Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 30 MGL (1129 Eur) bauda. Baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) V. Z. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Iš V. Z. Valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, priteista 56487,76 Eur žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad būdamas V. Z. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) savininku ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, vykdydamas veiklą – teikdamas krovinių pervežimo paslaugas laikotarpiu nuo 2006-05-15 iki 2007-06-29 – į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais ūkinių operacijų, o būtent: 22 atvejais laikotarpiu nuo 2007-02-02 iki 2007-12-12 PVM sąskaitomis faktūromis (duomenys neskelbtini) pagrindė 1158649,80 Lt mažesnę (duomenys neskelbtini) parduotų paslaugų vertę; laikotarpiu nuo 2007-02-02 iki 2007-12-12 į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais 9 vnt. (duomenys neskelbtini) pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (duomenys neskelbtini) už 303951,59 Lt; laikotarpiu nuo 2006-05-15 iki 2007-06-29 į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais 12 vnt. firmos „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (duomenys neskelbtini) už 155203,36 Lt; tuo pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ reikalavimus, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to tiriamuoju laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti V. Z. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

V. Z. buvo kaltinamas ir tuo, kad būdamas individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininku (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti mokesčių, deklaruodamas 2006 metų bendrovės pajamas, 2007-09-28 įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, kad įmonė 2006 metais gavo 5 767 181 Lt pajamų, nors iš tikrųjų įmonė gavo 5 783 754 Lt pajamų, tai yra nedeklaravo 16 573 Lt įmonės pajamų, ir 2007-09-28 šią deklaraciją elektroninio deklaravimo sistema pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai interneto svetainės adresu: http://deklaravimas.vmi.lt. Šioje dalyje baudžiamoji byla V. Z. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

V. Z. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis, būdamas individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininku (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti mokesčių, deklaruodamas 2007 metų bendrovės pajamas, 2008-11-06 įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, kad įmonė 2007 metais gavo 8 409 378 Lt pajamų, nors iš tikrųjų įmonė gavo 10 010 608 Lt pajamų, tai yra nedeklaravo 1 601 230 Lt įmonės pajamų, ir 2008-11-06 šią deklaraciją elektroninio deklaravimo sistema pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai interneto svetainės adresu: http://deklaravimas.vmi.lt. Šioje dalyje baudžiamoji byla V. Z. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Dėl kaltės formos ir rūšies nurodo, kad nuosprendyje teismas visiškai nepasisakė dėl to, kokiais duomenimis remdamasis daro išvadą apie tyčinį apelianto veikos pobūdį. Pažymi, kad jo ir visų bylos liudytojų parodymai apie tai, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aiškiai suvokiant jos teisėtumą ir mokant visus privalomus mokėti mokesčius, nieko neslepiant ir neklastojant, gali byloti ne apskritai apie nenusikalstamą elgesį, o tik apie neatsargią kaltės formą. Jokių duomenų, rodančių tyčinį veikos pobūdį, byloje nėra ir nuosprendyje jie nenurodyti. Šie argumentai taikomi ir dėl BK 220 straipsnio 1 dalies inkriminavimo (dvi nusikalstamos veikos).

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo, kada baudžiamoji byla nutraukiama dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, nurodo, kad civilinio ieškinio tenkinimas visiškai nemotyvuotas. Be to, teismo sprendimas tenkinti civilinį ieškinį yra neteisėtas. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi civilinis ieškinys visiškai ar iš dalies patenkinamas tik priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir tik kai: 1) fiziniam a juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tačiau BPK tiesiogiai nėra nustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. Priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Taigi jam baudžiamoji atsakomybė negali būti įgyvendinama, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-260/2006). Todėl nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-216/2010). Taigi apylinkės teismas dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų ir priteisdamas 56487,76 Eur turtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė Civilinio kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso normas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimu.

