Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Aloyzo Kruopio,

gynėjams advokatams Sauliui Zakarevičiui, Adomui Liutvinskui, Romualdui Mikliušui, Ingridai Botyrienei, Mansurui Muksinovui, Linui Belevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. S., R. Z., V. V. bei R. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

– dėl A. L. nužudymo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnį (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) – laisvės atėmimu 6 metams;

– pagal BK 234 straipsnio 1 dalį (1999-11-25 įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

– dėl E. B. nužudymo pagal BK 104 straipsnį (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) – laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, V. S. paskirta 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., šią subendrintą bausmę subendrinus apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis 2005-12-29 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, 2004-12-31 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. V. pripažintas kaltu pagal BK 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę subendrinus apėmimo būdu su Kauno apygardos teismo 2004-12-31 nuosprendžiu paskirta bausme, V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. Z. pripažintas kaltu pagal BK 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę subendrinus apėmimo būdu su Estijos Respublikos Harju apskrities teismo 2007-11-12 nuosprendžiu paskirta bausme, R. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. K., kaltinto pagal BK 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija), atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

E. A. pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 18 str. 4 d. 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. S., V. V., R. Z. ir R. K. solidariai priteista 15 000 Lt E. B. neturtinei žalai atlyginti ir 4641,31 Lt Lietuvos Kriminalinės policijos biurui proceso išlaidų atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 1993 metais, tiksliau nenustatytu laiku, tačiau iki 1993-10-06, Kauno mieste, neturėdamas leidimo, iš nenustatyto asmens įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro pistoletą „TT“ ir šaudmenis – ne mažiau dviejų 7,62 mm kalibro šovinių, nuo įgijimo iki 1993-10-06, neturėdamas leidimo, laikė pistoletą ir šovinius adresu (duomenys neskelbtini), 1993-10-06 tiksliai nenustatytu laiku, tačiau iki 17 val., pasiėmė 7,62 mm kalibro pistoletą „TT“ ir ne mažiau dviejų 7,62 mm kalibro šovinių ir, neturėdamas leidimo, gabeno – važiuodamas automobiliu „BMW 320“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), šaunamąjį ginklą ir šaudmenis iš namo Plechavičiaus g. 14, Kaune, iki degalinės, esančios Ašigalio g. 79, Kaune, kur 1993-10-06 apie 17 val. šaunamąjį ginklą ir šaudmenis panaudojo, nužudydamas A. L. šiomis aplinkybėmis:

V. S. iš keršto, dėl priešiškų asmeninių santykių, Kauno mieste, pastebėjęs automobiliu važiuojantį A. L., nusekė šiam iš paskos automobiliu „BMW 320“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iki degalinės, esančios Ašigalio g. 79, Kaune, degalinėje sustojęs už A. L. automobilio, išlipęs iš savo automobilio ir priėjęs prie automobilyje už vairo sėdėjusio A. L., iš 7,62 mm kalibro pistoleto „TT“ tyčia iššovė vieną kartą į jį, po to grįžo į automobilį „BMW 320“, v/n (duomenys neskelbtini) ir pravažiuodamas pro A. L. automobilį antrą kartą, neišlipdamas iš automobilio, vėl tyčia iššovė iš 7,62 mm kalibro pistoleto „TT“ į A. L., padarydamas jam vieną šautinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą su plaučių ir tarpusienio sužalojimu, dėl ko A. L. mirė. Pasišalinęs iš įvykio vietos, V. S. gabeno, važiuodamas automobiliu „BMW 320“, v/n (duomenys neskelbtini), iki Sargėnų mikrorajono, Kauno mieste, 7,62 mm kalibro pistoletą „TT“, po to jį išmetė tyrimo nenustatytoje vietoje.

Be to, V. S., R. Z., V. V., R. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su A. V. L., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, tyčia nužudė E. B., tai padarydami šiomis aplinkybėmis:

2000 metų vasaros – rudens laikotarpiu A. V. L. restorano-pramogų ir poilsio komplekso „Villula“ („Vilija“) patalpose, Varnių g. 41, Kaune, davė nurodymą dėl asmeninių tiksliau nenustatytų priežasčių nužudyti E. B., tam pasitelkiant R. Z., V. V. ir R. K.. V. S. ir V. V., dėl žemų paskatų vykdydami A.V. L. nurodymą, tą pačią dieną Kulautuvos miške parinko E. B. nužudymo ir jo kūno paslėpimo vietą, po to, tą pačią dieną R. Z. ir R. K. dėl žemų paskatų vykdantiems A. V. L. nurodymą nužudyti E. B. ir dėl to prisijungus prie V. S. ir V. V. pradėtos nusikalstamos veikos, jie visi susitiko Raudondvario plente po kelio Kaunas-Marijampolė viaduku, Kaune, kur aptarė nusikaltimo padarymo planą, paskirstė vaidmenis. Po vaidmenų pasiskirstymo tą pačią dieną R. Z. nuvežė V. S., V. V. ir R. K. į E. B. nužudymui parinktą vietą – Kulautuvos girininkijos mišką, kur jie, laukdami kol R. Z. atveš į tą vietą E. B., iškasė jam duobę. R. Z. išgalvotu pretekstu – neva krovinio iškrovimui, automobiliu atvežus E. B. į iš anksto jo nužudymui parinktą vietą Kulautuvos girininkijos miške, ir nuvažiavus prie kelio stebėti aplinką, pagal susitarimą veikę V. S., V. V. ir R. K. nuvedė E. B. giliau į mišką prie tariamos krovinio iškrovimo vietos, kur einant V. S. užmetė E. B. ant kaklo virvę ir kartu su V. V. parvertę jį ant žemės, pasmaugė. Po to V. S. apvyniojo nužudyto E. B. galvą lipnia izoliacine juosta, ir kartu su R. K. ir V. V. nutempė lavoną į duobę ir jį užkasė. Atėjus prie automobilio, kuriame stebėjęs aplinką laukė R. Z., V. S., V. V. ir R. K. sėdo į automobilį ir kartu su R. Z. pasišalino iš įvykio vietos.

Be to, V. S., V. V., R. Z. ir R. K. buvo kaltinami, kad anksčiau nurodytą veiką jie padarė, ją organizavus E. A..

E. A. buvo kaltinamas tuo, jog iš keršto, veikdamas organizuota grupe su A. V. L., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties, R. Z., V. S., V. V., R. K., organizavo E. B. nužudymą, būtent:

2000 metų vasaros – rudens laikotarpiu jis – E. A., gavęs duomenų, kad jo namuose Šilelio kaime Raudondvario sen., Kauno rajone, pagalbiniu darbuotoju dirbantis E. B. netinkamai elgiasi su sūnumi, susisiekė su A. V. L. ir perdavė jam nurodymą organizuoti E. B. nužudymą pasitelkiant R. Z., V. S., V. V. ir R. K.. A. V. L., vykdydamas E. A. nurodymą, restorano-pramogų ir poilsio komplekso „Villula“ („Vilija“) patalpose adresu Varnių g. 41, Kaune, V. S. perdavė E. A. nurodymą nužudyti E. B. pasitelkiant R. Z., V. V. ir R. K.. V. S., R. Z., V. V. ir R. K., vykdydami E. A. ir A. V. L. nurodymą, dėl chuliganiškų paskatų – neturėdami jokios dingsties žudyti E. B., savo veiksmais rodydami aišku žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, 2000 metų vasaros – rudens laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, susitiko Raudondvario plente po kelio Kaunas-Marijampolė viaduku, Kauno mieste, kur aptarė nusikaltimo padarymo planą, paskirstė vaidmenis. Apvažiavę Raudondvario seniūnijoje esančius miškus V. S., R. Z., V. V. ir R. K. parinko vietą Kulautuvos girininkijos miške prie Kulautuvos gyvenvietės, Kauno rajone, tinkamą E. B. nužudymui ir jo lavono paslėpimui. Pagal susitarimą R. Z., turėjos įvilioti E. B. į pasalą – atvežti šį tariamam krovinio iškrovimui į sutartą vietą miške, nuvažiavo parsivežti E. B., o V. S., V. V. ir R. K. liko laukti sutartoje vietoje miške, iškasė duobę. R. Z. automobiliu atvežus E. B. į Kulautuvos girininkijos mišką, išlaipinus ir nuvažiavus prie kelio stebėti aplinką, V. S., V. V. ir R. K. nuvedė E. B. giliau į mišką prie tariamos krovinio iškrovimo vietos. Einant V. S. užmetė nukentėjusiajam ant kaklo virvę ir kartu su R. K. bei V. V. parvertė E. B. ant žemės bei pasmaugė, kol V. V. ir R. K. laikė E. B., kad šis nesipriešintų. Po to V. S. ir V. V. apvyniojo nužudyto E. B. galvą lipnia izoliacine juosta, kartu su R. K. nutempė lavoną į duobę ir joje užkasė nukentėjusiojo kūną. Nuėję prie automobilio, kuriame stebėjęs aplinką laukė R. Z., V. S., V. V. ir R. K. sėdo į jį ir kartu su R. Z. pasišalino iš įvykio vietos.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo:

- panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį dėl E. A. išteisinimo ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti E. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 18 str. 4 d. ir 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) ir skirti jam 10 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Solidariai iš E. A., V. S., R. Z., V. V., R. K. priteisti nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui E. B. 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Solidariai iš E. A., V. S., R. Z., V. V., R. K. priteisti Lietuvos kriminalinės policijos biurui 4 641,31 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš E. A. Policijos departamento prie LR VRM dėl jo pargabenimo iš Suomijos patirtas 2 890,36 Lt išlaidas.

- pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį dėl R. Z. paskirtos bausmės ir skirti jam 9 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Prokuroras teigia, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl E. A. išteisinimo naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad byloje nėra E. A. kaltę patvirtinančių įrodymų, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir teismo išvadoms. Išnagrinėjus bylą nustatytą, kad H. D., E. A., A. V. L., V. S., V. V., R. Z., V. G. jau iki 2000 metų, o taip pat ir po to, siejo bendri ilgalaikiai nusikalstami ryšiai ir kartu daryti nusikaltimai. Tai patvirtino V. G., V. S., V. V. parodymai, įsiteisėję teismų nuosprendžiai, kita rašytinė bylos medžiaga. Vertinant E. B. nužudymo organizavimo ir padarymo aplinkybes, nuo šio fakto negalima atsiriboti, kadangi tik dėl bendros ankstesnės nusikalstamos veikos ir ilgalaikių ryšių buvo pasirinkti E. B. nusikaltime dalyvavę asmenys.

E. B. į pagalbą E. A. nukreipė H. D., kadangi H. D. ir E. B. kartu atlikinėjo bausmę Vilniaus 2 pataisos namuose. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas V. G., nukentėjusysis E. B., D. B., kiti liudytojai. Kaip konstatavo teismas, iki apsigyvenant pas E. A. E. B. H. D. nurodymu buvo nelegaliai įdarbintas ir kurį laiką gyveno sodyboje (duomenys neskelbtini). Kaip parodė nukentėjusysis E. B., brolis jam gyrėsi, kad prižiūri H. D. namą, dirba pas „daktarus", net saugojo toje sodyboje kontrabandą. E. B. buvo palikęs broliui kontaktinius H. D. giminių telefonų numerius, kurias, dingus E. B., liudytoja B. M. skambino R. D. bei E. D.. Vertinant šiuos duomenis bei teismo nustatytą aplinkybę, kad iki E. B. nužudymo H. D., E. A., A. V. L., V. S., V. V., R. Z., V. G. siejo ilgalaikiai bendri ryšiai, darytina išvada, jog sodyba ir sandėlis Naujatrobių kaime faktiškai priklausė „daktarų" grupuotei. Iš minėtos sodybos E. B. 2000 metais persikėlė pas E. A. į (duomenys neskelbtini), kur iki dingimo dirbo ūkyje, gyveno ūkiniame pastate. Šią aplinkybę be paminėtų liudytojų teisme patvirtino E. A., jo artimieji. Iš šių byloje nustatytų ir abejonių nekeliančių aplinkybių darytina išvada, kad su E. B. atsiradimu, darbu ir gyvenimu pas H. D. ir E. A. susiję tik šie du asmenys, o ne A. V. L., kaip teismui įrodinėjo E. A.. Visiškai nelogiška ir abejotina, kad sprendimą dėl E. B. apgyvendinimo pas E. A. namuose priimtų A. V. L.. Pažymėtina, kad pokalbiuose su giminėmis nužudytasis niekada L. neminėjo.

Teismas konstatavo, kad versija, neva E. B. nužudytas už seksualinį priekabiavimą prie E. A. vaikų, įrodymais nepagrįsta. Tačiau kaltinant E. A. buvo kalbama ne apie seksualinį priekabiavimą, o apie netinkamą elgesį su jo vaiku. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje yra. Liudytojas V. G. parodė, kad po E. A. pokalbio su žmona, pastarasis, atkartodamas D. A. žodžius, pasakė V. G., jog “šnyrius” lenda pie E. A. vaikų ar vaiko. E. B. tarpusavyje jie vadino “šnyriumi”, šią aplinkybę ir E. B. statusą įkalinimo įstaigoje taip pat patvirtino liudytojai H. D., O. K., kas įkalinimo įstaigų žargonu reiškia patarnautoją. Liudytojas S. M. parodė, kad jam sūnus pasakojo apie E. A. sūnui Edgarui E. B. parodytą nuogą užpakalį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad V. S. ir V. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad nurodymą nužudyti E. B. jie gavo iš A. V. L., kuris pasakė, kad tokį nurodymą yra gavęs iš E. A., kuris nurodęs nužudyti E. B. dėl to, kad šis seksualiai priekabiavo prie jo vaikų. Keturi skirtingi asmenys parodė apie tą pačią aplinkybę, tačiau teismas nepagrįstai visus šiuos parodymus atmetė, nurodydamas, kad jie niekuo neparemti, jų nepatvirtino E. A., jo buvusi žmona ir vaikai. Teismas kritiškai vertino liudytojo V. G. parodymus, nes jie prieštarauja E. A. ir V. S. parodymams; liudytojo S. M. parodymus, nes jie niekuo nepatvirtinti, o nuogo užpakalio rodymas nėra seksualinis priekabiavimas; V. S. ir V. V. parodymus dalyje dėl E. A. nurodymo vykdymo, nes jie tokio nurodymo tiesiogiai iš E. A. negavo. Anot teismo, V. S. paneigė V. G. parodymų dalį, kad E. A. skambino V. S. dėl E. B. elgesio ir šio „sutvarkymo". Teismo išvada, kad V. G. parodymai dėl įvykio situacijos nėra išsamūs, konkretūs, jų nepatvirtina su šiais parodymais susiję asmenys, t. y. E. A. ir V. S. yra nepagrįsta. Prokuroro teigimu, patvirtindamas V. G. parodymus, E. A. apkaltintų save. V. S. parodymai patvirtina V. G. parodymus, kadangi abu nurodė tą pačią aplinkybę – E. B. kabinėjimąsi prie E. A. vaiko. Skirtumas jų parodymuose yra tas, kad V. S. neigė E. A. skambutį jam ir tiesioginio nurodymo nužudyti E. B. gavimą iš E. A.. Tačiau V. G. netvirtino, kad matė ar girdėjo, kaip E. A. skambino V. S.. V. G. parodė, kad po pirmojo skambučio E. A. pats kažkam paskambino, o baigęs pokalbį labai susinervinęs V. G. pasakė, kad skambino žmona Danguolė ir pranešė, jog „šnyrius" lenda prie vaikų ar vaiko ir kad „reikalą" sutvarkys V. S., kuriam E. A. paskambinęs. V. G. atkartojo E. A. žodžius. Ar E. A. tiesiogiai skambino V. S. ar paskambinęs per A. V. L. perdavė V. S. nurodymą nužudyti E. B. nėra esminis prieštaravimas, paneigiantis V. G. parodymus kaip įrodymą. Priešingai, šioje V. G. bei V. S. parodymų dalyje be esančio neženklaus skirtumo yra labai svarbi bendra detalė – nužudyti E. B. už kabinėjimąsi prie Abariaus vaikų pavesta V. S.. Taigi V. G. ir V. S. parodymai sutampa dėl priekabiavimo prie vaiko fakto, dėl E. A. pasirinkto nužudymo vykdytojo – V. S.. S. M. parodymus dėl E. B. kabinėjimosi prie E. A. sūnaus patvirtina V. G., V. S. ir V. V. parodymai. V. G., V. S. ir V. V. parodymai sutampa dėl nužudymo organizatoriaus E. A.. Liudytojų V. G., S. M. ir nuteistųjų V. S. ir V. V. parodymai ne paneigia, o patvirtina ir papildo vieni kitus. Pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus vertino klaidingai, tai yra atskirai, atsietai vienus nuo kitų, o ne kaip jų visetą. Minėti parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, todėl pripažintini įrodančiais E. A. kaltę.

Teismas nepagrįstai paneigė kaltinimo pateiktą E. B. nužudymo motyvą – E. A. kerštą už netinkamą elgesį su jo vaiku. Be to, nenurodė, koks buvo E. B. nužudymo motyvas, jei jį nužudyti liepė ne išteisintasis, o A. V. L.. Teismas neįvertino, kad D. A. galėjo karštai sureaguoti į vaiko nusiskundimus dėl E. B. elgesio. Apie ūmų jos būdą parodė E. A. ir jo brolis Emilis. Remiantis išanalizuotais įrodymais, darytina išvada, kad D. A. paskambino vyrui. E. A. teisme patvirtino, kad palaikė telefoninį ryšį su žmona. Skambučio faktą patvirtino ir liudytojas V. G.. Taigi byloje yra objektyvūs iš skirtingų šaltinių gauti įrodymai, patvirtinantys E. A. veiksmų motyvaciją. Tačiau teismas, nesirėmė byloje ištirtais ir patikrintais įrodymais, ir padarė niekuo neparemtą prielaidą, kad nužudytasis E. B. bendravo ne tik su E. A., bet ir su A. V. L., todėl nėra atmetama galimybė, kad A. V. L., pasinaudodamas E. A. vardu, davė nurodymą nužudyti E. B. to net nežinant E. A.. Tokiu būdu teismas priėmė E. A. išteisinantį nuosprendį remadamasisi ne byloje ištirtais ir patikrintais įrodymais, o prielaida.

