Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-94-802/2025 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Justvyta“ ir V. Ž. dėl piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Justvyta“ ir V. Ž. ieškovo A. M. naudai 30 000 Eur piniginių lėšų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2023 m. kovo 10 d. tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Justvyta“ buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pagal išankstinę sąskaitą Nr. REM 2200135, pagal kurią UAB „Justvyta“ už 28 200 Eur sumą ieškovui pardavė transporto priemonę Lexus RX450h, VIN: (duomenys neskelbtini), rida – 95 427 km (toliau ir ginčo transporto priemonė), kuri buvo daužta ir tuo metu dar nebuvo atgabenta į Lietuvą. Vykdydamas šia išankstine sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, 2023 m. kovo 10 d. bankiniu pavedimu UAB „Justvyta“ už transporto priemonės įgijimą ieškovas sumokėjo 28 200 Eur. Transporto priemonė į Lietuvą buvo atgabenta 2023 m. balandžio 11 d. 2023 m. balandžio 12 d. tarp ieškovo ir atsakovės (įmonės) buvo sudarytas pirkimo–pardavimo sutarties pagal išankstinę sąskaitą Nr. REM 2200135 priedas, kuriuo šalių susitarta, kad UAB „Justvyta“ pilnai suremontuos į Lietuvą atgabentą transporto priemonę iki 2023 m. liepos 1 d. Šalių konstatuota, kad ieškovas 2023 m. balandžio 12 d. perdavęs 2500 Eur (1000 Eur grynais ir 1500 Eur 2024 m. balandžio 14 d. bankiniu pavedimu) transporto priemonės remontui bei už 480 Eur nupirkęs transporto priemonei lietus ratlankius. V. Ž., transporto priemonės pardavėjas, įgaliotas sutvarkytą transporto priemonę parduoti už ne mažesnę kainą nei ieškovo patirtų išlaidų suma įsigyjant ir remontuojant transporto priemonę.

2023 m. gruodžio 8 d. ieškovas su atsakove (įmone) sudarė pirkimo–pardavimo sutarties priedą pagal išankstinę sąskaitą faktūrą REM 2200135, kuriuo šalių buvo sutarta ir konstatuota, kad transporto priemonė suremontuota 2023 m. gruodžio 8 d., atsakovas automobilį nutarė pasilikti savo reikmėms ir iki 2024 m. sausio 8 d. įsipareigojo grąžinti ieškovui visas patirtas išlaidas, susijusias su transporto priemonės įsigijimu, remontu, bei išlaidas, patirtas detalių pirkimui remonto tikslams. Šalys konstatavo, kad ieškovas patyręs tokias išlaidas: „automobilis Lexus Rx450h – 28 200 Eur, 1000 Eur automobilio remontui (grynais perduota V. Ž. prie automobilio), 1500 Eur automobilio remontui, 1500 Eur automobilio remontui nupirkti 4 lieti ratlankiai, 480 Eur grynais, nupirktos dvi žieminės padangos, 100 Eur grynais, apmokėtas dviejų lietų ratlankių remontas, 200 Eur grynais; iš viso 32 980 Eur. Atsakovai nevykdė aukščiau nurodytų šalių susitarimų ir iki 2024 m. sausio 8 d. neperdavė transporto priemonės bei negrąžino 32 980 Eur sumos už perleistą transporto priemonę. 2024 m. sausio 16 d. tarpusavio susirašinėjimu elektroniniu paštu ieškovas iš atsakovo V. Ž. pareikalavo per 3 dienas sumokėti 32 980 Eur sumą, nurodydamas, kad kitu atveju būsiantis priverstas kreiptis į advokatą. Atsakovas, sutikdamas su skola ir jos dydžiu, nurodė, kad pasistengs šią situaciją išspręsti taikiai ir 2024 m. vasario 14 d. bankiniu pavedimu sumokėjo ieškovui skolos dalį – 2 980 Eur sumą, kas leido ieškovui pagrįstai tikėtis, kad atsakovai vykdys susitarimus ir grąžins likusią 30 000 Eur skolą už transporto priemonę, tačiau to neįvykdė.

Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 15 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai. 2024 m. birželio 3 d. atsakovai pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, prieštaravimuose nurodė, jog teismas nepagrįstai skolą priteisė solidariai ir iš atsakovo V. Ž., nes pirkimo–pardavimo sutartis ir kiti susitarimai buvo sudaryti tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Justvyta“, visus įsipareigojimus prisiėmė UAB „Justvyta“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės apylinkės teismas 2025 m. vasario 7 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės UAB „Justvyta“ 28 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. gegužės 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1594,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui A. M., ieškovo A. M. ieškinį atsakovui V. Ž. atmetė, priteisė iš ieškovo A. M. atsakovo V. Ž. naudai 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, mokėjimų, skolos ieškovui dydžio. Atsakovai tik ginčija faktą, kad V. Ž., kaip fizinis asmuo, šiais susitarimais yra prisiėmęs asmeninę prievolę ieškovui, todėl šioje dalyje preliminarus sprendimas turi būti pakeistas, atsakovo V. Ž. atžvilgiu ieškinį atmetant.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, šalių paaiškinimus, padarė išvadą, jog atsakovas V. Ž., kaip fizinis asmuo, nebuvo šalių sudarytų susitarimų dalyvis, neprisiėmė jokių asmeninių pareigų, todėl solidari atsakomybė CK 6.6 straipsnio 1 dalies pagrindu jam kilti negali. Teismas nurodė, kad ieškovas ir jo atstovė atsakovo V. Ž., kaip fizinio asmens, ne įmonės vadovo, atsakomybę kildina iš 2023 m. gruodžio 8 d. ieškovo su atsakove (įmone) sudaryto pirkimo–pardavimo sutarties priedo pagal išankstinę sąskaitą faktūrą REM 2200135. Tačiau iš šios sutarties priedo teksto lingvistinės analizės akivaizdu, jog šį priedą parengė pats ieškovas A. M., kadangi sutarties nuostatos surašytos pirmu asmeniu ,,aš“, ,,man“. Žinoma, tai nenuneigia fakto, jog šalys dėl tokių sąlygų sulygo derėdamosis, tačiau visiškai akivaizdu, kad pasirašymui dokumentą parengė pats ieškovas, todėl turėjo galimybę jį parengti savo nuožiūra. Iš susitarimo akivaizdu, jog šis susitarimas (kaip ir visi iki tol) sudarytas tarp dviejų šalių: ieškovo, A. M., kaip pirkėjo ir V. Ž., atstovaujančio UAB ,,Justvyta“, kaip pardavėjo. Šis susitarimas yra pirminės/motininės sutarties priedas ir visuose susitarimuose yra tik du sutarties/susitarimo dalyviai – ieškovas, kaip fizinis asmuo, ir atsakovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Justvyta“, juridinis asmuo, atstovaujamas jo vadovo. Kad būtų tartasi kitaip, nerodo ir kiti šalių veiksmai. T. y. automobilis netapo fizinio asmens V. Ž. nuosavybe (nebuvo įmonės sutartimi jam perleistas, kadangi bylos nagrinėjimo metu viešame registre tebėra registruotas kaip UAB ,,Justvyta“ nuosavybė). Juo buvo disponuojama įmonės interesais, kaip nurodo pats ieškovas, ginčo automobilis buvo perduotas į Graikiją už įmonės UAB ,,Justvyta“ skolas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad visos piniginės lėšos automobiliui pirkti bei remontuoti buvo perduodamos įmonei, ne V. Ž.. Pati įmonė daliniais mokėjimais ir gražina skolą ieškovui, tą tvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – mokėjimų pavedimai. Kad ieškovas įmonę tapatina su V. Ž., matyti ir iš šalių 2023 m. balandžio 12 d. sudaryto priedo, kuriame ieškovas įpareigoja ,,pardavėją V. Ž. (nors susitarimo preambulėje nurodoma, kad V. Ž. atstovauja UAB ,,Justvyta“) po automobilio remonto jį parduoti...“. Kiti byloje esantys įrodymai rodo, kad ir pats ieškovas iki kreipimosi į teismą nelaikė V. Ž. asmeniškai prisiėmusiu įsipareigojimus ieškovui, kadangi ir kreipdamasis į policiją su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo, atsakovas atsakingu asmeniu nurodė įmonę bei ją atstovaujantį asmenį. Atsakovas, kaip fizinis asmuo, atsiranda tik tuomet, kai ieškovo inciatyva buvo siekiama pas notarą pasirašyti vekselį, kuriame subsidiariai atsakingu (kaip laiduotojas) būtų buvęs ir įmonės vadovas - atsakovas V. Ž. tuo atveju, jeigu įmonė grąžinti skolą ieškovui būtų nepajėgi. Ir tik ieškinyje teismui atsiranda solidarus reikalavimas fiziniam asmeniui, kuris ieškinyje kildinamas iš sutarties.

