- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-02
- Bylos Nr.
- 1A-119-485/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00727-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- R. S.
- Civilinis ieškovas
- O. F.
- Civilinis atsakovas
- AB „(duomenys neskelbtini)“, R. S.
- Advokatai
- Loreta Daukšienė
Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-119-485/2016
Teisėjas Alvydas Rimkevičius Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00727-2014-7
2016 m. kovo 2 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei, nuteistajam R. S., jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 2 d., ir nubaustas 30 MGL (1129,80 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 68 str., R. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 2 metus naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones.
Tuo pačiu nuosprendžiu atmestas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. civilinis ieškinys civiliniams atsakovams AB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad jis, 2014 m. lapkričio 9 d. apie 2.30 val. Kaune, vairuodamas automobilį „Ford Mustang“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 1,95 promilių neblaivumo lygis, važiavo (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 126 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, ir ties namu Nr. 60 atsitrenkė į priekyje važiavusį ir prieš pėsčiųjų perėją stabdžiusį greitosios medicininės pagalbos automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijai, vairuojamą K. V., ir su juo susidūrė, dėl ko nukentėjo automobiliu važiavę automobilio „(duomenys neskelbtini)“ , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas K. V., kuris patyrė sužalojimus, sukėlusius jam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei slaugytoja O. F..
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde R. S. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendį, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 281 str. 2 d. į BK 281 str. 1 d. ir panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 2 metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones.
Skundo autorius nurodo, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas, kadangi kaltei, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrįsti nesurinkta įrodymų. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nei vieno objektyvaus įrodymo, jog apeliantas vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nesutikdamas su apylinkės teismo išvadomis, skundo autorius teigia, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltės neneigė, gailėjosi dėl įvykio, nukentėjusiųjų atsiprašė. Važiavo pervargęs, būdamas įtampoje, nes grįžo iš komandiruotės, buvo parą nemiegojęs. Pripažino, kad per daug pasikarščiavo ir neteisingai pasielgė, sėsdamas važiuoti automobiliu, neįvertinus savo savijautos, kas ir buvo nelaimingo atsitikimo priežastis. Padarė neatsargų nusikaltimą. Nuo pat pradžių aiškino, kad automobilį vairavo blaivus, kad nesuprato, jog padarė eismo įvykį, ką galėjo lemti tuo metu buvusi apelianto savijauta, nuovargis ir įtampa. Iš karto paaiškino, kad įvykio metu vairavo automobilį, o alkoholį pradėjo gerti grįžęs namo, kur buvo rastas ir patikrintas alkoholio matuokliu. Taip pat nurodo, kad sužinojęs apie įvykį labai pergyveno, dėl to labai gailisi iki šiol, nukentėjusiųjų teiravosi apie jų sveikatą, savijautą, bendravo su jais telefonu, buvo juos susitikęs, atsiprašė, nukentėjusieji jam atleido, pripažindami, kad tai nelaimingas atsitikimas, taip pat prašė atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės ir neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Teigia, kad Kauno apylinkės teismas, vertindamas nusikalstamos veikos padarymo būdą, neteisingai įvertino aplinkybę, jog skundo autorius vairavo apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas neteisingai įvertino apelianto parodymus, lemiančius bylos objektyvių ir subjektyvių aplinkybių nustatymą, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatskleidė minėtos nusikalstamos veikos aplinkybių, neatskleidė nusikalstamos veikos turinio ir sudėties. Teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nenustatė objektyvių bei subjektyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 2 d., požymių. Tvirtina, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog eismo įvykio metu nuteistasis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio bei, kad iš įvykio vietos nuvažiavo suvokęs, kad padarė eismo įvykį. Nesutikdamas su teismo vertinimu, kad skundo autoriaus parodymai yra tik gynybiniai, siekiant išvengti atsakomybės, nuteistasis nurodo, jog atvykus policijos pareigūnams, jis paaiškino, kad vairavo, kas, nuteistojo nuomone, rodo, jog jis nevengė atsakomybės ir nesuprato, kad padarė eismo įvykį. Pažymi, kad iš subjektyviųjų pasitraukimo iš eismo įvykio požymių apibūdinimo matyti, jog šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y, nori taip elgtis. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą, vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Skundo autorius remiasi teismų praktika, aiškinančia įrodymų vertinimo procesą. Mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai netaikė BK 40 str. nuostatų ir nurodo, jog yra visos BK 40 str. nurodytos sąlygos, kurioms esant apeliantas galėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, kad nuteistasis kaltę dėl eismo įvykio iš karto pripažino, to niekada neneigė, tik nesutiko ir nesutinka su aplinkybe, jog vairavo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir iš įvykio vietos išvažiavo, supratęs jį padaręs. Taip pat skundo autorius tvirtina, kad apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, tik formaliai įvertino lengvinančias aplinkybes – prisipažinimą, jog padarė eismo įvykį, ir tai, kad atlygino žalą nukentėjusiesiems. Mano, kad teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, privalėjo įvertinti ne tik tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai, bet ir kitas lengvinančias aplinkybes: kad ikiteisminio tyrimo metu skundo autorius prisipažino kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiųjų bei atlygino dalį padarytos turtinės žalos ir neturtinę žalą, taip pat kad, per visą turimą vairavimo stažą apeliantas nėra padaręs jokių kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų ir administracine tvarka nėra baustas. Be to, mano, kad teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog teisė vairuoti automobilį reikalinga apelianto darbui, tiesioginėms pareigoms atlikti, jog neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės skundo autorius negalės dirbti, išlaikyti save ir atlyginti nuostolius. Galiausiai tvirtina, kad atsižvelgiant į surinktus faktinius duomenis, skundžiamam teismo nuosprendyje įrodymai įvertinti netinkamai, neobjektyviai, vienašališkai, padarytos nepagrįstos išvados.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu nuteistasis siekia veikos perkvalifikavimo ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).
Nuteistasis R. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 30 MGL dydžio bauda bei baudžiamojo poveikio priemonė – 2 metus uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones.
Pagal BK 281 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelės turtinės žalos. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad R. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. lapkričio 9 d. apie 2.30 val. Kaune, vairuodamas automobilį „Ford Mustang“ bei važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) gatvės nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į priekyje važiavusį ir stabdžiusį greitosios medicininės pagalbos automobilį „(duomenys neskelbtini)“ ir su juo susidūrė, ko pasekoje buvo sužaloti greitosios medicininės pagalbos automobilio vairuotojas ir kartu su juo važiavusi slaugytoja. R. S. iš eismo įvykio vietos pasišalino.
Apeliaciniu skundu R. S. neginčija eismo įvykio padarymo fakto, prisiima atsakomybę už kilusius padarinius, tačiau skunde ginčija jam inkriminuotą faktinę aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio, kuris kaip kvalifikuojamasis požymis, apibūdinantis transporto priemonę vairuojančio asmens būklę, yra tiesiogiai susijęs su BK 281 straipsnio 2 dalies taikymu.
Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad eismo įvykio vietoje R. S. blaivumas tikrinamas nebuvo, nes jis iš eismo įvykio vietos pasišalino. Apelianto teigimu, jis automobilį vairavo blaivus ir kadangi nedužo stiklai, nesuprato, kad sukėlė eismo įvykį, todėl grįžo namo ir tik tuomet išgėrė alkoholio.
Apsvaigimas nuo alkoholio paprastai nustatomas medicininės apžiūros metu vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės (toliau – Neblaivumo nustatymo taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (Žin., 2006, Nr. 56-2000), Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodika, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 (Žin., 2006, Nr. 71-2641).
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad asmuo turi būti pristatomas į sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros ne vėliau kaip per vieną valandą nuo eismo įvykio (Neblaivumo nustatymo taisyklių 10 punktas). Tai svarbi nuostata, nes atlikus medicininę apžiūrą šiam terminui praėjus, jos rezultatai ne visada gali būti laikomi patikimais. Tačiau medicininės apžiūros metu gauti duomenys vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai, todėl, abejojant medicininės apžiūros rezultatais, apsvaigimas nuo alkoholio gali būti nustatomas ir kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio ar po jo, parodymais ir pan. Tokia praktika nepažeidžia įstatymo reikalavimų, nes asmens apsvaigimą siejat tik su biologinės terpės (kraujo, šlapimo) bandinių tyrimo rezultatais, būtų sudaromos prielaidos kaltininkams, pavyzdžiui, pasišalinusiems iš eismo įvykio vietos ir dėl to nesant galimybės atlikti medicininės apžiūros, išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Be to, BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, todėl apsvaigimas nuo alkoholio įrodinėjamas pagal bylos duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla.