Prokuroras taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu R. Z. paskirta baume. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą bausmės minimumui. Pripažindamas R. Z. vaidmenį antraeiliu pirmosios instancijos teismas padarė byloje nustatytoms ir nuosprendyje išdėstytoms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą. Kaip pagrįstai konstatuota nuosprendyje, R. Z. veikė organizuota grupe, pagal vaidmenų pasiskirstymą atliko jam pavestus veiksmus – žinodamas, kad E. B. bus nužudytas, atvežė iki nusikaltimo vietos veikos bendrininkus, po to išgalvotu pretekstu į tą pačią nužudymo vietą atvežė nužudymui E. B. laukė iki šis bus nužudytas, stebėjo aplinką, po to iš nusikaltimo vietos išvežė bendrininkus. Tai, kad R. Z. vykdė nužudymo planą ir jam skirtą vaidmenį siekiat bendro tikslo – E. B. gyvybės atėmimo, paneigia jo vaidmens antraeiliškumą. Be to, prokuroras pažymi, kad be R. Z. veiksmų nusikaltimas nebūtų padarytas, kadangi R. Z. įviliojo E. B. į pasalą, pateikęs nukentėjusiajam išgalvotą istoriją apie tariamą būtinumą padėti miške iškrauti krovinį, jis atvežė nukentėjusįjį į nužudymo vietą ir perdavė bendrininkams. Vertinant šias aplinkybes R. Z. vaidmuo antraeiliu pripažintas nepagrįstai. Skiriant R. Z. bausmę, atsižvelgtina į tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių tyčinių nusiklatimų, šio nusiklatimo pavojingumo laipsnis yra maksimaliai didelis, kadangi atimta didžiausia vertybė – žmogaus gyvybė, nusiklatimas yra baigtas, tikslai pasiekti. Nužudydami E. B. bendrininkai veikė tiesiogine apibrėžta, iš anksto apgalvota tyčia, nusikaltimui buvo ruoštasi iš anksto. R. Z. savo veiksmais siekė įtikti aukštesnio rango nusikalstamo pasaulio atstovui E. A., siekė išsaugoti ir pakelti savo autoritetą bendrininkų tarpe. Jo paskatos buvo žemos. R. Z. iki nusikaltimo padarymo buvo nusižengęs įstatymui, nusikalto ir po to, charakterizuojamas neigiamai. Po nusikaltimo padarymo su kitais bendrininkais R. Z. slėpė nužudymo pėdsakus, E. B. kūnas buvo užkastas nuošalioje vietoje miške. Nusikaltimui išaiškėjus R. Z. stengėsi išvengti atsakomybės ir ėmėsi veiksmų šiam tikslui pasiekti. Šios aplinkybės leidžia neigiamai vertinti jo asmenybę. Prokuroras pažymi, kad R. Z. nei po nusikaltimo padarymo, nei po nusikaltimo išaiškinimo kaltės nepripažino, nesigaili, žalos neatlygino. Prokuroro manymu, R. Z. paskirta per švelni bausmė, jos sulyginimas su V. S. ir V. V. skirtomis bausmėmis gali turėti negatyvių pasekmių, kadangi sukurimas neigiamas teisėsaugos įvaizdis. Asmenims, papasakojusiems tiesą, prisipažinusiems ir bendradarbiaujantiems neturėtų būti skiriama tokio pat dydžio bausmę, kaip ir tiesos nustatymui trukdantiems, kaltę neigiantiems, dėl padaryto nesigailintiems. Sutinkamai su BK 58 str. 2 d., 61 str. 2 d. nuostatomis, įvertinus tai, kad byloje yra viena R. Z. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. išdėstytas ir aptartas aplinkybes, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, viršijanti sankcijos vidurkį.

R. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas neigia dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Tvirtina, kad V. S. ir V. V. jį apkalbėjo, kadangi jie yra suinteresuoti jo turtu. Nurodo, kad pastarieji jį apgavo, dėl to jis prarado savo turto dalį – du miško sklypus. R. K. atliekant bausmę būtų nesunku užvaldyti ir likusius du jam priklausančius miško sklypus, pasirašant įgaliojimus su O. V.. Apeliantas taip pat teigia, kad žiniasklaidos priemonėmis buvo daroma įtaka teismui ir visuomenei bei kerštaujama už neprisipažinimą dalyvavus E. B. nužudyme. R. K. neigia V. S. parodymus, kad A. V. L. nurodė jį įtraukti į nusikaltimo įvykdymą, kadangi buvo skolingas už aikštelės apsaugą. Nurodo, kad A. V. L. buvo jo giminaitis, todėl būtų skambinęs tiesiogiai, o ne perdavęs nurodymus per V. S.. Be to, A. V. L. žinojo, kad jo sveikatos būklė yra bloga. Apeliantas tvirtina, kad neturėjo jokių problemų, susijusių su automobilių saugojimo aikštele, kadangi ji buvo išnuomota. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu V. S. ir V. V. negalėjo tiksliai apibūdinti kaip jis (R. K.) buvo apsirengęs įvykio dieną ir kokius veiksmus atliko, iš jų parodymų nėra aišku ar duobė buvo iškasta iki E. B. nužudymo ar po to. Nuteistasis R. Z. parodė, kad R. K. nėra matęs. Be to, apeliantas nurodo, kad jis nebuvo pravardžiuojamas „klišiumi“, tokia pravardė sugalvota bylos eigoje, siekiant sumenkinti jo asmenį. Teismas nepagrįstai jo nurodytas aplinkybes dėl verslo reikalų, liudytojų M. J. ir G. V. parodymus vertino kaip siekį išvengti atsakomybės dėl E. B. nužudymo.

- pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį panaikinant nuosprendžio dalį, kuria E. B. priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

- pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį ir sumažinti V. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą.

Apeliantas teigia, kad Teismas netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai tenkino E. B. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad nusikaltimas, dėl kurio nukentėjusiajam priteista neturtinė žala, padarytas vėliausiai 2000 m. rudenį, tai yra galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuriame neturtinės žalos atlyginimas tokiu atveju nebuvo numatytas. 1964 m. CK moralinės žalos atlyginimą numatė tik dviem atvejais: kai ji padaryta pažeminant asmens garbę ir orumą (7¹ straipsnis) ir kai ji padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais (486 straipsnis). 2000 m. Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., 1. 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad civilinis įstatymas ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai atgaline tvarka negalioja. Sutinkamai su 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsniu, kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tai reiškia, kad aptariamos teisės normos grįžtamosios galios neturi.

Be to, apelianto manymu, teismas, skirdamas jam bausmę, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad jis dirba, augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus, jo tėvas yra neįgalus, todėl jam reikalinga nuolatinė priežiūra. V. S. teigia, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateiktais duomenimis, šiuo metu yra baigiamas ikiteisminis tyrimas kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje V. S. dėka buvo atskleistos kitų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų aplinkybės. Apeliantas taip pat teigia, kad A. L. nužudė dėl nuolatinio nukentėjusiojo prieš jį vykdomo fizinio ir psichologinio smurto. Be to, pažymi, kad nebuvo E. B. nužudymo iniciatorius, buvo tik vykdytojas, vykdė nusikalstamo susivienijimo, kurio narys buvo, lyderių paliepimus, neturėjo galimybės atsisakyti dalyvauti nužudant E. B. dėl grėsmės savo paties gyvybei.

