Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir jam paskirta bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

M. Ž. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir jam paskirta bausmė – 6 mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti po 30 valandų visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas M. Ž. nuo 2018 m. lapkričio 10 d. 6 val. 45 min. iki 2018 m. lapkričio 11 d. 15 val.50 min. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas, ir laikyta, jog jis yra atlikęs 2 paras laisvės atėmimo bausmės.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 8 ir 10 punktais, M. Ž. paskirtas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. Ž. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 47,48 Eur.

E. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. Ž. E. P. priteista 1000 Eur neturtinės žalos. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas.

7. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu, padarius šias nusikalstamas veikas. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo M. Ž. skundo esmę, jame keliamus klausimus, bylą patikrina skundo ribose, t. y. įrodymų vertinimo bei neturtinės žalos dydžio nustatymo aspektu.

8. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo M. Ž. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl apelianto veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad M. Ž. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

10. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad M. Ž. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis M. Ž., nukentėjusysis E. P., liudytojai E. P., E. G., S. J., R. S., E. G., taip pat ištirti rašytiniai įrodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-247-788/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

11. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes keitėsi ir nebuvo nuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis E. P. parodė, kad konflikto, vykusio prie taksi automobilio metu, jam buvo sužalota lūpa bei ranka. M. Ž. jam (E. P.) trenkė į galvą kumščiu, jam nukritus ant žemės spardė. Nurodė, jog ranką jam skaudėjo po sumušimo, kai atsikėlė, buvo pilna kraujo (2 t. b. l. 91–93). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. P. analogiškai parodė, jog pajuto, kad jam buvo suduoti smūgiai į įvairias vietas, kai jis gulėjo ant žemės. Po smūgių jam buvo sutinusi lūpa, juto viduje kraujo skonį, nes buvo prakirsta, taip pat pajuto didelį skausmą dešinės rankos plaštakoje (1 t., b. l. 57–60). Akistatos metu nukentėjusysis patvirtino, jog, suduodant smūgį M. Ž. į petį, dešinės rankos tikrai nesusižalojo. Atsikėlęs nuo žemės pajuto skausmą dešinėje rankoje (1 t., b. l. 193–194). Taip pat iš esmės nuoseklius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojas E. P., kuris pirmosios instancijos teisme parodė, jog iš tų keturių vaikinų susistumdyme dalyvavo labiau vienas, kuris priėjo tiesiai prie tų dviejų. Grįžę jaunuoliai kalbėjo ir sakė, jog ranką išsuko ar nulaužė, nes buvo susiėmęs už rankos. Kalbėjo apie rankos išsukimą (2 t., b. l. 112). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojo parodymai iš esmės buvo analogiški. Nuo (duomenys neskelbtini) pusės atėjo jam 4 nepažįstami asmenys, kurie ėjo link jo automobilio ir prie jo automobilio esančių dviejų vaikinų. Po konflikto vienas iš tų vaikinų atėjo ir jo paprašė servetėlės, nes sakė, reikia draugui nusivalyti kraują. Nukentėjusysis po konflikto sakė, kad jam skauda ranką, kad gal yra lūžusi ta ranka, veidas buvo kruvinas (1 t., b. l. 101–102). Liudytojas E. G., tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog nukentėjusiajam buvo sužalota lūpa, bėgo kraujas. Pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu liudytojas parodė, jog vienas pribėgęs E. sudavė, po smūgio nukentėjusysis nukrito. Nukentėjusiajam buvo praskelta lūpa ir dar kažką nuketėjusysis minėjo, bet jis nesuprato ką. Dėl vykusio konflikto jaudinosi ir bijojo, jog prie jo „neprisikabintų“ bei galvojo, kaip jam reikėtų pabėgti. Situacija buvo nelabai jauki (3 t., b. l. 75 ). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, jog vienas iš vaikinų pribėgo prie E., kuris stovėjo prie atidarytų priekinių durelių, ir spyrė koja, nuo to E. nuvirto ant žemės. Po konflikto, jis (E. G.) taksi automobilio vairuotojo paprašė popierinės servetėlės, kad nukentėjusysis galėtų nusivalyti kraują, E. P. lūpa buvo sutinusi (1 t., b. l. 104–105). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas E. G. parodė, jog jie ėjo pro šalį, kur stovėjo taksi automobilis, prie jo buvo pora vaikinų. Jie paklausė, kur šie važiuoja, vaikinai negražiai atsakė, todėl apsistumdė (2 t., b. l. 113). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, jog nepamena, ar kas iš jų konfliktavo su kokiais nors vaikinais, nes buvo neblaivus (1 t., b. l. 113-114). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas S. J. parodė, jog prie taksi automobilio gavosi konfliktas, stumdymasis, pats nenukentėjo ir, atrodo, iš jo draugų niekas nenukentėjo. Patvirtino, jog mušėsi dviese, ėjo skirti M. su tuo vaikinu (2 t., b. l.115–116). Ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog pastebėjo du jaunuolius, kurių M. Ž. paklausė, kur šie važiuoja. Tarp M. Ž. ir vieno jaunuolio kilo konfliktas, dėl ko, nepamena. Jie su draugais bandė išskirti M. Ž. (1 t., b. l. 110–111). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. S. patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jog tarp su juo kartu buvusių asmenų ir tų asmenų, kurie buvo prie taksi automobilio, įvyko kažkoks žodinis konfliktas. Ar M. Ž. jam sakė, kad susimušė su kuo nors prie taksi, dabar nepamena. Kodėl pirminėje apklausoje sakė, kad neužilgo jį pasivijo visi draugai ir M. Ž. pradėjo sakyti, kad su tais jaunuoliais susimušė, pasakyti negali (1 t., b. l. 107–108). Paties M. Ž. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. Ž. parodė, jog, po E. P. „mandraus“ atsakymo, tarp jo ir E. P. įvyko žodinis konfliktas. E. P. jam smūgiavo ir pataikė į petį, tada jis trenkė dešinės rankos kumščiu į veidą E. P., įvyko muštynės, E. P. paslydo ir nukrito ant žemės. Tada, ar E., ar S. spyrė du kartus E. P. į veidą. Nukentėjusysis gynėsi rankomis, galėjo pataikyti į ranką. M. Ž. patvirtino, jog sudavė nukentėjusiajam į veidą du kartus (2 t., b. l. 88–90). Ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. parodė, jog E. P. suėmė už priekio ir dešinės kojos keliu spyrė vieną kartą į pilvą ar į šoną, po to ranka sudavė smūgius į kažkurią kūno vietą. Parodė, kad stūmė nuo savęs ir tada jis, neišlaikęs pusiausvyros, nukrito. Toliau parodė, jog dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį jam į kairės pusės žandikaulį, po jo (M. Ž.) smūgio vaikinas nukrito ant žemės (2 t., b. l. 24–25). Papildomos apklausos metu nurodė, jog kivirčo metu E. P. ranka bandė suduoti jam į veidą, tačiau jam (M. Ž.) atsitraukiant, jis (E. P.) pataikė į dešinį petį. Jis (M. Ž.) dešinės rankos kumščiu trenkė vieną kartą, tačiau į kurią vietą pataikė, nežino. Ar po jo suduoto smūgio E. P. susvirduliavo ar nuvirto, jis nepamena (2 t., b. l. 37). Akistatos metu M. Ž. parodė, jog nukentėjusysis pirmas ranka bandė suduoti jam smūgius, pataikė į dešinį petį, skausmo jis (M. Ž.) nepajuto. Tada jis (M. Ž.) dešinės rankos kumščiu trenkė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą, jis susvirduliavo, tačiau nenuvirto, kas įvyko vėliau nepamena, to, kad jo draugai būtų sudavę E. P. smūgį jis nematė (1 t., b. l. 193–194).