Teismas pažymėjo, kad CK 6.6 straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina prezumpciją, pagal kurią solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Prezumpcijos buvimą (tam, kad ją būtų galima taikyti) turi įrodyti ieškovas. Sprendžiant padarytos žalos atlyginimo klausimą yra nustatinėjamos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos: veika, nuostoliai, priežastinis ryšys ir kaltė, dėl kurių šioje byloje reikalavimas nebuvo keliamas ir nagrinėjamas. Remiantis CPK 430 straipsnio 4 dalimi dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimų. Baigiamosiose kalbose negalima remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos (CPK 253 straipsnio 4 dalis). Dėl nurodyto teismas plačiau dėl ieškovo atstovės argumento, jog atsakovui V. Ž. solidari atsakomybė turėtų kilti ir CK 6.6 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimas, nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. M. prašo panaikinti 2025 m. vasario 7 d. Marijampolės apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-94-802/2025, dalį, kuria buvo atmestas ieškovo A. M. ieškinys atsakovui V. Ž. bei priteista iš ieškovo A. M. atsakovo V. Ž. naudai 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir panaikintoje dalyje priimti naują sprendimą: priteisti ieškovo A. M. naudai solidariai iš atsakovo V. Ž. ir UAB „Justvyta“ 28 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. gegužės 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; priteisti ieškovo A. M. naudai solidariai iš atsakovo V. Ž. ir UAB „Justvyta“ 1500 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir 111 Eur žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes galutiniame sprendime nėra pakeisto teismo sprendimo glaustų ir aiškių motyvų. Teismas visiškai neįvertino, nepaneigė ir nepaaiškino, kodėl atmeta ir nesivadovauja ieškovo atsiliepime į prieštaravimus nurodytais argumentais, dėl ko nesivadovauja ieškovo teisme duotais paaiškinimais, kuomet nei vienas iš atsakovų į teismo posėdį, organizuotą jų prieštaravimų pagrindu, net neatvyko.

1.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.6 straipsnį, dėl ko padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas V. Ž. nėra solidariai atsakingas su savo valdoma įmone atsakove UAB „Justvyta“. Surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad egzistuoja tiek įstatymu nustatyta, tiek šalių susitarimu įtvirtinta skolininkų solidari prievolė: iš esmės šalys susitarė dėl solidariosios atsakovų atsakomybės paskutiniuoju 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimu; be to taikytina ir solidariosios atsakomybės atsakovams prezumpcija, nes šalių sutarčių ir susitarimų turinys patvirtina, kad prievolė taip pat buvo susijusi su paslaugų teikimu (po pardavimo, šalys tarėsi tiek dėl transporto priemonės remonto, tiek dėl jos perpardavimo, įtvirtinant, kad atsakovams pardavus už didesnę sumą nei investavo ieškovas, pardavimo pelną pasilieka atsakovai). Paties V. Ž. pasiūlymu tarp ginčo šalių buvo sudarytas 2023 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties priedas pagal išankstinę sąskaitą faktūrą REM2200135, kuriuo šalių buvo sutarta ir konstatuota, kad: a) Transporto priemonė buvo suremontuota 2023 m. gruodžio 8 d. (praleidus ir papildomą terminą); b) tai, kad „V. Ž. automobilį Lexus Rx450h nutaria pasilikti savo reikmėms ir iki 2024 m. sausio 8 d. įsipareigoja grąžinti man, A. M., visas patirtas išlaidas, susijusias su Automobilio Lexus Rx450h įsigijimu, remontu; bei išlaidas, patirtas detalių pirkimui remonto tikslams“; c) kad ieškovo patirtų išlaidų suma 32 980 Eur. Būtent lingvistinė ir tiesioginė turinio analizė, o tuo pačiu ir protingumo principai patvirtina, kad V. Ž. nutarė automobilį pasilikti savo reikmėms ir dėl automobilio pasilikimo sau įsipareigojo asmeniškai grąžinti 32 980 Eur sumą.

1.3. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, pagal kurią nurodoma, jog esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Iš 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimo turinio matyti, kad būtent 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimu šalys sutarė, kad pagal prievoles, iki tol buvusias tik UAB „Justvyta“ perima V. Ž., kaip fizinis asmuo, o ne kaip UAB „Jusvyta“ direktorius ar atstovas, nes aiškiai ir suprantamai įvardijama, kad automobilį V. Ž. nutaria pasilikti savo reikmėms ir būtent dėl to įsipareigoja grąžinti ieškovo patirtas išlaidas, susijusias su automobiliu. Tokia buvo tikroji šalių susitarimo esmė. Susitarimo tekstas yra visiškai suprantamas, leidžiantis aiškiai nustatyti šalių ketinimus, t. y. šiuo susitarimu buvo sutarta dėl transporto priemonės perleidimo V. Ž. asmeninėms reikmėms, tuo pačiu V. Ž., kaip fiziniam asmeniui, asmeniškai įsipareigojant grąžinti iki 2024 m. sausio 8 d. ieškovo į automobilio įsigijimą ir remontą investuotas pinigines lėšas.