Nuteistasis R. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios 1961 m. BK 104 str. numatyto nusikaltimo požymių. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus ir tai sutrukdė šią bylą išnagrinėti išsamiai ir nešališkai. Vilniaus apygardos teismas teisiamojo posėdžio metu neištyrė visų byloje esančių duomenų, teismo pripažintų įrodymais, ir nuosprendyje dėl jų visiškai nepasisakė, be to, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį grindė tokiais bylos duomenimis, kurie nebuvo teismo tiesiogiai ištirti bylos nagrinėjimo teisme metu. Dėl šių priežasčių teismo apkaltinamajame nuosprendyje pateiktos bylos duomenų vertinimas negali būti pripažintas pagrįstu, o jo pagrindu suformuluotos teismo išvados ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis – teisėtu.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu dėl E. B. nužudymo grįsdamas išimtinais ikiteisminio tyrimo metu neteistųjų V. S. ir V. V. duotais parodymais, kurie nebuvo ištirti ir patikrinti teisiamojo posėdžio metu, bei šiais duomenimis paneigdamas teismo posėdžio metu išnagrinėtus jį teisinančius įrodymus – neteistųjų V. S. ir V. V. parodymus, kurie nebuvo tikrinami, lyginant juos su duomenimis, gautais iš skirtingų šaltinių, šalinant prieštaravimus, ir padarė esminius baudžiamojo įstatymo pažeidimus, kurie sąlygojo iš esmės neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, šiurkščiai pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei akivaizdžiai nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos, nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pripažino nustatytomis tokias aplinkybes, kurių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, darydamas išvadas neišnagrinėjo teisiamojo posėdžio metu nuteistųjų V. S. ir V. V. nurodytų aplinkybių, iš kurių matyti, jog jis, atveždamas E. B., nežinojo, kad jis bus nužudytas. Apeliantas teigia, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje pripažintų nustatytomis aplinkybių bei minėtų nuteistųjų parodymų išnagrinėjimas ir įvertinimas galėjo iš esmės pakeisti teismo išvadas dėl to, kad jis iš anksto žinojo apie L. nurodymą nužudyti E. B. ir tą žinodamas dalyvavo jo nužudyme, atlikdamas jam paskirtą vaidmenį, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus šioje byloje vertino iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertindamas bylos duomenų, kuriais remiantis yra grindžiamas jam pareikštas kaltinimas, jų patikimumo aspektu, nesiimdamas priemonių šių duomenų prieštaravimams pašalinti ir pripažindamas jo kaltės įrodymu akivaizdžiai nepatikimus ir savanaudiškus V. S. ir V. V. parodymus, išskyrus jų parodymus duotus 2010 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio metu, kurių nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina kita bylos medžiaga, iš esmės pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą baudžiamajame procese reglamentuojančias teisės normas, o tai sąlygojo iš esmės neteisėto ir nepagrįsto teismo nuosprendžio priėmimą. Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį grįsdamas įrodymais, kurie teismo tiesiogiai nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nenurodydama motyvų, kuriais atmetė jį teisinančius įrodymus, iš esmės pažeidė BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, bei nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.

Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį: sušvelninti jam paskirtą bausmę ir atmesti nukentėjusiojo E. B. civilinį ieškinį. Nesutikdamas su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, apeliantas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turi du nepilnamečius vaikus, be to, negalėjo atsisakyti dalyvauti nužudant E. B., kadangi dėl to jam būtų kilęs realus pavojus. Skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai iš dalies tenkino E. B. civilinį ieškinį, nes ta aplinkybė, kad nužudytasis buvo civilinio ieškovo brolis, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė LR Generalinės prokuratūros skundą tenkinti pilnai ir jame išdėstytais motyvais pakeisti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį, o R. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, bei nuteistųjų R. Z., V. S. ir V. V. apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nuteistasis R. Z. ir jo gynėja, bei R. K., V. S. ir V. V. gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti pilnai juose išdėstytų motyvų pagrindu, o LR Generalinės prokuratūros departamento prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis E. A. ir jo gynėjas taip pat prašė prokuroro skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro, nuteistųjų R. Z., V. S., V. V. ir R. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliaciniai skundai atmetami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas ( BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas ).

Dėl prokuroro apeliacinio skundo motyvų

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dėl E. A. išteisinimo yra teisėtas, nes yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Šis nuosprendis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde esantys prokuroro argumentai dėl nuosprendyje teismo padarytų išvadų neatitikimo bylos nustatytoms aplinkybėms ir paties teismo išvadoms yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl E. A. išteisinimo, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas dėl E. A. išteisinimo, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl skundo teiginiai apie klaidingą įrodymų interpretavimą ir jų vertinimą, nepadarius nuosprendyje apibendrinančios ir vienintelės teisingos išvados, jog E. B. nužudymą iš keršto organizavo E. A., yra nepagrįsti ir turi būti atmesti. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir šališką bylos ištyrimą.

Argumentai, kuriais prokuroras neigia teismo padarytas išvadas neįrodžius E. A. dalyvavimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš prokuroro apeliacinio skundo turinio bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos ir prokuroro argumentai dėl E. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, motyvuotai atmesti, įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad E. A. dalyvavo nužudant E. B., jam šį nužudymą organizavus per Alvydą V. L., pastarajam davus nurodymą V. S., V. V., R. Z. ir R. K. nužudyti E. B.. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, E. A. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodo ta aplinkybė, jog H. D., E. A., A. V. L., V. S., V. V., R. Z. ir V. G. tarpusavyje siejo ilgalaikiai nusikalstami ryšiai, todėl vertinant E. B. nužudymo organizavimo ir padarymo aplinkybes, negalima šio fakto vertinti atskirai nuo kitų byloje surinktų įrodymų. Prokuroro nuomone, tik dėl paminėtos bendros ankstesnės nusikalstamos veiklos ir ilgalaikių ryšių, buvo pasirinkti E. B. nužudyme dalyvaujantys asmenys. Tokie apeliacinio skundo teiginiai teisėjų kolegijos vertinami tik kaip prielaidos ir spėlionės, kuriomis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir turi būti vertinami kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai vertino pagrindinius įrodymų šaltinius, kuriais remiantis ir buvo patikrinta kaltinimo versija dėl galimo E. A. dalyvavimo nužudant E. B..

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindiniais įrodymų šaltiniais, pagrindžiančiais arba paneigiančiais E. A. kaltę yra nuteistųjų V. S. ir V. V. parodymai, nes pagal kaltinimo versiją, jie nurodymą nužudyti E. B. gavo iš A. V. L., o pastarasis – iš E. A.. Akivaizdu, jog įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo yra sudėtingesnis, jeigu vienintelis tiesioginių įrodymų šaltinis yra vieno ar kito kaltinamojo liudijimai, jei teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais. Netiesioginiai įrodymai yra tokie įrodymai, kuriais įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyku esanti aplinkybė. Tarpiniai faktai yra aplinkybės, buvusios prieš įrodinėjamą įvykį, atsiradusios kartu su įvykiu ar susiklosčiusios kaip nagrinėjamo įvykio padarinys. Bet kuriuo atveju privalu nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai susijęs su įrodinėtomis byloje aplinkybėmis. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus – ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, bet ir jis turi nustatyti tokias aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su E. A. gynybine pozicija, kad tiek V. S., tiek ir V. V. parodymai, kaip įrodymų šaltiniai yra netiesioginiai įrodymai, nes jais remiantis galima įrodinėti tik tarpinius faktus, o ne asmens kaltumą, o įrodinėtina aplinkybė gali būti pripažinta įrodyta tik tada, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą. Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga, apeliacinis skundas dėl E. A. pripažinimo kaltu dalyvavus ir organizavus E. B. nužudymą, gali tenkinamas tik tokiu atveju, jei byloje neginčijamai būtų nustatyta, kad E. A. tiesiogiai V. S. ar per tarpininkus kitiems nužudyme dalyvavusiems asmenims būtų nurodęs įvykdyti minėtą nusikaltimą. Tikrindamas kaltinimo versiją, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią V. S. ir V. V. parodymų analizę, jų parodymus sugretindamas su liudytojų V. G. ir S. M. parodymais bei E. A. parodymais teisme išdėstyta gynybine versija. Tikslu nustatyti prokuroro skunde išdėstytų teiginių pagrįstumą ir galimą E. A. dalyvavimą E. B. nužudyme, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir papildomai apklausti E. A., V. G. bei V. S., tačiau abejonių dėl E. A. dalyvavimo padarant ikiteisminio tyrimo metu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepavyko pašalinti.

Kaltinimo versija dėl E. A. dalyvavimo E. B. nužudyme iš esmės grindžiama V. S. parodymais, kad 2000-2001 m. laikotarpiu į susitikimą su juo vienoje iš Kauno kavinių atvykęs A. V. L. perdavė nurodymą, jog reikia nužudyti pas E. A. dirbusį vaikiną E. B., nes šis lenda prie A. ir tame kaime gyvenančių vaikų. Taip pat, pagal V. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, A. V. L. jam nurodė kokiu būdu turi būti nužudytas E. B. ir kokie asmenys turi dalyvauti jį nužudant. Palyginus V. S. parodymus duotus teisme su tais, kuriais jis davė 2008-12-29 apklaustas įtariamuoju, matyti, kad jie skiriasi kai kuriomis nurodytomis aplinkybėmis. 2008-12-29 V. S. parodė, kad E. B. tikriausiai buvo nužudytas 1999 metais ir įvykio dieną E. A. Lietuvoje nebuvo. E. A. nurodymą nužudyti E. B. perdavė per A. V. L.. Tikslu išsiaiškinti užsakymo nužudyti E. B. aplinkybes, bei galimai su nužudymu susijusių asmenų santykius, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas V. S., kuris iš dalies patvirtino anksčiau duotus parodymus. V. S. kategoriškai patvirtino, kad su E. A. apie E. B. ir tuo labiau jo nužudymą nekalbėjo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, dėl ko nurodymą nužudyti jam perdavė A. V. L., o ne E. A., negali paaiškinti. Su A. V. L. nurodymu nužudyti E. B. iš karto nesutiko ir mėgino jam prieštarauti, tačiau jis buvo pastarajam skolingas už pagalbą išvengiant atsakomybės L. nužudymo byloje, be to, tiesiogiai buvo pagrasinta nužudyti jį patį, todėl neturėdamas pasirinkimo, sutiko nužudyti E. B.. V. S. tvirtinimu „daktarų“ nusikalstamame susivienijime buvo susiklostę hierarchinio pobūdžio santykiai ir A. V. L. statusas buvo aukštesnis nei E. A., todėl A. V. L. galėjo priimti sprendimus nužudyti žmogų be E. A. žinios, tačiau apie tai turėjo žinoti H. D..

