Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Violetos Petkevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

3. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 12 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui A. S. ((duomenys neskelbtini) piliečiui) uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

4.1. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 20 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas) tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal darbo sutartį, jei profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Prašyme pareiškėjas nurodė, jog ketina dirbti mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); jo mėnesinė alga bus 1 200 Eur. Taip pat Prašyme patvirtino, kad žino, jog turi informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo bei, jog žino, kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. gegužės 30 d.

4.2. MB (duomenys neskelbtini) 2023 m. lapkričio 7 d. priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl darbo sutarčių anuliavimo (toliau – ir Įsakymas). Įsakyme, be kita ko, nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad su A. S. sudarytoje darbo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini)nuo 2023 m. balandžio 1 d. darbo pradžia yra 2023 m. gegužės 17 d., o A. S. į darbą neatvyko ir iki 2023 m. lapkričio 7 d. neišreiškė noro prailginti darbo pradžios laiko, laikytina, jog su A. S. sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra netekusi galios. MB (duomenys neskelbtini) 2023 m. lapkričio 12 d. pateikė Migracijos departamentui pranešimą (duomenys neskelbtini). Pranešime nurodė, jog A. S. neatvyko dirbti; taip pat nurodė, jog nuo 2023 m. lapkričio 20 d. panaikintas (duomenys neskelbtini) etatas.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė A. S. panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. gegužės 30 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

4.3. Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės), 15 punktu ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 11 ir 14 punktais, 2024 m. vasario 12 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas.

Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti asmeniui 2023 m. liepos 25 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi panaikintas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, Migracijos departamentas Sprendime padarė išvadą, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą yra pagrindas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Taip pat Sprendime įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Nustatyta, jog užsienietis ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Dar Sprendime nurodyta ir tai, kad yra pagrindas įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti bei apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje). Sprendime nurodyta, kad priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi; duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta ir nėra duomenų, kad užsienietis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, todėl laikytina, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamentu Sprendimu, kreipėsi į teismą.

6. Minėta, kad Migracijos departamentas, pirmiausia, pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos, nes asmens leidimas laikinai gyventi yra panaikintas.

7. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a – e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

8. Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatyti Kriterijų vertinimo tvarkoje. Kriterijų vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020; 2021 m. kovo 31 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2813-525/2021), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis ir (ar) panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 papunkčiai). O pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nurodytu pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, sutinka su pareiškėju, kad Įstatymas nenumato imperatyvaus Migracijos departamento elgesio modelio, esant panaikintam leidimui laikinai gyventi, bet suteikia diskreciją Migracijos departamentui spręsti ar konkrečiu atveju yra būtina uždrausti užsieniečiui atvykti, ar jo elgesys atitiko Įstatymo numatytus kriterijus ir pan. Tokios pat pozicijos laikomasi ir LVAT. Pagal LVAT praktiką, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024). LVAT taip pat laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).

Be to, LVAT yra konstatavęs ir tai, kad Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., LVAT 2024 m. spalio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).

10. Kaip matyti iš bylos, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas, nustačius, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą, kuriame buvo konstatuota, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės – gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, pareiškėjas neįsidarbino MB (duomenys neskelbtini) ir neatvyko į Lietuvos Respublikos teritoriją, tad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

11. Tačiau vien aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėjų kolegijos nuomone, neleidžia padaryti išvados, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Ši Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo migracijos procedūromis yra visiškai nemotyvuota. Toks Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Tad atmetus šiuos atsakovo argumentus kaip nepagrįstus, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui taikytos pakankamai reikšmingos jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės yra neproporcingos.

12. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime gan plačiai ir išsamiai pasisakė dėl tam tikrų aplinkybių, kurios nėra nurodytos skundžiamame Sprendime. Tad kyla klausimas kaip tokia situacija turėtų būti vertinama.

Tačiau LVAT yra išaiškinęs, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).

Pažymėtina, kad atsakovui teikiant atsiliepimą į skundą nėra teisinių kliūčių papildomai paaiškinti apskųsto sprendimo (šiuo atveju Migracijos departamento Sprendimo) priėmimo teisinius bei faktinius pagrindus, tačiau nėra suteikta teisė atsiliepimu į skundą taisyti administracinį aktą (šiuo atveju Sprendimą), bei nurodant faktinius tokio sprendimo priėmimo pagrindus, kurie nebuvo nurodyti ginčijamame sprendime (bendrine prasme); priešingu atveju administracinės bylos ribos taptų neapibrėžtos, o teisingas ginčo išsprendimas paneigtas.

Taigi, atsakovo atsiliepime pateikti priimto Sprendimo argumentai dėl teisinio ir faktinio pagrindo nevertintini ir jie nedaro įtakos nemotyvuotam skundžiamam Sprendimui.

13. Apibendrinant konstatuotina, kad Migracijos departamentas susiklosčiusią situaciją vertino ypač formaliai, esminių išvadų neargumentavo, todėl nepagrįstai nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

14. Toliau pasisakytina dėl perspėjimo įvedimo į SIS.

15. Pagal NAS taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos SIS II sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

16. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.

17. LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz. LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą praktiką).

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atsakovas būtų priėmęs administracinį sprendimą dėl pareiškėjo buvimu keliamos grėsmės Lietuvoje viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Skundžiamame Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus bei todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Tad teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas taip pat nepagrįstai įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

19. VAĮ 3 straipsnio 10 punkte numatyta, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (proporcingumo principas). LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756?422/2009; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas nelaikytinas proporcingu, taip pat jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, bei SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, ir yra naikintinas.

Taigi, pareiškėjo skundas patenkinamas; Migracijos departamento Sprendimas – panaikinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

21. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas, t. y. sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, tad jis įgijo teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas už skundą sumokėjo 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį. Kitų patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų byloje nėra pateikta. Dėl to, atsižvelgiant į bylos rezultatą, pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 22,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos A. S. skundą dėl sprendimo panaikinimo patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.