1.4. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl šalių 2024 m. sausio 16 d. susirašinėjimo žinutėmis. Tiek ieškovo žinutė, tiek atsakovo V. Ž. bendravimas patvirtina, kad ieškovas dar iki ieškinio pareiškimo savo skolininku laikė būtent fizinį asmenį - V. Ž. pagal 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimą, o ir paties V. Ž. atsakymas yra susijęs su jo asmeniu, o ne jo valdoma įmone, t. y. V. Ž. paaiškino, kad šiandien jo (o ne įmonės) gimtadienis, kad jis turi svečių ir pasistengs viską išspręsti taikiai, t. y. tą padarys pats kaip fizinis asmuo. Atsakovo V. Ž. atsakyme nėra jokių nuorodų, kad jis pavyzdžiui nesupranta, dėl ko ieškovas iš jo asmeniškai reikalauja grąžinti 32 980 Eur; atsakovas V. Ž. atsakyme nenurodo, kad jis asmeniškai nėra atsakingas už skolą, o tik jo valdoma įmonė yra skolinga ieškovui, todėl reikalavimas nukreiptas ne į tą subjektą, kaip tą padarė pateikdamas prieštaravimus.

1.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino faktą, kad atsakovas V. Ž. sutiko būti vekselio šalimi, t. y. byloje pateiktas susirašinėjimas ir ieškovo dar su ieškiniu pateikti paaiškinimai patvirtina, kad paskutinėje stadijoje iki ieškinio parengimo, ieškovas su atsakovu V. Ž. sutarė, kad UAB „Justvyta“ ieškovui išduos notariškai patvirtintą vekselį 30 000 Eur sumoje, o V. Ž. bus laiduotoju. Ieškovas šio susitarimo pagrindu suorganizavo vizitą pas notarą biure 2024 m. balandžio 22 d., tačiau atsakovai persigalvojo, nenurodant jokių motyvų.

1.6. Abu atsakovai tiek UAB „Justvyta“, tiek V. Ž. veikia kryptingai ir nesąžiningai turėdami tikslą pelnytis kitų asmenų sąskaita, o tiksliau fizinis asmuo V. Ž. savo sukčiavimo schemoms įgyvendinti naudojasi ir prisidengia juridinio asmens - UAB „Justvyta“ vardu, kurios vienintelis akcininkas ir vienintelis vadovas yra jis pats. Šiuo atveju taikytina ir CK 1.137 straipsnio 3 dalis įgalinanti teismą atsisakyti ginti nesąžiningo ir piktnaudžiaujančio teise asmens interesus, t. y. atsakovo V. Ž..

1.7. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovų melagingų parodymų dėl transporto priemonės Lexus Rx450h pardavimo ir buvimo vietos. Atsakovai teisme tvirtino, kad ginčo automobilis yra atsakovų valdyme ir nėra išvežtas iš Lietuvos, vėliau pateikė sąskaitą faktūrą, pagal kurią automobilį Lexus Rx450h neva pardavė už 35 000 Eur Graikijos įmonei „Autokinisi“, vadovaujamai piliečio L. V.. Tačiau ieškovas išsiaiškino, pats savarankiškai susirado Graikijos pilietį L. V., kuris pateikė sutartį ir nurodė, jog L. V. UAB „Justvyta“ ir jos atstovui V. Ž. buvo pervedęs apie 60 000 eurų automobiliams pirkti (byloje pridėtas banko išrašas dėl minėtų pinigų pavedimų iš L. V. sąskaitos į UAB „Justvyta“ sąskaitą). Tačiau V. Ž. jį apgavo: nenupirko automobilių už suderėtą sumą – 45 000 eurų, atsijungė visas ryšio priemones, ir vengė grąžinti L. V. minėtą pinigų sumą. L. V. 2023 m. lapkričio mėn. atvyko į Lietuvą, per BPC 112 išsikvietė policiją, susirado V. Ž. ir pareikalavo grąžinti bent jau 45 000 eurų. V. Ž. pareiškė, kad pinigų jis neturi ir sutarė, kad grąžins skolą automobiliais. Tad V. Ž. grąžino skolą piliečiui L. V. ieškovo lėšomis nupirktu automobiliu Lexus RX450h (skolos grąžinimo rašytinis susitarimas tarp L. V. ir V. Ž. byloje). Tokiu būdu V. Ž. dar 2023 m. klaidino Graikijos pilietį L. V., atidavė jam už piniginę skolą ieškovo automobilį Lexus RX450h ir teismui bei ieškovui sistemingai teikė melagingą informaciją dėl automobilio Lexus Rx450h pardavimo į Graikiją aplinkybių, nes faktiškai automobilis buvo perleistas tretiems asmenims už skolas.

1.8. Teismas visiškai neatsižvelgė į pridėtus elektroninius susirašinėjimus derinant visas sutartis, kurie įrodo, kad atsakovui buvo sudarytos visos sąlygos sutartis derinti, koreguoti, teikti pastabas prieš pasirašant sutartis, dėl ko akivaizdu, sutartys buvo rengiamos abipusiai. Prieš pasirašant 2023 m. gruodžio 8 d. sutarties priedą, ieškovas elektroniniu paštu 2023 m. gruodžio 7 d. informavo atsakovą: „Aš, (ieškovas), penktadienį suskaičiuosiu sumą, kurią išleidau Lexus Rx450h įsigyjimui ir remontui ir tau (atsakovui) atsiųsiu. Kai žinosi mano tikslią sumą, parašyk sutarties REM2200135 dar vieną priedą. Jame paminėk sumą, kurią gražinsi į mano sąskaitą....“. Atsakovas bendravo ne kaip UAB „Justvyta“ atstovas, o kaip fizinis asmuo, nes save įvardindavo „aš-V. Ž.“.

1.9. Byloje surinktų įrodymų visuma, tarp šalių sudarytos sutartys patvirtina, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai pirkimo–pardavimo, atlygintinių paslaugų santykiai. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad tuo pačiu tarp šalių susiklostė ir vartojimo teisiniai santykiai (CK 6.228¹ str., 6.228⁴ str., ir kt.), dėl ko pirmosios instancijos teismas privalėjo ginčą ir atsakovo V. Ž. solidarios atsakomybės klausimą spręsti vadovaujantis ir vartojimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis bei dėl minėtų teisės normų taikymo suformuotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir taisyklėmis. Atsakovai neįvykdė savo, kaip pardavėjo, paslaugų teikėjo ir profesionaliam verslininkui keliamų reikalavimų dėl skaidrumo, sąžiningumo, aiškumo, veikimo vartotojų interesais. Išimtinai atsakovams kilo pareiga sutartyse ir susitarimuose įtvirtinti aiškias ir suprantamas sutarties vykdymo sąlygas, tikrąsias sandorio šalis, numatyti konkrečias kiekvienos šalies teises ir pareigas, nes būtent atsakovai yra pardavėjai/paslaugų teikėjai – stiprioji sandorio šalis, profesionalai, o ieškovas tik vartotojas. Teismas 2025 m. vasario 7 d. galutiniame sprendime nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų, t. y. atsisakymo remtis CK 6.228⁴ straipsniu.

