- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-161/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta (pran.), Linas Žukauskas
- Kaltinamasis
- V. V.
- Pareiškėjas
- Klaipėdos apygardos prokuratūra
Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.18.4.; 1.2.18.10.; 1.2.19.1.; 1.2.29.1.
2014 m. gegužės 22 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal BK 225 str. 2 d., 300 str. 1 d., 222 str. 1 d., 216 str. 1 d. išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. buvo kaltinama tuo, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, savo naudai tiesiogiai reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent:
V. V., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu - dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamo ir kilnojamo turto vertintoja, 2009-10-14 ir 2009-10-20 apie 20 val., (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, telefoninių pokalbių metu iš I. S. tiesiogiai pareikalavo 5000 Lt už pageidaujamą neteisėtą veikimą, tai yra kad ji, atlikdama nekilnojamo turto – žemės sklypų 0,75 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 0,85 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Klaipėdos r. sav. Drevernos k., vertinimą, neteisėtai dvigubai padidintų turto vertę.
V. V., tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2009 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksli data ir vieta nenustatyta, netiesiogiai, per J. P. šiai nesuprantant ir nežinant tikrųjų įvykio aplinkybių, iš I. S. priėmė savo naudai 5000 litų vertės kyšį už 2009 m. spalio 15 d. atliktą minėto turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, įrašydama žinomai neteisingus duomenis, kad vienas iš įvertinamų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini)ribojasi su Kuršių mariomis, tokiu būdu pakeldama vertinamo sklypo vertę, neteisėtai įvertino turto vertę – 490 000 Lt. Ji buvo kaltinama šiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 2 d.
Be to, V. V. buvo kaltinama tuo, kad suklastojo tikrą dokumentą, žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno ir realizavo, o būtent: V. V., 2009-10-15 būdama savo namuose, Mažeikiai, (duomenys neskelbtini) ir atlikdama nekilnojamo turto žemės sklypų 0,75 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 0,85 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Klaipėdos r. sav. Drevernos k., vertinimą, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis ataskaitos 2.3. skyriuje Žemės sklypų aprašyme, nurodydama, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ribojasi su Kuršių mariomis bei surašydama turto apžiūrėjimo aktą Nr.(duomenys neskelbtini) melagingai nurodė, kad sklypas šalia Kuršių marių, taip suklastojo tikrą dokumentą, tyrimo metu nenustatytu laiku ir būdu šią ataskaitą atgabeno į Klaipėdos m. ir žinomai suklastotą turto vertinimo ataskaitą laikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose Klaipėda, (duomenys neskelbtini), iki 2009-10-22 apie 14 val., kol perdavė I. S., t.y. suklastotą dokumentą realizavo. Šiais veiksmais ji buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d.
Be to, V. V., buvo kaltinama tuo, kad toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, siekdama įteisinti savo pačios pinigines lėšas, žinodama, kad jos įgytos nusikalstamu būdu, atliko su jomis susijusias finansines operacijas, melagingai nurodė, kad jos gautos iš teisėtos veiklos, tai yra 2009-11-03 apie 12 val. 30 min. UAB ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ patalpose, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, telefoninio pokalbio metu susitarusi su I. S., kad iš 2009 m. spalio mėn. pabaigoje netiesiogiai priimto kyšio iš I. S. - 5000 Lt, ji, siekdama įteisinti dalį nusikalstamu būdu gautų pinigų - 605 Lt, išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Serija KLS Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-10-30 ir pinigų priėmimo kvitą Serija UIA Nr. (duomenys neskelbtini), kad neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ už turto vertinimo paslaugą pagal sutartį 2009-10-15 (duomenys neskelbtini), buvo suteiktos turto vertinimo paslaugos ir iš I. S. už šią paslaugą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą priimta 605 litai. Tuo būdu V. V., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliota atstovė, įnešdama į kasą nusikalstamu būdu gautus 605 litus, su piniginėmis lėšomis atliko finansines operacijas, melagingai nurodydama, kad jos gautos iš teisėtos veiklos. Šiais veiksmais ji buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 216 str. 1 d.
Be to, V. V. buvo kaltinama, kad toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, siekdama įteisinti savo pačios pinigines lėšas, žinodama, kad jos įgytos nusikalstamu būdu, atliko su jomis susijusias finansines operacijas, melagingai nurodė, kad jos gautos iš teisėtos veiklos, tai yra 2011-04-27 Klaipėdos apygardos prokuratūrai pateikdama kaip IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkės 2009-10-22 surašytą PVM sąskaitą – faktūrą serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) - fiziniam asmeniui I. S., 5000 Lt, už nekilnojamo turto rinkos tyrimus, konsultacines paslaugas ir turto vertinimą bei 2009-10-30 išrašydama kasos pajamų orderį, nurodydama, kad iš I. S. paėmė už nekilnojamo turto tyrimus 4395 Lt, taip legalizavo nusikalstamu būdu įgytų pinigų likusią dalį iš 5000 Lt, gautų 2009 m. spalio mėnesio pabaigoje, netiesiogiai priimto kyšio iš I. S..
Šiais veiksmais ji buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 216 str. 1 d.
Be to, V. V. buvo kaltinama tuo, kad apgaulingai tvarkė teisės aktais reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tai yra ji, laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2009-12-31, būdama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktore, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „ūkio subjekto apskaitą tvarko ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris“; 4 dalį „individualios įmonės apskaitą<...> gali tvarkyti tos įmonės savininkas“, 11 straipsnio 1 dalį „už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti šio Įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“, 14 straipsnio 2 dalį „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentą surašę ir pasirašę asmenys“, tvarkydama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą ir atsakė už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą. Tačiau, V. V. nesilaikydama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 str. 1 d., kurioje nurodyta „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir kiekine išraiška“ reikalavimų, 2 atvejais pagal 2009-10-22 PVM sąskaitą faktūrą serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė nekilnojamo turto rinkos tyrimų, konsultacinių paslaugų ir turto vertinimo paslaugų pardavimą 4132,23 Lt, PVM – 867, 77 Lt, iš viso 5000 Lt, ir pagal 2009-12-31 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą serija TVS Nr. 01 pagrindė nekilnojamo turto rinkos tyrimų, konsultacinių paslaugų ir turto vertinimo paslaugų pardavimo 500 Lt, PVM – 105 Lt, iš viso 605 Lt sumažėjimą I. S. bei 1 atveju pagal 2009-10-30 Kasos pajamų orderį serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė 4395 Lt įplaukų už nekilnojamo turto tyrimus gavimą iš pil. I. S., kuriuose nurodyti ūkinių operacijų duomenys neatitinka tikrovės, nes V. V. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-10-30 PVM sąskaitą faktūra serija KLS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė turto vertinimo paslaugų pagal sutartį 2009-10-15 Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą 500 Lt, PVM – 105 Lt, iš viso 605 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl pagal minėtų PVM sąskaitų faktūrų 2009-10-22 serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009-12-31 serija TVS Nr. 01 bei 2009-10-30 Kasos pajamų orderio serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo; 13 str. 3 d., kurioje nurodyta „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“ reikalavimų, t.y. tvarkomoje kasos knygoje 2009 m. spalio mėn. įrašė 2009-10-30 Kasos pajamų orderį serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindžiantį 4395 Lt įplaukų gavimą, kuriame duomenys neatitinka tikrovės bei apskaitos registre „2411 sąskaita Pirkėjų įsiskolinimas“ 2009 m. spalio mėnesį užregistravo I. S. įsiskolinimą – 5000 Lt, pardavimo pajamų padidėjimą – 4132,23 Lt, mokėtiną PVM – 867,77 Lt, gautas įplaukas į kasą iš pilietės I. S. - 4395 Lt bei 2009 m. spalio mėnesio pabaigai I. S. įsiskolinimą 605 Lt, pajamų sumažėjimą 500 Lt bei gautino (duomenys neskelbtini) Lt padidėjimą, kuriose duomenys neatitinka tikrovės. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu, dėl Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymo, laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2009-12-30 negalima iš dalies nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šiais veiksmais ji buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas išteisino V. V. pagal BK 225 str. 2 d., 300 str. 1 d., 216 str. 1 d., 222 str. 1 d., nusprendęs, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl kaltinimo pagal BK 225 str. 2 d. nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje surinkti duomenys ir nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad V. V., dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamo turto vertintoja ir I. Į. „(duomenys neskelbtini)“ savininke, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, prašoma pažįstamos I. S., sutiko skubiai padaryti nekilnojamojo turto (dviejų žemės sklypų) vertinimo ataskaitą ir ją padarė. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad kaltinamoji V. V. reikalavo ar provokavo I. S. duoti kyšį už minėtos ataskaitos atlikimą. Taip pat nėra duomenų, kad už vertinimo ataskaitos atlikimą duoti kyšį kaltinamajai siūlė I. S.. Taigi V. V. veikoje nėra objektyviųjų kyšininkavimo požymių - reikalavimo ar provokavimo jį duoti, pažado ar susitarimo jį priimti, kyšio priėmimo. Dėl kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d. nuosprendyje teismas nurodė, kad turto vertinimo ataskaitoje, vertinamo turto aprašyme bei žemės sklypų aprašyme kaltinamoji, pažymėdama, jog sklypai yra šalia marių, jokių melagingų duomenų neįrašė. Net jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai, jie neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad kaltinime nurodytų duomenų „ribojasi su Kuršių mariomis“, „sklypas šalia Kuršių marių“ įrašymas į sklypų vertinimo ataskaitą nustatė, pakeitė ar panaikino teisiškai reikšmingą juridinį faktą ar tie įrašai sukėlė juridiniam asmeniui- UAB „(duomenys neskelbtini)“, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius. Bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, kaip vertinamo turto savininkas, sumokėjo už atliktą darbą sutartą pinigų sumą, jokių pretenzijų turo vertintojai nepareiškė, valstybei nuo gautų pajamų buvo sumokėti visi mokesčiai. Dėl kaltinimo pagal BK 216 str. 1 d. nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje nustačius, kad kaltinamoji nepadarė veikos, numatytos BK 225 str., nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad jos veiksmuose yra ir BK 216 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis. Dėl kaltinimo pagal BK 222 str. nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys, liudytojų parodymai leidžia teigti, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje pateikti visi dokumentai, patvirtinantys gautas lėšas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertinimo ataskaitos atlikimą. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. V. atliko kokius nors apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo objektyviuosius veiksmus - paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus. Priešingai nei teigiama kaltinamajame akte, kaltinamoji į buhalterinę apskaitą įtraukė visus finansinius dokumentus, patvirtinančius gautas pajamas. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad kaltinamoji, tvarkydama savo individualios įmonės buhalterinę apskaitą, pildė ir dokumentus, kurie pagal buhalterinės apskaitos įstatymą buvo neprivalomi individualiai įmonei. Byloje nepaneigtas kaltinamosios teiginys, kad, atlikdama turto vertinimo ataskaitas, priklausomai nuo turėtų sąnaudų dalį pinigų įnešdavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, dalį į savo individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Tai ji darė iki valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo. Tai patvirtina byloje pateiktos kaltinamosios išrašytos PVM sąskaitos – faktūros. Todėl teismas padarė išvadą, kad V. V., tvarkydama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, deklaravo visus finansinius dokumentus, patvirtinančius įmonės gautas pajamas, kurios leidžia nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą.
Šalies argumentai
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neišsamiai išanalizuoti ir įvertinti byloje esantys faktiniai duomenys, pagrindžiantys V. V. kaltę, be to, bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl teismo šališkumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2010 yra išaiškinęs, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą (D. v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000) yra teigiama: „Teismas primena, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę <...>. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims <...>". Analogiškai nešališkumo principas aiškintas ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-202/2005. Pažymėtina ir tai, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai - vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą nagrinėjo šališkai. Kita vertus, teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjantis bylą teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo (kasacinė nutartis Nr. 2K-198/200). Šioje byloje prokuroras, susipažinęs su byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo turiniu, remdamasis BPK 261 str. 6 d., pareiškė pastabas dėl protokolo surašymo neišsamumo, nes į minėtą teisiamojo posėdžio protokolą nebuvo įrašyta žemiau nurodytų šių teisėjo pareiškimų ir kitų proceso dalyvių pastabų, kurie yra pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu.
2013-03-15 teismo posėdžio metu, apklausiant kaip liudytoją LR FNTT specialistę Reginą Kniukštienę dėl jos pateiktos byloje esančios specialisto išvados pagrįstumo, galimai abejodamas šios išvados patikimumu ir liudytojos parodymais dėl jos, teisėjas be jokios priežasties priekaištingai išsakė šiai liudytojai tokio pobūdžio teiginį: „...ar Jūs žinot, liudytoja, kad Jūsų pateikta specialisto išvada yra esminis įrodymas byloje...".. Tokį teisėjo be jokio pagrindo išsakytą teiginį dėl šios liudytojos duodamų parodymų ir jos pateiktos išvados galima vertinti kaip išankstinį teismo nusistatymą dėl šios liudytojos pateiktos byloje esančios išvados ir jos duodamų parodymų patikimumo net nepabaigus įrodymų tyrimo, o tuo pačiu ir dėl pateikto kaltinimo pagrįstumo. Kaip galimą teismo išankstinio nusistatymo, šališkumo ir priešiškumo buvimą kaltinimo pusės atžvilgiu, pagrindžia ir vėlesnis teisėjo elgesys, kuomet jis 2013-04-03 teismo posėdžio metu apklausiant liudytoją I. K. (buvusi pavardė S.) dėl byloje esančių telefoninių pokalbių, pašaipiai ir įžeidžiančiai, pažemindamas ir šią proceso dalyvę ir prokurorą prieš kitus proceso dalyvius, išsakė šiai liudytojai tokio pobūdžio teiginį: „...prokuroras jums šypsosi, su juo pasikalbėjote, susitarėte...". Tokiais savo pareiškimais, neturėdamas jokių objektyvių faktinių duomenų, tai yra visiškai be jokio pagrindo, sukėlė abejones kitiems proceso dalyviams ir dėl byloje dalyvaujančio prokuroro nešališkumo, sudarydamas šiems pagrindą manyti, įtarti, jog šis prieš posėdį su liudytoja I. K. iš anksto sutarė, kokius šiai duoti parodymus. Todėl, prokuroras, reaguodamas į šiuos teisėjo išsakytus teisėjo teiginius liudytojai I. K., teisėjui pareiškė tokio pobūdžio pastabą: „Su liudytoja nesikalbėjau.". Taip pat, to paties posėdžio metu prokurorui uždavus klausimą kaltinamajai V. V. dėl posėdžio metu perklausyto telefoninio pokalbio garso įrašo Nr. 1759, teisėjas, net neleidęs atsakyti kaltinamajai į prokuroro klausimą, be jokio pagrindo, nenušalinęs šio klausimo, grubiai pertraukė prokurorą, ir dėl to kilo ginčas su prokuroru, pareikšdamas tokio pobūdžio teiginį: „...tada pirmiausia reikia pradėti nuo to...", ir uždavė savo klausimą kaltinamajai.
Tačiau, priešingai nei su kaltinimo pusės liudytojais, teisėjas visai kitaip elgėsi su gynybos pakviestais liudytojais - N. J., D. G., kurios buvo pakviestos liudyti teisme V. V. gynėjo ir davė kaltinamąją V. V. teisinančius parodymus. Kaip matyti iš gynėjo teisminio nagrinėjimo metu pateiktų sutarčių tarp UAB „(duomenys neskelbtini)" ir auditorės N. J. dėl UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterijos patikrinimo, UAB „(duomenys neskelbtini)" balanso, dėl gynėjui pateiktos auditorės N. J. išvados dėl IĮ „(duomenys neskelbtini)" buhalterinės apskaitos vertinimo, neatmestina tikimybė, kad iki šių dokumentų parengimo ir pateikimo, kaip įrodymų teismui ir iki minėtų gynybos liudytojų apklausos teisme, gynėjas ar kaltinamoji galėjo įtakoti šias liudytojas, kokius parodymus turėtų duoti teisme ar įtakoti pateiktų dokumentų turinį. Tačiau teisėjas apklausiant šias liudytojas teisme dėl to joms, gynėjui ar kaltinamajai jokių pastabų ir pareiškimų neišsakė, priešingai nei prokuroro pakviestiems liudyti R.Kniukštienei ir I. K..
