog būtent dėl K. S. suduoto smūgio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo T. P. sveikata, dėl ko K. S. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas.
Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį
14. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Vertinant, ar grasinimai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-203-489/2018).
15. Apeliantas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl grasinimo nužudyti neigė, teigdamas, kad tai yra D. P. išsigalvojimai. Apeliaciniame skunde nurodo, kad niekada negrasino žaloti ar žudyti, ar kaip kitaip kenkti T. P., niekada nėra grasinęs D. P. ir jos šeimai. Tokie apeliacinio skundo argumentai taip pat vertinami kaip pasirinkta nuteistojo gynybinė pozicija. Nagrinėjamoje byloje grasinimo faktą patvirtina nukentėjusiosios D. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 32, 55), tiek ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriuose ji nurodė, kad ji sutiko laiptinėje K. S., kuris jai pradėjo grasinti sakydamas: „jeigu T. parašys pareiškimą, kad jis važiuoja į kalėjimą ir kai išeis, su T. susidoros ir gyvas ant šios žemės nevaikščios“. Taip pat sakė, kad jis informuos savo draugus, kurie „pasirūpins“ dėl T.. Kai jis jai tai sakė, jis buvo agresyvus, jo žodžius suprato kaip realią grėsmę jos vyrui T., taip pat ir jai, jos šeimai, kadangi jis jau dieną prieš sulaužė žandikaulį jos vyrui. Nurodė, jog tokius išsakytus grasinimus nukentėjusioji suprato kaip realius, nes K. S. ne kartą teistas, vaikščiodamas lauke jis rankose suka peilį, o įvertinusi tai, kad jis galimai dalyvauja metadono gydymo programoje, realiai išsigando ir bijojo tiek dėl savęs, tiek dėl šeimos (T. 1, b.l. 162-163). Tokius parodymus patvirtina ir nukentėjusiosios D. P. 2017-05-04 pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad 2017-04-30 koridoriuje sutiko kaimyną K. S., kuris, būdamas agresyviai nusiteikęs, grasino, kad bus susidorota, tiksliau, kad jos vyras T. P. ant šios žemės nevaikščios, jei parašys pareiškimą dėl jo – S. įvykdyto nusikaltimo. Taip pat pridūrė, kad jeigu jį pasodins, tai su jos vyru susidoros jo draugai (b.l. 3).
16. Šiuos nukentėjusiosios parodymus netiesiogiai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdyje paskelbti 2017-09-19 ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos I. P. parodymai. Ši liudytoja nurodė, kad jai iš nukentėjusiosios pasakojimų žinoma, jog K. S. trenkė jos (D. P.) vyrui T. P. į veidą ir sulaužė jam žandikaulį, ir kad pastarasis yra ligoninėje. Grįžtant namo, laiptinėje su D. P. sutiko K. S., kurį D. informavo, kad jis jos vyrui sulaužė žandikaulį ir, kad vyras šiuo metu dėl to yra ligoninėje. K. S. D. nepatikėjo. D. pasakė, kad jie dėl šio įvykio kreipėsi į policiją, kadangi T. guli ligoninėje, jis, t.y. S., turės atlyginti nuostolius. Po šių D. žodžių K. S. labai supyko, tapo agresyvus, kažką D. atsakė, ką būtent, ji neatsimena, jai po jo išsakytų žodžių tapo ir pačiai nejauku, ir nesaugu dėl savęs ir dėl savo dukros, kuri tuo metu buvo šalia. Po kelių dienų ji vėl sutiko D. P., kuri papasakojo, kad vėl buvo sutikusi K. S., kuris jai agresyviai grasino fiziniu susidorojimu. D. dėl šių grasinimų buvo labai išsigandusi ir susirūpinusi, svarstė ką daryti ir kaip pasielgti tokioje situacijoje (t. 1, b.l. 63). Liudytojos I. P. parodymai svarbūs vertinant nuteistojo parodymų patikimumą, dėl ko teismas vertina nuteistojo parodymus kaip pasirinktą gynybinę poziciją. Nors, kaip nurodoma skunde, nukentėjusiosios teisminio proceso metu duotuose parodymuose yra tam tikrų netikslumų (pvz. dėl nusikalstamų veikų laiko), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie neatitikimai nėra esminiai, įvertinus tai, jog teisme nukentėjusioji buvo apklausiama beveik po metų laiko nuo įvykusių įvykių, todėl pastarosios teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų neesminiai neatitikimai nesudaro pagrindo jais abejoti ar nesivadovauti jos pareiškime ir ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis apklausos metu.