1.10. Po preliminaraus sprendimo priėmimo atsakovai nepateikė jokių papildomų įrodymų, šalinančių jų solidarią prievolę, taip pat teismas neapklausė V. Ž., nei kaip UAB „Jusvyta“ atstovo, nei kaip fizinio asmens, nes teismo posėdyje jis nedalyvavo. Taigi, byloje atsakovai nepateikė nei paaiškinimų, nei naujų įrodymų, kurie objektyviai galėjo įtakoti teismo vidinio įsitikinimo pakeitimą, kuris paneigtų išvadas apie solidarią V. Ž. prievolę. Tačiau sprendime nėra jokių motyvų, kurie paaiškintų tų pačių įrodymų pagrindu padarytas kardinaliai skirtingas išvadas dėl atsakovo V. Ž. solidarios atsakomybės.

1.11. 2025 m. vasario 7 d. galutinis teismo sprendimas net ir priteisus skolą tik iš UAB „Justvyta“ yra neteisingas, neatkuriantis pažeisto teisinio gėrio ir ateityje realiai nebus įvykdytas, o ieškovo pažeistos teisės ir interesai nebus atstatyti. UAB „Justvyta“ dėl tikslingo jos savininko ir vadovo V. Ž. veiksmų neturi objektyvių galimybių grąžinti skolos dėl savo nemokumo ir finansinės padėties. Vienintelis UAB „Justvyta“ akcininkas ir vienintelis vadovas yra atsakovas V. Ž.. Abu atsakovai byloje sutiko su skolos dydžiu, jos faktu, tačiau nurodė, kad skola turi būti priteista tik iš UAB „Justvyta“, t. y. iš esmės nemokaus juridinio asmens, kurio finansinė padėtis tiesiogiai koreliuoja su nesąžiningai veikiančio įmonės vadovo V. Ž. veiksmais. Todėl apskritai solidari V. Ž. atsakomybė turi kilti vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo principu, tuo pačiu ir protingumo bei sąžiningumo principais.

1.12. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 93 straipsnį, neteisingai ir neteisėtai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Pinigine išraiška ieškinys buvo patenkintas pilnai. Pilnai patenkinus ieškovo reikalavimą (nevertinant 2000 Eur grąžintų po preliminaraus sprendimo priėmimo), tokiu atveju ieškovo išlaidos galėtų būti mažinamos nebent 1/3 dalimi, arba apskritai nemažinamos, įvertinus faktą, kad piniginės lėšos priteistos tokia apimtimi, kokia ir prašė ieškovas.

1.13. Teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė atsakovo V. Ž. naudai 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šioje byloje advokatas Renas Bradūnas atstovavo abiejų atsakovų UAB „Justvyta“ bei V. Ž. interesus, tuo tarpu į bylą pateiktas tik vienas grynųjų pinigų priėmimo kvitas, pasirašytas V. Ž., 1000 Eur sumai. Advokatas į bylą nepateikė teisinių paslaugų sutarties, kaip ir kvite nenurodoma kokio susitarimo pagrindu perduotos piniginės lėšos, už kokias konkrečiai teisines paslaugas. Visos bylinėjimosi išlaidos atsakovui V. Ž. negalėjo būti priteistos net ir nenustačius jo solidarią atsakomybę, nes advokatas Renas Bradūnas atstovavo abiejų atsakovų interesus, t. y. tiek prieštaravimai parengti abiejų atsakovų vardų, tiek ir teismo posėdžio metu advokatas dalyvavo posėdyje atstovaudamas abu atsakovus.

Atsiliepime į ieškovo A. M. apeliacinį skundą atsakovas V. Ž., atstovaujamas advokato Reno Bradūno, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 7 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo A. M. atsakovo V. Ž. naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1.14. 2024 m. sausio 16 d. susirašinėjimas telefonu tarp apelianto ir V. Ž., kurio teismas tariamai nevertino, nepatvirtina asmeninius V. Ž. įsipareigojimus bei solidarios atsakomybės prisiėmimą. Pats reikalavimas yra siejamas su apelianto ir įmonės tarpusavio santykiais, t. y. pasirašytomis sutartimis bei susitarimais, su įmonės neįvykdytais įsipareigojimais, tačiau nėra visiškai jokios nuorodos į V. Ž. asmenį, kaip kad nėra jokių V. Ž. minčių apie prisiėmimą asmeninės atsakomybės už juos. Tai, kad V. Ž. apeliantui nurodė, jog pasistengs klausimą išspręsti taikiai, nereiškia jokių asmeninių įsipareigojimų prisiėmimo. Taikiai išspręsti skolos klausimą galima ir atstovaujant įmonę.

1.15. Apeliantas, 2024 m. sausio 16 d. rašydamas pranešimą V. Ž., nelaikė jo atsakingu už įmonę, o reikalavimas buvo nukreiptas į įmonę. Tokia išvada yra darytina ir dėl to, jog ir vėliau, netgi praėjus 3 mėnesiams, o būtent 2024 m. balandžio mėn., siekiant pasirašyti skolos vekselį, atsakingu už skolą apeliantas laikė įmonę, bet ne V. Ž.. V. Ž. vekselyje, kurį ketino pasirašyti apeliantas bei įmonė, yra nurodomas ne kaip solidarus skolininkas, o kaip laiduotojas, kuris atsakingu tampa tik tuo atveju, jeigu prievolės įvykdyti nesugeba įmonė. Vekselio tekstas buvo parengtas paties apelianto, suderintas netgi su dviem advokatais, tame tarpe ir šiuo metu jo interesus atstovaujančia atstove, kas rodo, jog dar iki teisminio proceso pradžios bendravo su kvalifikuotais teisininkais, gavo kvalifikuotą teisinę pagalbą, su teisininkų pagalba ruošė teisinių finansinių dokumentų tekstus, todėl neabejotina, jog turėjo informaciją apie kiekvienos šalies procesinę padėtį ginče, tiek įmonės, tiek V. Ž. atsakomybės ribas, todėl atitinkamai atribojo V. Ž. nuo jo vadovaujamos įmonės prisiimtų įsipareigojimų, kas atsispindėjo ir jo rašytuose pranešimuose, o taip pat ir finansiniame dokumente vekselyje.

1.16. Pats vekselio tekstas patvirtina svarbias aplinkybes, jog pats apeliantas tuo metu nelaikė V. Ž. kaip fizinio asmens solidariu atsakovu už jam negrąžintą skolą. V. Ž. statusas buvo laiduotojas, skola nukreipiama tik į įmonę, o V. Ž. atsakingu už skolą tampa tik įmonės negalėjimo įvykdyti įsipareigojimus atveju. Šios aplinkybės iš esmės paneigia solidarios atsakomybės prezumpciją.