Apelianto manymu, aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nustatytos faktinės aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, jog nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, todėl jam turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu galiojusi Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numatė, kad už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, be to, jis atsakingas ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą (21 straipsnio 2 dalis). Apelianto gynėjo paminėtoje kasacinėje byloje Nr. 2K-237-489/2015, paaiškinama, jog realizuoti šią atsakomybę vadovas paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šiuo konkrečiu atveju, nustatytos aplinkybės rodo, jog V. Z., būdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, vis dėlto pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas. Baudžiamojoje byloje yra A. N. darbo sutarties kopija (b. l. 115-116, t. 11), kurioje nurodoma, kad A. N. priimamas dirbti į ekonomikos direktoriaus pareigas ir yra atsakingas už įmonės finansinės veiklos dokumentacijos tvarkymą, vadovaujantis Individualių įmonių apskaitos įstatymu. Taigi darbo sutartyje A. N. pareigos apibrėžtos abstrakčiai, nekalbant, jog jau vien paminėto teisės akto pavadinimas netikslus, kitų įmonės vidaus teisės aktų, kuriais būtų aiškiai apibrėžtos ekonomikos direktoriaus pareigos, atsakomybė, nebuvo. Apklaustas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme A. N. paaiškino, kad rengdavo ataskaitas pagal pirminius dokumentus, teikdavo pagal juos informaciją, sąskaitas išrašydavo darbuotojos, kurioms jis buvo nurodęs, kokie reiso duomenys reikalingi (b. l. 246, t. 14), be to, jeigu jam būdavo neaišku, kokie pinigai gauti, klausdavo V. Apygardos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą dar kartą apklausė A. N., kuris detalizavo savo darbo specifiką, teigdamas, jog tvarkė buhalterinę apskaitą, išskyrus pirminių dokumentų ruošimą ir suvedimą į programą, žodžiu buvo sutarta, kad jis bus atsakingas už apskaitą. Apygardos teisme nuteistasis V. Z. taip pat patvirtino, jog A. N. tardavosi su sūnumis V. ir R. Teisiamajame posėdyje, o taip pat ir apygardos teisme apklaustos R. S., R. R., I. Z. patvirtino, jog rūpindavosi sąskaitų išrašymu dėl pervežimų, be to, I. Z. taip pat paminėjo, jog, jeigu kas būdavo neaišku, klausdavo R. ar V. Z.. Be kita ko, apygardos teisme apklaustas liudytojas V. Z. užsiminė, jog jis ir A. N. vedė ir tvarkė buhalterinę apskaitą (b. l. 34, t. 16). Taigi iš teisiamajame posėdyje bei apygardos teisme apklaustų asmenų parodymų visumos matyti, jog A. N. nebuvo vienintelis buhalterinės apskaitos klausimus sprendęs darbuotojas, sąskaitų jis neišrašinėjo, neaiškius klausimus derindavo su Z., pareigos nebuvo aiškiai apibrėžtos, o su apskaitos tvarkymu susijusius reikšmingus veiksmus atlikdavo ne tik pats A. N. bet ir kiti darbuotojai. Be to, nors teisiamajame posėdyje bei apygardos teisme apklausti liudytojai (V. ir R. Z., A. N., I. Z.), o taip pat ir pats nuteistasis V. Z. ir teigė, jog apie pervežimus vadovas nieko nežinojo, nesikišo, tačiau tokie parodymai neatitinka paties apelianto parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog svarbiausius klausimus dėl tarptautinių pervežimų spręsdavo jis, o kasdienius reikalus tvarkydavo sūnūs. Netikėti tokia paties apelianto nurodoma įtaka savo įmonėje kolegija neturi pagrindo, kadangi apeliantas buvo įmonės įkūrėjas, pats aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, be to, kaip matyti, tai buvo šeimos verslas, todėl natūralu, jog įmonės savininkas, įkūrėjas ir nebejotinai prie įmonės gyvavimo svariai prisidėjęs V. Z. nebuvo nutolęs nuo įmonės veiklos, tai matyti ir iš jo, apklausos įtariamuoju, parodymų, kuriuose jis papasakojo darbo specifiką, taip pat susijusią ir su tarptautiniais pervežimais, apie kurią nieko negalėtų pasakyti, jeigu iš tikro šių klausimų nebūtų sprendęs. Taigi liudytojų kuriamas įvaizdis apie neva visiškai nereikšmingą įmonės savininko ir vadovo vaidmenį pervežimuose neatrodo įtikinamas. Todėl vertinant tai, kas paminėta, matyti, jog nuteistasis V. Z., būdamas įmonės vadovu, neužtikrino, jog buhalterinė apskaita įmonėje būtų organizuota tinkamai, nors įmonėje lyg ir buvo asmuo, turėjęs užsiimti buhalterinės apskaitos tvarkymu (A. N.), tačiau apskaitos detalės aptartos žodžiu, konkrečios pareigos aiškiai neapibrėžtos, kai kuriuos klausimus, susijusius su įmonės ūkinės veiklos operacijomis, jų apskaita, A. N. spręsdavo derindamas su vadovais, todėl pagal aplinkybių visumą, vertinti A. N. kaip įmonės buhalterį, vienasmeniškai tvarkiusį buhalterinę apskaitą, neišeina, o tokiu atveju, V. Z. yra tinkamas baudžiamosios atsakomybės dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektas.