Toks teisėjo elgesys proceso metu įrodo jo šališkumą šioje byloje dėl to, jog jis netinkamai elgėsi teismo proceso metu, išsakė nederamas, be jokio pagrindo pastabas, išankstinius vertinimus kaltinimo pusės liudytojams, jų duodamiems parodymams, o tai įrodo, kad teisėjas buvo priešiškai nusiteikęs kaltinimo pusės atžvilgiu, o tuo pačiu rodė palankumą gynybos pusei ir tokiais savo veiksmai sukėlė pagrįstas abejones dėl šio teismo objektyvumo. Šios aplinkybės objektyviai kelia pagrįstas abejones dėl išnagrinėjusio bylą teismo galimo šališkumo ir dėl to yra BPK 326 str. 1 d. 4 p. numatytas pagrindas panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Dėl nepagrįsto išteisinimo pagal BK 225 str. 2 d. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog V. V. veiksmai nebuvo kyšio reikalavimas iš I. K., kaip kad nurodoma kaltinime, nes neva V. V. atvirai nereikalavo ir negrasino I. K., jog jeigu nebus duodamas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams ar neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo galėjo ir turėjo atlikti vykdydamas įgaliojimus, arba kyšio reikalaujama grasinant jo negavus atlikti kitus veiksmus. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad kyšio reikalavimo požymis gali būti inkriminuotas tik tada, kai iniciatyva duoti kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo, ir teigia, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad V. V. reikalavo ar provokavo I. K. duoti kyšį už minėtos ataskaitos atlikimą.
Tai, kad V. V. reikalavo kyšio iš I. K., akivaizdžiai patvirtina byloje esantys telefoniniai pokalbiai. 2010-09-09 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp I. K. ir V. V. (I tomas, b. 1. 24-27) - 2009-10-14 (Nr. 1475) 19:56:36 I. S. skambina V. V. ir V. V. sako, kad „<...Drevernoj sklypai kainuoja du tūkstančiai litų už arą šalia vandens telkinio.... prašo keturių tūkstančių","<...ar užtektų, jeigu padaryčiau po keturis tūkstančius už arą...>, <...jie prašo daugiau negu dvigubai.>.", <... be penkių aš nė į kalbas neinu tokiu atveju" , <...tik kabo klausimas nuotraukos". I. K. prižada „<...čia suorganizuosim, čia padarysim...>. 2010-10-15 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas, kuriame užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp I. S. ir V. V. (1 t., 32-38 b.l.) - 2009-10-15 (Nr. 1491) 08:59:18 V. V. skambina I. S. ir kalba sakydama, kad „<..aš jau esu iš registro išsitraukusi duomenis...>, <„.pamatysi...kokia tai yra nesąmonė, ką jie prašo", „<... tai arba vertintojas turi būti debilas, kuris rašo bele ką už penkis šimtus litų, supranti, arba, jeigu jis nėra debilas, tai supranta, ką jis daro, tai tu jam už tai....susimokėk". <... nėra tokios vertės ir jeigu jie jam nieko nepasiūlė, tai jis parodė duris taip, kaip aš parodau visiem...>. Toliau pokalbyje V. V. pasako, kad jau turi ataskaitą padariusi <... nes čia yra dideli pinigai".
Žemesnės instancijos teismas
Iš pokalbių akivaizdu, kad iniciatyva, priešingai nei nuosprendyje teigia teismas, dėl kyšio reikalavimo ir dydžio, rodoma iš V. V. pusės. Analizuojant ir vertinant šiuos pokalbius matosi, jog V. V. už neteisėtą jos veikimą, tai yra neobjektyvų, šališką prašomų įvertinti sklypų vertės padidinimą vertinimo ataskaitoje, tai yra nuo 2000 Lt už 1 arą iki 4000 Lt už 1 arą, be 5000 Lt atlygio šių sklypų tokia verte nevertins. Tokie V. V. išsakyti teiginiai pokalbio metu negali būti vertinami kitaip negu reikalavimas jai duoti kyšį už tai, kad ji atliktų neteisėtą įvertinimą.
Taip pat teismas nepagrįstai, nesivadovaudamas įstatymais, nurodė, jog V. V. nurodė tik atliktino darbo kainą - turto vertinimo ataskaitos atlikimo kainą, ir tai negali būti vertinama kaip kyšis, jo reikalavimas ir susitarimas priimti kyšį, nes jos reikalavimas apmokėti už atliktą darbą yra teisėtas. Taip pat teismas tai grindžia byloje esančiais rašytiniais duomenimis (b.l. 147-148, 76 t. 2), jog nei turto vertintojos pareiginiai nuostatai, nei turto vertintojo profesinės etikos kodeksas nenustato turto vertintojui kainų ribų vykdant turto vertinimo užsakymus ir sutartis. Turto vertintojo profesinės etikos Kodekso 3.2.1. str. nustato, kad turto vertinimo užsakymai ir sutartys sudaromos abipusės pagarbos, geranoriškumo ir pasitikėjimo principais, iš anksto aptariama darbo apimtis, kaštai ir honoraras (atlyginimas). Priešingai, nei teigia teismas, šis V. V. reikalavimas, koks yra užfiksuotas šioje byloje, negali būti įvertintas kaip teisėtas atlygis už jos atliktą darbą - turto vertinimo ataskaitos parengimą. Tai pagrindžia teismo paminėti turto vertintojų veiklą reglamentuojantys įstatymai, teisės aktai, esantys šios bylos medžiagoje, kurių teismas tinkamai neišanalizavo ir neįvertino. LR Turto ir verslo pagrindų įstatymo 1999-05-25 Nr. VIII-1202, galiojusio veikos padarymo metu, 12 str., reglamentuojančio turtą vertinančių įmonių ir vertintojų pareigas, 1 d. 1 p. nurodoma, kad savo veikloje turtą vertinantis vertintojas privalo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; šio straipsnio 2 p. nurodoma, kad jis privalo sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Šio įstatymo 16 str., reglamentuojančio turto vertintojo teisių vertinti turto apribojimus, 1 d. 3 p. nurodoma, jog turto vertintojui draudžiama vertinti turtą, jeigu atsiranda kitos sąlygos, galinčios turėti įtakos turto vertintojų nepriklausomumui, nešališkumui ir objektyvumui. To paties įstatymo 21 str., reglamentuojančio turto vertinimo atlikimo tvarką, 1 d. 1 p. nurodoma, jog turto vertinimas pradedamas gavus užsakovo prašymą <...> nustatyti turto vertę ir sudarius rašytinę sutartį tarp turtą vertinančios įmonės ir užsakovo. To paties straipsnio 2 d. nurodoma, kad turto vertinimo sutartyje nurodomas <...> atlyginimas LR Vyriausybės nutarime 1996-02-14 Nr. 244 Dėl turto vertinimo metodikos, galiojusio veikos padarymo metu, reglamentavusį turto vertinimo metodiką, skyriuje "Turto vertintojo veiklos pagrindai" 9 punkte nurodoma, kad Turto vertintojas <...>. Vadovaudamasis šia metodika, jis privalo objektyviai nustatyti turto vertę. Šio skyriaus 11 punkte nurodoma, kad turto vertintojas gali imtis tik tokių užsakymų, kuriuos vykdydamas jis būtų nešališkas. Šio nutarimo skyriuje „Turto vertinimo procedūra" 15 punkte nurodoma, kad turto vertinimo procedūra pradedama, gavus žodžiu arba raštu užsakovo prašymą (užsakymą) nustatyti turto vertę, aptarus vertinimo objektą, vertinimo tikslą ir surašius turto vertinimo techninę užduotį ir turto vertinimo sutartį, kurias pasirašo užsakovas ir turto vertintojas. Šio nutarimo 16 punkte nurodoma, kad turto vertinimo sutartyje aptariamos darbo atlikimo sąlygos, terminai, atlyginimas ir kitos sąlygos. Minėto nutarimo 18 punkte nurodoma, kad apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Apžiūrėjus turtą, surašomas vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis, kurį pasirašo turto vertintojas ir turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Nesant turto savininko, turto apžiūrėjimo aktą (žiniaraštį) pasirašo užsakovas (užsakovo atstovas). Turto vertintojo profesinės etikos kodekse, patvirtintame VĮ LR audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarybos 2000-09-14 nutarimu, 3 punkte nurodoma, kad visiems vertintojams yra privalomos šios profesinės etikos normos. 3 punkto 1 papunktyje nurodoma, kad <...> Taikydamas pripažintą vertinimo metodiką, vertintojas užtikrina, kad jo veiklos rezultatas būtų objektyvus ir nešališkas. Šio kodekso 3 punkto 2 papunktyje nurodoma, kad vertintojas visuomet elgiasi ir atlieka savo darbą vadovaudamasis padorumo, orumo, garbingumo, moralės, sąžinės ir nešališkumo principais. Taip dirbama su užsakovais ir su savo kolegomis. Kodekso 3.2.1. papunktyje nurodoma, kad Turto vertinimo užsakymai ir sutartys sudaromos abipusės pagarbos, geranoriškumo ir pasitikėjimo principais, iš anksto aptariama darbo apimtis, kaštai ir honoraras (atlyginimas). Kodekso 3.2.1. papunktyje nurodoma, Vertintojo honoraro dydis negali priklausyti nuo vertinamo objekto vertės. Vertintojas negali gauti honoraro (jokia forma) už darbą, kurio rezultatai iš anksto sutarti.
Kaip matyti iš byloje esančių faktinių duomenų, užfiksuotų I. K., J. F., R. G. parodymuose, telefoniniuose pokalbiuose, užfiksuotuose tarp I. K. ir V. V., akivaizdu, kad turto vertintojos V. V. honoraro dydis priklausė nuo to, kiek ši naudingai, šališkai ir neobjektyviai įvertins I. K. pateiktus vertinti UAB „(duomenys neskelbtini)", priklausančius sklypus. Iš šių duomenų akivaizdžiai matyti, kad turto vertė, net neatlikus jokių turto vertinimo veiksmų (jo apžiūros, be jokios pasirašytos sutarties tarp užsakovo ir savininko) jau iš anksto V. V. ir I. K. buvo suderinta taip, kad būtų tinkama UAB „(duomenys neskelbtini)", tai yra kuo didesne verte, o ne atlikta objektyviai ir nešališkai, ir, kaip matyti, turto vertintojos V. V. „honoraro" dydis priklausė nuo jos įvertintų objektų vertės. Šis įvertinimas tarp I. K. ir V. V. buvo iš anksto sutartas ir todėl V. V. net negalėjo iš viso priimti jokio atlygio iš I. K. už iš anksto sutartą įvertinimą. Tokie V. V. veiksmai, priešingai nei teigia teismas, niekaip negali būti pripažintas kaip šios teisėtai gautas atlygis už jos atliktą darbą-surašytą vertinimo ataskaitą, o vertintinas tik kaip kyšio reikalavimas už neteisėtą jos veikimą, tai yra už tai, kad ji dvigubai padidins UAB „(duomenys neskelbtini)" vertinamų sklypų vertę.
Dėl nepagrįsto išteisinimo pagal BK 300 str. 1 d. Teismas nepagrįstai išteisino V. V. ir dėl to, kad ji tyčia suklastojo tikrą dokumentą, laikė, gabeno ir realizavo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, tai yra, 2009-10-15 savo namuose, (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, atlikdama nekilnojamo turto žemės sklypų 0,75 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 0,85 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Klaipėdos r. sav. Drevernos k., vertinimą, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis - ataskaitos 2.3. skyriuje Žemės sklypų aprašyme, nurodydama, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ribojasi su Kuršių mariomis bei surašydama turto apžiūrėjimo aktą Nr.(duomenys neskelbtini) melagingai nurodė, kad sklypas šalia Kuršių marių, taip suklastojo tikrą dokumentą. O taip pat šią V. V. padarytą veiką vertino kaip formalų teisės pažeidimą. Byloje yra faktiniai duomenys, kurie leidžia neabejotinai teigti, jog V. V. tyčia suklastojo šį dokumentą. Iš esmės savo motyvuose to neneigia ir teismas.
2010-11-11 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole, kuriame užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp I. S. ir V. V. (1 t., 41-42 b.l.) - 2009-10-19 (Nr. 1597) 08:27:19 –V. V. skambina I. S. ir prašo <... kur nuotraukos yra Drevernos? Ką darom su nuotraukom?... Ar jiem da tebereik tos ataskaits, ar jau nebreik?".I. S. pasako, kad reikia ir prižada, kad „tuoj skambinu sakyt ka nuotraukos važiuotų....>”.
2010-11-11 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole, kuriame užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp I. S. ir V. V. (1 t., b.l. 43-44) - 2009-10-19 (Nr. 1621) 12:04:58 –V. V. skambina I. S. ir V. V. klausia <... kur nuotraukos yra Drevernos? Ką darom su nuotraukom? Atsibusk. Ar jiem da tebereik tos ataskaits, a jau nebereik?....<aš atvažiuoju, man reik nuotraukų".
Nors teisme V. V. teigė, kad sklypų vietoje rengdama jų vertinimo ataskaitą buvo ir juos apžiūrėjo, tačiau iš byloje esančių minėtų telefoninių pokalbių tarp jos ir I. K. matosi, kad tokie jos teiginiai nepagrįsti, nes šiuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuota, kaip V. V. prašo I. K. jai atsiųsti sklypų nuotraukas, nes, priešingu atveju, ji siųs savo padėjėją Faustą, kad ši padarytų nuotraukas. Tada I. K. jai elektroniniu paštu atsiunčia sklypų nuotraukas, kurias vietoje padarė R. G.. Tai tyrime ir teisme patvirtino ir R. G.. Todėl tokie V. V. teiginiai, kad ji buvo įvykio vietoje rengiant vertinimo ataskaitą ir pati įsitikino, kur yra sklypai yra nuneigti. Jos parodymų neįtikinamumą parodo ir tai, jog, ji, pažeisdama jau minėtą LR Vyriausybės nutarime 1996-02-14 Nr. 244 Dėl turto vertinimo metodikos, galiojusio veikos padarymo metu, reglamentavusį turto vertinimo metodiką, skyriaus „Turto vertinimo procedūra" 18 punkte nurodomus reikalavimus, kuriuose nurodoma, kad apžiūrint turtą paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Apžiūrėjus turtą, surašomas vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis, kurį pasirašo turto vertintojas ir turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Nesant turto savininko, turto apžiūrėjimo aktą (žiniaraštį) pasirašo užsakovas (užsakovo atstovas). Kaip matyti iš byloje esančio 2019-10-15 turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto, jame nėra savininko/užsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)" parašų (1 t., 132 b.l.).
Tokie V. V. veiksmai, priešingai nei teigia teismas, negali būti įvertinti kaip formalūs teisės pažeidimai, nes tikrovės neatitinkančius duomenis V. V. įrašė tyčia, nesiimdama jokių veiksmų ir neįsitikinusi, kur iš tikrųjų randasi sklypai, tyčia nesilaikė minėtos Vyriausybės patvirtintos metodikos, kuri griežtai reikalauja iš turto vertintojo apžiūrėti vertinamą objektą ir įvertinti vietoje, tačiau šios pareigos ji tyčia neatliko, o pasitikėjo tik jai perduotomis suinteresuoto, šališko asmens - I. K., veikiančio kitų asmenų naudai, fotonuotraukomis ir šios perduota informacija apie sklypų buvimo vietą. Tokių jos veiksmų nėra pagrindo vertinti ir kaip techninės klaidos, nes iš žemės sklypų įvertinimo ataskaitos Nr. 07-08-111-416(11), atliktos korporacijos „(duomenys neskelbtini)", vertinamo turto 2.1. dalyje matyti, kad šie sklypai yra nuo Kuršių marių nutolę apie 1 km, aprašymo 2.3. dalyje, aprašant 0,75 ha ploto žemės sklypą nurodyta, kad rytinėje dalyje sklypas ribojasi su privačiu žemės sklypu, vakarinėje dalyje - su laisva valstybine žeme, kuri skiria sklypą nuo K. V. kanalo. (1 t., 106 -107 b.l.). Todėl akivaizdu, jog jei V. V. iš tikrųjų būtų buvusi vietoje, kur yra sklypai, juos tinkamai apžiūrėjusi ir įvertinusi, tai vertinimo ataskaitoje tiksliai ir būtų nurodžiusi jų vietą, o ne tyčia klaidingai, tai yra, jog vienas žemės sklypas - Nr. (duomenys neskelbtini) ribojasi su Kuršių mariomis, bei surašydama turto apžiūrėjimo aktą Nr.(duomenys neskelbtini) tyčia klaidingai nurodydama, jog sklypas yra šalia Kuršių marių.