1.17. Apeliantas neišreiškė prašymo pripažinti V. Ž. dalyvavimo teismo posėdyje būtinu, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog byla išnagrinėta nepilnai, nekokybiškai, o priimtas sprendimas naikintinas dar ir dėl to, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme posėdžiuose nedalyvavo pats V. Ž..

1.18. Byloje atsakovų atstovas pateikė įrodymus, jog automobilio nuosavybės teisė nebuvo pakeista, jis netapo fizinio asmens V. Ž. nuosavybe. Automobilis įmonės buvo perduotas į Graikiją tolimesniam realizavimui. Tik pačiam apeliantui atsisakius automobilį perimti savo nuosavybėn, buvo pasirašytas dokumentas, kuriuo įmonė įsipareigojo automobilį parduoti bei grąžinti apelianto į jo pirkimą bei remontą investuotas lėšas.

1.19. Apeliantas visus mokėjimus už automobilį bei jo remontą atliko išimtinai tik į įmonės sąskaitą ar sumokant grynais įmonės direktoriui V. Ž., fiziniam asmeniui V. Ž. nebuvo atlikti jokie mokėjimai, taip pat nebuvo perduoti ir gryni pinigai. Šios aplinkybės patvirtina dviejų šalių - apelianto bei įmonės santykius ir įsipareigojimus viena kitai, nesant jokio trečiojo asmens V. Ž. kaip fizinio asmens.

1.20. Visuose dokumentuose – pirkimo–pardavimo sutartyje, prieduose, šių dokumentų preambulėje yra įvardijamos dvi šalys: pirkėjas - apeliantas bei pardavėjas - UAB „Justvyta“, atstovaujama direktoriaus V. Ž., nei viename iš jų neminimas V. Ž. kaip fizinis asmuo, kas reiškia, jog apelianto atsakovui - įmonei pateikti pasirašyti dokumentai buvo parengti nekokybiškai, nekvalifikuotai, akivaizdžiai painiojant sąvokas, dalyvaujančius asmenis, dėl ko šiuo metu, remdamasis būtent šiais nekvalifikuotai paruoštais dokumentais, atsakomybę bandoma perkelti ir ant V. Ž., kaip fizinio asmens.

1.21. Teismas, ieškinį tenkindamas 1/2 dalimi, pagrįstai nusprendė priteisti 50 proc. apelianto patirtų teisinės pagalbos išlaidų, kadangi, nors finansine prasme ieškinys ir buvo tenkintas visiškai, tačiau atsakovo V. Ž. atžvilgiu jis buvo atmestas, tai reiškia, jog ieškinys buvo tenkintas 1/2 dalimi. Kadangi ieškinys V. Ž. atžvilgiu buvo atmestas, todėl jo naudai turi būti priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas A. M. 2025 m. balandžio 2 d. (DOK-8394) pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų (A. M. 2025 m. kovo 5 d. prašymas Kauno apygardos prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą V. Ž. dėl tų pačių V. Ž. nesąžiningų veiksmų, kurie yra išdėstyti ieškovo ieškinyje dėl skolos priteisimo V. Ž. ir UAB „Justvyta“; Marijampolės apskrities VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2025 m. kovo 24 d. pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą V. Ž. pagal A. M. prašymą; Prokuratūros pranešimas apie V. Ž. taikomus laikinus turto apribojimus; L. V. ir A. M. audio įrašas, kuriame L. V. teigia, kad V. Ž. perleido automobilį Lexus Rx450H už skolas L. V.; A. M. susirašinėjimai „Viber“ programėle su V. Ž. dėl automobilio remonto, remonto terminų, V. Ž. sprendimo dėl automobilio pabaigus remontą) prijungimo. Apelianto vertinimu, pagal šiuos įrodymus bus galima objektyviau išanalizuoti bylos esmę bei nustatyti nesąžiningus atsakovo veiksmus bei įgyvendinti teisingumą.

Apeliantas A. M. 2025 m. balandžio 7 d. (DOK-8681) pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų (2025 m. vasario 24 d. A. M. skundas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjui; 2025 m. kovo 14 d. Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus nutarimas panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) prijungimo.

Apeliantas A. M. 2025 m. balandžio 15 d. (DOK-9433) pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų (video įrašas apie grynųjų pinigų 1000 Eur perdavimą V. Ž. už Lexus Rx450ha remontą; video įrašas apie automobilio Lexus Rx450ha VIN numerio sutikrinimą prieš perduodant grynuosius pinigus) prijungimo.

Apeliantas A. M. 2025 m. balandžio 18 d. (DOK-9808) pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų (2025 m. balandžio 15 d. prašymas prokurorui pripažinti A. M. nukentėjusiuoju ikiteisminiame tyrime dėl V. Ž. veikos; 2025 m. balandžio 18 d. Marijampolės apskrities VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus raštas „Dėl nutarimo pripažinti A. M. nukentėjusiuoju ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-10406-25 Nr. IBPS-S-235342-25“) prijungimo.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, įstatymų leidėjo valia naujų įrodymų priėmimas į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą yra išimtinė procesinė priemonė, taikytina tik labai ribotais atvejais.

Pagal CPK 180 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės tai konkrečiai bylai aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl solidarios atsakovų atsakomybės pagal sudarytus susitarimus (pirkimo–pardavimo sutartį pagal išankstinę sąskaitą faktūrą REM 2200135 ir priedus (susitarimus)). Apelianto teikiami įrodymai, kaip nurodo pats apeliantas, patvirtintų atsakovo V. Ž. nesąžiningus veiksmus. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo nesąžiningų veiksmų, nes ieškovas neįrodinėjo atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. negrindė ieškinio tuo pagrindu, jog atsakovo V. Ž. solidari atsakomybė kilo iš jo veiksmais padarytos žalos (CK 6.6 straipsnio 3 dalis) ar kaip juridinio asmens vadovo veiksmais padarytos žalos (CK 2.78 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomi priimti nauji įrodymai nesusiję su ginčo dalyku, negalėtų patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl prašymas juos prijungti netenkinamas (CPK 180 straipsnis).

Dėl prašymo atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą

Apeliantas A. M. 2025 m. gegužės 8 d. (DOK-11398) pateikė prašymą atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas, susijęs su atsakovo nusikalstama veika. Prašymas grindžiamas aplinkybėmis, jog ieškovas ikiteisminiame tyrime pripažintas nukentėjusiuoju, ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, ikiteisminio tyrimo medžiaga negali būti panaudota kitame procese kol ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, sulaukus ikiteisminio tyrimo išvadų ši byla būtų išnagrinėta objektyviau ir teisingiau.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto prašymas atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą negali būti tenkinamas. Apeliacinis skundas Kauno apygardos teismo išnagrinėtas 2025 m. balandžio 22 d. ir nutartimi sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2025 m. gegužės 13 d. Kaip jau yra pasisakęs apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 17 punkte spręsdamas apelianto prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo, pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo nesąžiningų veiksmų, nes ieškovas neįrodinėjo atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. negrindė ieškinio tuo pagrindu, jog atsakovo V. Ž. solidari atsakomybė kilo iš jo veiksmais padarytos žalos, todėl nauji įrodymai – ikiteisminio tyrimo medžiaga, nesusiję su išnagrinėto ginčo dalyku. Taip pat pažymėtina, kad ieškovui neužkertamas kelias kreiptis su ieškiniu pasirenkant kitus teisių gynimo būdus.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad atsakovas V. Ž. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nedalyvavo, o atsiliepimuose pateikė klaidinančias, melagingas, su byla susijusias, versijas, ieškovas neturėjo galimybių jų patikrinti tiesiogiai užklausdamas (apklausdamas) atsakovą V. Ž.. Atsakovo advokatas į minėtus klausimus atsakyti išsamiai nesugebėjo. Kadangi kai kurios aplinkybės paaiškėjo tik po Marijampolės apylinkės teismo galutinio sprendimo, ieškovas norėtų tai atlikti apeliacinio teismo žodinio proceso metu tam, kad apgintų savo interesus nagrinėjamoje byloje. Priešingu atveju, nebus įmanoma užtikrinti objektyvaus bylos išnagrinėjimo dėl informacijos trūkumo bei nebus įgyvendintas teisingumas.

Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Taigi, iš minėtos nuostatos akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje pažymima, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijoje gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Nr. 11826/85, Helmers prieš Švediją; 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Nr. 25717/03, Oganova prieš Gruziją, kt.). Rašytinis procesas galimas, jeigu nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nr. 12033/86, Fredin prieš Švediją; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Nr. 37950/97, Fischer prieš Austriją).

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka. Įvyko du teismo posėdžiai, kurių trukmė ir turinys leidžia daryti išvadą, kad tiek apeliantui, tiek kitiems proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės žodžiu išdėstyti savo argumentus, pasisakyti dėl nagrinėjamų klausimų bei įrodymų. Ieškovas pirmosios instancijos teisme neprašė atsakovo V. Ž. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu. Apelianto prašyme nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka nurodyti klausimai atsakovui V. Ž. ir aplinkybės dėl atsakovo V. Ž. nesąžiningų veiksmų, pradėto ikiteisminio tyrimo nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, nes nebuvo ginčo dalykas, todėl negali būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, nes reikštų bylos nagrinėjimą iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, daro išvadą, kad visas su tuo susijusias reikšmingas aplinkybes galima nustatyti iš byloje jau esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų, o papildomas įrodinėjimo procesas – apklausiant atsakovą V. Ž. teismo posėdyje, ne tik nėra būtinas, tačiau ir perteklinis, o taip pat nesuderinamas su proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimu (CPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad nors šalys turi įstatymo joms garantuojamą procesinę teisę, kartu ir pareigą, įrodinėti jų argumentus patvirtinančius ir (ar) kitos šalies poziciją paneigiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis), įrodinėjimo procesas negali būti begalinis ir tęstis neapibrėžtą laiką, tenkinant kiekvieną šalies pateiktą prašymą, neįvertinus tokio prašymo tikslingumo ir būtinumo. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinį skundą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Ieškovas ieškiniu dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Justvyta“ ir V. Ž. ieškovo A. M. naudai 30 000 Eur piniginių lėšų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinys buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad 2023 m. kovo 10 d. tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Justvyta“ buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pagal išankstinę sąskaitą REM Nr. 2200135, pagal kurią UAB „Justvyta“ už 28 200 Eur sumą ieškovui pardavė transporto priemonę Lexus RX450h, VIN: (duomenys neskelbtini). Pardavėju nurodoma UAB „Justvyta“, pardavėjo atstovas V. Ž.. V. Ž. yra UAB „Justvyta“ direktorius. 2023 m. kovo 10 d. bankiniu pavedimu UAB „Justvyta“ už transporto priemonės įgijimą ieškovas sumokėjo 28 200 Eur. 2023 m. balandžio 12 d. tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Justvyta“, kurią atstovauja V. Ž., sudarytas pirkimo–pardavimo sutarties pagal išankstinę sąskaitą REM 2200135 priedas, kuriuo šalių susitarta, kad pardavėjas (UAB „Justvyta“) pilnai suremontuos į Lietuvą atgabentą transporto priemonę iki 2023 m. liepos 1 d. Šalių konstatuota, kad ieškovas 2023 m. balandžio 12 d. perdavęs 2500 Eur (1000 Eur grynais ir 1500 Eur 2024 m. balandžio 14 d. bankiniu pavedimu) transporto priemonės remontui bei už 480 Eur nupirkęs transporto priemonei lietus ratlankius. V. Ž., transporto priemonės pardavėjas, įgaliotas sutvarkytą transporto priemonę parduoti už ne mažesnę kainą nei ieškovo patirtų išlaidų suma įsigyjant ir remontuojant transporto priemonę. 2023 m. gruodžio 8 d. ieškovas su atsakove UAB „Justvyta“, kurią atstovauja V. Ž., sudarė pirkimo–pardavimo sutarties priedą pagal išankstinę sąskaitą faktūrą REM 2200135, kuriuo šalių buvo sutarta ir konstatuota, kad transporto priemonė suremontuota 2023 m. gruodžio 8 d., atsakovas automobilį nutarė pasilikti savo reikmėms ir iki 2024 m. sausio 8 d. įsipareigojo grąžinti ieškovui visas patirtas išlaidas, susijusias su transporto priemonės įsigijimu, remontu, bei išlaidas, patirtas detalių pirkimui remonto tikslams. Šalys konstatavo, kad ieškovas patyręs tokias išlaidas: „automobilis Lexus Rx450h – 28 200 Eur, 1000 Eur automobilio remontui (grynais perduota V. Ž. prie automobilio), 1500 Eur automobilio remontui, 1500 Eur automobilio remontui nupirkti 4 lieti ratlankiai, 480 Eur grynais, nupirktos dvi žieminės padangos, 100 Eur grynais, apmokėtas dviejų lietų ratlankių remontas, 200 Eur grynais; iš viso 32 980 Eur. Ieškovas 2023 m. balandžio 14 d. bankiniu pavedimu į UAB „Justvyta“ sąskaitą yra pervedęs 1500 Eur. Ieškovas 2023 m. liepos 22 d. bankiniu pavedimu į UAB „Justvyta“ sąskaitą yra pervedęs 1500 Eur. 2024 m. vasario 14 d. bankiniu pavedimu UAB „Justvyta“ sumokėjo ieškovui skolos dalį – 2980 Eur sumą.

Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 15 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai.

2024 m. birželio 3 d. atsakovai pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, prieštaravimuose nurodė, jog teismas nepagrįstai skolą priteisė solidariai ir iš atsakovo V. Ž., nes pirkimo–pardavimo sutartis ir kiti susitarimai buvo sudaryti tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Justvyta“, visus įsipareigojimus prisiėmė UAB „Justvyta“.