17. Teisėjų kolegijos manymu, šiuo konkrečiu atveju aptarti ir įvertinti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad K. S. 2017-04-30 apie 22 val., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje D. P. pasakė, kad susidoros su jos vyru T. P. ir gyvas ant šios žemės nevaikščios bei informuos savo draugus, kurie „pasirūpins“ dėl T. P., grasino nužudyti T. P., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tokią išvadą pagrindžia ir byloje esatys duomenys apie apelianto ankstesnius teistumus bei jam skirtas laisvės atėmimo bausmes (K. S. ne kartą praeityje teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, t.y. už vagystes, viešosios tvarkos pažeidimą, neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis), todėl nukentėjusiajai įvertinus tokias aplinkybes bei tai, jog K. S. 2017-04-29 buvo sužalojęs nukentėjusįjį T. P., dėl to D. P. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad K. S. išsakytas grasinimas 2017-04-30 gali būti įgyvendintas. Teisėjų kolegijos nuomone ir šiame epizode K. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kaltinamojo pažeistos teisės į gynybą ir kitų baudžiamojo proceso pažeidimų
18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šią bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes nuteisdamas K. S. teismas rėmėsi ne faktais, o nuogirdomis ir suinteresuotų asmenų melu, neleido iškviesti nešališkų liudytojų, neprijungė prie baudžiamosios bylos nuteistojo pateikto garso įrašo padaryto telefone. Taip pat skunde tvirtinama, kad nuteistasis nebuvo tinkamai atstovaujamas, nes jį gynusi advokatė tik skubėjo užsitikrinti užmokestį.
19. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šiuo atveju nuteistasis mano, jog jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, motyvuojant nesutikimu su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir nenurodant konkrečių BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Todėl šiuo atveju būtina pažymėti, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti deklaratyvaus pobūdžio argumentai nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo šališku.
20. Kaip nepagrįsti atmestini ir skundo argumentai, kad K. S. paskirta gynėja netinkamai atliko savo kaip gynėjos funkcijas. Toks bendro pobūdžio teiginys, nesant jokių duomenų, kurie pagrįstų tokius apeliacinio skundo teiginius (konkrečių aplinkybių nenurodo apeliantas), niekuo nepagrįstas. Tuo tarpu iš 2020-09-07 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą teisme ir pasikeitus gynėjai (T. 2, b.l. 74), teismas išaiškino kaltinamajam K. S. teisę pareikšti nušalinimą proceso dalyviams, taip pat jo gynėjai, tačiau K. S. nepasinaudojo tokia teise. Bylą nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatė A. Grinevič netinkamai gynė jo interesus. Todėl darytina išvada, kad teisė į gynybą K. S. buvo užtikrinta tinkamai.
21. Nuteistasis K. S. taip pat nurodo, kad įrodymų tyrimas atliktas neobjektyviai, nes pirmosios instancijos teismas neapklausė jo prašomų liudytojų D. V. ir N. C., neprijungė ir nevertino nuteistojo pateikto garso įrašo mobiliąjame telefone. Pasisakant dėl šių skundo argumentų pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl liudytojų apklausos 2018-04-05 priėmė motyvuotą protokolinę nutartį (t. 1, b.l. 160-163) ir nusprendė apklausti N. C., kuri į 2018-04-05 teisiamąjį posėdį atvyko savo iniciatyva, tačiau kaltinamajam (nuteistajam) po nukentėjusiųjų apklausos išreiškus prašymą skelbti byloje pertrauką ir minėtą liudytoją apklausti vėliau bei įsipareigodamas į teismo posėdį pasikviesti liudytoją D. V., liudytoja N. C. nebuvo apklausta. Į sekančius posėdžius kaltinamasis neatvyko, pasislėpė nuo teismo, jo atžvilgiu buvo paskelbta paieška, į velesnius teismo posėdžius liudytojos neatvyko, šių liudytojų duomenys teismui nebuvo pateikti. Todėl vertintina, kad apelianto nurodytos aplinkybės, jog įrodymų tyrimas atliktas neobjektyviai, atmestinos kaip nepagrįstos, juolab, jog ir apliaciniame skunde apeliantas šių liudytojų duomenų nepateikė, taip pat nenurodė kiokią reikšmę jų parodymai turėtų nagrinėjamu atveju. Skundo argumentai susiję su nuteistojo pateikto garso įrašo mobiliąjame telefone, taip pat nėra pagrindas įžvelgi BPK pažeidimų, nes, kaip matyti iš to paties 2018-04-05 teisiamojo posėdžio protokolo, šis garso įrašas buvo perklausytas teisiamajame posėdyje, o teismui nustačius, kad šis įrašas darytas 2018-03-30 (protokolo garso įrašo 31.45 – 33.50 min.), t.y. praėjus metams laiko nuo nagrinėjamo įvykio, ir kuris nėra susijęs su konkrečiai pareikštais kaltinimais, pagrįstai nebuvo vertintas visų įrodymų kontekste. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis, kuomet nagrinėjamu atveju byloje surinkta pakankamai K. S. kaltės įrodymų, kurie neabejotinai patvirtina, kad jo veiksmuose yra visi būtini nusikalstamų veikų sudėčių požymiai, kvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį.