Apibendrindama V. S. parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jais remiantis nėra neginčijamai nustatyta esminė kaltinimą E. A. suponuojanti aplinkybė, t.y., tai, kad E. B. nužudyti liepė būtent E. A. ir tai jis padarė per A. V. L.. Prokuroro apeliacinis skundas dėl E. A. išteisinimo didele dalimi grindžiamas liudytojo V. G. parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šio liudytojo parodymus vertino kaip prieštaringus ir nepakankamai išsamius, kad jais būtų galima remtis konstatuojant E. A. kaltę organizavus E. B. nužudymą. Teisėjų kolegija sutinka su nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Įrodymų tyrimo metu papildomai apklausus V. G., nepavyko pašalinti esminių prieštaravimų tarp jo ir V. S. parodymų ir tuo pačiu abejonių ar galėjo E. A. per A. V. L. duoti nurodymą nužudyti E. B.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. S. ir V. G. nurodė dvi svarbias aplinkybes, kurios tarpusavyje sutampa ir vertinant jų parodymų visetą, yra pagrindo teigti, jog E. A. pavedė V. S. nužudyti E. B., nes šis kabinėjosi prie E. A. vaikų. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo teiginiais, nes jie neatsako į pagrindinį klausimą, kiek patikimi yra V. S. parodymai dėl A. V. L. vaidmens nužudymo organizavime, t.y. ar jis pats neturėjo intereso atsikratyti E. B. prisidengdamas E. A. vardu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. G. parodė, kad 2000 ar 2001 metų pavasarį ar rudenį jis su E. A. buvo išvykę poilsiauti gamtoje, galėjo būti ir ne Lietuvoje, kai kažkas paskambino E. A. ir pastarasis po pokalbio atrodė susinervinęs. V. G. tvirtino, kad E. A. jam pasakė, jog skambino žmona ir sakė, jog „šnyrius“ lenda prie jo vaikų ar vaiko. Kadangi V. G. žiniomis pas E. A. dirbo iš įkalinimo įstaigos grįžęs vyriškis, kurį jis buvo matęs sodyboje, jis suprato, jog kalba eina apie E. B.. Taip pat E. A. pasakė, kad „šį reikalą“ sutvarkys „Virgelis“, iš ko V. G. suprato, jog kalbama apie V. S.. E. A. iš karto paskambino V. S., tačiau V. G. teigia, kad jis to pokalbio turinio negirdėjo. Taip pat pagal V. G. parodymus, apie E. B. nužudymą praėjus keliems metams netiesiogiai buvo prasitaręs H. D., kuris jam pasakė „velniam reikėjo tą durniuką versti...“ ir iš to V. G. suprato, jog kalbama apie E. B..

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, įrodinėtina aplinkybė gali būti pripažinta įrodyta tik tada, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą, todėl V. G. parodymus, kaip netiesioginius įrodymus, galima pripažinti kaltinančiais E. A., jei jie būtų patvirtinti kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

V. G. parodymų nepatvirtino V. S., kuris paneigė, kad apie E. B. iš viso kada nors būtų kalbėjęs su E. A.. Nuteistasis V. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad nurodymą dalyvauti E. B. nužudyme jis gavo iš V. S., o pastarasis - iš A. V. L..

Liudytojas H. D. parodė, kad kartu su E. B. atlikinėjo bausmę Vilniaus miesto antruosiuose pataisos namuose, tačiau po bausmės atlikimo nesiuntė jo pas E. A. padėti dirbti ūkio darbus. Abejonių V. G. parodymų tikrumu kelia ir ta aplinkybė, ar iš tikro H. D. galėjo priekaištauti dėl E. B. nužudymo. Remiantis H. D. parodymais, apie E. B. nužudymą pastarasis sužinojo ne anksčiau kaip 2009 metais. Iš to galima daryti išvadą, jog iki 2009 metų H. D. negalėjo prasitarti V. G. apie E. B. nužudymą, kaip jau įvykusį faktą, nors V. G. ir parodė, kad H. D. apie tai kalbėjo praėjus keliems metams po nužudymo. Jei gindamasis nuo pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu realizuodamas teisę į gynybą E. A. ir galėjo neigti V. G. parodytas aplinkybes, tai byloje nėra duomenų, kad žinomai melagingus parodymus šioje byloje davė H. D., tuo labiau, jog jis buvo apklaustas liudytoju. V. G. parodymuose yra ir daugiau neatitikimų su tiriamos bylos aplinkybėmis, kas kelia abejonių jų patikimumu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. G. neprisiminė vietos, kurioje E. A. tariamai kalbėjosi su D. A., o vėliau su V. S. dėl E. B. elgesio su jo vaikais, parodydamas, jog toks pokalbis galėjo vykti ne Lietuvoje, bet užsienyje. Apeliacinės instancijos teisme V. G. prisiminė, kad E. A. nuo 1996 metų slapstėsi sodyboje prie Alaušo ežero, Utenos rajone, todėl minėtas telefoninis pokalbis galėjo vykti ir Lietuvoje. Pakeisdamas ankstesnius savo parodymus, V. G. pripažino, kad ankstesnių parodymų davimo metu bandė prisiminti susitikimo su E. A. vietą ir jam atrodė, kad tai buvo užsienyje. Teisėjų kolegijai kelia abejonių tai, kad praėjus ne mažiau kaip 10 metų po įvykio V. G. gerai prisimena pašalinio asmens požiūriu nereikšmingas E. A. privataus pokalbio telefonu detales, tačiau negali prisiminti vietos, kurioje tokio turinio pokalbis galėjo įvykti. Kelia abejonių ir E. B. pravardė, nes V. G. parodė, kad E. A. kalbėdamas apie E. B. vartojo terminą „šnyrius“, o H. D. jį pavadino „durneliu“, tačiau ar tai yra vienas ir tas pats asmuo, patikimų įrodymų byloje nėra.

Liudytojas V. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tariamo susitikimo su E. A. laiku, kai buvo kalbama apie E. B. reikalus, jo atžvilgiu buvo taikomos procesinės prievartos priemonės kitoje baudžiamojoje byloje, todėl jam reikėjo laiku išvykti iš susitikimo vietos. Remiantis V. G. parodymų logika, to susitikimo metu E. A. pavedė V. S. „sutvarkyti tą reikalą“, t.y. nužudyti E. B.. Byloje yra nustatyta, kad E. B. buvo nužudytas 2000 m. vasaros-rudens laikotarpiu, todėl darytina išvada, kad E. A. pagal V. G. parodymus galėjo kalbėti su D. A. bei V. S. panašiu laiku, kai E. B. buvo nužudytas. Byloje yra teistumo registro duomenys, pagal kuriuos matyti, kad namų areštas V. G. atžvilgiu buvo taikomas 2001 metais, o teismo įpareigojimai būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje – 1999 metais. 2000 metais jokie įpareigojimai V. G. atžvilgiu nebuvo taikomi, o jo parodytas susitikimas su E. A., jei jis iš viso nėra pramanytas, galėjo būti 1999 ar 2001 metais, kai pirmuoju atveju E. B. dar nebuvo nužudytas, o antruoju jau buvo nužudytas ( 13 t., 69-79 b.l. ).

Apklaustas kaltinamuoju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose V. S. paneigė ir V. G. nurodytą aplinkybę dėl E. A. neatsiskaitymo už E. B. nužudymą. Pagal V. G. parodymus, V. S. vieną sykį jo akivaizdoje yra prasitaręs, jog E. A. „kai reikia sutvarkyti reikalą, tai prižada, o paskui neduoda, ką žadėjęs“ ( 12 t., 28 b.l. ), iš tų frazių V. G. suprato, kad kalba eina apie E. B. nužudymą. V. G. tiksliau nepaaiškino, kodėl jis susiejo šią E. V. S. išsakytą repliką būtent su E. B., tuo labiau, kad nei E. B. pavardė, nei galimai žodis „šnyrius“ nebuvo pavartoti. V. S. parodė, kad E. A. jam nei karto nebuvo užsiminęs apie E. B., o A. V. L. po keleto metų sakė, jog R. K. daug kalba apie tą atvejį. V. S. patvirtino, kad sutikdamas dalyvauti E. B. nužudyme, darė paslaugą ne E. A., o A. V. L., nes šiam buvo skolingas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. B. nužudymo motyvas yra įrodytas remiantis liudytojo S. M. parodymais, nes juos patvirtina V. G. parodymai apie tai, kad E. A. kalbėjo su savo sutuoktine apie netinkamą E. B. elgesį su vaikais. Liudytojas S. M. teismo posėdyje parodė, kad nuo 1997 metų iki 1999 metų jis dirbo pas E. A. pagalbiniu darbininku. Apie 1999 metus pas E. A. atsirado E. B., tuo metu jis buvo apgyvendintas atskirame name Šilelio kaime. Vieną kartą jo – S. M. sūnus Juozas, kuriam tuo metu buvo apie 10 metų, pasakojo iš E. A. sūnaus Edgaro žodžių, jog Edmundas jam parodė nuogą užpakalį. Tačiau S. M. nurodytas aplinkybes paneigė E. A. vaikai – Edgaras ir M. A.. S. M. parodymai yra du kartus išvestiniai – vieną kartą jam sūnus pasakojo tai, ką girdėjo iš E. A. sūnaus. S. M. parodymais nėra pagrindo tikėti, nes jis gali būti suinteresuotas duoti E. B. atžvilgiu nenaudingus parodymus. Kaip matyti iš jo paties, bei E. A. parodymų, S. M. paslaugų buvo atsisakyta ir jo vietoje pradėjo dirbti E. B..

Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti E. A. ir dėl to, jog teismas, paneigdamas kaltinimo pateiktą E. B. nužudymo motyvą – E. A. kerštą už netinkamą elgesį su jo vaiku, nenurodė tikrojo nužudymo motyvo. Prokuroro nuomone, kito motyvo ir negalėjo būti, nes byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad E. B. nužudymą organizavo A. V. L., to net nežinant E. A.. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamo nuosprendžio motyvais nėra neginčijamai paneigta aplinkybė, jog A. V. L. galėjo spekuliuoti E. A. vardu, taip siekdamas sumažinti savo vaidmenį ar nuslėpti tikrąjį nužudymo užsakovą. Byloje neginčijamai įrodyta tai, jog nei vienas iš nuteistųjų šioje byloje asmenų, nebendravo tiesiogiai su E. A. dėl E. B. nužudymo ir iš jo negavo jokių nurodymų. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje apklaustų E. B. giminaičių – jo brolio E. B., pusseserės B. M., D. B. parodymus, kuriais remiantis nustatyta, jog E. B. ne iškarto pradėjo gyventi pas E. A., o bent jau iki 2000 metų pradžios gyveno sodyboje Naujatrobių kaime, Kauno rajone, kuri buvo registruota liudytojos S. R. vardu, bet faktiškai priklausė A. V. L., o tai reiškia, jog pastarasis turėdavo reikalų ir bendraudavo su E. B.. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde dėl E. A. išteisinimo, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir nekyla abejonių dėl jų kilmės. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tarp E. B. ir A. V. L. egzistavusius santykius, todėl skundžiamo nuosprendžio išvada, jog perduodamas per V. S. kitiems nuteistiesiems nurodymą nužudyti E. B., A. V. L. galėjo veikti savo iniciatyva, nėra paneigta. Įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra pakankami paneigti nuosprendžio išvadoms, todėl E. A. pagrįstai išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo aptariamo nusikaltimo padaryme.

Kitoje apeliacinio skundo dalyje prokuroras prašo sugriežtinti trimis metais nuteistajam R. Z. paskirtą laisvės atėmimo, nes pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės dydžio yra prieštaringos ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad R. Z. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, nors iš tikro jis veikė organizuotoje grupėje, kur kiekvienas jos narys turėjo apibrėžtą vaidmenį ir taip tiesiogiai realizavo nusikalstamos veikos objektyvinę pusę. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo motyvacija dėl R. Z. vaidmens nusikaltimo padaryme. Byloje nustatyta, jog R. Z., žinodamas apie būsimą E. B. bus nužudymą, atvežė iki nusikaltimo vietos savo bendrininkus, po to išgalvotu pretekstu į tą pačią vietą atvežė nužudymui E. B., laukė kol šis bus nužudytas, stebėjo aplinką, po to iš nusikaltimo vietos išvežė bendrininkus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę R. Z., teismas atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo sunkumą, o nustatydamas bausmės trukmę, atsižvelgė ne tik į padaryto nusikaltimo sunkumą, bet ir į jo pobūdį. Vaidmens antraeiliškumą teismas vertino ta prasme, kad R. Z. savo veiksmais E. B. tiesiogiai nenužudė, o tik atvežė išgalvotu pretekstu jį į nužudymo vietą. Sutiktina su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytu teiginiu, kad visų nužudymo dalyvių veiksmai, tame tarpe ir R. Z., turi būti kvalifikuoti kaip vykdytojo, nes šiuos veiksmus jie padarė veikdami organizuotoje grupėje ir iš anksto pasiskirstę vaidmenis.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą skiriamomis bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad R. Z. prieš tai buvo teistas du kartus, tačiau teistumai išnykę. 2007 m. lapkričio 12 d. jis buvo nuteistas Estijos Respublikos Harju apskrities teismo nuosprendžiu laisvės atėmimu ir šis teistumas yra neišnykęs. Nustatyta viena R. Z. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta organizuotoje grupėje, tačiau lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Prokuroro skunde atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką skiriant bausmes, būtinumą atsižvelgti į BK Bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, reikalavimus. Teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino R. Z., kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens pavojingumo požymius, apibūdinančius jį iki nusikalstamos veikos padarymo, jos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo, t.y., ar jis gailėjosi, padėjo atskleisti nusikaltimą, ar atlygino padarytą žalą. Priešingai nei V. S. ar V. V., kurie davė parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką ir tokiu būdu bendradarbiaujantiems su teisėsaugos institucijomis, R. Z. slėpė nužudymo pėdsakus ir stengėsi išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Įvertindamas visas minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. Z. skyrė tokios pat trukmės laisvės atėmimo bausmę, kaip ir V. V. ir vienais metais mažesnę bausmę nei V. S., nors nustatyta ir vieno ir kito kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad V. S. buvo nuteistas už du tyčinius nužudymus, o V. V. tiesiogiai savo veiksmais atėmė gyvybę E. B. jį pasmaugdamas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo klaida dėl R. Z. antraeilio vaidmens nusikaltimo padaryme, dar nesudaro pakankamo pagrindo griežtinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, artimos 1961 m. BK 104 straipsnio ( 1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija ) sankcijos minimumui paskyrimą R. Z.. Įvertinus visas šiame nuosprendyje aptartas aplinkybes, praėjusį ilgą laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo, R. Z. atžvilgiu turi būti palikta jam paskirta 6 (šešerių ) metų laisvės atėmimo bausmė.

Dėl nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo motyvų

Nuteistasis R. Z. prašo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, numatytos 1961 m. BK 104 straipsnyje, nes priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus ir tai sutrukdė bylą išnagrinėti išsamiai ir nešališkai. Nuteistojo R. Z. nuomone, teismas jo kaltę pagrindė išimtinai V. S. ir V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo ištirti ir patikrinti teisiamojo posėdžio metu ir tuo pačiu jų nepalygino su duomenimis, gautais iš skirtingų šaltinių, šalinant prieštaravimus, tuo padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas byloje ištirtų įrodymų visetą, konstatavo, jog R. Z., žinodamas apie tai, kad bus nužudytas E. B., atvežė iki nusikaltimo vietos veikos bendrininkus V. S., V. V., R. K., po to išgalvotu pretekstu į tą pačią nužudymo vietą atvežė nužudymui E. B., laukė iki jis bus nužudytas, stebėjo aplinką, po to jau po E. B. iš nusikaltimo vietos išvežė veikos bendrininkus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys faktiniai duomenys dėl R. Z. dalyvavimo organizuotoje grupėje, kaip įrodymų šaltinis yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nuteistojo kaltę pagrindė įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Su R. Z. apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos ir nuteistojo argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavęs teismas ir padarė išvadas dėl nuteistojo kaltės. Kolegijos nuomone, vien tai, kad R. Z. neigia dalyvavęs organizuotoje grupėje nužudant E. B., nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir R. Z. išteisinti.

Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje R. Z. vienodai tvirtino, kad 2000 metų vasarą ar rudenį jis susitiko su A. L., kuris jo paprašė pagalbos iškraunant cigarečių krovinį, t.y., jam reikėjo į iškrovimo vietą nuvežti vienus asmenis, kurie turėjo laukti sutartoje vietoje, o dar vieną asmenį paimti ir atvežti iš kitos vietos. R. Z. prisiminė, kad vežė V. S., V. V. ir R. K., tačiau pastarojo tuo metu jis nepažinojo. Juos išleido prie posūkio į Kulautuvą, o vėliau atvežė dar vieną vyriškį, kuris įsėdo į automobilį prie Raudondvario parduotuvės. Jam nesukėlė įtarimų tas faktas, jog už kelių valandų vežant tuos pačius asmenis atgal į Kauną tarp jų nebuvo to vyriškio, kurį atvežė nuo Raudondvario parduotuvės, nes jam buvo paaiškinta, kad tas vyriškis liko saugoti krovinį.