Marijampolės apylinkės teismas 2025 m. vasario 7 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės UAB „Justvyta“ 28 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. gegužės 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1594,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui A. M., ieškovo A. M. ieškinį atsakovui V. Ž. atmetė, priteisė iš ieškovo A. M. atsakovo V. Ž. naudai 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Dėl solidarios atsakomybės

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo skola ieškovui priteista tik iš atsakovės UAB „Justvyta“. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.6 straipsnį, dėl ko padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas V. Ž. nėra solidariai atsakingas su savo valdoma įmone atsakove UAB „Justvyta“. Apelianto vertinimu, šalys iš esmės susitarė dėl solidariosios atsakovų atsakomybės paskutiniuoju 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimu; be to taikytina ir solidariosios atsakomybės atsakovams prezumpcija, nes šalių sutarčių ir susitarimų turinys patvirtina, kad prievolė taip pat buvo susijusi su paslaugų teikimu (po pardavimo šalys tarėsi tiek dėl transporto priemonės remonto, tiek dėl jos perpardavimo, įtvirtinant, kad atsakovams pardavus už didesnę sumą nei investavo ieškovas, pardavimo pelną pasilieka atsakovai).

CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

Visų pirma pažymėtina tai, kad civilinė atsakomybė, kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis).

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, šalių paaiškinimus, padarė išvadą, jog atsakovas V. Ž., kaip fizinis asmuo, nebuvo šalių sudarytų susitarimų dalyvis, neprisiėmė jokių asmeninių pareigų, todėl solidari atsakomybė CK 6.6 straipsnio 1 dalies pagrindu jam kilti negali.

Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog atsakovas V. Ž., kaip fizinis asmuo, nebuvo šalių sudarytų susitarimų dalyvis, neprisiėmė jokių asmeninių pareigų, bei apelianto argumentus, jog šalys iš esmės susitarė dėl solidariosios atsakovų atsakomybės paskutiniuoju 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimu, atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Iš 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimo turinio matyti, kad susitarimas yra pirkimo–pardavimo sutarties priedas, sudarytas tarp ieškovo, A. M., kaip pirkėjo ir V. Ž., atstovaujančio UAB ,,Justvyta“, kaip pardavėjo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, visuose susitarimuose yra tik du sutarties/susitarimo dalyviai – ieškovas, kaip fizinis asmuo, ir atsakovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Justvyta“, juridinis asmuo, atstovaujamas jo vadovo V. Ž.. Susitarimo dalies formuluotė, kurioje nurodoma „V. Ž. automobilį Lexus Rx450h nutaria pasilikti savo reikmėms, ir iki 2024.01.08 įsipareigoja grąžinti man, A. M., visas patirtas išlaidas, susijusias su Automobilio Lexus Rx450ha įsigijimu, remontu; bei išlaidas, patirtas detalių pirkimui remonto tikslams.“, nepatvirtina apelianto argumentų dėl solidariosios atsakovų atsakomybės. Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog atsakovas V. Ž., kaip fizinis asmuo, nebuvo šalių sudarytų susitarimų dalyvis, neprisiėmė jokių asmeninių pareigų. Visu pirma, iš susitarimo teksto matyti, kad susitarimas surašytas paties ieškovo, o ne kvalifikuoto teisininko. Iš susirašinėjimo, kuriuo buvo tariamasi dėl vekselio pasirašymo, matyti, jog vekselis dėl 30 000 Eur skolos grąžinimo turėjo būti pasirašytas įmonės, o įmonės direktorius V. Ž. laiduotų už šią skolą, jei įmonė taptų nemoki. Be to, vekselis ir nebuvo pasirašytas. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nelaikė V. Ž. kaip fizinio asmens solidariu atsakovu už jam negrąžintą skolą. Byloje nustatyta, kad automobilis netapo fizinio asmens V. Ž. nuosavybe (nebuvo įmonės sutartimi jam perleistas, viešame registre buvo registruotas kaip UAB ,,Justvyta“ nuosavybė), kaip nurodė pats ieškovas, ginčo automobilis buvo perduotas į Graikiją už įmonės UAB ,,Justvyta“ skolas. Visi ieškovo mokėjimai, išskyrus 1000 Eur, kurie buvo sumokėti grynais, buvo atlikti į atsakovės UAB „Justvyta“ sąskaitą mokėjimo pavedimais, šias aplinkybes patvirtina sąskaitos išrašai.

Apelianto nurodytos aplinkybės, jog jo ir atsakovo V. Ž. bendravimas žinutėmis patvirtina, kad ieškovas dar iki ieškinio pareiškimo savo skolininku laikė būtent fizinį asmenį V. Ž. pagal 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimą, o ir paties V. Ž. atsakymas yra susijęs su jo asmeniu, o ne jo valdoma įmone, t. y. V. Ž. paaiškino, kad šiandien jo gimtadienis, turi svečių ir pasistengs viską išspręsti taikiai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas V. Ž. tokiu būdu asmeniškai įsipareigojo įvykdyti už UAB „Justvyta“ prievolę ieškovui. Iš sutarčių turinio ir kitų faktinių aplinkybių yra žinoma, kad V. Ž. yra UAB „Justvyta“ vadovas ir sutartiniuose santykiuose atstovavo įmonę, t. y. veikė UAB „Justvyta“ vardu.

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad nagrinėjamuoju atveju atsakovams taikytina solidariosios atsakomybės prezumpcija, nes šalių sutarčių ir susitarimų turinys patvirtina, kad prievolė taip pat buvo susijusi su paslaugų teikimu (po pardavimo, šalys tarėsi tiek dėl transporto priemonės remonto, tiek dėl jos perpardavimo, įtvirtinant, kad atsakovams pardavus už didesnę sumą nei investavo ieškovas, pardavimo pelną pasilieka atsakovai). Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Nagrinėjamuoju atveju tarp šalių buvo sudaryta pagrindinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat šalys tarėsi dėl automobilio remonto, kas atitinka rangos teisinius santykius, o dėl paslaugų, nesusijusių su materialaus objekto sukūrimu, nebuvo tartasi. Be to, įvertintina ir tai, kad ieškovas prašomas priteisti lėšas sumokėjo už automobilį kaip prekę, t. y. pagal pirkimo – pardavimo sutartį.