Iš bylos aplinkybių matyti, kad eismo įvykis įvyko 2014 m. lapkričio 9 d. apie 2.30 val. kuomet nuteistasis padarė eismo įvykį ir iš įvykio vietos pasišalino. Šių aplinkybių aspektu, kaltininko veiksmai nulėmė tai, kad iškarto po įvykusio įvykio nebuvo galimybės patikrinti jo blaivumą. Tačiau nepraėjus daug laiko policijos pareigūnai R. S. apgadintą automobilį rado (duomenys neskelbtini) g. ties 6 namu gatvėje, o patį automobilio savininką – namuose. R. S. blaivumas buvo patikrintas alkotesteriu, kuriuo 2014 m. lapkričio 9 d. 03:04:22 val. R. S. nustatytas 1,94 promilės neblaivumas (t. 1., b. l. 42). Neblaivumą patvirtino ir 2014 m. lapkričio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. T-A 9859/14 (01), kurioje konstatuota, kad R. S. kraujyje rasta 1,95 promilės etilo alkoholio (t. 1., b. l. 44). Tai, kad automobilio savininkas įvykio dieną buvo akivaizdžiai neblaivus ir iš eismo įvykio pasišalino, patvirtina ir policijos pareigūnas D. J., kuris šias aplinkybes nurodė tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 7).
Pažymėtina, kad apeliantas neginčija aplinkybės, jog ne jis sukėlė eismo įvykį, prisipažįsta dėl šių savo veiksmų, todėl aukštesnysis teismas neabejoja, kad asmuo, turintis vairavimo patirtį, suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, tačiau iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Minėto policijos pareigūno D. J. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad automobilio „Ford Mustang“ savininkas neneigė, jog sukėlė eismo įvykį iš kurio pasišalino. Taip pat liudytojų V. N. ir A. T. parodymai patvirtina, kad į greitosios medicininės pagalbos automobilį atsitrenkė automobilis „Ford Mustang“, kuris padidinęs greitį pasišalino iš eismo įvykio vietos (t. 1, b. l. 61, 62). Nagrinėjamu atveju nustatinėjama kokios aplinkybės lėmė šiuos kaltininko veiksmus. Nuteistojo versija, kad jis buvo grįžęs iš kelionės, ilgą laiką nemiegojęs, nepailsėjęs ir pervargęs, nei žemesnės instancijos teismo, nei aukštesnės instancijos teismo neįtikino. Pagrįstai kyla abejonės, kad tokius padarinius sukėlusi automobilių avarija, galėjo būti kaltininkui nejuntama, nebuvo pastebėtas sulankstytas automobilio „Ford Mustang“ priekinis variklio dangtis bei pats automobilių kontaktas. Spręstina, jog nuteistojo paaiškinimai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teisminio proceso metu ištirtų įrodymų, automobilių (tiek greitosios medicininės pagalbos, tiek paties nuteistojo) apgadinimai yra itin žymūs ir akivaizdūs, nuteistojo įvykio versija nepagrįsta racionalumu ir logiškumu. Įvertinus tai, kad nuteistojo teiginys, jog nesuprato, kad įvyko eismo įvykis, nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos medžiagai, pažymėtina, kad vairuotojui vis tik išlieka KET nustatytos pareigos. Šiame kontekste sutiktina, jog teisingai apylinkės teismas pažymėjo, kad nuteistasis nesilaikė reikalavimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti, jei asmuo susijęs su eismo įvykiu (KET 221 punktas).
Vadovaujantis BK 281 straipsnio 8 dalimi laikoma, kad asmuo yra apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau alkoholio.
Įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kokiais duomenimis šiuo atveju turi būti įrodinėjamas asmens apsvaigimas nuo alkoholio. Kaip jau buvo paminėta, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog kraujas nebuvo tirtas dėl paties R. S. kaltės, nes nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos, o policijos pareigūnų buvo surastas nepraėjus nei valandai po eismo įvykio. Tad, įvertinus nustatytus faktinius bylos duomenis, nuteistojo R. S. teiginius, kad šio eismo įvykio metu jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, teisėjų kolegijos įsitikinimu, paneigia byloje esantys įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK reikalavimų. Nuteistojo teiginiai, kad tokių įrodymų nėra ir kad teismas nenustatė BK 281 straipsnio 2 dalies sudėties, neatskleidė nusikalstamos veikos turinio, atmestini, šie įrodymai yra išdėstyti apylinkės teismo nuosprendyje, kuriuos teismas ištyrė ir įvertino kiekvieną įrodymą atskirai, tiek paskui juos suvedant į vientisą loginę visumą. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismui teisingai taikius baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti skunde nurodytais argumentais.
Ginčijamu teismo nuosprendžiu pirmos instancijos teismas netaikė BK 40 straipsnio nuostatų apelianto atžvilgiu. Teismas tokią išvadą motyvavo tuo, kad nuteistasis kaltės dėl padaryto BK 281 straipsnio 2 dalies nusikaltimo nepripažino visiškai ir nenustatytas nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo (BK 40 str. 2 d. 2 p.).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius tik BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumą.
Kolegija pažymi ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą teismas prieina prie išvados dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kaltininkui galimybės. Teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-90-697/2015).
Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2015). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje nėra visų sąlygų, kurių visuma leistų spręsti BK 40 straipsnio taikymo klausimą, o būtent nenustatė visiško nuteistojo kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi ir netaikė jam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto. Teismo nuomone, nuteistasis labai aiškiai nurodė, jog inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, nepripažįsta visiškai, kadangi ir skundas apeliacinės instancijos teismui paduotas argumentuojant bei neigiant šios nusikalstamos veikos kvalifikuojantį požymį – apsvaigimą nuo alkoholio. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui šis ginčijamas ir inkriminuotas kvalifikuojantis nusikalstamos veikos požymis abejonių nesukėlė, dar kartą buvo įvertinti teismo ištirti byloje įrodymai ir konstatuota, jog pirmos instancijos teismas teisingai inkriminavo veiką apelianto atžvilgiu, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimas išspręstas nepažeidžiant BPK normų.
Apeliantas taip pat kritikuoja pirmos instancijos teismo nuosprendį, kad teismas tik formaliai įvertino lengvinančias aplinkybes (pripažinimą dėl eismo įvykio bei žalos atlyginimą nukentėjusiesiems), tačiau konkrečių argumentų nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai atmestini, kadangi jie deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Šiuo aspektu pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė.
Priimant apkaltinamąjį nuosprendį pirmos instancijos teismas, paskirdamas R. S. bausmę, paskyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė dvejus metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, ir nurodė, kad neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones negalės dirbti, išlaikyti savęs bei atlyginti nuostolius.
BK 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonė nėra bausmė. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – pagal BK 67 straipsnio 3 dalį gali būti skiriama kartu su bausme, o BK 68 straipsnio 1 dalis nustato esminę šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygą – teismas gali uždrausti asmeniui naudotis teise vairuoti transporto priemonę tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalgos (Teismų praktika Nr. 30) 24 p. pažymėta, kad BK 68 str. paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 str. numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip pat pritarta teismų praktikai, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas nuolat pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Iš baudžiamos bylos aplinkybių matyti, kad R. S. šiurkščiai pažeidė KET taisykles, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti du asmenys (nukentėjusieji K. V. ir O. F.), be to, nustatyta ir tai, kad šis eismo įvykis padarytas nuteistajam esant apsvaigusiam nuo alkoholio. Padaryta R. S. nusikalstama veika sukėlė padarinius būtent naudojantis specialia teise, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.
Apelianto skundo argumentai, kad neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones negalės dirbti ir išlaikyti savęs bei atlyginti nuostolius, atmestini. Vien tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ar trumpinti jos laikotarpį, net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų teisės atėmimą dirbti šį darbą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219/2011, 2K-541-511/2015, 2K-252-677/2015). Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo laikyti, kad R. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejus metus vairuoti kelių transporto priemones – paskirta nepagrįstai ar turėtų būti trumpintinas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas.
Įvertinusi visas bylos aplinkybes konstatuotina, kad apylinkės teismas pagrįstai paskyrė nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą dvejus metus vairuoti kelių transporto priemones. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė nepagrįstai.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. sausio 19 d. pažyma patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. S., išlaidos sudaro 52,11 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.