- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-27
- Bylos Nr.
- 2A-2057-262/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23313-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- UAB „Dugera“
- Ieškovas
- UAB „Naujininkų ūkis“
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Dugera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 kovo 5 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Naujininkų ūkis“ ieškinį atsakovui UAB „Dugera“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2013-07-15 kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo 15 611,98 Lt skolos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra daugiabučio namo Vilniuje, Prūsų g. 2, bendrojo naudojimo objektų administratorius. Atsakovas yra šiame daugiabučiame name esančių negyvenamosios paskirties patalpų, kurių plotas – 455,39 kv. m., savininkas. Nuo 2012 m. atsakovas nevykdo savo, kaip bendraturčio, pareigos išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, mokėti už jų priežiūrą (CK 4.82 straipsnio 3 dalis), dėl to yra susidariusi 15 611,98 Lt skola.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-19 preliminariu sprendimu patenkino ieškinį: priteisė ieškovui iš atsakovo 15 611,98 Lt skolos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir 669,60 Lt bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas UAB „Dugera“ pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo. Nurodė, kad namo Vilniuje, Prūsų g. 2, priestato, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų dalis, administratoriumi ieškovas tapo tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-01-17 įsakymo Nr. 30-93 pagrindu, todėl neturi reikalavimo teisės reikšti byloje ieškinį už laikotarpį iki šio įsakymo įregistravimo. Atsakovas neturi pareigos apmokėti lifto modernizavimo išlaidų, nes liftas yra atskiroji namo inžinerinė sistema, todėl atsakovas nėra lifto bendraturtis.
Teismo posėdyje ieškovo atstovė, atsižvelgdama į tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo skolos dalį, t. y. 4847,25 Lt, sumažino ieškinio reikalavimus, nurodydama, kad iš atsakovo prašoma 10 764,73 Lt skolos už lifto modernizavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 kovo 5 d. galutiniu sprendimu buvo pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-19 preliminarus sprendimas; nutraukta bylos dalis dėl 4847,25 Lt skolos priteisimo; iš atsakovo ieškovui priteista 10 764,73 Lt skolos, 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-07-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1677,41 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybei priteista 15 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų; ieškovui grąžinta 54,49 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad laikotarpiu, už kurį reikalaujama priteisti iš atsakovo skolą, ieškovas vykdė namo Vilniuje, Prūsų g. 2, administratoriaus funkcijas, todėl jis turi teisę reikšti ieškinį dėl namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymo išlaidų priteisimo iš atsakovo, kuris yra negyvenamųjų patalpų, esančių UAB „Naujininkų ūkis“ administruojamame pastate, savininkas. Atsakovui nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos ne tik vienaukštėje namo Vilniuje, Prūsų g. 2, dalyje, bet ir negyvenamosios patalpos po devynių aukštų gyvenamuoju korpusu. Atsakovas nepateikė duomenų, kad yra atsidalinęs jam nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, suformuodamas iš jų atskirą nekilnojamojo turto objektą. Taigi atsakovas yra namo Vilniuje, Prūsų g. 2, bendrojo naudojimo objektų bendraturtis. Ta aplinkybė, kad atsakovas UAB „Dugera“ vienaukštėje pastato dalyje yra įsirengęs atskirą šilumos punktą, geriamojo vandens, elektros energijos įvadus ir atskirus apskaitos skaitiklius, pati savaime neteikia pagrindo daryti išvados, jog atsakovas nėra pastato Vilniuje, Prūsų g. 2, bendrųjų inžinerinių sistemų bendraturtis. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog liftas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir atsakovui, kuris yra šiame name esančių negyvenamųjų patalpų savininkas, todėl jis pagal įstatymą turi pareigą padengti šio objekto išlaikymo išlaidas. Ieškovas, kaip namo Vilniuje, Prūsų g. 2, administratorius, atsižvelgdamas į kompetentingos įstaigos pateiktas išvadas, turėjo teisę ir pareigą priimti sprendimą dėl šiame name esančio lifto modernizavimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 kovo 5 d. galutinio sprendimo dalį, kuria priteista 10 764,73 Lt skolos, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos ir vietoje šios dalies priimti naują sprendimą- šiuos reikalavimus atmesti, priteisti iš ieškovo 322,94 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010-07-07 iki 2011-12-30, kada buvo pirktas ir įrengtas naujas liftas, ieškovas neturėjo teisės teikti atsakovui reikalavimų kaip administratorius. Tik dėl šios vienos priežasties ieškinys turi būti atmestas, nes ieškovas nepateikė nė vieno kitos rūšies argumento. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog seno lifto pakeitimas į naują buvo privalomas darbas, nes jokiame teisės akte nėra numatyta, kad tai privalomas darbas. Dėl lifto pakeitimo ar remonto turėjo spręsti namo savininkai, tačiau lifto modernizavimui pritarė 57 butų savininkai, o tai yra ne dauguma, bet mažuma iš 115 turinčių balso teisę butų ir kitų patalpų savininkų. Administratorius į bylą nepateikė pagrindinio įrodymo- administratoriaus sprendimo vykdyti privalomus darbus. Taigi skundžiamas sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik tariamai egzistuojančius administratoriaus sprendimu vykdyti privalomus darbus. Taigi, teismas be jokio pagrindo nesilaikė teismų praktikos taikyti tokios rūšies byloms CK 4.85 str. 1 d. nuostatas.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino ginčo aplinkybes bei byloje esančius įrodymus (jų visetą, o ne vieną dokumentą, kurio pagal atsakovą byloje trūksta, ir kuris, pasak jo, turėjo būti surašytas kaip savarankiškas dokumentas) bei nustatė, kad Prūsų g. 2 namo lifto modernizavimas buvo būtinas, kad jis buvo atliktas ir kad atliktas siekiant įgyvendinti privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (to CPK 178 str. nustatyta tvarka nepaneigė ir atsakovas), todėl nustačius tai, atsakovas turi neginčijamą pareigą padengti Prūsų g. 2 namo lifto modernizavimo išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas dviem argumentais: ieškovas lifto modernizavimo metu nebuvo ginčo pastato administratorius; liftą remontuoti nebuvo būtinybės, be to, tam nebuvo pritarę dauguma namo gyventojų ir patalpų savininkų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka.