Dėl nepagrįsto išteisinimo pagal BK 216 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. Teismas V. V. išteisinimą pagal BK 216 str. 1 d. grindė tuo, jog teisminio nagrinėjimo metu nustačius, kad kaltinamoji nepadarė veikos, numatytos BK 225 str., nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog jos veiksmuose yra BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Kaltinamoji V. V. išteisintina, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas BK 216 minėto straipsnio dispozicijoje nustatė šio nusikaltimo subjektyviuosius požymius - kaltininkas, įteisindamas pinigus ar turtą, turi žinoti, kad jie įgyti nusikalstamu būdu. Ši aplinkybė byloje turi būti įrodyta. Byloje nėra duomenų, kad V. V., įteisindama gautus pinigus už padarytą dviejų žemės sklypų vertinimo ataskaitą, įteisino juos kaip nusikalstamu būdu gautus pinigus. Akivaizdu, kad turint tikslą gauti kyšį, kaltinamajai butų priimtinas I. S. siūlomas būdas - paimti grynuosius pinigus. Kaltinime akcentuojama tai, kad V. V. už atliktą darbą išrašė dvi sąskaitas faktūras ir kyšį legalizavo išrašydama vieną sąskaitą faktūrą savo įmonės vardu. Kaltinamoji paaiškino, kad iki VMI patikrinimo, atsižvelgiant į sąnaudas, dalis už darbą gautų pinigų buvo pervedama į UAB „(duomenys neskelbtini)" sąskaitą, dalis į jos individualios įmonės sąskaitą. VMI konstatavus, kad tokia buhalterinės apskaitos tvarka yra netinkama, tokios finansinės operacijos nebebuvo atliekamos. Šiuo atveju visos sąnaudos teko jos įmonei, todėl didžioji gautų pinigų dalis buvo apskaityta jos įmonės buhalterijoje. Taigi nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pinigai už atliktą darbą buvo gauti oficialiai ir apskaityti vadovaujantis buhalterinės apskaitos įstatymu.
Žemesnės instancijos teismas
Su tokia teismo argumentacija dėl V. V. išteisinimo pagal BK 216 str. 1 d., 222 str. 1 d., negalima sutikti, nes, priešingai, nei teigia teismas, V. V. siekė įteisinti, nuslėpti nepagrįstai gautą atlygį-kyšį iš I. K.. Tai pagrindžia byloje esantys jau minėti telefoniniai pokalbiai tarp V. V. ir I. K., I. K. parodymai ir FNNT specialisto išvada. Teismas nepagrįstai teigia, kad V. V. reikalavo, jog pinigai jai už atliktą darbą būtų pervesti įstatymo nustatyta tvarka, nes neaišku kokiais faktiniais duomenimis tai grindžia. Kadangi iš 2010-10-27 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo, kuriame užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp I. S. ir V. V. (I tomas, b.l. 57-59), matyti, jog 2009-10-22 (Nr. 1759) 12:41:09 –I. S. skambina V. V. ir I. S. pasako, kad „turiu prieš save babkes", tada V. V. - „Labai gerai, tuoj padiktuoju sąskaitos numerį, pravedi pinigus, pinigai įkrenta ir gauni ataskaitą". I. S. pasako: „Tai tu man atsiųsk tada.". V. V. sako: „Emeilu a ne?". I. S. sako: „Jo.". Į tai V. V. sako: „Tuoj pat parašau, i tiktai parašai skolos grąžinimas.". I. S. sako: „Aš negaliu taip rašyti." V. V. sako: „O kaip tu nori man parašyti?", I. S.: „Kaip aš tau parašysiu skolos grąžinimas <...>? Nori, ka mane mokesčiai užslopintų?". Tolesnio pokalbio metu I. S. atsisako pervesti sumą, tai V. V. sako: "penkių tūkstančių neturi deklaruot", toliau pokalbyje V. V. vėl pažymi pinigų sumą „<...bet man po Vilnių tampyt penkis tūkstančius pasiėmus?", o I. S. pokalbyje prašo: „<....kada turėsiu ataskaitą, tada aš tau užduodu vieną klausimą." Iš šio pokalbio akivaizdu, jog, priešingai nei teigia teismas, V. V. siekė savo atliktą darbą įforminti kaip nebūtos skolos grąžinimą, tai yra neteisėtai įforminti neįvykusį sandorį ir tokiu būdu neteisėtai legalizuoti neteisėtai gautą iš I. S. 5000 Lt kyšį ir šių veiksmų iniciatorė buvo V. V., kuri kurstė tai daryti I. S., tačiau šiai atsisakius tai atlikti, vėliau jos abi sutarė tai atlikti kitu būdu, tai yra surašyti tikrovės neatitinkančią PVM sąskaitą-faktūrą, UAB „(duomenys neskelbtini)" vardu mažesnei sumai – 500 Lt, o ne 5000 Lt sumai ir tokiu būdu V. V. nuslepiant gautą 5000 Lt sumą iš I. K.. Šias aplinkybes pagrindžia 2010-10-15 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas, kuriame užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp ir V. V. (I tomas, b.l. 74-76) - 2009-11-03 (Nr. 1024) 12:22:06 - V. V. skambina I. S. ir klausia „<...kas ten atstovavo UAB „(duomenys neskelbtini)", kur mes darėm Drevernos tą žemę, čia tą fantastinę. Man reik nors kokio vardo, pavardės ir asmens kodo, ant ko išrašyt sąskaitą. Aš negaliu ant įmonės rašyt, supranti. Arba tegul jie traukias į buhalteriją...>, <...aš visos sumos vis tiek nerašysiu....supranti, kad kabėtų vienoj buhalterijoj, kitoj nekabėtų, nėra gerai, supranti....> I. S. klausia: „o kiek tu ten rašysi, kokią sumą?" V.: „Penki šimtai plius PVMas. Šeši šimtai penki." „Rašyk ant manęs..." "UAB „(duomenys neskelbtini)", a ne, kodą žinai" V. pasako, kad ant fizinio asmens būtų geriau ir I. sutinka. Iš šio pokalbio turinio, vėl matyti, jog V. V. kažkodėl nenori jos išrašytos sąskaitos rašyti įmonės vardu, taip pat pasako, kad visos sumos vis tiek nerašys. Šiuose pokalbiuose užfiksuotas aplinkybes patvirtino tyrime ir teisme ir liudytoja I. K., jog šiuose pokalbiuose su V. V. kalbėjo apie tai, jog V. V. iš jos gauti 5000 Lt būtų įforminti tik viena PVM sąskaita-faktūra 500 Lt sumai, tai yra neįrašant į ją visos perduotos 5000 Lt sumos dydžio. Apie jokias kitas PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas IĮ „(duomenys neskelbtini)" jos įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)", jai nėra žinoma ir su V. V. ji apie tai iš viso nesikalbėjo. Šią sąskaitą ji pasirašė. Tai patvirtina ir tyrimo metu paimta ir apžiūrėta PVM Sąskaita faktūra Serija KLS Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta 2009-10-30, už turto vertinimo paslaugą pagal sutartį 2009-09-15 (duomenys neskelbtini) pirkėjas UAB „(duomenys neskelbtini)", pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)" sąskaitą išrašė įgaliotas asmuo - turto vertintoja V. V. 500 Lt sumai, su (duomenys neskelbtini) Lt. Pinigų priėmimo kvite Serija UIA Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėta už turto vertinimą 1 vnt. 605 Lt ( šeši šimtai penki litai). Sumokėjo I. S. ir parašas. Pinigus gavo Įgaliotas atstovas V. V. ir parašas (I tomas, b. 1. 155). Todėl iš šių duomenų vertinimo ir analizės, akivaizdu, jog V. V. pateikti šie dokumentai: 2009-10-22 PVM sąskaita faktūra serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta IĮ „(duomenys neskelbtini)" mokėtojai I. S. už nekilnojamo turto rinkos tyrimus, konsultacines paslaugas ir turto vertimą su PVM 5000 Lt. Šią sąskaitą išrašė savininkė V. V., o mokėtojo parašo nėra. Kasos pajamų orderiu serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-10-30, priimta iš I. S. už nekilnojamo turto tyrimus 4395 Lt, priedėlis PVM TVS nr. (duomenys neskelbtini), (III tomas, b.l. 82) yra suklastoti, siekiant pagrįsti ir pateisinti gautą iš I. K. 5000 Lt kyšį. Tai iš dalies pagrindžia ir pačios V. V. prieštaringi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuomet dar 2011-02-09 apklausta kaip įtariamoji, tik dėl 5000 Lt kyšio priėmimo, ji parodė, kad turto vertinimą atliko kaip UAB „(duomenys neskelbtini)" darbuotoja, visi pinigai yra užpajamuoti kaip gauti UAB „(duomenys neskelbtini)" vardu (2 t., 30-31 b.l.). Taip pat 2011-04-01 papildomai apklausta dėl pranešimo apie įtarimą kaip įtariamoji, į tyrėjos klausimą, kas, kada konkrečiai sumokėjo už turto vertinimo ataskaitą, minimą įtarime, kiek sumokėjo ir kaip įformino, V. V. parodė, kad už turto vertinimo ataskaitą sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)" vadovė I. S. pagal sąskaitą-faktūrą, kur turi būti nurodyta suma, dabar tos sumos neprisimena (2 t., 32-33 b.l.). Kaip matyti iš šių V. V. parodymų, apie tai, jog minimą turto vertinimą ar kažkokius papildomus darbus, susijusius su šiuo vertinimu, ji atliko ir savo IĮ „(duomenys neskelbtini)" vardu, ir juos šioje įmonėje apskaitė, tuo metu ji išvis neužsiminė, svarbių aplinkybių neprisiminė, net neprisiminė sumos, kuri buvo sumokėta už turto vertinimą, ir tyrimo metu jokių tai pagrindžiančių finansinių dokumentų tuomet nepateikė. Tik pabaigus ikiteisminį tyrimą ir 2011-04-27 prokurorui surašius kaltinamąjį aktą, 2011-04-27 V. V. gynėjas prokurorui faksu atsiuntė minėtą 2009-10-22 PVM sąskaitą-faktūrą serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta IĮ „(duomenys neskelbtini)", minėtą kasos pajamų orderį, kurie neva teisėtai pagrindžia, jog V. V. įtraukė į apskaitą ir teisėtai apskaitė visą 5000 Lt sumą, gautą iš I. K. už atliktą sklypų įvertinimą, rinkos tyrimus ir konsultacijas (T. II, b. 1. 41-43). Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, šių prieštaringų V. V. parodymų ir keistų minėtų finansinių dokumentų atsiradimo aplinkybių teismas kritiškai nevertino, neanalizavo, nors susitarimą dėl jų surašymo ar juose nurodomų paslaugų pirkimą iš V. V. tiek tyrimo metu, tiek teisme paneigė ir liudytoja I. K.. Šios liudytojos parodymus patvirtina ir tai, kad ant V. V. gynėjo pateiktų dokumentų nėra ir jos parašo. Tokie dokumentai tyrimo metu nebuvo rasti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, o šios aplinkybės ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog V. V., pateikdama per savo gynėją šiuos tikrovės neatitinkančius dokumentus, įformino realiai neįvykusias finansines operacijas siekdama legalizuoti iš I. K. gautą 5000 Lt kyšį.
Taip pat teismas, be pagrindo išteisindamas V. V. ir pagal BK 222 str. 1 d., tinkamai neįvertino ir nesivadovavo 2012-09-10 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu pagal pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus dėl IĮ „(duomenys neskelbtini)" (direktorė V. V.) padarytų Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies pažeidimų, laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2009-12-30 negalima iš dalies nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)" veiklos, jos turto, įpareigojimų dydžio ir struktūros (3 t., 5-16 b.l.). Iš šios išvados analizės akivaizdu, jog pagal tyrimo metu surinktus finansinius dokumentus, liudytojų parodymus, V. V. pagal PVM sąskaitą-faktūrą, išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)" 605 Lt sumai už atliktą turto įvertinimą mokėtojui UAB „(duomenys neskelbtini)", nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas-faktūras už tą patį darbą ir IĮ „(duomenys neskelbtini)" 5000 Lt vardu. Iš šios specialisto išvados turinio taip pat matyti (3 t., 12 b.l.), jog pagal IĮ „(duomenys neskelbtini)" apskaitos dokumentus ir registrus nustatyta, kad direktorė V. V. pateiktoje per elektroninę deklaravimo sistemą Telšių apskrities VMI 2009 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje neįtraukė 2009-10-22 PVM sąskaitos-faktūros serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta IĮ „(duomenys neskelbtini)" mokėtojai I. S. už nekilnojamo turto rinkos tyrimus, konsultacines paslaugas ir turto vertimo paslaugų pardavimą 4132,23 Lt, PVM - 867,77 Lt, iš viso 5000 Lt, kurioje nurodyti ūkinių operacijų duomenys (ūkinių operacijų turinys, rezultatas pinigine išraiška) neatitinka tikrovės. Tai taip pat pagrįstai leidžia manyti, jog minimų finansinių operacijų iš tikrųjų nebuvo, nes, jei tokios operacijos būtų įvykusios, tai akivaizdu, jog kaltinamoji jas būtų nurodžiusi Metinėje pelno mokesčių deklaracijoje, o minėti finansiniai dokumentai yra netikri. Šios specialisto nustatytos aplinkybės ir jau aukščiau minėti I. K. ir V. V. telefoniniai pokalbiai, kuriuose užfiksuota, jog V. V. siūlė I. K. įforminti 5000 Lt sumą kaip skolos grąžinimą, o ne kaip atliktą turto vertinimo paslaugą, taip pat minėtuose pokalbiuose užfiksuotos aplinkybės apie tai, jog V. V. apskaitys ne visą 5000 Lt sumą, kurią gavo iš I. K., o tik 500 Lt, ir tai patvirtina tyrimo metu rasti ir paimti du egzemplioriai PVM sąskaitos-faktūros išrašytos UAB „(duomenys neskelbtini)" 605 Lt sumai, tiek pas UAB „(duomenys neskelbtini)", tiek UAB „(duomenys neskelbtini)" V. V., I. K. parodymai, kuriais ji paneigia V. V. parodymus apie tokių finansinių operacijų buvimą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog V. V. tyčia apgaulingai tvarkė IĮ „(duomenys neskelbtini)" apskaitą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)" veiklos, jos turto, įpareigojimų dydžio ir struktūros.
Nepagrįstai teismas rėmėsi ir šioje byloje pateikta gynybos pakviesta auditorės N. J. priešinga išvada ir šios teisme dėl jos duotais parodymais, nes ši auditorė savo išvadą pateikė tik vertindama UAB „(duomenys neskelbtini)" (anksčiau buvusi IĮ „(duomenys neskelbtini)") finansinius dokumentus ir byloje nevertino esančių kitų duomenų - liudytojų parodymų, apklaustos kaip įtariamosios V. V. parodymais, UAB „(duomenys neskelbtini)", UAB „(duomenys neskelbtini)" finansinių dokumentų, kuriuos įvertino FNNT specialistė savo išvadoje, todėl, manytina, kad auditorės pateikta byloje išvada negali būti įvertinta, kaip pakankamai objektyvi ir visapusiška ir savo įrodomąja galia prilygti FNTT specialisto pateiktai išvadai.
Prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti nutartį perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui arba priimti naują nuosprendį ir pripažinti kaltinamąją V. V. kalta ir nuteisti:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007-07-21, redakcija) ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 metams;
pagal BK 300 str. 1 d. ir paskirti 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;
pagal BK 216 str. 1 d. ir paskirti 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;
pagal BK 216 str. 1 d. ir paskirti 3 (trejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;
pagal BK 222 str. 1 d. ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.
Paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 str. 6 d., subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, ir paskirti V. V. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.
BK 72 str. 2 d. pagrindu konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautą turtą – 5000 Lt.
I. V. V. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nurodo, kad pareikštų kaltinimų teisine prasme nepripažino, o pripažino faktines aplinkybes, t.y. kad I. S. paprašyta atliko vertinimą, už kurį jai buvo sumokėta sutarta 5000 Lt suma, kuri buvo apskaityta abiejų turto vertinimo įmonių, kurioje dirbo turo vertintoja, buhalterinėje apskaitoje, kiekvienoje tiek, kiek tos įmonės indėlis buvo atliktame darbe. Dėl jos turto vertinimo ataskaitoje nustatytos abiejų žemės sklypų vertės ginčo nebuvo, nes nebuvo kaltinama tuo, kad turto vertinimo ataskaita yra suklastota žemės sklypų vertės dalyje. Kaltinimą palaikantis prokuroras byloje ir neįrodinėjo, jog žemės sklypų vertė nustatyta neteisingai, t.y. padidinant jų realią vertę. Nors netiesiogiai, per kaltinimą dėl kyšio priėmimo, buvo nurodyta, jog kyšis priimtas už neteisėtą žemės sklypų vertės dvigubą padidinimą. Šią aplinkybę savo iniciatyva išteisintoji paneigė pateikdama teismui retrospektyvinį šių žemės sklypų įvertinimą, atliktą kitų turto vertintojų, kurie patvirtino, kad jos vertinimo ataskaitoje buvo nurodyta teisinga žemės sklypų vertė. Jeigu būtų buvę įrodyta, jog V. V. sąmoningai neteisingai nustatė sklypų vertę ir už tai pareikalavo papildomo piniginio atlygio, tai tada jos veiksmus būtų buvę galima kvalifikuoti kaip kyšį. Be to, tokiu atveju, jos veiksmus papildomai būtų reikėję kvalifikuoti kaip dokumento - turto vertinimo ataskaitos, suklastojimą žemės sklypų vertės dalyje, t.y. ataskaita suklastota, nes sąmoningai nustatyta dvigubai didesnė sklypų vertė. Tačiau toks kaltinimas dėl dokumento suklastojimo šiuo pagrindu jai pareikštas nebuvo ir kaltintojas iš viso neįrodinėjo, jog ataskaitoje nustatyta neteisinga vertė, tuo labiau ją padidinant dvigubai.