Dėl paskirtos bausmės ir kitų klausimų
22. Nors apeliantas neskundžia jam paskirtų bausmių šiuo nuosprendžiu ir galutinės subendrintos bausmės su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, tačiau ir teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmes už K. S. padarytas nusikalstamas veikas bei jas bendrindamas būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo ir bendrinimo nuostatas. Nuteistojo prašymas šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2020-09-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu šioje byloje nespręstinas. Kaip matyti iš bylos duomenų ir teismų informacinės sitemos LITEKO duomenų, apylinkės teismui priimant šį (2020-09-17) nuosprendį, 2020-09-24 nuosprendis dar nebuvo priimtas ir nors šiuo metu jis yra įsiteisėjęs, teisėjų kolegija, siekdama nesunkinti nuteistojo teisinės padėties (BPK 320 straipsnio 4 dalis), išaiškina nuteistajam, kad šis klausimas paliktinas spręsti nuosprendžio vykdymo procese. Tai reiškia, kad vadovaujantis BPK 347 straipsniu, bausmių bendrinimo klausimą privalės išnagrinėti vėliausią nuosprendį priėmęs teismas pagal K. S. prašymą arba institucijos (bausmės atlikimo administracijos) teikimą.
23. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog K. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, jog pirmosios instancjos teismas iš kaltinamojo (nuteistojo) K. S. priteisdamas 209,65 Eur (du šimtus devynis eurus šešiasdešimt penkis euro centus) Vilniaus teritorinei ligonių kasai, taip pat BPK nuostatų nepažeidė, nes išnagrinėtoje byloje turtinė žala Vilniaus teritorinei ligonių kasai, susijusi su išlaidomis patirtomis nukentėjusiojo sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, kuri padaryta kaltinamojo (nuteistojo) nusikalstama veika.
24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis neturi mokėti ekstradicijos išlaidų, nes, pasak nuteistojo, jis buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį dėl neatliktos 2 metų ir 6 mėnesių bausmės, pažymėdamas, kad sulaikius jį dėl neatliktos bausmės, jis po kelių savaičių sužinojo apie dar du jo atžvilgiu išduotus orderius, todėl mano, jog teismas šių išlaidų priteisti neturėjo pagrindo. Be to, akcentuoja, jog lėktuvu jis buvo skraidinamas ne vienas.
25. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas sudaro ne tik šio straipsnio 1–5 punktuose numatytos išlaidos, bet ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Teismų praktikoje valstybės patirtos išlaidos, susijusios su įtariamojo atgabenimu iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką baudžiamajam persekiojimui vykdyti, paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tais atvejais, kai pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, kad po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2005, Nr. 2K-191/2006, Nr. 2K-210/2011, Nr. 2K-321/2013 ir kt.). Šioje byloje, kaip jau ir minėta, nagrinėjant baudžiamąją bylą apylinkės teisme, po kaltinamojo K. S. apklausos 2018-04-05 teisiamajame posėdyje, jis kviečiamas į sekančius teismo posėdžius neatvyko, K. S. atvesdinti į teismą nepavyko, todėl 2018-06-25 nutartimi kaltinamajam K. S. buvo paskelbta paieška, o švelnesnė kardomoji priemonė pakeista į suėmimą (T. 2, b.l. 1,2), jo atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis (T. 2, b.l. 30-37), pagal kurį jis 2020-06-18 į Lietuvos Respubliką buvo konvojuotas iš Nyderlandų Karalystės. Nors kaip matyti iš baudžiamosios bylos bei Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų Europos arešto orderis buvo išduotas ir kitoje nagrinėjamojoje byloje, kurioje jo atžvilgiu yra priimtas įsiteisėjęs 2020-09-24 nuosprendis, tačiau šiuo nuosprendžiu ekstradicijos išlaidos iš nuteistojo K. S. nebuvo priteistos. Atsižvelgus į tai, jog Europos arešto orderis (T. 2, b.l. 30-37) buvo išduotas pagal dvi atskiras Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamas baudžiamąsias bylas, o byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ekstradicijos išlaidos šioje byloje yra susijusios konkrečiai su nuteistuoju K. S. (o ne kaip nurodoma skunde ir su kitais nuteistaisiais), konstatuotina, kad nuteistojo K. S. ekstradicijos išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo.
26. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus apygardos teismui pateikė pažymą bei patikslintą pažymą, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo K. S. valstybės naudai priteistinos 194 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tačiau BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytoje išimtyje, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, pei priteistos ekstradicijos išlaidos, nuteistasis nedirba ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, o duomenų apie nuteistojo turimą turtą nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Dėl rašymo apsirikimo
27. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistajam galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, nustatė, jog laisvės atėmimo bausmę nuteistasis turi atlikti pataisos namuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis numatė, jog bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši BK straipsnio 3 dalis 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (įsigaliojusiu nuo 2020 m. liepos 1 d.) pripažinta netekusi galios. Skundžiamą nuosprendį Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė 2020 m. rugsėjo 17 d., t. y., kai aptarta įstatymo nuostata jau nebegaliojo. Šiuo metu pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnį į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 308¹ straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad teismas gali savo iniciatyva ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Atsižvelgiant į tai, jog nustatytas rašymo apsirikimas nekeičia skundžiamo nuosprendžio esmės ir skirtos bausmės nuteistajam, šis apsirikimas taisytinas apygardos teismo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti.
Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos įstaigoje padarytą rašymo apsirikimą ir panaikinti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kuria K. S. laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti 194,94 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro advokato užmokestis.