Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės ir Eglės Kiaurakytės, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei, 2013 m. sausio 24 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. T. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus pavaduotojai K. G. dėl 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-45-12 sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Pareiškėja nurodo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas <...>. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad to paties straipsnio 4 dalyje pasakyta, jog gynyba ir atstovavimas bylose – įstatymų reglamentuojami procesiniai veiksmai ginant įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar atstovaujamojo teises ir interesus baudžiamosiose, civilinėse (išskyrus arbitražą) ir administracinėse bylose <...>.

Pareiškėja, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į tai, kad anksčiau tarnyba teikdavo antrinę teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose ir jokių pretenzijų nereikšdavo bei į tai, kad ji yra II grupės invalidė bei senatvės pensininkė, mano, jog priimtas Klaipėdos VGTPT ginčijamas sprendimas sukelia jai neigiamas pasekmės, kelia nepasitikėjimą tarnyba, šiurkščiai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, padarant jai neturtinę žalą, kurią įvertina 50 000 Lt.

Pareiškėja nei į 2012-12-20, nei į 2013-01-24 posėdžius neatvyko. Teismo procesiniai dokumentai bei teismo šaukimai 8 kartus (b. l. 27, 34, 87, 92, 93, 97, 98, 101) siunčiant skunde bei Gyventojų registre nurodytos gyvenamosios vietos adresu – neįteikti, nurodant priežastį – neatsiėmė.

Atsakovė Klaipėdos VGTPT informavo, kad jos atstovas teismo posėdyje nedalyvaus.

Atsakovės Klaipėdos VGTPT atstovas nei į 2012-12-20, nei į 2013-01-24 posėdžius neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas

Byloje iš esmės ginčas kilęs dėl atsakovės Klaipėdos VGTPT 2012-04-18 sprendimo Nr.(1.31.)-TPB-45-12 dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje (b. l. 6). Sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjos metinės pajamos neatitinka nei pirmojo nei antrojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti dėl ko pareiškėjai antrinė teisinė pagalba neteiktina vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pareiškėja reikalavimą panaikinti šį sprendimą motyvuoja tuo, jog jai turėjo būti suteikta antrinė teisinė pagalba neatsižvelgiant į turimą turtą ir pajamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalimi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 5 punktais, 21 straipsniu bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsniu.

Dėl Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies.

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą. Asmens teisė turėti advokatą suponuoja ir asmens teisę, kad jis būtų aiškiai informuotas, jog jis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi teisę turėti advokatą.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad: „Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, ji yra būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą, yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, be kitų garantijų, turi teisę ir į tai, kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją, arba, jeigu jis neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai.“

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Konstitucijoje įtvirtinta teisė turėti advokatą ir teisė gauti valstybės paskirtą advokatą nėra tapačios. Teisė turėti valstybės paskirtą advokatą yra teisės turėti advokatą elementas, tais atvejais, kai asmuo, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ar kaltinamasis, nuo jo sulaikymo momento, neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti.

Iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad valstybei, šiuo atveju atstovaujamai Klaipėdos VGTPT, skiriant advokatą reikėtų vadovautis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir kitais įstatymais, nustatančiais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 punkto, 21 straipsnio ir Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 punktą teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kurie turi teisę gauti teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra privalomas.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumus baudžiamosiose bylose reglamentuoja Teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnis. Minėtas straipsnis numato, jog kai būtiną gynėjo dalyvavimą nagrinėjant baudžiamąsias bylas nustato Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnis ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra privalomas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas praneša tarnybai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būtinas gynėjas (21 straipsnio 1 dalis). Tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, privalo nedelsdami parinkti antrinę teisinę pagalbą suteiksiantį advokatą ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (21 straipsnio 2 dalis).

Aptartas reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog Vadovaujantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, antrinę teisinę pagalbą teiksiantis advokatas turi būti paskirtas, esant šioms dviems sąlygoms: 1) gynėjo dalyvavimas būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį ir kitais įstatymų nustatytais atvejais; 2) apie privalomą gynėjo dalyvavimą tarnybai pranešta ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo.

Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnyje reglamentuojamas būtinas gynėjo dalyvavimas. Pagal baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1 dalį, būtinas gynėjo dalyvavimas šiais atvejais: 1) nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis; 2) nagrinėjant bylas asmenų, negalinčių dėl fizinių ar psichinių trūkumų pasinaudoti savo teise į gynybą; 3) nagrinėjant nemokančių proceso kalbos asmenų bylas; 4) kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją; 5) nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; 6) šio kodekso XXXII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant; 7) įtariant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas; 8) kai sprendžiama dėl asmens išdavimo <...>; 9) nagrinėjant bylą teisme pagreitinto proceso tvarka. Šio straipsnio 2 dalis suteikia teisę ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui motyvuota nutartimi pripažinti gynėjo dalyvavimą būtinu ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai apginti, o 3 dalis įpareigoja minėtus pareigūnus pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai apie būtiną gynėjo paskyrimą, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nenagrinėjama ir nevertinama aplinkybė, ar teisėtai ir pagrįstai baudžiamąją ikiteisminio tyrimo bylą nagrinėjantis pareigūnas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes (kaltinamoji yra II grupės invalidė, senatvės pensininkė) ir su tuo susijusias galimybes veiksmingai gintis, nepripažino gynėjo dalyvavimo būtinu ir apie tai nepranešė Klaipėdos VGTPT.

Taigi nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad pareiškėjos atžvilgiu turėtų būti taikomos Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio nuostatos ar kiti įstatymų nustatyti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, taip pat nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas būtų pripažinęs gynėjo dalyvavimą būtinu ir pranešęs Klaipėdos VGTPT, todėl Klaipėdos VGTPT neprivalėjo vadovautis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu ir skirti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punkto.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punktą teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti.

Byloje pateikti 2007-12-18 išduoto neįgaliojo pažymėjimo, kuriame nurodyta, kad A. K. T. neterminuotai nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis, kopija (b. l. 78) ir 2003-02-25 išduoto invalidumo pažymėjimo, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai neterminuotai nustatyta II invalidumo grupė ir kad ji buvo nedarbinga, kopija (b. l. 79). Kitų dokumentų, patvirtinančių kitokią pareiškėjos sveikatos būklę, byloje nepateikta.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004-12-23 įsakymu Nr. A1-285 (2006-03-28 įsakymo Nr. A1-89 redakcija) patvirtintų darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3.2 punktą asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo neterminuotai nustatytas invalidumas, darbingumo lygis privalomai nenustatomas; šių asmenų turima invalidumo grupė, iki jiems sukaks senatvės pensijos amžius, prilyginama darbingumo lygiui, remiantis iki Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais Invalidumo pažymėjimais - II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėja neatitinka nei vieno iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punkte nurodytų kriterijų, nes nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų nustatytas sunkus neįgalumas, kad ji būtų pripažinta nedarbinga ar kad jai kaip asmeniui, kariam sukakęs senatvės pensijos amžius būtų nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, todėl konstatuotina, kad Klaipėdos VGTPT neprivalėjo vadovautis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punkte numatytu pagrindu ir skirti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą.

Apibendrinat tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priimdama ginčijamą 2012-04-18 sprendimą Nr. (1.31)-TPB-45-12 dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai A. K. T. antrinę teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje pagal jos 2012-04-13 prašymą, reg. Nr. ATP-700, tinkamai taikė įstatymų nuostatas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti atsakovę Klaipėdos VGTPT priimti naują sprendimą.

Pripažinus, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atmestinas ir pareiškėjos skundas dalyje dėl neturtinės (moralinės) žalos bei metinių palūkanų priteisimo.

Pareiškėjos skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos A. K. T. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus pavaduotojai K. G. dėl 2012 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-45-12 panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos priteisimo ir palūkanų priteisimo kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.