Dėl turto vertinimo ataskaitoje nurodytos aplinkybės, jog vertinamas sklypas ribojasi su Kuršių mariomis, tai ši aplinkybė: 1. nurodyta dėl jos nesusiorentavimo, t.y. tik ikiteisminio tyrimo metu išteisintajai paaiškėjo, kad sklypas iš tiesų ribojasi su Drevernos upeliu, kuris už kelių šimtų metrų įteka į Kuršių marias, o ne su Kuršių mariomis tiesiogiai. Tai, kad minėtą aplinkybę vietoje gana sunku nustatyti, rodo ir tai, kad visose byloje esančiose trijose vertinimo išvadose, sklypo dislokacijos vieta nurodoma skirtingai (ribojasi su Vilhelmo kanalu, Mariomis, Drevernos upeliu); 2. tai neturėjo jokios įtakos sklypų vertės nustatymui, kas matyti iš pačios ataskaitos, t.y. palyginamųjų sklypų ir retrospektyvinio vertinimo.
Dėl kaltinimo atlikus neteisėtas finansines operacijas, siekiant įteisinti nusikalstamu būdu gautas pinigines lėšas, tai šis kaltinimas galimas tik įrodžius, jog pinigai gauti kaip kyšis. Be to, šis kaltinimas yra nesuprantamas - kam imti kyšį, jeigu po to šios piniginės lėšos apskaitomos buhalterinėje apskaitoje, atitinkamai sumokant visus priklausančius mokesčius? Prasmė tai daryti būtų nebent tokiu atveju, jeigu būtų darbinių pajamų trūkumas ir vienintelis būdas gauti pajamas būtų imti kyšius, po to juos parodant kaip darbines įplaukas. Be to, iš byloje esančių telefoninių pokalbių akivaizdu, kad darbų kiekiu ar pajamomis išteisintoji nesiskundė, priešingai, iš pokalbių matyti, kad nurodytu metu buvo tiesiog užversta darbų užsakymais.
Dėl kaltinimo apgaulinga buhalterine apskaita – tik teismo posėdyje, apklausus specialistes paaiškėjo šio kaltinimo esmė, nes iš formuluočių, nurodytų kaltinamajame akte, to nebuvo galima suprasti. FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad gautų lėšų pajamavimas dviejose įmonėse nėra pažeidimas.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų apie teismo šališkumą.. Prokuroras teigia, kad teismas buvo šališkas, tačiau jis nepasinaudojo nušalinimo teise teisme. Priešingai, teisėjas bylą nagrinėjo per eilę posėdžių, kurie buvo atidedami eilę kartų tenkinant prokuroro prašymus, o pagrindinė kaltinimo liudytoja I. S. (K.) prokuroro prašymu buvo apklausiama net du kartus. Išteisintoji mano, kad prokuroro teiginius apie teismo šališkumą įtakojo ne proceso eiga, o rezultatas – išteisinamasis nuosprendis.
Prokuroras, neginčydamas, kad iniciatyva dėl turto vertinimo ataskaitos parengimo kilo iš I. S. (K.s) pusės, teigia, jog pinigų reikalavo V. V., nes būtent ji nurodė 5000 Lt sumą. Išteisintoji pripažįsta, kad savo paslaugų sumą - 5000 Lt nurodė ji. Bet tai padarė teisėtai, nes teisėtai užsiėmė turto vertintojo veikla. Kiekvienas vertintojas yra laisvas nustatyti savo paslaugų kainą, kuri priklauso nuo daug aplinkybių, galų gale, net ir nuo turto vertintojo užimtumo, nes kainą diktuoja rinka, t.y. pasiūlos ir paklausos santykis. Tuo metu išteisintoji turėjo labai daug užsakymų, o I. S. prašė turto vertinimą atlikti labai skubiai. Todėl natūralu, kad jos kaina buvo nurodyta atsižvelgiant ir į šias aplinkybes. Tuo labiau, kad ši kaina I. S. tiko ir ji net nebandė dėl kainos derėtis. Tai, kad pokalbių telefonu su I. S. metu buvau nurodžiusi, jog Drevernoje esančių žemės sklypų kaina už 1 arą yra tik 2000 Lt, o ne 4000 Lt, V. V. vertina kaip tam tikrą derėjimosi dėl užsakymo kainos elementą. Jos tikslas buvo paaiškinti I. S., kad 2000 Lt už arą gali parašyti bet koks turto vertintojas, kuriam visiškai nesvarbūs užsakovo poreikiai, t.y. paprasčiausiai apsidraudžiant ir geriau nurodant neginčijamai mažesnę kainą nei įdedant pastangų ir pagrindžiant realią, maksimaliai galimą turto kainą. Jai, kaip turto vertintojai, buvo žinoma, jog turto savininkai visada pageidaudavo, kad būtų nustatoma maksimali galima jų turto vertė, o įkaito turėtojai (bankai), paprastai pageidaudavo, kad būtų nurodoma minimali galima turto vertė. Todėl turto vertintojai turėdavo balansuoti tarp šių dviejų suinteresuotų šalių. Aišku, kad vertintojas kainą nustato tik hipotetiškai, kuri realiai gali būti šiek tiek didesnė ar šiek tiek mažesnė, t.y. visada galima tam tikra paklaida. Tai, kad išteisintoji vertę nustatė teisingai, patvirtina po kurio laiko toje pačioje Drevernoje įvykęs realus sandoris su kitais sklypais, kurie buvo parduoti būtent už 4000 Lt už arą kaina (tai yra nurodyta ir byloje). Dėl prokuroro skundo teiginių, jog sklypų nuotraukas jai atsiuntė I,S., iš tiesų, dalis nuotraukų jai buvo persiųstos elektroniniu paštu, tačiau kitas nuotraukas darė pati nuvykusi į vietą. Būtent šios jos darytos nuotraukos ir yra panaudotos turto vertinimo ataskaitoje. Tai, kad prieš surašydama sklypų vertinimo ataskaitą, buvo nuvykusi į vietą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po jos apklausos, jai nesitikint, tyrėjos nurodymu vyko į Dreverną, kur turėjo parodyti sklypus, kuriuos vertino.
Dėl BK 216 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. – prokuroras nurodo išteisintosios pokalbių su I. S. ištraukas, iš kurių neva tai galima susidaryti vaizdą, kad ji siekė nepajamuoti gautų 5000 Lt. Tokia prielaida daroma tik ištraukus žodžius iš konteksto, be to, tai iš viso šioje byloje nėra svarbu, nes byloje nėra ginčo, kad ji neužpajamavo gautų 5000 Lt ir jai nebuvo pareikšti kaltinimai, kad norėjo šių pajamų neužpajamuoti buhalterinėje apskaitoje ir tokiu būdu rengėsi padaryti kitas nusikalstamas veikas (sukčiauti, klastoti buhalterinę apskaitą ir kt.). Prokuroras negali apeliaciniame skunde pasisakyti dėl nepareikštų kaltinimų.
Atsikirtimuose išteisintoji taip pat nurodo, kad dėl jos veiksmų nebuvo padaryta jokia žala, t.y. visi gauti 5000 Lt atvaizduoti įmonių buhalterinėje apskaitoje ir nuo jų laiku sumokėti visi priklausantys mokesčiai, jos atlikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių žemės sklypų vertinimo ataskaita buvo pateikta bankui, kuriam UAB „(duomenys neskelbtini)“ pilnai ir laiku yra atsiskaitęs už gautą kreditą. Vienintelė žala yra pats nepagrįstai ilgas ikiteisminis tyrimas bei bylos perdavimas nagrinėti teismui dėl ko gaišinami specialistai ir eikvojamos valstybės bei privačių asmenų lėšos. Prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintoji V. V. ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai V. V. pagal BK 225 str. 2 d., 216 str. 1 d., 222 str. 1 d., 300 str. 1 d. išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį. Pirmiausia kolegija pasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstytų prokuroro argumentų dėl teismo šališkumo.
Prokuroras apeliaciniame skunde dėsto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Esminiai skundo argumentai šioje dalyje yra dėl teisėjo netinkamo elgesio teismo proceso metu, nederamų ir be pagrindo pastabų, išankstinių vertinimų kaltinimo pusės liudytojams, jų duodamiems parodymams, kas rodo, jog teismas buvo priešiškai nusiteikęs kaltinimo pusės atžvilgiu, ir rodė palankumą gynybos pusei. Šiuos savo teiginius prokuroras grindžia tuo, kad teisiamojo posėdžio metu teisėjas, apklausdamas specialistę R. Kniukštienę, jai išsakė tokią pastabą „...ar Jūs žinote, liudytoja, kad Jūsų pateikta specialisto išvada yra esminis įrodymas byloje...“. Taip pat skunde nurodo, kad posėdžio metu apklausiant liudytoją I. K. (buvusi pavardė S.) dėl byloje esančių telefoninių pokalbių, pašaipiai ir įžeidžiančiai, pažemindamas ir šią proceso dalyvę, ir prokurorą prieš kitus proceso dalyvius, išsakė šiai liudytojai tokio pobūdžio teiginį: „...prokuroras jums šypsosi, su juo pasikalbėjote, susitarėte...". Tokiais savo pareiškimais, neturėdamas jokių objektyvių faktinių duomenų, tai yra visiškai be jokio pagrindo, sukėlė abejones kitiems proceso dalyviams ir dėl byloje dalyvaujančio prokuroro nešališkumo, sudarydamas šiems pagrindą manyti, įtarti, jog šis prieš posėdį su liudytoja I. K. iš anksto sutarė kokius šiai duoti parodymus. Todėl prokuroras, reaguodamas į šiuos teisėjo išsakytus teisėjo teiginius liudytojai I. K., teisėjui pareiškė tokio pobūdžio pastabą: „Su liudytoja nesikalbėjau.". Taip pat to paties posėdžio metu prokurorui uždavus klausimą kaltinamajai V. V. dėl posėdžio metu perklausyto telefoninio pokalbio garso įrašo Nr. 1759, teisėjas, net neleidęs atsakyti kaltinamajai į prokuroro klausimą, be jokio pagrindo nenušalinęs šio klausimo, grubiai pertraukė prokurorą ir dėl to kilo ginčas su prokuroru, pareikšdamas tokio pobūdžio teiginį: „...tada pirmiausia reikia pradėti nuo to...", ir uždavė savo klausimą kaltinamajai. Prokuroras skunde nurodo, kad, priešingai nei su kaltinimo pusės liudytojais, teisėjas visai kitaip elgėsi su gynybos teisminio nagrinėjimo pakviestais liudytojais - N. J., D. G., kurios buvo pakviestos liudyti teisme V. V. gynėjo ir davė kaltinamąją V. V. teisinančius parodymus, apklausiant šias liudytojas teisme, joms, gynėjui ar kaltinamajai jokių pastabų ir pareiškimų neišsakė.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras dėl teisiamojo posėdžio protokolo pareiškė pastabas, kurios visiškai analogiškos prieš tai išdėstytiems apeliacinio skundo argumentams dėl teismo šališkumo. Teismas prokuroro pareikštas pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo išnagrinėjo teismo posėdyje ir dėl jų priėmė neskundžiamą nutartį, kuria atmetė prokuroro pareikštas pastabas. Nutartyje teismas nurodė, kad BPK 261 str. 2 d., reglamentuojanti teisiamojo posėdžio protokolo surašymo ir jo papildymo tvarką, nustato, jog asmenys, kurie nagrinėjant bylą teisme davė parodymus arba paaiškinimus, padarė pareiškimus arba pateikė prašymus, turi teisę perskaityti teisiamojo posėdžio protokole savo parodymų, paaiškinimų, pareiškimų arba prašymų įrašus, prašyti papildyti protokolą, padaryti jame pataisas ir patvirtinti parašu protokolo įrašų tikrumą. Bylos nagrinėjimo teisme metu prokuroras nepareiškė jokių pastabų ir prašymų dėl įrašymo į teisiamojo posėdžio protokolą kokių nors pasakytų proceso dalyvių paaiškinimų ar pareiškimų pažodžiui. Be to, teismas nurodė, kad pagal BPK 261 str. 1 d. teisiamojo posėdžio protokolui nekeliamas reikalavimas fiksuoti apklausiamų asmenų parodymus pažodžiui, pakanka užfiksuoti jų turinį. Kolegija teismo išsakytai pozicijai pritaria, protokolas nėra pažodinis parodymų ar pareiškimų fiksavimas, kita vertus, prokuroras turėjo teisę teisiamojo posėdžio metu prašyti papildyti protokolą ar padaryti jame pataisas, tačiau to nepadarė. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo papildomai apklausta specialistė R. Kniukštienė, kuriai, pasak prokuroro, teismas priekaištingai išsakė teiginį, ir ji parodė, kad nejuto jokio teismo poveikio, o kaip specialistė tiesiog paaiškino savo pateiktą specialisto išvadą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. BPK 58 str. pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus įvertino ne taip, kaip norėjo apeliantas, bei priėmė V. V. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Be to, iš bylos matosi, kad prokuroras viso proceso metu taip ir nepasinaudojo nušalinimo teise. Kolegija daro išvadą, kad prokuror dėstomi argumentai dėl tariamo teismo šališkumo šiuo atveju tėra subjektyvi paties prokuror nuomonė, kurios nepagrindžia konkretūs bylos duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi prokuroro apeliacinis skundas susideda iš kelių dalių, pagal nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 str. 2 d., 300 str. 1 d., 216 str. 1 d. ir BK 222 str. 1 d., kolegija pagal apeliacinio skundo argumentus iš eilės ir pasisako dėl prokuroro argumentų dėl kiekvieno kaltinimo atskirai.
Dėl V. V. išteisinimo pagal BK 225 str. 2 d.
V. V. buvo kaltinama tuo, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, savo naudai, tiesiogiai reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Ji buvo kaltinama tuo, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu - dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamo ir kilnojamo turto vertintoja, 2009-10-14 ir 2009-10-20 apie 20 val., (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, telefoninių pokalbių metu iš I. S. tiesiogiai pareikalavo 5 000 Lt už pageidaujamą neteisėtą veikimą, tai yra kad ji, atlikdama nekilnojamo turto – žemės sklypų 0,75 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 0,85 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Klaipėdos r. sav. Drevernos k. vertinimą, neteisėtai dvigubai padidintų turto vertę.
Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2009 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksli data ir vieta nenustatyta, netiesiogiai, per J. P. šiai nesuprantant ir nežinant tikrųjų įvykio aplinkybių, iš I. S. priėmė savo naudai 5000 litų vertės kyšį, už 2009 m. spalio 15 d. atliktą minėto turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašydama žinomai neteisingus duomenis, kad vienas iš įvertinamų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini)ribojasi su Kuršių mariomis, tokiu būdu pakeldama vertinamo sklypo vertę, neteisėtai įvertino turto vertę – 490 000 Lt.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: V. V., dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo turto vertintoja ir I. Į. „(duomenys neskelbtini)“ savininke, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, prašoma pažįstamos I. S., sutiko skubiai padaryti nekilnojamojo turto (dviejų žemės sklypų) vertinimo ataskaitą ir ją padarė. Tokia teismo nustatyta įvykių eiga nepaneigta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, šioje byloje faktinės aplinkybės nustatytos ir teismo išvados padarytos išsamiai ir nešališkai ištyrus byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis ir įvertinus jų visumą.
Aptariamoje byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad V. V. kaltė įrodyta.
Iš baudžiamosios bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas joje pradėtas dar 2009 m. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 str. 2 d., 300 str. 3 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. 2011 m. birželio 10 d. teismas prokuroro prašymu grąžino bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti. 2011 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKTS prokuroras, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, ikiteisminį tyrimą V. V. atžvilgiu nutraukė, nes negauta duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika. 2012 m. vasario 22 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKTS vyriausiasis prokuroras savo iniciatyva ikiteisminį tyrimą atnaujino, kadangi nebuvo ištirti ikiteisminio tyrimo pabaigoje gauti finansiniai dokumentai. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą ir atlikus papildomus veiksmus, byla su kaltinamuoju aktu 2012 m. lapkričio 30 d. perduota Klaipėdos apygardos teismui.
