Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-05 · Administracinė byla Nr. A-552-1473-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-10-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-02-01Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-09-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-05
Bylos Nr.
A-552-1473-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00157-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
A. K. T.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Trečiasis asmuo
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr. A552-1473/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00157-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. T. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus pavaduotojai K. G., dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi (b. l. 51-55) priėmė pareiškėjos A. K. T. 2012 m. balandžio 25 d. skundo atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tarnybos direktoriaus pavaduotojai K. G., dalį dėl reikalavimų: panaikinti Tarnybos 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-45-12 dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje; įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje; priteisti neturtinę žalą 50 000 Lt; priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos.

Šalies argumentai

Pareiškėja paaiškino, kad jos atžvilgiu Klaipėdos miesto pirmajame policijos komisariate yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje už nepagarbą teismui, todėl 2012 m. balandžio 13 d. Tarnybai pateikė prašymą dėl advokato paskyrimo baudžiamojoje byloje kaip įtariamajai. Teigė, kad Tarnybai pateikė savo paskutinę 2012 m. sausio 27 d. metinę pajamų ir turto deklaraciją (ataskaitinis periodas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), kurioje nurodyta, kad deklaruojamo turto neturi, pajamas, t. y. senatvės pensiją ir uždarbį atitinkamai sudaro 608-609 Lt ir 400 Lt per mėnesį. Antrinės teisinės pagalbos suteikimą siejo su nuostata, kad turi teisę gauti teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra privalomas ir neatsižvelgiant į turimą turtą ir pajamas. Pareiškėjos manymu, jai tai garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 3, 4 dalys, 12 straipsnis, 21 straipsnio 1, 2 dalys. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba anksčiau jai teikdavo antrinę teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose ir jokių pretenzijų nereikšdavo. Pažymėjo, kad ji yra II grupės invalidė bei senatvės pensininkė. Tvirtino, kad Tarnybos ginčijamas sprendimas sukelia jai neigiamas pasekmes, kelia nepasitikėjimą tarnyba, šiurkščiai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus ir daro jai neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 61-64) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2012 m. balandžio 13 d. gavo pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl nepagarbos teismui, kuriame nurodyta, kad 2012 m. balandžio 16 d. pareiškėja buvo kviečiama apklausai kaip įtariamoji. Teigė, kad su prašymu buvo pateikta tai patvirtinanti šaukimo kopija, tačiau pareiškėja nepateikė kitų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančių dokumentų, numatytų Įstatymo 13 straipsnyje, todėl Tarnyba patikrindama, ar pareiškėja turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamu atveju, rėmėsi paskutiniąja pareiškėjos 2012 m. sausio 27 d. pateikta metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija. Įvertinus turto deklaracijos duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjos metinės pajamos neatitinka nei pirmojo, nei antrojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, todėl buvo nuspręsta, kad antrinės teisinės pagalba pareiškėjai neteiktina, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Darė išvadą, kad 2012 m. balandžio 13 d. pateikto pareiškėjos prašymo atveju A.K. T. neatitiko nei vienos iš Įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant asmenys turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į jų turtą ir pajamas. Paaiškino, kad visais kitais atvejais, kai pareiškėjai buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, ji buvo suteikta neatsižvelgiant į jos turtą ir pajamas, nes tais atvejais faktinės ir teisinės aplinkybės atitiko Įstatymo 12 straipsnio 2 punkte numatytą sąlygą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimu ir darė išvadą, kad Konstitucijoje įtvirtinta teisė turėti advokatą ir teisė gauti valstybės paskirtą advokatą nėra tapačios. Nurodė, kad teisė turėti valstybės paskirtą advokatą yra teisės turėti advokatą elementas, tais atvejais, kai asmuo, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ar kaltinamasis, nuo jo sulaikymo momento, neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti. Teismas padarė išvadą, kad valstybė, šiuo atveju atstovaujama Tarnybos, skirdama advokatą turėtų vadovautis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitais teisės aktais, nustatančiais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė Įstatymo 12 straipsnio 1 punktą, 21 straipsnį, Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį ir pažymėjo, kad šioje byloje nenagrinėjama ir nevertinama aplinkybė, ar teisėtai ir pagrįstai baudžiamąją ikiteisminio tyrimo bylą nagrinėjantis pareigūnas, atsižvelgdamas į pareiškėją charakterizuojančias aplinkybes (kaltinamoji yra II grupės invalidė, senatvės pensininkė) ir su tuo susijusias galimybes veiksmingai gintis, nepripažino gynėjo dalyvavimo būtinu ir apie tai nepranešė Tarnybai. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog pareiškėjos atžvilgiu turėtų būti taikomos Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio nuostatos ar kiti įstatymų nustatyti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, taip pat nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas būtų pripažinęs gynėjo dalyvavimą būtinu ir pranešęs Tarnybai, todėl Tarnyba neprivalėjo vadovautis Įstatymo 12 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu ir skirti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą.