Sugretinus tarpusavyje V. S., V. V. ir R. Z. parodymus ir juos palyginus, nustatyta, kad visi nuteistieji nurodė tas pačias nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, t.y. kaip buvo pasiskirstyta vaidmenimis, kurioje vietoje buvo sutarta susitikti ir į kurią vietą važiuoti, kur paimti E. B. ir kokią važiavimo priežastį jam paaiškinti, kurioje vietoje laukti ir pan. V. S., V. V. ir R. Z. parodymuose sutampa dar viena svarbi aplinkybė – E. B. nužudymo užsakovu buvo A. V. L., tik skirtingai nuo V. S. ir V. V., kurie patvirtino iš jo gavę užsakymą nužudyti, R. Z. parodė, jog A. V. L. paprašė kitos paslaugos, kuri nesusijusi su konkretaus asmens nužudymu. Iš esmės R. Z. pirmosios instancijos teisme patvirtino V. V. ir V. S. duotus parodymus dėl jam pavesto vaidmens nusikaltimo padaryme, tačiau neigdamas, jog žinojo apie planuojamą ir daromą nužudymą, bandė tai užmaskuoti atsitiktinio susitikimo su A. V. L. faktu ir jo prašymu dėl tariamos pagalbos iškraunant cigarečių krovinį.

Kritikuodamas V. S. ir V. V. parodymus ir vertindamas juos akivaizdžiai nepatikimais ir savanaudiškais, R. Z. nenurodė priežasties, dėl kurios šie nusikaltimo padaryme dalyvavę asmenys turėtų objektyvų pagrindą jį apkalbėti. Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. ir V. V. apsisprendimas prisipažinti ir duoti parodymus dėl dalyvavimo E. B. nužudyme yra jų teisė, tačiau parodymai buvo vertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir įrodymų viseto pagrindu teismas padarė motyvuotas išvadas dėl E. B. nužudymo aplinkybių. Neviršydama paduotų apeliacinių skundų ribų, kolegija plačiau neanalizuoja visų E. B. nužudymo aplinkybių, tačiau akcentuodama V. S. ir V. V. parodymų teisingumą, atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad jų parodytoje vietoje buvo rastas E. B. lavonas. Taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu abu nuteistieji parodė automobilių saugojimo aikštelę Raudondvario plente, kurioje įvyko jų susitikimas su R. K. bei R. Z. ir šio susitikimo metu V. S. pasakė, jog reikės nužudyti žmogų ( 3 t., 185-198 b.l., 8 t., 56-58 b.l. ). Būtent šioje automobilių stovėjimo aikštelėje įvyko visų keturių nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų pasitarimas, kurio metu buvo paskirstyti vaidmenys kiekvienam iš organizuotos grupės narių. Po susitikimo V. V. priklausančiu automobiliu R. Z. nuvežė R. K., V. S. ir V. V. prie Kulautuvos miško, kuriame prieš tai buvo parinkta E. B. nužudymo ir jo lavono paslėpimo vieta. Darytina išvada, kad iki susitikimo automobilių stovėjimo aikštelėje R. Z. jau žinojo kokiu tikslu vyksta į susitikimą, o aikštelėje buvo derinamos tik nužudymo detalės. Nors R. Z. neigė pažinojęs E. B., tačiau tik vienintelis R. Z. žinojo kurioje vietoje reikia E. B. įsodinti į automobilį ir jį atvežti į numatytą vietą prie Kulautuvos miško. Nors didesnė dalis R. Z. skundo yra skirta V. S. ir V. V. parodymų kritikai, tačiau jis nesugebėjo įtikinamai paaiškinti kaip jis žinojo iš kurios vietos reikia paimti E. B.. Ši aplinkybė byloje nustatyta remiantis V. S. parodymais, nes jis buvo susitikęs su A. V. L., kuris nurodė ką reikės daryti ir nužudyme turėsiančius dalyvauti asmenis. Pagal V. S. parodymus, A. V. L. pasakė, kad E. B. į parinktą nužudymo vietą atveš R. Z.. Nuteistųjų V. S. ir R. Z. parodymai tarpusavyje sutampa, nes R. Z. patvirtino susitikimo su A. V. L., nors ir kitu pretekstu, faktą. Neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, ar pirmiausiai A. V. L. buvo susitikęs su R. Z., ar V. S., nes įrodyta yra tai, jog A. V. L. buvo paskyręs R. Z. konkrečią užduotį E. B. nužudyme, kurią pastarasis ir atliko.

Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde teigia, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi tik tais V. S. ir V. V. parodymais, kuriuos jie davė ikiteisminio bylos tyrimo metu. Šie apelianto teiginiai yra akivaizdžiai neteisingi, nes kaip matyti iš 2010-05-06 – 2011-01-20 d. teisiamojo posėdžio protokolo ( 12 t., 23-63 b.l. ), V. S. ir V. V. kaltinamaisiais apklausti 2010 m. gruodžio 2 d., o apklausos metu teismas pagarsino jų abiejų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Kaltinamojo V. S. parodymai iš dalies skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nes apklausiamas teisme jis negalėjo tiksliai prisiminti, ar R. Z. susitikimo metu žinojo apie tai, kad E. B. bus nužudytas. Sutinkamai su BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas turėjo teisę pagarsinti ir remtis apklausoje ikiteisminio turimo metu duotais parodymais, jei iš esmės jie skiriasi nuo teisme duotų parodymų. Kai kurias įvykio aplinkybes, susijusias su R. Z. žinojimu apie būsimą E. B. nužudymą, V. S. tiksliau nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti ir teisiamojo posėdžio protokolo turinio, esminių skirtumų tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. S. duotų parodymų nėra, teismas skundžiamame nuosprendyje juos išsamiai tyrė palygindamas tarpusavyje ir sugretindamas tiek su V. V., tiek su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė pagrįstas išvadas dėl R. Z. dalyvavimo E. B. nužudyme.

Kaltinamasis V. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas du kartus, nes pirmos apklausos metu jis taip pat, kaip ir V. S., negalėjo tiksliai atsakyti į klausimus, susijusius su R. Z. dalyvavimu nužudyme. 2010 m. gruodžio 16 d. V. V. pareiškė prašymą būti apklaustas dar kartą ir šios apklausos metu jis parodė, kad susitikimo automobilių aikštelėje metu visi susitarė, kad R. Z. turi nuvažiuoti ir paimti E. B., jam paaiškindamas, jog reikia iškrauti sunkvežimį. Po to, kai E. B. bus atvežtas, jie trise, t.y. V. V., V. S. bei R. K., turės jį nužudyti, o lavoną paslėpti miške iškastoje duobėje. V. V. taip pat parodė, kad atvykus į pasitarimą R. Z. ir pasiskirsčius tarpusavyje vaidmenimis, į automobilį buvo sukrauti kastuvai, kurie buvo skirti duobei miške kasti. Tai R. Z. matė ir turėjo suprasti kokiam tikslui kastuvai yra skirti.

Vertinant byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetą yra akivaizdu, kad vykdydamas pavestą užduotį, R. Z. veikė tiesiogine tyčia. Žinodamas apie būsimą E. B. nužudymą, R. Z. išgalvotu pretekstu jį įsodino į automobilį, atvežė į sutartą vietą, kurioje netrukus E. B. buvo nužudytas jį pasmaugiant, o jo lavonas paslėptas duobėje.

Tiesioginį nuteistojo R. Z. dalyvavimą E. B. nužudyme patvirtina ir tai, kad atvežęs E. B. į sutartą vietą, jis stebėjo aplinką ir esant reikalui turėjo perspėti nužudymo vykdytojus. Nors apeliaciniame skunde R. Z. ir nurodė, kad jo stovėjimas kelyje neturi nieko bendro su aplinkos stebėjimu, kadangi jis neturėjo galimybės įspėti miške buvusių asmenų, tačiau tokie argumentai nei logine, nei byloje esančių įrodymų prasme yra nepagrįsti. Byloje yra duomenų, kad R. Z. ir kiti jo bendrininkai nusikalstamos veikos padarymo metu tyrėjo mobilius telefonus, pagaliau įspėti miške esančius bendrus galima ir automobilio garsiniu signalu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė organizuotoje grupėje. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Apibendrindamas teismų praktiką dėl organizuotos grupės požymių taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-395/2007 nurodė, kad teismai, konstatuodami, kad kaltininkai nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe, turi atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, kaip grupės pastovumas, veiklos trukmę ir intensyvumą, pasiskirstymą konkrečiomis funkcijomis, savą struktūrą, kurios visi nariai siekia bendro tikslo, bendrininkų išankstinį susitarimą, veikų suderinamumo požymį ( užduočių pasidalijimas ir pan. ). Kruopščiai apgalvotas nusikalstamų veikų darymo mechanizmas, akivaizdus intensyvumas darant nusikalstamas veikas, pastovių jos narių pasiskirstymas vaidmenimis ir kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas, turint bendrą tikslą, rodo organizuotos grupės egzistavimą. Apie organizuotos grupės buvimą galima spręsti iš A. V. L. nurodymo V. S. nužudyti E. B., nes į nužudymą jis nurodė įtraukti V. V. ir R. K., be to, kaip matyti iš V. V. parodymų, apie dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme jis buvo informavęs ir R. Z.. Ši aplinkybė įrodo, kad tarp nusikaltimo bendrininkų buvo susiklostę nusikalstamo pobūdžio ilgalaikiai santykiai. Darydami labai sunkų nusikaltimą visi organizuotos grupės nariai atliko tam tikrą užduotį ir susitikimo metu pasiskirstę vaidmenimis. Byloje yra nustatyta, kad V. S. ir V. V. nužudė E. B. jį pasmaugdami, R. Z. atvežė E. B. į nužudymo vietą ir stebėjo aplinką, po to iš nusikaltimo vietos išvežė bendrininkus, R. K. padėjo veikos bendrininkams padėjo iškasti duobę, kuri buvo skirta paslėpti po nužudymo E. B., bei padėjo lavoną nutempti prie duobės ir jį užkasti.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad nuteistojo R. Z. nusikalstama veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 104 straipsnį (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija), nes jis yra švelnesnis, nei šiuo metu galiojantis ir atsakomybę už tokią pačią nusikalstamą veiką numatantis įstatymas ( BK 3 straipsnio 2 dalis ). Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai nuosprendį panaikinti ir R. Z. išteisinti, taip pat byloje nenustatyta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kuriais remiantis taip pat yra grindžiami R. Z. skundo reikalavimai.