Pati išteisintoji savo kaltės dėl kyšio reikalavimo ir paėmimo nepripažino nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Ji parodė, kad 2009 m. spalio mėn. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertintoja, darbo sutartyje buvo numatyta 0,5 ar 0,25 etato. Mažeikiuose turėjo individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“, jos veikla nekilnojamojo turto vertinimas, tarpininkavimas. Abi įmonės turėjo teisę teikti turto vertinimo paslaugas. I. S. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, tarpininkavo parduodant nekilnojamąjį turtą. Tuo metu jai nebuvo žinoma kas užsakė turto vertinimą, užsakovą atstovavo I. S., sakė, kad turto vertinimo ataskaita reikalinga paskolos pratęsimui banke. Ankstesnę UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertinimo ataskaitą buvo pateikusi korporacija „(duomenys neskelbtini)“. Ji visada skambindavo į banką ir klausdavo, ar klientas laiku atsiskaitinėja su banku. Šiuo atveju bankas patvirtino, kad paskola mokama laiku. Klientas visada prašydavo turto kainą įvertinti maksimaliai. Pagal I. S. užsakymą nustatė turto vertę, ji buvo nustatyta teisingai. 2009 m. lapkričio mėn. Drevernos kaime buvo parduotas sklypas, kurio vertė 4000 Lt už arą. Už atliktą darbą I. S. sumokėjo, gautus pinigus įnešė į įmonės kasą, užpajamavo įmonės buhalterinėje apskaitoje. I. S. pasakė kad reikia skubiai, t.y. kitai dienai atlikti turto vertinimą. Įprastai tai atliekama per 7 dienas. Pasakė I. S., kad tai kainuos 500 Lt, nes reikėjo važiuoti į Dreverną. I. S. atsisakė pervesti pinigus pagal išrašytą sąskaitą faktūrą motyvuodama tuo, kad neva ji neturi deklaruotų pinigų. Pagalvojusi, kad Klaipėdoje turi draugę J. P., paprašė perduoti pinigus jai, o ji pinigus perves į jos sąskaitą. I. S., paaiškinusi, kad labai skuba, įdavė J. P. voką su pinigais. Ji tuos pinigus vėliau iš J. P. pasiėmė. Nustebo, kad voke nebuvo kasos išlaidų orderio. Tuos 5000 Lt įformino parsivežusi į Mažeikius. Tą pačią dieną sąskaitą 5000 Lt sumai (spalio 22 d.) faksograma išsiuntė I. S., kad ji pervestų pinigus į jos sąskaitą. I. S. neprivalėjo pasirašyti ant gautos sąskaitos, o ji ant sąskaitos buvo pasirašiusi.
Šis atvejis buvo išskirtinis tuo, kad I. S. atsisakė pervesti pinigus ir neperdavė kasos išlaidų orderio. Gavusi už darbą pinigus, ji rašydavo kasos pajamų orderį. Kadangi I. S. nepateikė kasos išlaidų orderio ir nepadėjo parašo ant pajamų orderio, nutraukė su ja bendradarbiavimą, nes tokios darbo sąlygos jai buvo nepriimtinos. Jai nieko kito neliko, kaip pagal I. S. faksu išsiųstą sąskaitą faktūrą išsirašyti kasos pajamų orderį. Prašė I. S. pasirašyti ant kasos orderio, tačiau ji atsisakė motyvuodama tuo, kad neturi deklaruotų pinigų, todėl kasos orderis liko nepasirašytas. Vertindama turtą, jo kainos nepadvigubino. Kaltinime teigiama, kad ji, siekdama padidinti ataskaitoje įvertinto turto kainą, nepagrįstai nurodė, jog turtas yra prie Kuršių marių, nors visiems suprantama ir žinoma, kad Dreverna yra prie Kuršių marių. Turto vertinimo ataskaitoje yra apskaičiuota sklypų kaina, nėra jokio koeficiento, kuris nulemtų turto vertę todėl, kad jis yra prie marių. Vertinant turtą, vadovavosi Turto ir verslo pagrindų įstatymu, turto vertinimo metodika. Konkrečių standartų kaip vertinti turtą nėra nustatyta, apžiūrėjęs vertinamą objektą, vertintojas parenka vertinimo metodą. Yra trys vertinimo metodai: lyginamasis, atstatomasis ir kaštų. Lyginamasis metodas leidžia nustatyti pačią tiksliausią vertę, lyginant su jau parduotų sklypų verte. Ataskaitoje pateikti duomenys ir skaičiavimai paimti iš Registrų centro, tai labai tikslūs duomenys, kuriais remiantis padaryta ataskaita. Sklypų vertės nepadidino. Tokio tikslo neturėjo. Pinigus – 5000 Lt gavo ne už sklypo kainos nustatymą, o už atliktą darbą - preliminarią ataskaitą, kurios I. S. atsisakė ir už pilną turto vertinimo ataskaitą. Sklypų vertė buvo nustatyta atsižvelgiant į daugelį sąlygų, kurios įtakojo sklypų rinkos vertę. Nustatydama sklypo kainą, atsižvelgė, kad jis yra šalia gyvenamųjų namų, yra komunikacijos, buvo padarytas sklypo detalusis planas. Sklypų buvimas šalia Kuršių marių yra vertinamasis sklypų kainos matas. Mano, kad turto vertė apskaičiuota teisingai, nes įvykus sandoriui šio žemės sklypo aras buvo parduotas už 4000 Lt.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka V. V. buvo apklausta papildomai. Ji parodė, kad atliko darbą ir už tai prašė pinigų. Ji buvo kaltinama ataskaitos suklastojimu, tačiau to nepadarė. Byloje yra kito vertintojo ataskaita, kuri padaryta vėliau negu jos ir kuri patvirtina, kad sklypo rinkos vertė yra netgi didesnė negu nustatė ji. Iš pradžių ėjo kalba apie preliminarią turto vertinimo ataskaitos kainą, paskui buvo sutarta, kad už pilną ataskaitą darbo kaina 5000 Lt. Ataskaitą ji padarė pati ir be avansinio mokėjimo. Ataskaita pateikta bankui, priimta, nėra nuginčyta, todėl yra teisėta. Teismo posėdyje perskaičius elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo 2010 m. rugsėjo 9 d. protokolą (1 t., 24-27 b.l.), išteisintoji parodė, kad ji pokalbio metu nurodė 4000 Lt už arą, kadangi žinojo vietovę ir žinojo aro vertę. Pokalbio metu ji minėjo, kad Drevernoje sklypai kainuoja 2000 Lt už arą, tai yra vidutinė rinkos kaina, tačiau ji tai sakydama turi mintyje tai, kad ji važiuos, įvertins vietovę ir nustatys profesionaliai kainą. Ji norėjo, kad ataskaita būtų daroma pas ją, norėjo parodyti savo kvalifikaciją. Jos pasakymas „be penkių aš nė į kalbas neinu“ reiškia tai, kad preliminarios ataskaitos, telpančios ant vieno lapo, kuriai nereikia daug darbo, kaina 500 Lt. Tokiu atveju ataskaita būna žymiai pigesnė, nes nereikia rinkti duomenų, vertinti ir daryti bylos. Perskaičius elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo 2010 m. spalio 15 d. protokolą (1 t., 32-38 b.l.), išteisintoji parodė, kad įvyko konfliktas su I. S., nes ji neėmė padarytos ataskaitos.
Prokuroro apeliaciniame skunde kaltė pagal BK 225 str. 2 d. V. V. grindžiama telefoniniais pokalbiais bei jų analize, nurodoma, kad V. V. už neteisėtą veikimą, neobjektyvų, šališką sklypų vertės padidinimą ataskaitoje, tai yra nuo 2000 Lt už vieną arą iki 4000 Lt už arą, be 5000 Lt atlygio tokia verte nevertins. Pasak prokuroro, tokie V. V. teiginiai, išsakyti pokalbių metu, turi būti įvertinami kaip reikalavimas duoti jai kyšį, kad ji atliktų neteisėtą vertinimą. Prokuroras nurodo, kad iš byloje esančių faktinių duomenų, užfiksuotų I. K., J. F., R. G. parodymuose, telefoniniuose pokalbiuose, užfiksuotuose tarp I. K. ir V. V., akivaizdu, kad turto vertintojos V. V. honoraro dydis priklausė nuo to, kiek ši naudingai, šališkai ir neobjektyviai įvertins I. K. pateiktus vertinti UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausančius sklypus. Iš šių duomenų akivaizdžiai matyti, kad turto vertė, net neatlikus jokių turto vertinimo veiksmų (jo apžiūros, be jokios pasirašytos sutarties tarp užsakovo ir savininko) jau iš anksto V. V. ir I. K. buvo suderinta taip, kad būtų tinkama UAB „(duomenys neskelbtini)", tai yra kuo didesne verte, o ne atlikta objektyviai ir nešališkai, ir, kaip matyti, turto vertintojos V. V. „honoraro" dydis priklausė nuo jos įvertintų objektų vertės. Šis įvertinimas tarp I. K. ir V. V. buvo iš anksto sutartas ir todėl V. V. net negalėjo iš viso priimti jokio atlygio iš I. K. už iš anksto sutartą įvertinimą. Tokie V. V. veiksmai, priešingai nei teigia teismas, niekaip negali būti pripažintas, kaip šios teisėtai gautas atlygis už jos atliktą darbą-surašytą vertinimo ataskaitą, o vertintinas tik kaip kyšio reikalavimas už neteisėtą jos veikimą, tai yra, už tai, kad ji dvigubai padidins UAB „(duomenys neskelbtini)" vertinamų sklypų vertę.
Kolegija šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matosi iš skunde minimų liudytojų parodymų, jie niekaip nepatvirtina V. V. kaltės dėl kyšio reikalavimo ir priėmimo. Liudytojas J. F. teisme parodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Bendrovė turi 2 žemės sklypus Drevernoje. Buvo paimtas kreditas iš banko. Pirmąjį sklypų vertinimą atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2009 metais, baigiantis kredito sutarties su banku terminui, buvo reikalingas naujas turto vertinimas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nerado to žmogaus, kuris darė pirminį vertinimą, dar kažkur teiravosi. Sutiko pažįstamą R. G., jis verčiasi nekilnojamuoju turtu, todėl jo paprašė, kad surastų, kas gali padaryti turto vertinimo ataskaitą. Jam pinigų iš banko nereikėjo, tik reikėjo pratęsti paskolos terminą. Sklypai yra prie įvažiavimo į Dreverną, šalia kanalo, toliau yra prieplauka. Už sklypų yra kanalas, meldai, prieplauka, išėjimas į marias. Sklypuose yra komunikacijos, kaimynai statosi namus. R. G. už įvertinimą davė 5000 Lt. R. G. nesakė kas vertins sklypus, kam mokės pinigus. Jis, gavęs ataskaitą, pinigus perdavė R. G.. Suprato, kad pinigus jis perduos turto vertintojams. Jis su tokia kaina sutiko. Yra daręs nuosavo turto vertinimą, jam žinoma, kad už ataskaitas mokami nemaži pinigai. Gavęs ataskaitą su banku pusmečiui pratęsė terminą sumokėti kreditą dalimis. Apklaustas teisme liudytojas R. G. parodė, kad dirba su nekilnojamuoju turtu. I. S. tuo metu taip pat turėjo nekilnojamojo turto agentūrą. UAB "(duomenys neskelbtini)" direktorius J. F. paprašė rasti turto vertintoją, nes bankui reikėjo pateikti užstatyto turto įvertinimo ataskaitą. J. F. prašė, kad sklypus įvertintų kiek galima maksimaliau, nes spaudžia bankas. I. S. pažįsta asmeniškai, todėl paprašė surasti turto vertintoją. I. S. pasakė, kad turto vertinimo ataskaita kainuos 5000 Lt. Apie tai informavo J. F., nurodyta turto vertinimo ataskaitos kaina jam buvo priimtina. I. S. prašė nufotografuoti sklypus Drevernoje ir jis tai padarė. Šalia sklypų buvo pakankamai platus vandens telkinys. Objektą fotografavo iš visų pusių, vieta graži, gera. Padarytas nuotraukas atidavė I. S.. Atsiskaitymui už atliktą darbą J. F. jam perdavė 5000 lt., juos perdavė I. S.. Liudytoja I. S., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nuo 2006 m. turėjo nekilnojamojo turto agentūrą, veikla buvo susijusi su banko paskolomis, klientams dažnai reikėjo turto vertinimo, turėjo ne vieną vertintoją, viena iš jų buvo V. V.. 2009 m. rudenį į ją kreipėsi pažįstamas Ričardas, klausdamas ar pažįsta turto vertintoją, galinčią skubiai įvertini sklypus Drevernoje maksimalia verte. R. G. paprašius, kreipėsi į V. V.. Pažinojo ir kitus vertintojus, bet tuo metu ji atliko užsakytus jų vertinimus, todėl jai ir skambino. Su ja nesutarimų nebuvo. Kai buvo paskaičiuota preliminari vertė, pasakė, kad turto vertinimo ataskaitą padarys už 5000 Lt. Skambino R. G., jis pasakė, kad kaina tenkina. Tai pasakė V. V. ir ji pradėjo daryti vertinimą. V. V. klausė ar tiktų, jei ataskaitoje butų nurodyta mažesnė sklypų vertė, tačiau visi klientai nori, kad jų turtas būtų įvertintas maksimaliai, todėl buvo sutarta, kad sklypų vertė bus maksimali. Tuo metu kainos labai svyravo - tai kilo, tai krito. Su R. G. apie atlygį jai nekalbėjo. Kodėl R. G. nebendravo tiesiogiai su turto vertintoja V. V., jai nežinoma. Suprato, kad vertinimas buvo reikalingas ne jam pačiam, o kitiems asmenims. V. V. pasakė, kad reikia sklypų nuotraukų. S. R., jis jas atsiuntė el. paštu. Nuotraukas persiuntė V. V.. Kai turto vertinimo ataskaita buvo padaryta, V. V. pasakė, kad perduos ataskaitą gavusi pinigus į įmonės sąskaitą. Ji atsisakė pervesti pinigus į V. V. sąskaitą, nes vertinimo ataskaita buvo padaryta ne jai asmeniškai. V. V. sakė, kad ant tos įmonės sąskaitos nenori rašyti visos sumos, todėl išrašė 500 Lt plius PVM sąskaitą jos įmonės vardu. Sąskaita yra buhalterijoje. Pinigai sumokėti grynaisiais iš kliento pinigų. Kadangi buvo užsakytas skubus ataskaitos paruošimas, V. V. pasakė, kad sandorį reikia apiforminti dokumentu, sutiko kad 500 Lt sąskaitą išrašytų jos įmonei. V. V. reikėjo išrašyti sąskaitą už patį vertinimą, nes jai reikėjo ant kažko apiforminti atliktą darbą. 5000 Lt jai perdavė grynaisiais pinigais, o kaip ji buhalterijoje tvarkosi nežino. Nepamena kur konkrečiai pasirašė ant kvito. 500 Lt nepervedė, nes grynais sumokėjo 5000 Lt. Sąskaitos atgal negrąžino, ji liko buhalterijoje. Nežino dėl kokių priežasčių V. V. nenorėjo rašyti sąskaitos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Nors ji, prašydama padaryti turto vertinimo ataskaitą, užsakovo nenurodė, bet V. V. žinojo, kas yra užsakovas. Neprisimena ar prašė V. V. atsiųsti vertinimo ataskaitą faksu, ar tokiu būdu gautą ataskaitą pateikė užsakovui. Gavusi 5000 Lt iš R. G., perdavė juos V. V. draugei Klaipėdoje, prie miesto apylinkės teismo. Tuo metu žemės sklypų vertinimo ataskaitų kainos buvo diferencijuotos - nuo 500 iki kelių tūkstančių litų, priklausydavo nuo sklypo dydžio. Nežino kokia buvo vertinimo ataskaitų kaina tuo laiku. Šiuo atveju buvo sumokėta 5000 Lt už dviejų sklypų įvertinimą.
Visi šie liudytojai iš esmės patvirtino faktą, kad buvo užsakyta turto vertinimo ataskaita, ji buvo padaryta, ir už ją buvo atsiskaityta. Niekas niekam jokių pretenzijų neturėjo ir neturi.
BK 225 str. 2 d. taikoma tada, kai kyšis priimamas, pažadama ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Neteisėtas neveikimas tokiais atvejais suprantamas kaip sąmoningas susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus. Neteisėtas veikimas suprantamas kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas ir t. t.). Inkriminuojant kyšininkavimą, nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas.
Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – kyšio priėmimas, pažadas jį priimti, susitarimas jį priimti, reikalavimas jį duoti, provokavimas jį duoti – straipsnio dispozicijoje formuluojami kaip alternatyvūs. Tai reiškia, kad baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka bent vieno iš minėtų požymių konstatavimo asmens veiksmuose. Pažadas priimti kyšį, susitarimas jį paimti, reikalavimas jį duoti, provokavimas jį duoti laikomi baigtais nuo šių objektyviųjų požymių išreiškimo asmens veiksmuose. Tuo tarpu kyšis laikomas priimtu tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio. Kyšininkavimas yra tyčinis nusikaltimas. Asmuo turi suvokti, kad materialinė nauda, kurią jis gauna iš kyšio davėjo, yra neteisėtas atlyginimas už kokių nors su tarnybine padėtimi susijusių veiksmų atlikimą ar neatlikimą duodančio kyšį asmens interesais. Kyšininkavimas – tai veikos, kuriomis valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neteisėtai gauna ar siekia naudos, t.y. bet kokio turto ar turtinių paslaugų už jo, kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, teisėtą ar neteisėtą veikimą (neveikimą) vykdant tarnybinius įgaliojimus duodančiojo kyšį ar kito asmens naudai.
Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 225 str. 2 d. nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.
V. V. buvo kaltinama tuo, kad ji tiesiogiai, savo naudai reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Prokuroras nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad kyšio reikalavimo požymis gali būti inkriminuotas tik tada, kai iniciatyva duoti kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo, priešingai, reikalavimu duoti kyšį pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio atvirai reikalaujama ar netgi grasinama, jeigu nebus duodamas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo galėjo ir turėjo atlikti vykdydamas įgaliojimus, arba kyšio reikalaujama grasinant jo negavus atlikti kitus veiksmus. Kyšio reikalavimo požymis gali būti inkriminuotas tik tada, kai iniciatyva duoti kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad V. V. reikalavo ar provokavo I. S. duoti kyšį už minėtos ataskaitos atlikimą. Nėra taip pat duomenų, kad už vertinimo ataskaitos atlikimą duoti kyšį siūlė I. S.. Aplinkybė, kad V. V. nurodė skubios turto vertinimo ataskaitos atlikimo kainą, negali būti vertinama kaip kyšio reikalavimas, o reikalavimas apmokėti už atliktą darbą laikomas teisėtu. Kaip minėta, liudytojas J. F., kuriam ir buvo reikalinga ataskaita, su nurodyta kaina 5000 Lt sutiko, ir kai buvo padaryta ataskaita, tokią sumą ir sumokėjo. Jo ši suma nenustebino, kadangi jis žinojo, jog tokie darbai nemažai kainuoja. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jei 5000 Lt suma būtų kyšio dalykas, kaip apeliaciniame skunde teigia prokuroras, išeitų, kad pačią ataskaitą V. V. atliko be jokio atlygio. Dar viena aplinkybė, kuri paneigia, kad 5000 Lt buvo kyšio suma, yra ta, kad V. V. prašė minimą sumą pervesti į jos įmonės kasą. Jei tai būtų kyšis, jis, tikėtina, nebūtų apskaitomas įmonės kasoje. O kadangi I. S. atsisakė pervesti 5000 Lt į V. V. įmonės sąskaitą, tai pinigai buvo perduoti per V. V. pažįstamą liudytoją J. P.. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog V. V. neobjektyviai ir šališkai įvertino sklypus už vieną arą padidindama vertę nuo 2000 Lt iki 4000 Lt. Tokie prokuroro teiginiai taip pat atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad 2007m. rugpjūčio 14 d. Korporacija „(duomenys neskelbtini)“, atlikusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ sklypų įvertinimo ataskaitą, nustatė, kad šių sklypų rinkos vertė buvo 1 180 000 Lt. V. V. atliktoje ataskaitoje šių sklypų vertė 2009 m. spalio 15 d. yra beveik 2 kartus mažesnė. V. V. atliktoje vertinimo ataskaitoje nurodytus įvertinimo rodiklius patvirtina ir atliktas retrospektyvinis vertinimas. Juos patvirtina byloje pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikta tų pačių, UAB (duomenys neskelbtini)“ žemės sklypų vertinimo ataskaita Nr. KL- N-13-006 (4 t., b.l. 50-109). Šioje ataskaitoje paskaičiuota sklypų vertė 2009 m. spalio 15 dienai yra net didesnė nei V. V. atliktoje turto vertinimo ataskaitoje. Iš bylos medžiagos matosi, kad 2009 metų lapkričio mėn. įvykusio sandorio metu Drevernos kaime parduotas žemės ūkio paskirties sklypas, šio sklypo 1 aro kaina 4000 Lt (2 t., 14 b.l.). Tai, kad V. V. minėtų sklypų aro kainą nustatė tinkamai, patvirtina ir liudytojo N. P. parodymai, kad jis yra Banko „Citadelė“ vadybininkas, anksčiau šis bankas vadinosi „Parex“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo paėmęs kreditą, 2009 metais kredito terminas baigėsi. Nutarus pratęsti kredito terminą, pagal įstatymus reikėjo atlikti užstatyto turto vertinimą. Buvo pateiktas naujas vertinimas, kreditas pratęstas. 2007 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertė buvo 1 200 000 Lt, po 2 metų buvo 700 000 Lt. Jokių įtarimų nekilo. 2009 m. turto vertinimą pateikė ne ta pati įmonė, kuri vertino ir anksčiau. Bankas nėra nustatęs, kas turi pateikti vertinimą, turi vertintojų sąrašą. Klientas turi teisę pasirinkti vertintoją. Pateiktos vertinimo ataskaitos autorius buvo banko turimame sąraše. Todėl kolegija neturi objektyvaus pagrindo abejoti V. V. nustatytos turto vertės teisingumu.
Apeliaciniame skunde prokuroras cituoja LR Turto ir verslo pagrindų įstatymo 1999-05-25 Nr. VIII-1202, galiojusio veikos padarymo metu, 12 str., reglamentuojančio turtą vertinančių įmonių ir vertintojų pareigas, 1 d. 1 p., kuriame nurodoma, kad savo veikloje turtą vertinantis vertintojas privalo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; šio straipsnio 2 p. nurodoma, kad jis privalo sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Šio įstatymo 16 str., reglamentuojančio turto vertintojo teisių vertinti turto apribojimus, 1 d. 3 p. nurodoma, jog turto vertintojui draudžiama vertinti turtą, jeigu atsiranda kitos sąlygos, galinčios turėti įtakos turto vertintojų nepriklausomumui, nešališkumui ir objektyvumui. To paties įstatymo 21 str., reglamentuojančio turto vertinimo atlikimo tvarką, 1 d. 1 p. nurodoma, jog turto vertinimas pradedamas gavus užsakovo prašymą <...> nustatyti turto vertę ir sudarius rašytinę sutartį tarp turtą vertinančios įmonės ir užsakovo. To paties straipsnio 2 d. nurodoma, kad turto vertinimo sutartyje nurodomas <...> atlyginimas LR Vyriausybės nutarime 1996-02-14 Nr. 244 Dėl turto vertinimo metodikos, galiojusio veikos padarymo metu, reglamentavusį turto vertinimo metodiką, skyriuje "Turto vertintojo veiklos pagrindai" 9 punkte nurodoma, kad Turto vertintojas <...>. Vadovaudamasis šia metodika, jis privalo objektyviai nustatyti turto vertę. Šio skyriaus 11 punkte nurodoma, kad turto vertintojas gali imtis tik tokių užsakymų, kuriuos vykdydamas jis būtų nešališkas. Šio nutarimo skyriuje „Turto vertinimo procedūra" 15 punkte nurodoma, kad turto vertinimo procedūra pradedama, gavus žodžiu arba raštu užsakovo prašymą (užsakymą) nustatyti turto vertę, aptarus vertinimo objektą, vertinimo tikslą ir surašius turto vertinimo techninę užduotį ir turto vertinimo sutartį, kurias pasirašo užsakovas ir turto vertintojas. Šio nutarimo 16 punkte nurodoma, kad turto vertinimo sutartyje aptariamos darbo atlikimo sąlygos, terminai, atlyginimas ir kitos sąlygos. Minėto nutarimo 18 punkte nurodoma, kad apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Apžiūrėjus turtą, surašomas vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis, kurį pasirašo turto vertintojas ir turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Nesant turto savininko, turto apžiūrėjimo aktą (žiniaraštį) pasirašo užsakovas (užsakovo atstovas). Turto vertintojo profesinės etikos kodekse, patvirtintame VĮ LR audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarybos 2000-09-14 nutarimu 3 punkte nurodoma, kad visiems vertintojams yra privalomos šios profesinės etikos normos. 3 punkto 1 papunktyje nurodoma, kad <...> Taikydamas pripažintą vertinimo metodiką, vertintojas užtikrina, kad jo veiklos rezultatas būtų objektyvus ir nešališkas. Šio kodekso 3 punkto 2 papunktyje nurodoma, kad Vertintojas visuomet elgiasi ir atlieka savo darbą vadovaudamasis padorumo, orumo, garbingumo, moralės, sąžinės ir nešališkumo principais. Taip dirbama su užsakovais ir su savo kolegomis. Kodekso 3.2.1. papunktyje nurodoma, kad Turto vertinimo užsakymai ir sutartys sudaromos abipusės pagarbos, geranoriškumo ir pasitikėjimo principais, iš anksto aptariama darbo apimtis, kaštai ir honoraras (atlyginimas). Kodekso 3.2.1. papunktyje nurodoma, Vertintojo honoraro dydis negali priklausyti nuo vertinamo objekto vertės. Vertintojas negali gauti honoraro (jokia forma) už darbą, kurio rezultatai iš anksto sutarti.
Šie prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti teisės aktų reikalavimai, pasak prokuroro, buvo pažeisti, kadangi turto vertė, net neapžiūrėjus vertinamų objektų, jau iš anksto buvo suderinta V. V. ir I. S., o V. V. honoraro dydis priklausė nuo jos įvertintų objektų vertės. Kadangi įvertinimas buvo iš anksto sutartas, V. V. negalėjo apskritai imti jokio atlygio iš I. S.. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl ir juos kolegija atmeta. Pirmiausia pažymima, kad Turto vertintojo profesinės etikos Kodeksas nenustato turto vertintojui kainų ribų vykdant turto vertinimo užsakymus ir sutartis. Turto vertintojo profesinės etikos Kodekso 3.2.1. str. nustato, kad turto vertinimo užsakymai ir sutartys sudaromos abipusės pagarbos, geranoriškumo ir pasitikėjimo principais, iš anksto aptariama darbo apimtis, kaštai ir honoraras (atlyginimas). Antra, V. V. nustatė tokį savo darbo užmokestį ne už aro vertės dydį, o už ataskaitos kokybę, apimtį. Logiška, kad užsakovas gali rinktis, ar pigiau daryti turto vertinimą ir gauti mažesnį turto vertės dydį, ar sumokėti brangiau ir gauti detalią, išsamią, ataskaitą su maksimalia turto verte. Didesnės pastangos, kokybiškas, didelės apimties ir skubus darbas yra apmokamas daugiau nei mažai pastangų reikalaujantis, kalbant ne tik apie turto vertinimą. Tai atitinka egzistuojančias verslo bei konkurencijos sąlygas. Kita vertus, apie kainą buvo kalbama ne su užsakovu, o su I. S., todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl aro kainos derinimo ir negalėjimo paimti jokio atlygio už suderintą kainą yra nepagrįsti. Liudytojas J. F., kuris ir užsakė ataskaitą, pats parodė, kad jam tiesiog buvo pasakyta ataskaitos atlikimo kaina, kuri jį tenkino, o iš esmės jam nebuvo labai didelio skirtumo kaip ji bus įvertinta, kadangi vertinimas jam buvo reikalingas kredito sutarties pratęsimui su banku.
Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. V. pagal BK 225 str. 2 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl V. V. išteisinimo pagal BK 300 str. 1 d.
Kaip minėta, V. V. buvo kaltinama tuo, kad suklastojo tikrą dokumentą, žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno ir realizavo. 2009-10-15 savo namuose, (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, atlikdama nekilnojamo turto žemės sklypų 0,75 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 0,85 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Klaipėdos r. sav. Drevernos k. vertinimą, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis - ataskaitos 2.3. skyriuje Žemės sklypų aprašyme, nurodydama, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ribojasi su Kuršių mariomis bei surašydama turto apžiūrėjimo aktą Nr.(duomenys neskelbtini) melagingai nurodė, kad sklypas šalia Kuršių marių, taip suklastojo tikrą dokumentą, tyrimo metu nenustatytu laiku ir būdu šią ataskaitą atgabeno į Klaipėdą ir žinomai suklastotą turto vertinimo ataskaitą iki 2009-10-22 apie 14 val. laikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini), kol ją perdavė I. S., t.y. suklastotą dokumentą realizavo.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad iš byloje esančių minėtų telefoninių pokalbių tarp V. V. ir I. K. matosi, kad jos teiginiai, kad ji buvo sklypų vietoje ir juos apžiūrėjo, nepagrįsti, nes šiuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuota, kaip V. V. prašo I. K. jai atsiųsti sklypų nuotraukas, nes, priešingu atveju, ji siųs savo padėjėją Faustą, kad ši padarytų nuotraukas. Tada I. K. jai elektroniniu paštu atsiunčia sklypų nuotraukas, kurias vietoje padarė R. G.. Tai patvirtino ir R. G.. Jos parodymų neįtikinamumą rodo ir tai, jog, ji, pažeisdama jau minėtą LR Vyriausybės nutarime 1996-02-14 Nr. 244 Dėl turto vertinimo metodikos, galiojusio veikos padarymo metu, reglamentavusį turto vertinimo metodiką, skyriaus „Turto vertinimo procedūra" 18 punkte nurodomus reikalavimus, kuriuose nurodoma, kad apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Apžiūrėjus turtą, surašomas vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis, kurį pasirašo turto vertintojas ir turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Nesant turto savininko, turto apžiūrėjimo aktą (žiniaraštį) pasirašo užsakovas (užsakovo atstovas). Kaip matyti iš byloje esančio 2019-10-15 turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto, jame nėra savininko/užsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)" parašų (1 t., 132 b.l.). Prokuroras nurodo, kad tokie V. V. veiksmai, priešingai nei teigia teismas, negali būti įvertinti kaip formalūs teisės pažeidimai, nes tikrovės neatitinkančius duomenis V. V. įrašė tyčia, nesiimdama jokių veiksmų ir neįsitikinusi, kur iš tikrųjų randasi sklypai, tyčia nesilaikė minėtos Vyriausybės patvirtintos metodikos, kuri griežtai reikalauja iš turto vertintojo apžiūrėti vertinamą objektą ir įvertinti vietoje, tačiau šios pareigos ji tyčia neatliko, o pasitikėjo tik jai perduotomis suinteresuoto, šališko asmens - I. K., veikiančios kitų asmenų naudai, fotonuotraukomis ir šios perduota informacija apie sklypų buvimo vietą. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat atmeta.
V. V. viso proceso metu savo kaltę dėl dokumento klastojimo ir jo realizavimo neigė. Ji parodė, kad vertinimo ataskaitoje teisingai nurodė visas turto vertinimo sąlygas ir faktorius. Tai, kad ataskaitoje nurodyta, jog vienas vertinamasis sklypas ribojasi su mariomis, o kitas yra šalia marių, neturėjo reikšmės vertinamųjų sklypų vertės nustatymui. Turto vertinimo ataskaitoje, apskaičiuojant sklypų kainą, nebuvo taikomas koeficientas, lemiantis turto vertę dėl to, kad jis yra prie marių. Vertinant turtą, vadovavosi Turto ir verslo pagrindų įstatymu, turto vertinimo metodika. Ataskaitoje nurodyta aplinkybė, jog vertinamieji sklypai yra prie marių, tėra tik sklypų patrauklumą didinantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matosi, kad vertinamieji sklypai yra Drevernos kaime, kuris yra prie Kuršių marių. Tai patvirtina šio kaimo geografinė padėtis ir informacinės priemonės. Taip pat teismas teisingai pažymėjo, kad dokumento suklastojimu pripažįstamas kaip netikro dokumento pagaminimas, taip ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį, o melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės. Šiuo atveju, turto vertinimo ataskaitoje, vertinamo turto aprašyme bei žemės sklypų aprašyme V. V., pažymėdama, jog sklypai yra šalia marių, jokių melagingų duomenų neįrašė. V. V., neigdama savo kaltę dėl dokumento suklastojimo, paaiškino, kad įrašydama, jog vienas sklypas „ribojasi su Kuršių mariomis“, vadovavosi tuo, kad kitame Drevernos upės krante yra Kuršių marių meldynas ir ten jokių suplanuotų žemės sklypų nėra. Šalia vieno sklypo yra tik marios, kitas sklypas per tą pirmąjį sklypą nutolęs nuo marių. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad iš byloje esančių minėtų telefoninių pokalbių tarp V. V. ir I. S. matosi, kad išteisintosios teiginiai, kad ji buvo sklypų vietoje ir juos apžiūrėjo, nepagrįsti, nes šiuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuota, kaip V. V. prašo I. S. jai atsiųsti sklypų nuotraukas. Prašymas atsiųsti nuotraukas nepaneigia išteisintosios nuoseklaus tvirtinimo, kad ji buvo sklypų vietoje, važiavo ten savo automobiliu ne vieną kartą. Šią išteisintosios nurodomą aplinkybę patvirtina ir tai, jog atnaujinus ikiteisminį tyrimą, apklausiant ją kaip įtariamąją, tyrėjai pasakius, kad bus atliekamas parodymų patikrinimas vietoje, V. V. parodė, kur yra jos vertinti sklypai. Šios aplinkybė prokuroras nepaminėjo ir neįvertino.
Vertinant, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d., svarbu nustatyti visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (2K-7-35/2011, 2K-37/2012).
Pagal teismų praktiką dokumentu BK 300 str. 1 d. prasme laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010, 2K-263/2010, 2K-401/2011, 2K-139/2012, 2K-361/2012). Teismų praktikoje dokumentu laikomas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę. Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas.
Atskleidžiant BK 300 str. numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, svarbu nustatyti kaltinamo asmens veiksmų apimtį, konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė suklastojant bei panaudojant kaltinime nurodytą dokumentą. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tačiau jame nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Kadangi nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Subjektyviajam šio nusikaltimo požymiui – kaltei yra būdinga tiesioginė tyčia. Tai reiškia, kad pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti.
Nagrinėjamoje byloje V. V. surašyta vertinimo ataskaita iš tiesų laikoma dokumentu BK 300 str. 1 d. prasme. Tačiau byloje nesurinkta įrodymų, kad ji vertinimo ataskaitą suklastojo.
Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išsakytai pozicijai, kad teismų praktika formuoja nuomonę, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovei duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 str. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė ir ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei net dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys 2K-662/2000, 2K-387/2008, 2K-263/2010, 2K-426/2010). Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad kaltinime nurodytų duomenų „ribojasi su Kuršių mariomis“, „sklypas šalia Kuršių marių“ įrašymas į sklypų vertinimo ataskaitą nustatė, pakeitė ar panaikino teisiškai reikšmingą juridinį faktą ar tie įrašai sukėlė juridiniam asmeniui- UAB „(duomenys neskelbtini)“, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius. Bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, kaip vertinamo turto savininkas, sumokėjo už atliktą darbą sutartą pinigų sumą, jokių pretenzijų turo vertintojai nepareiškė, valstybei nuo gautų pajamų buvo sumokėti visi mokesčiai. Nustačius, kad nebuvo padaryta žala reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, V. V. dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d. išteisinta pagrįstai.
Dėl V. V. išteisinimo pagal BK 216 str. 1 d. ir BK 222 str. 1 d.
Kaip minėta, V. V. buvo kaltinama tuo, kad siekdama įteisinti savo pačios pinigines lėšas, žinodama, kad jos įgytos nusikalstamu būdu, atliko su jomis susijusias finansines operacijas, melagingai nurodė, kad jos gautos iš teisėtos veiklos, tai yra 2009-11-03 apie 12 val. 30 min. UAB ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ patalpose, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, telefoninio pokalbio metu susitarusi su I. S., kad iš 2009 m. spalio mėn. pabaigoje, netiesiogiai priimto kyšio iš I. S. - 5000 Lt, ji siekdama įteisinti dalį nusikalstamu būdu gautų pinigų - 605 Lt, išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Serija KLS Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-10-30 ir pinigų priėmimo kvitą Serija UIA Nr. (duomenys neskelbtini), kad neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ už turto vertinimo paslaugą pagal sutartį 2009-10-15 (duomenys neskelbtini), buvo suteiktos turto vertinimo paslaugos ir iš I. S. už šią paslaugą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą priimta 605 litai. Tuo būdu V. V. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliota atstovė, įnešdama į kasą nusikalstamu būdu gautus 605 litus su piniginėmis lėšomis atliko finansines operacijas, melagingai nurodydama, kad jos gauta iš teisėtos veiklos. Toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, siekdama įteisinti savo pačios pinigines lėšas, žinodama, kad jos įgytos nusikalstamu būdu, atliko su jomis susijusias finansines operacijas, melagingai nurodė, kad jos gautos iš teisėtos veiklos, tai yra 2011-04-27 Klaipėdos apygardos prokuratūrai pateikdama, kaip IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkės 2009-10-22 surašytą PVM sąskaitą – faktūrą serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) - fiziniam asmeniui I. S., 5000 Lt, už nekilnojamo turto rinkos tyrimus, konsultacines paslaugas ir turto vertinimą bei 2009-10-30 išrašydama kasos pajamų orderį, nurodydama, kad iš I. S. paėmė už nekilnojamo turto tyrimus 4395 Lt, taip legalizavo nusikalstamu būdu įgytų pinigų likusią dalį iš 5000 Lt, gautų 2009 m. spalio mėnesio pabaigoje, netiesiogiai priimto kyšio iš I. S..
Taip pat V. V. buvo kaltinama tuo, kad apgaulingai tvarkė teisės aktais reikalaujamą buhalterinę apskaitą, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tai yra ji, laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2009-12-31, būdama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktore, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodyta, kad „ūkio subjekto apskaitą tvarko ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris“; 4 dalį „individualios įmonės apskaitą<...> gali tvarkyti tos įmonės savininkas“, 11 straipsnio 1 dalį „už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti šio Įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“, 14 straipsnio 2 dalį „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentą surašę ir pasirašę asmenys“, tvarkydama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą ir atsakė už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą. Tačiau, V. V. nesilaikydama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 str. 1 d., kurioje nurodyta „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir kiekine išraiška“ reikalavimų, 2 atvejais pagal 2009-10-22 PVM sąskaitą faktūrą serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė nekilnojamo turto rinkos tyrimų, konsultacinių paslaugų ir turto vertinimo paslaugų pardavimą 4132,23 Lt, PVM – 867, 77 Lt, iš viso 5000 Lt ir pagal 2009-12-31 kreditinę PVM sąskaitą faktūr1 serija TVS Nr. 01 pagrindė nekilnojamo turto rinkos tyrimų, konsultacinių paslaugų ir turto vertinimo paslaugų pardavimo 500 Lt, PVM – 105 Lt, iš viso 605 Lt sumažėjimą I. S. bei 1 atveju pagal 2009-10-30 Kasos pajamų orderį serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė 4395 Lt įplaukų už nekilnojamo turto tyrimus gavimą iš pil. I. S., kuriuose nurodyti ūkinių operacijų duomenys neatitinka tikrovės, nes V. V. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-10-30 PVM sąskaitą faktūra serija KLS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė turto vertinimo paslaugų pagal sutartį 2009-10-15 Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą 500 Lt, PVM – 105 Lt, iš viso 605 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ Todėl pagal minėtų PVM sąskaitų faktūrų 2009-10-22 serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009-12-31 serija TVS Nr. 01 bei 2009-10-30 Kasos pajamų orderio serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo; 13 str. 3 d., kurioje nurodyta „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“ reikalavimų, t.y. tvarkomoje kasos knygoje 2009 m. spalio mėn. įrašė 2009-10-30 Kasos pajamų orderį serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindžiantį 4395 Lt įplaukų gavimą, kuriame duomenys neatitinka tikrovės bei apskaitos registre „2411 sąskaita Pirkėjų įsiskolinimas“ 2009 m. spalio mėnesį užregistravo I. S. įsiskolinimą – 5000 Lt, pardavimo pajamų padidėjimą – 4132,23 Lt, mokėtiną PVM – 867,77 Lt, gautas įplaukas į kasą iš pilietės I. S. - 4395 Lt bei 2009 m. spalio mėnesio pabaigai I. S. įsiskolinimą 605 Lt, pajamų sumažėjimą 500 Lt bei gautino (duomenys neskelbtini) Lt padidėjimą, kuriose duomenys neatitinka tikrovės.
Prokuroras, nesutikdamas su V. V. išteisinimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisintosios kaltę patvirtina jos ir I. S. pokalbių turinys, I. S. parodymai bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Kolegija atmeta šiuos skundo argumentus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. V. pagal BK 216 str. 1 d. ir BK 222 str. 1 d.
Pati V. V. savo kaltės nepripažino. Ji parodė, jog nesutinka, kad jos įmonės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. 5000 Lt buvo už darbą gauti pinigai. Negalėjo jų nepajamuoti, nes jie turėjo būti įmonės kasoje. Pinigai užpajamuoti, apskaityti apskaitoje, įtraukti į kasos knygas, įtraukti į PVM, pelno deklaraciją, sumokėtas PVM, pelno mokestis. Nesutinka, kad negalima nustatyti 2009 m. turto, įsipareigojimų, nes visi dokumentai tvarkingai pateikti. Individualios įmonės savininkas veda buhalterinę apskaitą, tačiau jo atsakomybė nėra atskirta nuo paties savininko atsakomybės ir jis atsako visu savo turtu. IĮ neprivalo sudaryti balanso, todėl Registrų centrui ir nebuvo teikiami balansai. Buhalterinės apskaitos įstatymas numato, kad IĮ gali pasirinkti supaprastintą buhalterinės apskaitos vedimą ir tai buvo pasirinkta nuo 2004 metų. Bendrovėje dirbo 0,25 etato, jai buvo nustatytas 250 Lt atlyginimas. Buvo tokia praktika, kad dalį darbų darydavo kaip „Turto spektro“ darbuotoja, dalį kaip IĮ savininkė. Atsižvelgiant į sąnaudas, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo žodinis susitarimas dalį pinigų pajamuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, dalį savo įmonėje. VMI patikrino UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nustatė, kad tokia apskaita negalima. Šiuo atveju ataskaitą ruošė savo individualios įmonės patalpose, darbo priemonės priklausė IĮ, naudojo savo įmonės automobilį, fotoaparatą. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo bendradarbiauti 2004 metais. Lietuvoje buvo labai mažai licencijuotų turto vertintojų, todėl priėmė darbui Mažeikiuose, dirbo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, bet savo patalpose. Kad bendrovė neprarastų klientų, paprašė, kad važinėtų į Klaipėdą. Darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“, jai kaip IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkei duodavo naujų klientų. Direktorius žinojo, kad ji daro ataskaitas savo įmonės vardu. I. S., nebuvo svarbu, kuri įmonė padarys ataskaitą. Kurios įmonės sąnaudomis ji padaro ataskaitą, tam nurodomos didesnės sąnaudos.
Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė R. Kniukštienė paaiškino, kad šioje tarnyboje dirba 16 metų. Šioje byloje buvo gauta užduotis atsakyti į klausimą ar galima nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos turtą, įpareigojimų dydį ir struktūrą. Išvada pateikta pagal pateiktą tyrimo medžiagą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus. Jai buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, dokumentai, iš jų matė, kad turto vertinimo ataskaitą atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“. 5000 Lt niekas neužsipajamavo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė 2004-09-01 darbo sutartį, kad V. V. priimta dirbti į bendrovę turto vertintojos pareigoms. Pagal išrašą iš registrų centro nustatė, kad 2006-01-13 2011-11-07 IĮ savininkė buvo V. V.. Nesprendė klausimo ar ji galėjo 5000 Lt paskirstyti tarp šių įmonių, ji daro dokumentinį tyrimą. UAB užregistravo 605 Lt, IĮ 4395 Lt gavimą. Sudėjus abi sumas gaunasi 5000 Lt, tačiau ji nežino ar tai yra tie patys 5000 Lt. Pagal apskaitos dokumentus nustatė, kad PVM sąskaitose faktūrose duomenys neatitinka tikrovės. Ji pinigų neseka, vertina dokumentus. Yra 3 PVM sąskaitos faktūros. Tų sumų tarpusavyje nesieja, nes yra dvi skirtingos įmonės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“. Vienoje įmonėje yra vieni dokumentai, kitoje įmonėje - kiti. Pagal dokumentus, kuriuose užregistruota, kad UAB už turto vertinimą sumokėjo I. S. 605 Lt, kitas dokumentas - kasos pajamų orderis IĮ, kur nurodyta kad 4395 Lt paimti iš I. S., bet nėra pinigus sumokėjusio asmens parašo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus sumokėjo ir pasirašė S. Parašyta, kad pinigus gavo UAB įgaliotas asmuo V. V.. PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderis skirtingi dokumentai, pajamų gavimas pagrindžiamas kasos pajamų orderiu. Šios PVM sąskaitos faktūros turinys neatspindi tikrovės, nes turto vertinimą atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji pateikė bankui turto vertinimo ataskaitą ir pažymą apie turto vertės nustatymą, todėl pagal 5000 Lt ir 605 Lt PVM sąskaitas faktūras bei pagal kasos pajamų orderį 4395 Lt iš dalies negalima nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nes šiuo atveju ūkinės operacijos turinys neatitinka tapatumui. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ Didžiojoje knygoje už 2009 metus klaidų nenustatė, negali pasakyti ar joje buvo nurodytas įmonės turtas, įsipareigojimai ir pelnas. Jai nebuvo skirta užduotis nustatyti ar buvo sumokėti mokesčiai, todėl ji šios aplinkybės netyrė. Ši specialistė papildomai buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme. Čia ji paaiškino, kad išvadą pateikė remdamasi visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Bankas Citadelė pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ žemės vertinimo ataskaitos kopiją, kurioje buvo nurodyta, kad užsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertintoja V. V. atliko turto vertinimą ir vėliau, pagal buvusios individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktorės V. V. apklausos protokolą, turto vertinimą atliko kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja. Visi gauti pinigai yra užpajamuoti kaip gauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir direktorės V. V. PVM sąskaitomis faktūromis. 2009 m. spalio 22 d. PVM sąskaita faktūra TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstas nekilnojamojo turto rinkos tyrimo konsultacinių paslaugų ir turto vertinimo paslaugų pardavimas už 4132 Lt 23 centus, (duomenys neskelbtini) Lt 77 centai, iš viso 5000 Lt ir pagal kreditinę 2009 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01, pagrindė nekilnojamojo turto rinkos tyrimus už 500 Lt (duomenys neskelbtini) Lt ir iš viso 605 Lt suma sumažindama I. S. įsiskolinimą bei kasos pajamų orderiu pagrindė 4395 Lt įplaukų iš Jurgilienės už nekilnojamojo turto tyrimus ir šiuose dokumentuose ūkinių operacijų turinys ir rezultatas pinigine išraiška neatitinka tikrovės, kadangi turto vertintoja V. V. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą pagrindė 2009 m. spalio 30 d. turto paslaugą už turto vertinimo paslaugų pardavimą už 605 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl šiose minėtose individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose ir kasos pajamų orderyje ūkinės operacijos neatitinka tikrovės, nes ir turto vertinimo pažyma bankui buvo pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu.
Teisme apklausta liudytoja D. G. parodė, kad dirba UAB "(duomenys neskelbtini)" buhaltere, antraeilėse pareigose. Anksčiau ši UAB vadinosi IĮ "(duomenys neskelbtini)". Individualios įmonės apskaitos tvarkyti neteko. Direktoriaus V. A. prašymu padarė 2009 metų IĮ "(duomenys neskelbtini)" balansą, jis buvo reikalingas pateikti teismui ir pačiam direktoriui. Sudarant įmonės balansą, nekilo jokių problemų, IĮ apskaita buvo tvarkoma laikantis buhalterinės apskaitos įstatymų. Įmonėje buvo vedama didžioji knyga. Vedama apskaita buvo artima UAB apskaitai, laikantis verslo apskaitos standartų. Įmonėje nebuvo samdomų darbuotojų, todėl nebuvo būtina daryti balansus. Kategoriškai nesutinka, kad iš dalies nebuvo galima nustatyti šios įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kiekvienoje įmonėje iš didžiosios knygos duomenų daromas balansas. Šioje įmonėje ji buvo vedama, todėl nesupranta kaip galima teigti priešingai, nes buvo visi dokumentai, leidžiantys viską nustatyti.
N. J., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dirba auditore nuo 2001 metų. Atlieka ir teismo paskirtas ekspertizes, į ekspertų sąrašą nėra įtraukta. Dirba Finansų ministerijos mokymo centre 18 metų. Yra Klaipėdos skyriaus viršininkė, skaito paskaitas savivaldybės įmonių darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, FNTT darbuotojams. V. V. nepažįsta. Nors nėra įtraukta į ekspertų sąrašą, bet yra atlikusi ne vieną teismo skirtą ekspertizę, vertinimą. Tiria tik su apskaita susijusius klausimus. Jai buvo užduotas pagrindinis klausimas - ar pagal IĮ „(duomenys neskelbtini)“ turimus dokumentus buvo galima nustatyti įmonės veiklą, jos turto, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Ji paaiškino, kad pagrindinis, tačiau neesminis pažeidimas tvarkant buhalterinę apskaitą IĮ „(duomenys neskelbtini)“, buvo tai, jog juridiniam asmeniui atliktos paslaugos įformintos kaip fiziniam asmeniui - I. S.. Kasos pajamų orderyje I. S. įnešdama pinigus nenurodė, už kokias konkrečias paslaugas yra apmokama, tačiau dėl tų priežasčių galima identifikuoti viską, nes visur aiškiai įvardintos sumos ir už ką jos gautos. Pati vertinimo paslauga atlikta UAB "(duomenys neskelbtini)" turtui, o sąskaita išrašyta fiziniam asmeniui S. Ji įnešdama pinigus buvo tik kaip mokėtojas, ji turėjo turėti įgaliojimus. Kasos pajamų orderyje įrašyta, kad gauta iš I. S., o ne iš juridinio asmens. Įstatymas leidžia paslaugą teikti taip, tik trūko kompetencijos, todėl nenurodyta kad iš I. S. gauti pinigai už UAB "(duomenys neskelbtini)" turto vertinimą. Apskaitos registruose figūruoja ne UAB "(duomenys neskelbtini)" o I. S.. Ji nepasirašė kaip įnešusi pinigus, bet tai leidžia identifikuoti konkrečią sumą. Įstatymų nustatyta tvarka visos finansinės operacijos fiksuotos apskaitos registruose, kasos orderio suma užpajamuota kasos knygoje, teikiamoje PVM deklaracijoje už 2009 antrą pusmetį, kur deklaruojamos uždirbtos pajamos už turto vertinimo paslaugas. Pagal patikrinimui pateiktą medžiagą ir gautus apskaitos registrus buvo galima nustatyti įmonės pajamas, visus įsipareigojimus, struktūrą, nes sąskaitose buvo įrašyta kokie darbai atlikti. Buvo galima identifikuoti ir nustatyti visas sumas, nes buvo pagrįsta sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais. Visi dokumentai įtraukti į įmonės apskaitą, tik neesminis dalykas dėl juridinio asmens. Matė visus dokumentus, kuriuos matė ir specialistė pateikusi savo išvadą. Dėl nedidelio buhalterinės apskaitos pažeidimo negalima daryti išvados, kad iš dalies negalima nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šiuo atveju darbai atlikti, dokumentai yra, tik ne visai tinkamai įforminti. PVM sąskaitoje faktūroje parašai nebūtini.
Prokuroras, teigdamas, kad V. V. kaltė pagal BK 216 str. 1 d. įrodyta, ją grindžią užfiksuotais pokalbiais tarp V. V. ir I. S.. 2009-10-22 (Nr. 1759) 12:41:09 –I. S. skambina V. V. ir I. S. pasako, kad „turiu prieš save babkes", tada V. V. - „Labai gerai, tuoj padiktuoju sąskaitos numerį, pravedi pinigus, pinigai įkrenta ir gauni ataskaitą". I. S. pasako: „Tai tu man atsiųsk tada.". V. V. sako: „Emeilu a ne?". I. S. sako: „Jo.". Į tai V. V. sako: „Tuoj pat parašau, i tiktai parašai skolos grąžinimas.". I. S. sako: „Aš negaliu taip rašyti." V. V. sako: „O kaip tu nori man parašyti?", I. S.: „Kaip aš tau parašysiu skolos grąžinimas <...>? Nori, ka mane mokesčiai užslopintų?". Tolesnio pokalbio metu I. S. atsisako pervesti sumą, tai V. V. sako: "penkių tūkstančių neturi deklaruot", toliau pokalbyje V. V. vėl pažymi pinigų sumą „<...bet man po Vilnių tampyt penkis tūkstančius pasiėmus?", o I. S. pokalbyje prašo: „<....kada turėsiu ataskaitą tada, aš tau užduodu vieną klausimą." Pasak prokuroro, V. V. siekė savo atliktą darbą įforminti, kaip nebūtos skolos grąžinimą, tai yra neteisėtai įforminti neįvykusį sandorį ir tokiu būdu neteisėtai legalizuoti neteisėtai gautą iš I. S. 5000 Lt kyšį, ir kaip matyti, šių veiksmų iniciatorė buvo V. V., kuri kurstė tai daryti I. S., tačiau šiai atsisakius tai atlikti, vėliau jos abi sutarė tai atlikti kitu būdu, tai yra surašyti tikrovės neatitinkančią PVM sąskaitą-faktūrą, UAB „(duomenys neskelbtini)" vardu mažesnei sumai – 500 Lt, o ne 5000 Lt sumai ir tokiu būdu V. V. nuslepiant gautą 5000 Lt sumą iš I. K.. Šias aplinkybes pagrindžia 2010-10-15 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas, kuriame užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp ir V. V. (I tomas, b.l. 74-76) - 2009-11-03 (Nr. 1024) 12:22:06 - V. V. skambina I. S. ir klausia „<...kas ten atstovavo UAB „(duomenys neskelbtini)", kur mes darėm Drevernos tą žemę, čia tą fantastinę. Man reik nors kokio vardo pavardės ir asmens kodo, ant ko išrašyt sąskaitą. Aš negaliu ant įmonės rašyt, supranti. Arba tegul jie traukias į buhalteriją...>, <...aš visos sumos vis tiek nerašysiu....supranti, kad kabėtų vienoj buhalterijoj, kitoj nekabėtų, nėra gerai, supranti....> I. S. klausia: „o kiek tu ten rašysi, kokią sumą?" V.: „Penki šimtai plius PVMas. Šeši šimtai penki." „Rašyk ant manęs..." "UAB „(duomenys neskelbtini)", a ne, kodą žinai" V. pasako, kad ant fizinio asmens būtų geriau ir I. sutinka. Iš šio pokalbio turinio, vėl gi matyti, jog V. V. kažkodėl nenori jos išrašytos sąskaitos rašyti ant įmonės, taip pat pasako, kad visos sumos vis tiek nerašys. Šiuose pokalbiuose užfiksuotas aplinkybes patvirtino tyrime ir teisme ir liudytoja I. K., jog šiuose pokalbiuose su V. V. kalbėjo apie tai, jog V. V. iš jos gauti 5000 Lt būtų įforminti tik viena PVM sąskaita-faktūra 500 Lt sumai, tai yra neįrašant į ją visos perduotos 5000 Lt sumos dydžio. Apie jokias kitas PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas IĮ „(duomenys neskelbtini)" jos įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)" jai nėra žinoma ir su V. V. ji apie tai iš vis nesikalbėjo. Šią sąskaitą ji pasirašė. Tai patvirtina ir tyrimo metu paimta ir apžiūrėta PVM Sąskaita faktūra Serija KLS Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta 2009-10-30, už turto vertinimo paslaugą pagal sutartį 2009-09-15 (duomenys neskelbtini) pirkėjas UAB „(duomenys neskelbtini)", pardavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)" sąskaitą išrašė įgaliotas asmuo - turto vertintoja V. V. 500 Lt sumai, su (duomenys neskelbtini) Lt. Pinigų priėmimo kvite Serija UIA Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėta už turto vertinimą 1 vnt. 605 Lt ( šeši šimtai penki litai). Sumokėjo I. S. ir parašas. Pinigus gavo Įgaliotas atstovas V. V. ir parašas (1 tomas, b. 1. 155). Todėl iš šių duomenų vertinimo ir analizės, akivaizdu, jog V. V. pateikti šie dokumentai: 2009-10-22 PVM sąskaita faktūra serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta IĮ „(duomenys neskelbtini)" mokėtojai I. S. už nekilnojamo turto rinkos tyrimus, konsultacines paslaugas ir turto vertimą su PVM 5000 Lt. Šią sąskaitą išrašė savininkė V. V., o mokėtojo parašo nėra. Kasos pajamų orderiu serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) 2009-10-30, priimta iš I. S. už nekilnojamo turto tyrimus 4395 Lt, priedėlis PVM TVS nr. (duomenys neskelbtini), yra suklastoti, siekiant pagrįsti ir pateisinti gautą iš I. K. 5000 Lt kyšį. I. S. parodymus patvirtina ir tai, kad ant V. V. gynėjo pateiktų dokumentų nėra ir jos parašo.
Visus šiuos argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Iš prokuroro skunde išdėstytų pokalbių ištraukų matosi, kad V. V. už darbą gautas pajamas siekė užpajamuoti, o I. S. nenorėjo savo vardu pervesti V. V. už turto vertinimo ataskaitą pinigų, kadangi, kaip ji pati paaiškino, ataskaita buvo daroma ne jai. Byloje įrodyta, kad visi gauti 5000 Lt yra atvaizduoti įmonių buhalterinėje apskaitoje ir nuo jų sumokėti visi priklausantys mokesčiai. V. V. atlikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ žemės sklypų vertinimo ataskaita buvo pateikta bankui. O kaip paaiškino auditorė N. J., PVM sąskaitoje faktūroje parašai nėra būtini, todėl prokuroro skundo argumentai apie kyšio legalizavimą yra nepagrįsti. Juo labiau, net neįtikinama, kodėl asmuo, gavęs kyšį, siektų, kad jis būtų pervestas į įmonės sąskaitą ir įtrauktų jį į buhalterinę apskaitą. Kita vertus, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 216 str. 1 d. kyla tam, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos. Šio straipsnio paskirtis užkirsti kelią nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimui. Kaltininkas, įteisindamas pinigus ar turtą, turi žinoti, kad jie įgyti nusikalstamu būdu. Ši aplinkybė byloje turi būti įrodyta. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, jog V. V., įteisindama gautus pinigus už padarytą dviejų žemės sklypų vertinimo ataskaitą, įteisino juos kaip nusikalstamu būdu gautus pinigus. V. V., priešingai nei teigiama kaltinamajame akte, reikalavo, kad pinigai už atliktą darbą jai būtų sumokėti įstatymo nustatyta tvarka - į jos įmonės sąskaitą. Teismas teisingai nurodė, kad turint tikslą gauti kyšį, V. V. būtų priimtinas I. S. siūlomas būdas - paimti grynuosius pinigus. Kaltinime akcentuojama tai, kad V. V. už atliktą darbą išrašė dvi sąskaitas faktūras ir kyšį legalizavo išrašydama vieną sąskaitą faktūrą savo įmonės vardu. Ji parodė, kad iki VMI patikrinimo, atsižvelgiant į sąnaudas, dalis už darbą gautų pinigų buvo pervedama į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, o dalis į jos individualios įmonės sąskaitą. VMI konstatavus, kad tokia buhalterinės apskaitos tvarka yra netinkama, tokios finansinės operacijos nebebuvo atliekamos. Šiuo atveju visos sąnaudos teko jos įmonei, todėl didžioji gautų pinigų dalis buvo apskaityta jos įmonės buhalterijoje. Taigi, nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pinigai už atliktą darbą buvo gauti oficialiai ir apskaityti vadovaujantis buhalterinės apskaitos įstatymu. Be to, nustačius, kad V. V. nepadarė veikos, numatytos BK 225 str., nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad jos veiksmuose yra BK 216 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis, kadangi kaltinimai dėl kyšio reikalavimo ir priėmimo nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. V. išteisino pagal BK 216 str. 1 d., nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. V., kaip minėta, taip pat buvo kaltinama apgaulingai tvarkiusi buhalterinę apskaitą – nesilaikydama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 str. 1 d., reikalavimų dėl privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, 2 atvejais pagal 2009-10-22 PVM sąskaitą faktūrą serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė nekilnojamo turto rinkos tyrimų, konsultacinių paslaugų ir turto vertinimo paslaugų pardavimą 4132,23 Lt, PVM – 867, 77 Lt, iš viso 5000 Lt ir pagal 2009-12-31 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą serija TVS Nr. 01 pagrindė nekilnojamo turto rinkos tyrimų, konsultacinių paslaugų ir turto vertinimo paslaugų pardavimo 500 Lt, PVM – 105 Lt, iš viso 605 Lt sumažėjimą I. S. bei 1 atveju pagal 2009-10-30 Kasos pajamų orderį serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė 4395 Lt įplaukų gavimą už nekilnojamo turto tyrimus iš pil. I. S., kuriuose nurodyti ūkinių operacijų duomenys neatitinka tikrovės, nes V. V. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-10-30 PVM sąskaitą faktūra serija KLS Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė turto vertinimo paslaugų pagal sutartį 2009-10-15 Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą 500 Lt, PVM – 105 Lt, iš viso 605 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl pagal minėtų PVM sąskaitų faktūrų 2009-10-22 serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009-12-31 serija TVS Nr. 01 bei 2009-10-30 Kasos pajamų orderio serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo.
Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matosi, kad V. V., būdama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininke 2009-10-22 išrašė 5000 Lt PVM sąskaitą – faktūrą serija TVS Nr. (duomenys neskelbtini) - fiziniam asmeniui I. S. už nekilnojamo turto rinkos tyrimus, konsultacines paslaugas ir turto vertinimą bei 2009-10-30 išrašydama kasos pajamų orderį, nurodė, kad iš I. S. paėmė už nekilnojamo turto tyrimus 4395 Lt.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad pagrindinis argumentas, kuriuo remiasi kaltinimas, yra tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertinimą atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“, o pinigai buvo padalinti tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“. Tai ir pagrindinis argumentas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), lemiantis negalėjimą nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Vis dėlto, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje esantys duomenys, liudytojų parodymai leidžia teigti, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje pateikti visi dokumentai, patvirtinantys gautas lėšas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertinimo ataskaitos atlikimą. Tai pripažįsta ir byloje savo išvadą pateikusi specialistė. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamoji V. V. atliko kokius nors apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo objektyviuosius veiksmus - paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus. Ji į buhalterinę apskaitą įtraukė visus finansinius dokumentus, patvirtinančius gautas pajamas. Be to, tvarkydama savo individualios įmonės buhalterinę apskaitą, pildė ir dokumentus, kurie pagal buhalterinės apskaitos įstatymą buvo neprivalomi individualiai įmonei. Atlikdama turto vertinimo ataskaitas, priklausomai nuo turėtų sąnaudų dalį pinigų įnešdavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, dalį į savo individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Tai ji darė iki valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo. Tai patvirtina byloje pateiktos V. V. išrašytos PVM sąskaitos – faktūros. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo remtis minėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), o ne auditorės N. J. priešinga išvada ir paaiškinimais, nes ši auditorė savo išvadą pateikė vertindama tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ (anksčiau IĮ „(duomenys neskelbtini)“) finansinius dokumentus ir nevertino kitų byloje esančių duomenų – liudytojų parodymų, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinių dokumentų, kuriuos įvertino FNTT specialistė, todėl auditorės išvada negali būti vertinama kaip pakankamai objektyvi ir visapusiška. Neaišku kuo remdamasis taip teigia prokuroras, tačiau auditorė N. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad matė visus dokumentus, kuriuos matė ir specialistė R. Kniukštienė. N. J. paaiškino, kad pati vertinimo paslauga atlikta UAB "(duomenys neskelbtini)" turtui, o sąskaita išrašyta fiziniam asmeniui S. Kasos pajamų orderyje įrašyta, kad gauta iš I. S., o ne iš juridinio asmens. Įstatymas leidžia paslaugą teikti taip, tik trūko kompetencijos, todėl nenurodyta kad iš I. S. gauti pinigai už UAB "(duomenys neskelbtini)" turto vertinimą. Apskaitos registruose figūruoja ne UAB "(duomenys neskelbtini)" o I. S.. Ji nepasirašė kaip įnešusi pinigus, bet tai leidžia identifikuoti konkrečią sumą. Įstatymų nustatyta tvarka visos finansinės operacijos fiksuotos apskaitos registruose, kasos orderio suma užpajamuota kasos knygoje, teikiamoje PVM deklaracijoje už 2009 antrą pusmetį, kur deklaruojamos uždirbtos pajamos už turto vertinimo paslaugas. Pagal patikrinimui pateiktą medžiagą ir gautus apskaitos registrus buvo galima nustatyti įmonės pajamas, visus įsipareigojimus, struktūrą, nes sąskaitose buvo įrašyta kokie darbai atlikti. Buvo galima identifikuoti ir nustatyti visas sumas, nes buvo pagrįsta sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. 1 d. kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės - dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. V., tvarkydama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, deklaravo visus finansinius dokumentus, patvirtinančius įmonės gautas pajamas, kurios leidžia nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Nesant jos veiksmuose BK 222 str. 1 d. nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių, ji pagrįstai išteisinta.
Apibendrinant visas išdėstytas aplinkybes, kolegija dar atkreipia dėmesį į tai, kad visų V. V. pareikštų kaltinimų pagrindas yra 5000 Lt, kuriuos V. V. gavo už atliktą skubų darbą – dviejų sklypų vertinimo ataskaitą. Iš to ir kilo visi kaltinimai. Užsakymą padarė J. F., kuris V. V. net nepažįsta, kaina jį tenkino, ataskaita buvo padaryta ir pateikta bankui. Kaina už vieną arą padidinta nebuvo, tai patvirtina ir retrospektyvinis minėtų sklypų vertinimas. V. V. gautus pinigus apskaitė ir UAB, ir IĮ buhalterijoje. Tai lėmė kaltinimą apgaulinga buhalterine apskaita ir neva kilusius padarinius, kad iš dalies negalima nustatyti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tačiau IĮ buhalterė D. G., apklausta teisme, parodė, kad kategoriškai nesutinka, kad iš dalies nebuvo galima nustatyti šios įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kiekvienoje įmonėje iš didžiosios knygos duomenų daromas balansas. Šioje įmonėje ji buvo vedama, todėl nesuprantama, kaip galima teigti priešingai, nes buvo visi dokumentai, leidžiantys viską nustatyti. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nagrinėjamu atveju jokia žala niekam nebuvo padaryta, visi gauti 5000 Lt apskaityti buhalterinėje apskaitoje, sumokėti mokesčiai, atlikta ataskaita pateikta bankui.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Aptariamoje byloje objektyvių įrodymų, kad V. V. būtų reikalavusi ir priėmusi kyšį, suklastojusi dokumentą ir juo disponavusi, legalizavusi nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir apgaulingai tvarkiusi buhalterinę apskaitą, nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų bei skundžiamame nuosprendyje, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įvertintų įrodymų visetu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir jį naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.