Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-12-01 · Civilinė byla Nr. 2-1315/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-01
Bylos Nr.
2-1315/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Artūras Driukas, Vytas Milius
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vyriausybei, Lietuvos apeliaciniam teismui, Vilniaus apygardos teismui
Kategorijos
  • 106.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1315/2010Procesinio sprendimo kategorija: 106.8.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti dalį ieškinio reikalavimų, civilinėje byloje Nr. 2-5253-603/2010 pagal pareiškėjo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vyriausybei, Lietuvos apeliaciniam teismui, Vilniaus apygardos teismui dėl pažeistų teisių gynimo ir žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1), prašydamas pripažinti, jog: 1) atsakovas Vyriausybė apgaudinėja Europos Žmogaus Teisių Teismą byloje Nr. 45073/07 B. prieš Lietuvą; 2) atsakovai Lietuvos apeliacinis teismas ir Vilniaus apygardos teismas neteisėtai tiesiogiai netaikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų ir neteisėtai neleido ieškovui tiesiogiai kreiptis į Lietuvos teismus teisminės gynybos pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir pasinaudoti visomis veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis pagal Konvencijos nuostatas byloje Nr. 45073/07 B. prieš Lietuvą; 3) atsakovai Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos apeliacinis teismas bei Vilniaus apygardos teismas neteisėtai taiko dvigubus teisingumo standartus ir vykdo diskriminaciją ieškovo atžvilgiu. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 250 000 Lt žalos atlyginimą (4).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 12 d. nutartimi atsisakė priimti dalį pareiškėjo A. B. ieškinio reikalavimų, t. y. pripažinti, jog: 1) atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė apgaudinėja Europos Žmogaus Teisių Teismą byloje Nr. 45073/07 B. prieš Lietuvą; 2) atsakovai Lietuvos apeliacinis teismas ir Vilniaus apygardos teismas neteisėtai netaikė tiesiogiai Konvencijos nuostatų ir neteisėtai neleido ieškovui kreiptis tiesiogiai į Lietuvos teismus teisminės gynybos pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir pasinaudoti visomis veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis pagal Konvencijos nuostatas byloje Nr. 45073/07 B. prieš Lietuvą; 3) atsakovai Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos apeliacinis teismas bei Vilniaus apygardos teismas neteisėtai taiko dvigubus teisingumo standartus ir vykdo diskriminaciją ieškovo atžvilgiu.

Be to, teismas nustatė pareiškėjui terminą pašalinti ieškinio trūkumus dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 250 000 Lt žalos atlyginimą.

Teismas, atsisakydamas priimti ieškinio 1-3 reikalavimus, konstatavo, kad minėti reikalavimai teisme nenagrinėtini (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti 1-3 reikalavimai reiškia juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą; tokie faktai nustatinėjami Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) XXVI skyriuje nustatytu tvarka. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo pripažinti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, pagrindžiančios jo reikalavimus, o tokio pobūdžio reikalavimai negali būti nagrinėjami kaip materialiniai teisiniai reikalavimai, nes tokie faktai ir reikalavimai nustatinėjami ir sprendžiami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Nurodė, kad, teismui šioje byloje sprendimu konstatavus pareiškėjo prašomus nustatyti faktus, būtų automatiškai konstatuota, jog anksčiau išnagrinėtoje byloje Nr. 2-7605-178/2009 procesiniai veiksmai ir sprendimai buvo priimti suvaržius pareiškėjo teises, todėl iš esmės nepagrįsti ir neteisėti. Įstatymų leidėjas yra nustatęs tvarką, kuria galima apskųsti institucijų veiksmus, o ieškinio reikalavimai sudaro apeliacinių ir kasacinių skundų civilinėje byloje pagrindą ir dalyką.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutartį ir perduoti nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neteisinga teismo išvada, kad ieškinio pirmas, antras ir trečias reikalavimai yra nenagrinėtini teisme. Teismas nenurodė, į kokią instituciją pareiškėjas turėtų kreiptis, jeigu teismo nurodyti ieškinio reikalavimai nenagrinėtini teisme (CPK 137 str. 3 d.).

2. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė CPK 444 straipsnio nuostatas. Nutartyje nepagrįstai nustatoma, kad minėti reikalavimai jau išnagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-7605-178/2009, nes šioje ir kitose civilinėse bylose (Nr. 2-84-431/2009) priimtomis nutartimis yra grindžiamas reikalavimų pagrįstumas.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo nutartimi nukrypstama nuo Konstitucinio Teismo suformuotos praktikos civiliniame procese, pagal kurią teismai, nagrinėdami civilines bylas, privalo vadovautis kitų teismų priimtais įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais dėl tų pačių faktų ir teisinių aplinkybių. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-17/2010 yra nurodęs, kad pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad, teismui patenkinus ieškinio tris reikalavimus, automatiškai būtų konstatuota, kad ankstesnėje civilinėje byloje procesiniai veiksmai ir sprendimai buvo priimti suvaržius pareiškėjo teises, tačiau teismas neteisėtai nenustatė, kokie faktai ar teisiniai santykiai jau buvo nustatyti tarp tų pačių šalių kitose bylose, todėl nėra pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo ieškinio reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str., 338 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, o CPK 5 straipsnis taip pat numato kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiose normose įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinę tvarką nustato specialieji įstatymai – CPK ir kiti įstatymai, o kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2006; 2010 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-172/2010). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio aiškintis, ar objektyviai egzistuoja asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, kad 1-3 ieškinio reikalavimai nenagrinėtini teisme, nes šie reikalavimai sudaro apeliacinių ir kasacinių skundų civilinėje byloje pagrindą ir dalyką. Iš ieškinio turinio matyti, kad pareiškėjas 1-3 ieškinio reikalavimus grindžia Vilniaus apygardos teismo 2009-02-19 nutarties (civilinė byla Nr. 2-84-431/2009), Lietuvos apeliacinio teismo 2009-10-08 nutarties (civilinė byla Nr. 2-1033/2009), taip pat Vilniaus apygardos teismo 2009-11-17 nutarties (civilinė byla Nr. 2-7605-178/2009) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010-02-04 nutarties (civilinė byla Nr. 2-172/2010) nepagrįstumu ir neteisėtumu. Pareiškėjas ieškinyje nurodo, kad minėtomis nutartimis: „teismai nutraukia civilinę bylą pagal mano 2008-09-24 priimtą nagrinėti ieškinį <...>atsisako priimti mano 2009-11-08 ieškinį <...>. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas Lietuvos vyriausybė organizuotai su Lietuvos teismais apgaudinėja Europos Žmogaus Teisių Teismą tikslu pripažinti nepriimtinu mano pareiškimą byloje Nr. 45073/07“.