Dėl R. K. apeliacinio skundo motyvų

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad R. K. veikdamas organizuotoje grupėje, tyčia nužudė E. B., tačiau bylą jo atžvilgiu nutraukė, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Byloje nustatyta, kad R. K. padėjo veikos bendrininkams V. S. ir V. V. iškasti duobę, kuri buvo skirta paslėpti po nužudymo E. B., o V. S. ir V. V. nužudžius E. B., padėjo jiems nutempti jį prie duobės ir ten įmesti, o po - užkasti tam paruoštoje duobėje.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prašydamas priimti išteisinamąjį nuosprendį, R. K. savo apeliaciniame skunde išdėstė šiuos pagrindinius argumentus: pirma, teismas nepagrįstai rėmėsi jį kaltinančiais V. S. ir V. V. parodymais, nes jie apkalbėjo jį dėl suinteresuotumo jo turtu, o taip pat, jis neturėjo jokių problemų ir neskolingas už automobilių aikštelės apsaugą, nes ji išnuomota; antra, A. V. L. buvo jo giminaitis, todėl apie būsimą nužudymą būtų jį informavęs tiesiogiai, o ne per V. S.; trečia, V. S. ir V. V. negalėjo apibūdinti jo aprangos nusikaltimo padarymo dieną ir kokius veiksmus miške jis atliko ir ši aplinkybė parodo V. V. bei V. S. parodymų nepatikimumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, R. K. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, byloje esantys faktiniai duomenys dėl jo dalyvavimo organizuotoje grupėje nužudant E. B., kaip įrodymų šaltinis yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas R. K. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme pagrindė įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apelianto R. K. gynybinė versija dėl V. S. ir V. V. intereso jį apkalbėti, tai susiejant su praeityje įvykusiais sandoriais dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir didelių turtinių nuostolių jam padarymo, skundžiamame nuosprendyje buvo išsamiai tirta ir motyvuotai atmesta kaip nepagrįsta, įvertinus tokius R. K. parodymus kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nors liudytojais baudžiamojoje byloje apklausti G. V. ir M. J. ir parodė, kad iki 2000 m. tarp R. K. ir V. S. su V. V. buvo nesutarimai dalinantis pelną, gautą pardavus medieną, tačiau šias aplinkybes paneigė V. S. ir V. V.. Kaip matyti iš M. J. ir G. V. parodymų turinio, apie galimai įvykusius turtinio pobūdžio konfliktus abu liudytojai sužinojo netiesiogiai - iš R. K. žodžių. Nuteistasis V. S. paneigė liudytojų M. J. ir G. V. parodymus ir paaiškino, kad bendro verslo su R. K. neturėjo, o R. K. pakviesti dalyvauti E. B. nužudyme liepė A. V. L., nes šis jam buvo skolingas už apsaugą nuo „reketininkų“. Nuteistasis V. V. parodė, kad verslą su R. K. turėjo jo giminaitis ir kiek jis žino, jis buvo abipusiai naudingas abiem šalims. Tiek V. S., tiek ir V. V. vienodai parodė, kad R. K. buvo atvykęs į susitikimą automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje buvo derinamos E. B. nužudymo aplinkybės, o vėliau padėjo miške iškasti duobę, nuvilkti E. B. lavoną ir jį užkasti. Abiejų nuteistųjų parodymai apie R. K. vaidmenį E. B. nužudymo metu iš esmės sutampa, jais abejoti kolegijai nėra objektyvaus pagrindo. Netiesiogiai apie R. K. dalyvavimą E. B. nužudyme parodymus davė ir R. Z., kuris parodė, kad automobilyje važiuojant link miško kartu su V. S. ir V. V. buvo dar vienas vyriškis, kurio jis tuo metu nepažinojo. Apelianto R. K. parodymus apie tai, kad perduoti nurodymą per V. S. dalyvauti nužudyme nebuvo jokio reikalo, nes A. V. L. tai galėjo padaryti tiesiogiai, kolegija vertinami tik kaip jo subjektyvią nuomonę apie tai, kaip galėjo būti, tačiau byloje ištirtais įrodymais nustatyta priešingai - A. V. L. nurodė V. S. nusikaltimo padarymui pasitelkti R. K., nes pastarasis jam yra skolingas. Byloje nėra duomenų apie A. V. L. ir R. K. tarpusavio santykius iki E. B. nužudymo, tačiau priežastis, dėl kurios R. K. buvo įtrauktas dalyvauti E. B. nužudyme, įrodymų vertinimo požiūriu nėra svarbi.

Byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas objektyviąja ar subjektyviąja prasme buvo šališkas ir ši aplinkybė įtakojo neteisėto nuosprendžio R. K. atžvilgiu priėmimą, todėl skundo motyvai dėl žiniasklaidos įtakos teismui yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl V. S. ir V. V. apeliacinių skundų motyvų

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo E. B. ieškinį ir priteisė jo naudai solidariai iš V. S., V. V., R. Z. ir R. K. 15000 Litų neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį, panaikinant jo dalį, kurioje E. B. priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas nenumatė neturtinės žalos atlyginimo galimybės. Apelianto nuomone, Civilinio kodekso normos, kuriose numatyta atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., t.y. jau po šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl jos neturi grįžtamosios galios ir neturėtų būti taikomos. Pakeisti nuosprendį ir atmesti E. B. ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo prašo ir nuteistasis V. V., tačiau savo prašymą jis motyvuoja tuo, kad giminystės santykiai tarp brolių nesudaro pagrindo atlyginti neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, V. S. skundas dėl E. B. priteistos neturtinės žalos atlyginimo panaikinimo yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą, siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas). Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimą, vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

Nukentėjusysis E. B. prašė priteisti 50000 Litų neturtinei žalai atlyginti ir nurodė, kad dėl brolio netekties turėjo skausmingų išgyvenimų, emocinių sukrėtimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai nurodė, kuo pasireiškė E. B. patirta neturtinė žala, atsižvelgė į jų tarpusavio santykių intensyvumą ir įvertindamas, jog nukentėjusysis nebuvo itin artimas su nužudytuoju broliu, pagrįstai neturtinės žalos dydį sumažino iki 15000 litų. Kadangi teisės normos, kurios reglamentuoja neturtinės žalos atlyginimą buvo pritaikytos tinkamai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose neturi pagrindo pakeisti ir priteistos neturtinės žalos dydžio.

Nuteistieji V. S. ir V. V. prašo sušvelninti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, kadangi teismas nepakankamai neatsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – nusikalstamos veikos padarymo motyvus, jų šeimyninę padėtį, bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis indėlį nusikaltimo atskleidime. Kolegijos nuomone, abiejų nuteistųjų prašymai pakeisti nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

Neteisinga pripažįstama tokia bausmė, kuri ir atitikdama BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Kolegijos nuomone, skirdamas V. S. ir V. V. laisvės atėmimo bausmes, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir pagrįstai paskyrė V. S. subendrintas septynerių metų ir šešių mėnesių, o V. V. – šešerių metų laisvės atėmimo bausmes. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, teismas atsižvelgė į apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes – padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltininkų vaidmenis jo padaryme, šeimyninę padėtį, dvi atsakomybę lengvinančias ir vieną sunkinančią aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu ( BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalys ). 1961 m. BK 104 straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki dvylikos metų. Atsižvelgiant į tai, kad V. S. buvo nuteistas už du tyčinius nužudymus, o V. V. už vieną tyčinį E. B. nužudymą ir paskirtosios laisvės atėmimo bausmės yra artimos sankcijoje numatytos bausmės minimumui, dar labiau švelninti bausmes iki numatyto minimumo, ar taikyti BK bendrosios dalies normas, numatančias švelnesnę, nei sankcijoje numatytą bausmės skyrimą, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. S., R. Z., V. V. bei R. K. apeliacinius skundus atmesti.