Nemaža apeliacinio skundo argumentų dalis skiriama pirmosios instancijos nuosprendžio motyvuojamosios dalies trūkumams, akcentuojant, jog remiamasi tik specialisto išvada, neanalizuoti įrodymai, jų tarpusavio ryšiai. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys turi trūkumų, motyvai ir argumentai dėl baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės neišsamūs, tačiau apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą ir pats atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, jog V. Z., būdamas įmonės vadovas, yra atsakingas už teisės aktų reikalavimų neatitinkantį buhalterinės apskaitos tvarkymą. Iš bylos duomenų matyti, jog kaltinimas dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo rėmėsi tam tikromis nustatytomis aplinkybėmis, o t. y. 22 atvejais konkrečiu laikotarpiu įmonės apskaitoje neatitinka pinigų sumos pagal „(duomenys neskelbtini)s“ turimas sąskaitas ir pateiktas Rusijos įmonės sąskaitas, be to, į „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą konkrečiu laikotarpiu nebuvo įtrauktos ir apskaitos dokumentais pagrįstos 9 Rusijos įmonės sąskaitos bei 12 Vokietijos įmonės sąskaitų. Būtent tokios aplinkybės yra nustatytos specialisto išvadoje. Apygardos teisme buvo paskelbti pagal teisinės pagalbos prašymą apklausto liudytojo Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus G. D. I. parodymai, kuriuose jis patvirtino bendradarbiavimą su įmone „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nurodė, kad turi ir gali pateikti visus bendradarbiavimo dokumentus. Dėl ryšių su Rusijos įmone vadovas V. Z., kaip liudytojai teisiamajame posėdyje bei apygardos teisme apklausti V. ir R. Z., A. N., I. Z., taip pat tik teisiamajame posėdyje apklausta R. R. patvirtino, jog Rusijos įmonei, pastariesiems prašant, buvo rašomos kitokios sąskaitos, kadangi jie apmokėdavo už kelis reisus. Taigi nuteistasis bei liudytojai sutiko, jog „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje esančios ir Rusijos įmonei išrašytos sąskaitos nesutampa, tačiau taip atsitiko dėl kliento prašymo. Teisiamajame posėdyje buvo apklausta specialistė J. A., kuri kategoriškai patvirtino specialisto išvadoje nustatytus įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos trūkumus, dėl sąskaitų neatitikimo tarp Rusijos įmonės ir „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo, kad svarbu, jog sutaptų pinigų sumos, tačiau šiuo atveju jos nesutampa, nebegalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, o apskaita vedama ne reisais, ne kilometrais, o pinigais. Apygardos teisme liudytojai V. Z., A. N. pažymėjo, jog pinigai atitikdavo, jų netrūkdavo, tačiau liudytojų parodymai nėra visiškai nuoseklūs, teisiamajame posėdyje liudytojas V. Z. pripažino, kad neatitikimų galėjo būti, tačiau juos aiškino valiutų kursų svyravimais, delspinigiais, baudomis dėl prastovų, be to, būdavo ir išankstinių sąskaitų, skirdavosi automobiliai, apygardos teisme liudytojas V. Z. pripažino, kad nebuvo sužiūrėta, jog atitiktų lietuviškos ir rusiškos sąskaitos, buvo atvejų, kai sąskaitą išrašė ir kitai įmonei, todėl atsirado neatitikimai (b. l. 34, t. 16). Iš apklaustų asmenų parodymų visiškai akivaizdu, jog buhalterinė apskaita įmonėje nebuvo tvarkoma preciziškai. Apie tam tikrą chaotiškumą atsiskaitymuose galima spręsti ir iš A. N. parodymų apylinkės ir apygardos teismuose, kur jis nurodė, kad pats pasirinkdavo, kurios sąskaitos buvo apmokamos. Tuo tarpu kolegija neturi pagrindo netikėti specialisto išvada bei specialistės parodymais apie apskaitytų piniginių lėšų neatitikimus, ji analizavo buhalterinės apskaitos dokumentus, išrašus, teisiamajame posėdyje detaliai paaiškino, kokie tai neatitikimai, atsakė į nuteistojo versiją apie kelių sąskaitų sujungimą ir pateikimą Rusijos įmonei. Specialistės paaiškinimai visiškai logiški, kadangi nekyla abejonių, kad ir kokia būtų sąskaitų išrašymo praktika, svarbiausia, jog atitiktų sumokėtos ir gautos piniginės lėšos, šiuo atveju to nėra. Aptartų įrodymų visuma rodo, jog transporto paslaugos Rusijos įmonei buvo apskaitomos, ūkinės operacijos fiksuojamos, tačiau nekokybiškai, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus dėl savalaikio ir visų ūkinių operacijų fiksavimo (šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis), apsunkinant ūkinių operacijų tapatumo nustatymą, ką visiškai patvirtino specialistė.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuosprendžio išvadomis dėl Vokietijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, akcentuojama, jog mokėjimai yra už kito kliento skolas, o pačios Vokietijos įmonės pateiktos sąskaitos suklastotos. Baudžiamojoje byloje objektyviai nustatyta, kad vykdant teisinės pagalbos prašymą, Vokietijos įmonės atstovė pateikė 12 „(duomenys neskelbtini)s“ išrašytų sąskaitų, nepasirašytų, tačiau atžymėtų antspaudu. Specialisto išvadoje, išanalizavus buhalterinius dokumentus nustatyta, kad Vokietijos įmonė į „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 4 atvejais pervedė bendrą 44950 Eur sumą pagal atitinkamas sąskaitas, o direktorius A. N. gautas lėšas užskaitė kaip kitų įmonių mokėjimus. Specialisto išvadoje pažymėta, kad Vokietijos įmonės mokėjimai nepagrįsti apskaitos dokumentais. Nors pats apeliantas ir teisiamajame posėdyje bei apygardos teisme apklausti „(duomenys neskelbtini)s“ darbuotojai laikėsi pozicijos, kad Vokietijos įmonės pateiktos sąskaitos suklastotos, o mokėta buvo už trečiuosius asmenis, tačiau tai tik gynybinė pozicija, kurią palaiko apelianto V. Z. sūnūs bei įmonės darbuotojai. Ją paneigia kiti objektyvūs, tarpusavyje neprieštaraujantys įrodymai. Jau vien pati gynybinė versija yra prieštaringa, kadangi, jeigu teigiama, jog „(duomenys neskelbtini)“ mokėjo už trečiuosius asmenis, tai tada kam reikėjo klastoti sąskaitas, kad paslaugos teiktos Vokietijos įmonei, kadangi pagal tariamus susitarimus ir taip buvo aišku, už ką yra mokama. Nors „(duomenys neskelbtini)s“ darbuotojai teigė, kad ant sąskaitų esančio keturkampio antspaudo įmonėje nebuvo, tačiau kiek kitokie teiginiai A. N., liudytojo V. Z. pasakomi apygardos teisme, kur užsimenama, kad keturkampiai antspaudai buvo, tačiau su kitokiu turiniu, be logotipo, juos turėdavo vairuotojai. Žiūrint vizualiai, vokiečių įmonės pateiktos sąskaitos turi „(duomenys neskelbtini)s“ rekvizitus, logotipą, nurodomi kontaktiniai duomenys, be to, kaip minėta, visiškai neaiškūs motyvai, kodėl kažkas galėjo imtis klastoti šias sąskaitas. Apygardos teismo posėdyje buvo paskelbti ir pagal teisinės pagalbos prašymą apklaustos Vokietijos įmonės atstovės C. E. parodymai, kuriuose ji paaiškino, kad sąskaitas faktūras jiems pateikdavo „(duomenys neskelbtini)“, kitos įmonės nedalyvavo, tačiau gali būti, kad užsakymus pateikdavo jų bendradarbė „(duomenys neskelbtini)“. Taigi šios liudytojos, kuri iš esmės neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymai neduoda pagrindo abejoti, jog sąskaitos gali būti suklastotos. Kita vertus, nei apeliantas, nei „(duomenys neskelbtini)s“ darbuotojai neneigė tam tikro jų ir Vokietijos įmonės ryšių, tik laikėsi pozicijos, kad pinigai buvo mokami už trečiuosius asmenis. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė kėlė klausimą, kaip galima kažkam priskirti Vokietijos įmonės mokėtas lėšas, jei nėra nei sutarties, nei jokio pagrindžiančio dokumento ir tokie jos klausimai visiškai pagrįsti. Ne kas kitas, o įmonės vadovas turėjo užtikrinti, jog būtų imamasi veiksmų, kad gauti pinigai būtų tinkamai įforminti, būtų aiškiai suderinta ir apskaitoje atspindėta kas, kodėl ir už ką moka, šiuo atveju to nebuvo. Apelianto ir įmonės darbuotojų paaiškinimai dėl Vokietijos įmonės sumokėtų lėšų vėlgi parodo jau anksčiau minėtą netvarkingą, chaotišką buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai vienas darbuotojas tariasi su užsakovais, jokių rašytinių susitarimų nedaroma, kažkas mato pervestus pinigus, tačiau nesupranta už ką jie, o tai visiškai natūralu įmonėje nesant jokių pagrindžiančių dokumentų, tarp darbuotojų (Z. bei A. N.) aiškinamasi, kam šiuos pinigus priskirti, kol galiausiai nežinomais pagrindais priskiriami kaip kitų įmonių mokėjimai. Taigi akivaizdu, jog specialistės išvados, kad sunku arba neįmanoma nustatyti „(duomenys neskelbtini)s“ ūkinių operacijų tapatumo yra visiškai teisinga, o tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų dėl visų ūkinių operacijų bei įvykių įtraukimo į apskaitą bei visų ūkinių operacijų pagrindimo apskaitos dokumentais.

Specialisto išvadoje yra konstatuotos ir netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo pasekmės, t. y. atitinkamu laikotarpiu negalima nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokia išvada, atsižvelgiant į anksčiau aptartus buhalterinės apskaitos vedimo „(duomenys neskelbtini)“ ypatumus, yra pagrįsta. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda BK numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, jog analizuojant tik „(duomenys neskelbtini)s“ buhalterinės apskaitos duomenis nėra įmanoma aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti įmonės finansinę būklę, įsipareigojimų dydį, kadangi ne visada apskaitomi ūkines operacijas pagrindžiantys dokumentai, klausimai, susiję su piniginių lėšų srautais kai kada sprendžiami tiesiog žodžiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog neatskleista V. Z. tyčia dėl nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas V. Z. pripažino kaltu dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Apygardos teismas, sutikdamas, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, vis dėlto nepritaria veikos kvalifikavimui. Anksčiau išdėstytų aplinkybių visuma rodo, netinkamą, teisės aktus pažeidžiantį buhalterinės apskaitos tvarkymą IĮ „(duomenys neskelbtini)“. V. Z. buvo įmonės vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą atsakingas už tinkamą apskaitos organizavimą įmonėje. Kaip matyti iš to, kas paminėta, buhalterio paskyrimas įmonėje nebuvo tinkamai įformintas, A. N. pareigos nustatytos abstrakčiai, tvarkyti buhalterinę apskaitą pavesta žodžiu (pastarąją aplinkybę V. Z. dar kartą patvirtino apygardos teismui), buhalterinei apskaitai reikšmingus klausimus, susijusius su ūkinių operacijų fiksavimu, forminimu, spręsdavo ne tik A. N., tačiau ir apelianto sūnūs. Nesant tinkamai organizuotos įmonės apskaitos, faktiškai esant išdalintoms pareigoms tarp įvairių įmonės darbuotojų, natūralu, jog „(duomenys neskelbtini)s“ apskaita tvarkyta netinkamai, tačiau apygardos teismo vertinimu ji yra ne apgaulinga, o tiesiog aplaidi, todėl įžvelgiami ne tyčinės apgaulingos, o aplaidžios, neatsargios nusikalstamos veikos požymiai. Ūkinės operacijos, įvykiai iš esmės buvo fiksuojama, tačiau ne preciziškai, kai kada trūkstant pagrindžiančių dokumentų, kai kada jiems, nors ir esant, tačiau pasirinkus prieštaringą fiksavimo tvarką (vienokios sąskaitos išrašytos užsakovams, kitokios paliktos įmonės buhalterinėje apskaitoje). V. Z., būdamas įmonės vadovu, spręsdamas esminius įmonės veiklos klausimus, nepasirūpinęs tinkamu buhalterinės apskaitos organizavimu, juolab, kai įmonės veiklos apimtys buvo gana didelės, tinkamai nepavedęs konkrečių apskaitos veiksmų atitinkamiems asmenims elgėsi neatsargiai, o toks jo elgesys, turintis nusikalstamos veikos požymių, ir lėmė, kad tvarkant buhalterinę apskaitą buvo pažeistos jau minėtos Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, neapskaityti ir netinkamai apskaityti kaltinime nurodyti dokumentai. Taigi V. Z. turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o pagal 223 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus nusikaltimas.

Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija nesunkiems ir neatsargiems nusikaltimams numatė 5 metų senaties terminą, spręstinas klausimas dėl baudžiamosios bylos pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nutraukimo. Apygardos teismas, vertindamas, jog šiuo konkrečiu atveju galima kalbėti ne apie apgaulingą, kaip pripažino pirmosios instancijos teismas, o tik apie aplaidų buhalterinės apskaitos vertinimą, atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Pagal ją galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-427-648/2015). Sprendžiant senaties taikymo klausimą dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, be kita ko, paisoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-P-9/2012 formuojamos praktikos, pagal kurią teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, tačiau konstatuojamos veikos faktinės aplinkybės.

Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas 2015 m. vasario 9 d., taigi jau praėjus 5 metų senaties terminui (nusikalstama veika padaryta 2006-2007 metais). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog senaties terminas dėl BK 223 straipsnio 1 dalies visiškai į pabaigą ėjo dar perduodant bylą į teismą su kaltinamuoju aktu 2012 metais, todėl, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai aplinkybei, dėl kurios buvimo pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, baudžiamoji byla dėl BK 223 straipsnio 1 dalies V. Z. nutraukiama, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog byloje nėra duomenų, kad įmonės vadovas V. Z. pateikė neteisingas deklaracijas mokesčių administratoriui. Su aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu glaudžiai susiję BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, tai yra neteisingas duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (220 straipsnis). Baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį V. Z. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Aplaidūs V. Z. veiksmai, dėl kurių apskaita įmonėje tvarkyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėmė, kad ne visos ūkinės operacijos buvo atspindėtos teisingai, nustatyta apskaitytų piniginių sumų neatitikimų ir dėl to kiek vėliau netinkamai, t. y. ne pagal realius įmonės veiklos rezultatus, buvo pildomos ir mokesčių administratoriui pateikiamos deklaracijos. Pirmiau nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad BK 220 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta tinkamai.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl civilinio ieškinio išsprendimo, nurodant, kad nutraukus bylą dėl senaties, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Tokie apelianto argumentai pagrįsti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas (kasacinė byla Nr. 2K-285-222/2015).

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu 3 punktais, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 4 punktu:

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, pagal kurią V. Z. buvo nuteistas už veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl šios nuosprendžio dalies nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Valstybės Įmonės „Turto bankas“ pareikštą civilinį ieškinį dėl 195040,95 Lt (56487,76 Eur) žalos palikti nenagrinėtu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.