Spęsdamas Įstatymo 12 straipsnio 5 punkto taikymo klausimą, teismas nustatė, kad pareiškėja neatitinka nei vieno iš minėtame punkte nurodytų kriterijų, nes nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų nustatytas sunkus neįgalumas, ji būtų pripažinta nedarbinga ar kad jai kaip asmeniui, kuriam sukakęs senatvės pensijos amžius, būtų nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Teismas konstatavo, kad Tarnyba taip pat neprivalėjo vadovautis Įstatymo 12 straipsnio 5 punkte numatytu pagrindu ir skirti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą.

Pripažinęs, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė ir pareiškėjos skundo reikalavimus dėl įpareigojimo priimti naują sprendimą, dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo bei metinių palūkanų priteisimo.

III.

Pareiškėja A. K. T. apeliaciniu skundu (b. l. 117, 132-133) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jos skundą tenkinti: panaikinti Tarnybos 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-45-12, pareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje, priteisti iš atsakovo neturtinę 50 000 Lt žalą, priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos. Nurodo, kad yra neįgali, pastoviai pažeidžiamos jos žmogaus teisės. Pažymi, kad kreipėsi į Lietuvos Respublikos prezidentę, Seimo antikorupcijos komisijos pirmininką.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 166-167) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad apeliantė nenurodo, kurios teismo sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos ir kodėl.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-45-12, kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.) 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 nustatė asmenų turto ir pajamų lygius antrinei teisinei pagalbai pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą gauti. Pagal šį teisės aktą, valstybės 100 procentų apmokama teisinė pagalba asmeniui (esant ir kitoms Įstatyme numatytoms sąlygoms), gali būti suteikiama, jei jo turtas ir pajamos per metus neviršija – 6 400 Lt (8 MMA), o 50 procentų – kai turtas ir pajamos per metus neviršija antrojo asmens turto ir pajamų lygį metinių pajamų normatyvas – 9 600 Lt (12 MMA).

Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus dokumentus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos nurodytos 2011 metais gautos pajamos sudaro 11 581 Lt per metus, ir jos viršija aukščiau minėtus pajamų lygius antrinei teisinei pagalbai gauti. Taigi Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjos argumentas, jog priimant skundžiamą sprendimą nebuvo atsižvelgta į jos sveikatos būklę ir darbingumą, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Įstatymo 12 straipsnio 5 dalis nustato, jog neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti. Įvertinęs tai, jog pareiškėjai buvo pripažinta II invalidumo grupė, kuri atitinka 35 procentų darbingumo lygį pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, atsakovas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo taikyti ir Įstatymo 12 straipsnio 5 dalį.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą BPK 51 straipsnio pagrindu – gynėjo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime nėra pripažintas būtinu, pareiškėja neturi tokių akivaizdžių fizinių ar psichinių trūkumų, kurie neleistų pasinaudoti savo teise į gynybą, nusikaltimas, kurio padarymu pareiškėja įtariama, nėra itin sunkus, pareiškėja moka valstybinę kalbą ir pan. Tokiais atvejais atsakovui nėra suteikta teisė be tyrėjo, prokuroro ar teismo nuspręsti, kad įtariamajam būtina valstybės garantuojama teisinė pagalba ir ją teikti.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos A. K. T. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė