Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje išnagrinėjusi kaltinamojo Ž. Š. gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės (toliau - gynėja) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties, kuria kaltinamajam Ž. Š. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo – terminas trims mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Š. kaltinamas tuo, kad atvirai prievartavo turtą, panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą bei atimdamas asmeniui laisvę, o būtent:

jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su A. T., D. K., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo ir kitų asmenų naudai, vertė nukentėjusįjį R. R. perduoti turtą ir suteikti turtinę teisę, tai yra 2015-07-02, apie 16.00 val. D. K. priėjęs kartu su A. T. prie R. R. automobilio „BMW 530“, v/n (duomenys neskelbtini) stovėjusio ties Jakšto g. 11-uoju namu, Vilniuje, D. K. bendrais veiksmais su A. T., panaudojo psichinę prievartą ir fizinį smurtą prieš R. R.: D. K. jėga išsitempė R. R. iš jam priklausančio automobilio, o A. T., siekdamas įbauginti nukentėjusįjį ir maksimaliai apriboti galimybę kviestis pagalbą, įlindęs pro keleivio pusės priekines dureles į automobilio saloną, ištraukė iš užvedimo spynelės užvedimo raktelį, kurį pasiėmė su savimi, ir liepė R. R. sėsti į J. T. vardu registruotą automobilį „AUDI A6“, v/n (duomenys neskelbtini) Tokiu būdu R. R. buvo pasodintas prieš savo valią į minėtą automobilį, ir, apribojus jo laisvę, R. R. priverstinai nuvežė į Pūčkorių mišką, esantį Pavilnių regioniniame parke, Vilniaus mieste, tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, kur R. R. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, tai yra A. T. sudavė R. R. vieną kartą kumščiu į pilvą ir vieną kartą kumščiu į krūtinę, vėliau sulenkiamu peiliu brūkštelėjo per kairės rankos plaštaką, taip baugindamas nukentėjusįjį ir sakydamas, jog nemeluotų, kad neturi pinigų, D. K. delnu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam R. R. per veidą ir vieną kartą kumščiu į krūtinę, jis (Ž. Š.) vieną kartą kumščiu sudavė R. R. į krūtinę, bei grasindami nužudyti ar kitaip sutrikdyti jo sveikatą, be teisėto pagrindo reikalavo iš R. R. pinigų ir jis (Ž. Š.) ir D. K. privertė R. R. pasirašyti 2 vekselius po 2 900 eurų sumai, o A. T. atėmė iš R. R. su savimi turėtus 30 eurų. Po to, grįžus prie R. R. automobilio, stovėjusio ties Jakšto g. 11-uoju namu, Vilniuje, R. R., būdamas įbaugintas panaudoto smurto, prieš savo valią atidavė A. T. su savimi turėtus reikalaujamus 550 eurus. Taip, Ž. Š., veikdamas bendrininkų grupe, savo bei kartu veikusių asmenų naudai prievartavo iš nukentėjusiojo R. R. turtą bendrai 6 380 eurų sumai, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 181 straipsnio 2 dalyje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 140 straipsniu, Ž. Š. sulaikytas 2016 m. vasario 3 d. 11.30 val. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi Ž. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. vasario 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo, terminas buvo tęsiamas iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo, terminas Ž. Š. pratęstas iki 2016 m. lapkričio 3 d.

Skunde taip pat nesutinkama su teismo teiginiais, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo taikymo pagrindas. Gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodytas kaltinamojo vaidmuo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, todėl lieka tik spėlioti ką teismas turėjo omenyje, motyvuodamas aptariamo pagrindo buvimą Ž. Š. vaidmeniu nusikaltimo padaryme. Pasak gynėjos, Ž. Š. nėra įvardijamas kaip nusikaltimo organizatorius, be to, visi jo ankstesni teistumai jau yra išnykę. Skunde pažymima, kad šiuo metu visi kaltinimo įrodymai jau yra surinkti ir perduoti nagrinėti teismui, todėl šioje stadijoje nėra būtinybės riboti Ž. Š. laisvę, o BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Gynėja akcentuoja, jog į teismo depozitinę sąskaitą yra įmokėti 5 000 Eur. Nagrinėjant suėmimo pratęsimą, gynyba buvo pareiškusi prašymą dėl Ž. Š. paskirtos kardomosios priemonės pakeitimą į užstatą, tačiau apygardos teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą atmesti, gynėja advokatė – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo Ž. Š. gynėjos advokatės skundas atmetamas.

Teismas, skirdamas suėmimą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas ir atsižvelgti į BPK 127 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi pratęsęs kaltinamajam Ž. Š. kardomosios priemonės – suėmimo – terminą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatų ir Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų nepažeidė.

BPK 121 straipsnio 2 dalis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Gynėja skunde pagrįstai nurodo, kad svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo, teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šie klausimai sprendžiami tik teisiamajame posėdyje, kur byloje surinkti įrodymai iš esmės ištiriami, įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo ir veikos teisinio įvertinimo klausimai. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad dalis skundo argumentų yra neišvengiamai susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu bei Ž. Š. galimai nusikalstamų veiksmų perkvalifikavimu, teisėjų kolegija plačiau dėl tokio pobūdžio skundo argumentų nepasisako. Tuo pačiu aukštesnysis teismas pažymi, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga (BPK 11 straipsnis). Taigi teisminio bylos nagrinėjimo metu, vertinant byloje surinktus įrodymus, bylą nagrinėjančiam teismui priėjus išvados dėl Ž. Š. taikomos kardomosios priemonės nereikalingumo ar neproporcingumo, ji galės būti nedelsiant panaikinta ar pakeista kita švelnesne kardomąja priemone.

Skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog Ž. Š. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą. Tokiais duomenimis laikytini nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, mobiliojo ryšio telefonų numerių išklotinės, kita rašytinė bylos medžiaga.

Vilniaus apygardos teismas kaltinamajam suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai, jie nėra išnykę.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Ž. Š. kaltinamas galimai įvykdęs tyčinį sunkų nusikaltimą, už kurio padarymą baudžiamajame įstatyme yra numatyta tik griežta, ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Nors kaltinamojo gynėja skunde pagrįstai nurodo, kad gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad įtariamasis (kaltinamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis Ž. Š. yra nevedęs, iki sulaikymo nedirbo, neturėjo jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau buvo keturis kartus teistas (teistumas išnykęs), kas leidžia teigti, kad kaltinamasis nėra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais. Šios teismo išvados pagrįstumo nepaneigia gynėjos nurodomos aplinkybės dėl hipotetinės Ž. Š. įsidarbinimo galimybės bei turimų lėšų pragyvenimui. Kitų duomenų, kurie patvirtintų tvirtus kaltinamojo socialinius ryšius, byloje nėra. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog yra pagrindas manyti, kad Ž. Š. būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kardomoji priemonė – suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu gali būti skiriama arba pratęsiama, jeigu asmuo įtariamas ar kaltinamas padaręs bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų. Teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad Ž. Š. kaltinamas galimai padaręs nusikalstamą veiką, kuri priskirtina sunkių nusikaltimų kategorijai ir kuri patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalies numatytą nusikalstamų veikų sąrašą. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. Skunde pagrįstai nurodoma, jog išnykus teistumui, asmuo laikomas neteistu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog į šią aplinkybę apygardos teismo buvo atsižvelgta tik kaip į Ž. Š. asmenybę charakterizuojančius duomenis, kas nepažeidžia galiojančių teisės normų reikalavimų. Apygardos teismas priėjo teisingos išvados, jog ankstesni Ž. Š. teistumai (tame tarpe ir dėl nusikaltimų nuosavybei padarymo) leidžia teigti, kad naują nusikalstamą veiką jis galimai padarė ne atsitiktinai, bet sąmoningai pažeisdamas visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles. Nurodyti duomenys charakterizuoja suimtąjį kaip asmenį, turintį polinkį nusikalsti. Aukštesnysis teismas pažymi ir tai, kad gynėja, skunde kalbėdama apie Ž. Š. vaidmenį nusikaltimo padaryme, nepagrįstai prilygina jį bendrininkų rūšims (BK 24 straipsnis). Akcentuotina, kad kaltininko vaidmuo nusikaltimo padaryme (pagrindinis ar antraeilis) tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje išskiriamas nepriklausomai nuo konkrečių bendrininkų rūšių kaltinime nurodymo. Net kalbant apie bendravykdytojus, kiekvieno jų vaidmuo nusikaltimo padaryme gali būti skirtingas (aktyvesnis, pasyvesnis ir pan.), tad spręsdamas Ž. Š. suėmimo pratęsimo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į kaltinamojo vaidmenį jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Įvertinus aukščiau aptartų nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas teisingai konstatavo, jog Ž. Š. būdamas neizoliuotas nuo visuomenės, gali daryti naujus nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vilniaus apygardos teismo išvada, kad šioje proceso stadijoje BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negali būti pasiekti, yra teisiškai motyvuota ir pagrįsta. Kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdis, kiti teismo aukščiau aptarti duomenys rodo padidintą Ž. Š. asmenybės pavojingumą, todėl šioje proceso stadijoje kardomųjų priemonių tikslų negalima pasiekti taikant kitas, švelnesnes kardomąsias priemones nei suėmimas. Priešingai nei teigiama skunde, tai kad šiuo metu byla yra perduota nagrinėti teisme, tokios išvados pagrįstumo nepaneigia.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad šiuo metu kaltinamojo teisės suvaržytos laikantis visų BPK nustatytų reikalavimų, esant reikšmingiems ir pakankamiems suėmimo skyrimo pagrindams, toks kaltinamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis priimta nepažeidžiant įstatymo nuostatų, todėl naikinti ją skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog suėmimas neišvengiamai suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, tačiau, netaikant griežčiausios kardomosios priemonės, šiuo atveju be teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų. Kaltinamajam Ž. Š. griežčiausios kardomosios priemonės taikymas neprieštarauja proporcingumo principui.

Teisėjų kolegijai aukščiau išsamiai pasisakius dėl griežčiausios kardomosios priemonės taikymo kaltinamajam pagrįstumo, skundo argumentai dėl Ž. Š. paskirto suėmimo pakeitimo švelnesne kardomąja priemone – užstatu, plačiau neanalizuojami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo Ž. Š. gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi Ž. Š. pratęstą suėmimo terminą palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.