Pažymėtina, kad net pats atsakovas pripažino, jog ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais nuo 2003 m. buvo ir yra paskirtas Prūsų g. 2 namo bendrojo naudojimo objektų administratoriumi. Šiuo atveju juridinio fakto registravimo Nekilnojamojo turto registre aplinkybės neturi jokios įtakos atsakovo pareigos, kylančios daiktinės teisės normų pagrindu (CK 4.82 str.), vykdymui. Ieškovui, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui, įgaliojimai yra suteikiami individualaus administracinio akto pagrindu ir jis juos įgyja ne nuo juridinio fakto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, o nuo tokio administracinio akto priėmimo dienos. Juridinio fakto registravimas viešame registre yra išvestinis veiksmas, skirtas tik išviešinti informaciją apie tai, kad yra paskirtas administratorius (CK 4.84 str., 4.236 str. 2 ir 3 d.). Teisines pasekmes tokio individualaus administracinio akto priėmimas administratoriui bei butų ir kitų patalpų savininkams sukelia nuo jo priėmimo momento (Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įst. 2 str. 9 d., 12 str. 2 d.). Be to, atsakovo nurodomas CK 1.75 str. šiuo atveju iš viso yra netaikytinas, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai, kuriais ieškovas buvo ir yra paskirtas Prūsų g. 2 daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriumi, yra ne sandoriai, o individualūs administraciniai aktai. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šias aplinkybes, tinkamai taikė su tuo susijusias teisės normas, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad vien dėl to, jog neva juridinis faktas Nekilnojamojo turto registre ne įregistruotas, ieškinys turėjo būti atmestas, yra visiškai nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pastato, esančio Prūsų g. 2 lifto modernizavimas buvo neišvengiamas ir būtinas, jo modernizavimo išlaidos yra susijusios su teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Priešingai nei teigia atsakovas, liftas negali būti nuolat sustabdytas ir neveikiantis, jis privalo būti funkcionalus ir saugiai naudojamas pagal tiesioginę jo paskirtį. Ieškovo, kaip Prūsų g. 2 namo, administratoriaus pagrindinis uždavinys - įgyvendinti teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra. STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ numato, jog privalomųjų reikalavimų dalis yra ir vienas iš esminių statinio reikalavimų - gyvenamojo namo (jo dalių) saugus naudojimas (5.1.4 p.). Be kita ko, privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas gyvenamojo namo, jo dalių atnaujinimo darbais (4.4, 7.3, 20 ir 22 p.). Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 10 str. 1 d. numato, kad įrenginių savininkai privalo užtikrinti saugų įrenginių naudojimą. Įrenginio naudojimas pagal šį įstatymą yra suprantamas kaip „veikla, susijusi su įrenginių paleidimu ar stabdymu, darbu, gabenimu, remontu, modifikavimu, priežiūra ir aptarnavimu, įskaitant ir valymą“ (2 str. 2 d.). Liftų naudojimo taisyklių 8 p. taip pat numato, kad lifto savininkas atsako už nuolatinę liftų priežiūrą ir tinkamą naudojimą. Todėl sutiktina su skundžiamo sprendimo argumentais, kad ieškovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą atlikti Prūsų g. 2 namo lifto modernizavimo darbus. Pareiga modernizuoti liftą kyla ne tik iš minėtų teisės aktų reikalavimų užtikrinti tinkamą, funkcionalų ir saugų lifto naudojimą, bet ir tiesiogiai iš daiktinės teisės normų (CK 4.83 str. 3 d.).
CK 4.83 str. 3 d. nustatyta, kad daugiabučiuose namuose esančių butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, o su tuo susijusias išlaidas bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai savo daliai. Įstatymo nustatyta pareiga neišnyksta nepaisant to, ar butų ir kitų patalpų savininkai gera valia susitarė, kaip ir kokiu principu dalysis išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas, ar nesusitarė.
Atsakovas teigia, kad jis turi būti atleistas nuo pareigos prisidėti prie bendro turto - lifto remonto išlaidų pagal CK 4.83 str. 4 d., kadangi nedavė sutikimo dėl šių išlaidų, taip pat kad savininkų sprendimui dėl lifto modernizavimo trūksta 1 balso. CK 4.83 str. 4 d. nustato tik bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga - išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Taigi, CK 4.83 str. 4 d. nuostata papildo CK 4.82 str. 3 d. ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus.
Taigi, Prūsų g. 2 namo lifto modernizavimo išlaidos yra atsakovui privalomos, nes pagal CK 4.83 str. 4 d. aplinkybės, kad savininkas (UAB „DUGERA“) nedavė sutikimo apmokėti tam tikras išlaidas, kad netinkamai buvo suskaičiuoti savininkų sprendimo balsai nėra absoliučios, vienintelės ar būtinos sąlygos, atleidžiančios atsakovą nuo pareigos apmokėti lifto modernizavimo išlaidas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šiam ginčui taikytinus aktus bei teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas.
Atmetus apeliacinį skundą yra pagrindas ieškovui iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme - 871,20 Lt (t. 2 b.l. 49-52) (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 98 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 kovo 5 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Dugera“ (į.k. 124484226) ieškovui UAB „Naujininkų ūkis“ (į.k. 121458016) 871,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.