Pažymėtina, kad įstatymas numato specialias teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formas. Teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, t. y. skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka (CPK XVI – XVII skyriai). Tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas turi teisę konstatuoti, kad apskųstas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nutartis yra neteisėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-490/2007). Teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia, nei instancinė, tvarka pažeistų Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-926/2000; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-172/2010). CPK normos taip pat reglamentuoja proceso atnaujinimą – išimtinę įsiteisėjusių teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą (CPK XVIII skyrius).

Nagrinėjamu atveju, 1-3 ieškinio reikalavimų nagrinėjimas (patenkinimas) reikštų aukščiau nurodytų teismo sprendimų (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo tikrinimą (pripažinimą), nesilaikant instancinės teismo sprendimų kontrolės formos, o tai pažeistų Konstitucijos ir kitų įstatymų imperatyvias normas (CPK 301 str., 340 str., Konstitucijos 109 str.).

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įstatymo, motyvuotai atsisakydamas priimti ieškinio 1-3 reikalavimus CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtinus teisme.

Be to, pagal CPK 137 straipsnio 3 dalį teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, kaip nenagrinėtiną teisme, turi nurodyti, į kurią instituciją pareiškėjui reikia kreiptis. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio 1-3 reikalavimai sudaro apeliacinių ir kasacinių skundų civilinėje byloje pagrindą ir dalyką. Pagal civilinio proceso taisykles pareiškėjo nurodyti teismo sprendimai ir nutartys, kurie nebuvo apskųsti instancine tvarka, CPK nustatyta tvarka ir terminais apskundžiami aukštesnės instancijos teismui, tarp jų ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nesprendžia tokių skundų priėmimo klausimo, nes tai nėra šios apeliacijos objektas (CPK 320 str. 1 d.). Be to, egzistuojant CPK 366 straipsnyje nurodytiems pagrindams, gali būti kreipiamasi dėl proceso atnaujinimo ir išnagrinėtose bylose. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti aukštesnės instancijos teismui Apeliacinio teismo priimtą aukščiau nurodytą nutartį, apie kurios neteisėtumą ir nepagrįstumą teigia paminėtame ieškinyje : Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjas yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009-10-08 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1033/2009. Taigi pareiškėjui yra žinoma CPK nustatyta teismo procesinių sprendimų apskundimo tvarka, ir nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalį.

Atmestini ir apelianto argumentai, kad teismas skundžiama nutartimi nurodė, jog minėti reikalavimai jau išnagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-7605-178/2009. Pirmosios instancijos teismo teigimu, konstatavus 1-3 reikalavimus, būtų pripažintas anksčiau išnagrinėtoje byloje Nr. 2-7605-178/2009 priimtų procesinių sprendimų nepagrįstumas ir neteisėtumas. Minėta, jog tai galima konstatuoti tik apskundus ir išnagrinėjus nurodytus teismo sprendimus ir nutartis instancine tvarka arba atnaujinus civilinį procesą. Teisėjų kolegija papildomai nepasisako dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymu (t. y. atsisakymu priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį), kadangi apygardos teismas, atsisakydamas priimti minėtą ieškinio dalį, nesirėmė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir jo netaikė, bet minėta, jog atsisakė priimti ieškinio 1-3 reikalavimus CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (ieškinys nenagrinėtinas teisme).

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti paminėtus ieškinio reikalavimus (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

n utaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo ieškinio reikalavimus pripažinti, jog: atsakovas Vyriausybė apgaudinėja Europos Žmogaus Teisių Teismą byloje Nr. 45073/07 B. prieš Lietuvą; atsakovai Lietuvos apeliacinis teismas ir Vilniaus apygardos teismas neteisėtai tiesiogiai netaikė Konvencijos nuostatų ir neteisėtai neleido ieškovui tiesiogiai kreiptis į Lietuvos teismus teisminės gynybos pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir pasinaudoti visomis veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis pagal Konvencijos nuostatas byloje Nr. 45073/07 B. prieš Lietuvą; atsakovai Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos apeliacinis teismas bei Vilniaus apygardos teismas neteisėtai taiko dvigubus teisingumo standartus ir vykdo diskriminaciją ieškovo atžvilgiu.

Teisėjai Artūras DriukasAudronė JarackaitėVytas Milius