Nepagrįstais laikytini ir apelianto argumentai dėl netinkamo 2023 m. gruodžio 8 d. susitarimo turinio aiškinimo. Dėl šio susitarimo turinio aiškinimo ir ryšio su byloje esančiais įrodymais apeliacinės instancijos teismais pasisakė šios nutarties 37 punkte, todėl jų nekartoja.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinis skundas grindžiamas ir aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad tuo pačiu tarp šalių susiklostė ir vartojimo teisiniai santykiai (CK 6.228¹ str., 6.228⁴ str., ir kt.), dėl ko pirmosios instancijos teismas privalėjo ginčą ir atsakovo V. Ž. solidarios atsakomybės klausimą spręsti vadovaujantis ir vartojimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis bei dėl minėtų teisės normų taikymo suformuotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir taisyklėmis.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas ginčą ir atsakovo V. Ž. solidarios atsakomybės klausimą turėjo spręsti vadovaudamasis vartojimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. CK 6.288¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Pagal šio straipsnio 3 dalį verslininkas yra fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Nagrinėjamuoju atveju automobilio pirkimo-pardavimo vartojimo teisiniai santykiai susiklostė tarp UAB „Justvyta“ ir ieškovo. V. Ž. veikė UAB „Justvyta“ vardu, skola ieškovui priteista iš UAB „Justvyta“. UAB „Justvyta“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Taigi, vartojimo teisiniai santykiai susiklostė tarp „vartotojo“ - ieškovo ir „verslininko“ - atsakovo UAB „Justvyta“, o ne tarp ieškovo ir fizinio asmens V. Ž.. Pažymėtina, kad ieškinys atsakovo UAB „Justvyta“ atžvilgiu patenkintas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovo, kaip vartotojo, teisės nebuvo apgintos prieš verslininką. Tuo tarpu, konstatavus, kad tarp ieškovo ir atsakovo V. Ž. nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai, sprendžiant solidariosios atsakomybės klausimą nėra pagrindo taikyti vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Be to, pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

Apeliantas nurodo, kad abu atsakovai byloje sutiko su skolos dydžiu, jos faktu, tačiau nurodė, kad skola turi būti priteista tik iš UAB „Justvyta“, t. y. iš esmės nemokaus juridinio asmens, kurio finansinė padėtis tiesiogiai koreliuoja su nesąžiningai veikiančio įmonės vadovo V. Ž. veiksmais. Todėl apskritai solidari V. Ž. atsakomybė turi kilti vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo principu, tuo pačiu ir protingumo bei sąžiningumo principais.

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Bendrovės (įmonės, juridinio asmens) vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė, todėl būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo nesąžiningų veiksmų, nes ieškovas neįrodinėjo atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. negrindė ieškinio tuo pagrindu, jog atsakovo V. Ž. solidari atsakomybė kilo iš jo veiksmais padarytos žalos (CK 6.6 straipsnio 3 dalis) ar kaip juridinio asmens vadovo veiksmais padarytos žalos (CK 2.78 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas ieškinį pareiškė dokumentinio proceso tvarka, byloje buvo priimtas preliminarus sprendimas, o pagal CPK 430 straipsnio 4 dalį dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimų. Vadovaujantis šiomis proceso normomis, ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovą V. Ž. solidariu atsakovu dėl jo veiksmais padarytos žalos, t. y. CK 6.6 straipsnio 3 dalies pagrindu, negalėtų būti nagrinėjamas dėl pakeisto ieškinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodė, kad ieškovo patirtos teisinio atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose (Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatytų maksimalių dydžių, tačiau ieškinį tenkinus tik vieno atsakovo atžvilgiu, ieškovui priteistina pusė jo patirtų atstovavimo išlaidų iš atsakovės UAB ,,Justvyta“, t. y. 1202,50 Eur. Viso ieškovui iš atsakovės priteistina 1594,50 Eur (392 Eur + 1202,50 Eur). Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo V. Ž. atžvilgiu ieškovo ieškinys atmestas, atsakovo V. Ž. patirtos 1000 Eur teisinio atstovavimo išlaidos, kurios taip pat neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl 1000 Eur išlaidas priteisė atsakovui V. Ž. iš ieškovo.

Apeliantas, nesutikdamas su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodo, jog pinigine išraiška ieškinys buvo patenkintas pilnai. Pilnai patenkinus ieškovo reikalavimą (nevertinant 2000 Eur grąžintų po preliminaraus sprendimo priėmimo), tokiu atveju ieškovo išlaidos galėtų būti mažinamos nebent 1/3 dalimi, arba apskritai nemažinamos, įvertinus faktą, kad piniginės lėšos priteistos tokia apimtimi, kokia ir prašė ieškovas.

Proceso teisės normose nenustatyta solidarios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos atlyginti ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad šalys lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų bylinėjimosi išlaidos, įskaitant laimėjusios šalies patirtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimą, turi būti priteistos lygiomis dalimis. Tai reiškia, kad dėl visų išlaidų, kurios pagal CPK priskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų, įskaitant ir vykdymo išlaidas, galima tik dalinė atsakomybė esant šalių daugetui, nepaisant to, kad pagrindinė prievolė gali būti ir solidarioji.

Ieškinys atsakovės UAB „Justvyta“ atžvilgiu buvo patenkintas, o atsakovo V. Ž. atžvilgiu atmestas, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik iš atsakovės UAB „Justvyta“ ieškovui priteisė ½ dalį ieškovo patirtų teisinio atstovavimo išlaidų 1202,50 Eur (2405/2).

Apeliantas taip pat nesutinka su iš jo atsakovo V. Ž. naudai priteistomis 1000 Eur bylinėjimosi išlaidomis už teisinę pagalbą. Šioje byloje advokatas Renas Bradūnas atstovavo abiejų atsakovų UAB „Justvyta“ bei V. Ž. interesus, tuo tarpu į bylą pateiktas tik vienas grynųjų pinigų priėmimo kvitas, pasirašytas V. Ž., 1000 Eur sumai. Advokatas į bylą nepateikė teisinių paslaugų sutarties, kaip ir kvite nenurodoma kokio susitarimo pagrindu perduotos piniginės lėšos, už kokias konkrečiai teisines paslaugas. Visos bylinėjimosi išlaidos atsakovui V. Ž. negalėjo būti priteistos net ir nenustačius jo solidarią atsakomybę, nes advokatas Renas Bradūnas atstovavo abiejų atsakovų interesus, t. y. tiek prieštaravimai parengti abiejų atsakovų vardų, tiek ir teismo posėdžio metu advokatas dalyvavo posėdyje atstovaudamas abu atsakovus.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apelianto argumentus, jog advokatas atstovavo abiejų atsakovų interesus, o grynųjų pinigų priėmimo kvite nenurodoma kokio susitarimo pagrindu perduotos piniginės lėšos, todėl visa 1000 Eur suma iš ieškovo atsakovui V. Ž. priteista nepagrįstai. Esant nustatytoms aplinkybėms yra pagrindas sumažinti šias bylinėjimosi išlaidas, priteisiant iš ieškovo A. M. atsakovo V. Ž. naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Atsakovams nepateikus duomenų apie atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, šios išlaidos iš ieškovo, kurio apeliacinis skundas atmestas, nepriteisiamos.

Dėl procesinės baigties

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė skolininkų solidariąją atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CK 6.6 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis). Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo dalis dėl materialinio rezultato, t. y. skolos priteisimo iš atsakovės UAB „Justvyta“, palikta nepakeista, o apeliacinis skundas atmestas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir jo rezoliucinės dalies ketvirtą pastraipą išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovo A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas.“

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.