12. Taigi, teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl M. Ž. nusikalstamų veiksmų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. P. tvirtino, jog konflikto, vykusio prie taksi automobilio metu, jam buvo sužalota lūpa bei ranka. Apie tai, jog konflikto metu nukentėjusiajam E. P. buvo sužalota lūpa, patvirtino ir liudytojas E. G., kuris tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog nukentėjusiajam buvo sužalota lūpa, bėgo kraujas. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas E. P. patvirtino, jog nukentėjusysis po konflikto, įvykusio prie jo taksi automobilio, nurodė, jog sužalojo ranką, ar tai sulaužė, ar tai išsuko, nukentėjusysis skundėsi rankos skausmu. Pažymėtina, jog paties M. Ž. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs. Vienu metu M. Ž. tvirtino, jog E. P. paslydo ir nukrito ant žemės, kitą kartą parodė, kad jis (M. Ž.) E. P. stūmė nuo savęs ir tada nukentėjusysis, neišlaikęs pusiausvyros, nukrito, vėliau parodė, jog dešinės rankos kumščiu trenkė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą, šis susvirduliavo, tačiau nenuvirto. Be to, M. Ž. tvirtino, jog po jo veiksmų E., ar S. spyrė du kartus E. P. į veidą, vėliau jau parodė, kad nepamena, kad jo draugai būtų sudavę E. P. smūgius, kad to jis nematė. Atkreiptinas dėmesys, jog nebuvo nustatyta kitų asmenų, kurie galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam rankomis ar kojomis, priešingai, buvo nustatyta, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė tik M. Ž.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuteistojo duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs ir duoti, siekiant pateisinti savo veiksmus bei išvengti gręsiančios gana griežtos atsakomybės, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi tik iš dalies, tiek, kiek buvo patvirtinami kitų įrodymų.

13. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už viešosios tvarkos pažeidimą, turi būti nustatyti veikos padariniai, t. y. BK 284 straipsnyje nurodytais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiojantis arba vandališkais veiksmais – demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Antai, smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje, reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020).

14. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai. Tokiais atvejais, nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-7-62-489/2015). Jei dėl chuliganiškų motyvų sutrikdoma viešoji tvarka ir kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-269-697/2016).

15. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Padarinių atžvilgiu asmens tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018).

16. Tiek skundžiamas nuosprendis, tiek aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad M. Ž. viešoje vietoje – taksi automobilių stovėjimo aikštelėje, nepažįstamam asmeniui – nukentėjusiajam E. P., dešinės rankos kumščiu du kartus trenkė į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam E. P. žaizdą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, susistumdymo metu E. P. nukritus ant žemės, koja spyrė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių jam į galvą, kurią nukentėjusysis buvo prisidengęs rankomis, taip padarydamas nukentėjusiajam E. P. dešinės plaštakos V delnakaulio lūžį, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiuos neteisėtus M. Ž. veiksmus matė tiek su juo buvę draugai, tiek liudytojai E. P., E. G.. Specialisto išvados (Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ir paaiškinimai patvirtina, jog E. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris atsirado po kontakto su kietais bukais daiktais (t. 1, b. l. 82, t. 1, b. l. 88-89, t. 1, b. l. 95–97).

17. Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu liudytojai E. P., E. G., E. G., S. J., R. S., nukentėjusysis E. P., tiek pats kaltinamasis M. Ž. patvirtino teismui, jog konfliktas tarp nukentėjusiojo ir jo (M. Ž.) įvyko dėl apsižodžiavimo, t. y. M. Ž. nepatiko, jog nukentėjusysis „mandriai“ ir „naglai“ jam atsakė į užduotus klausimus, todėl jis nuskubėjo išsiaiškinti santykius su nukentėjusiuoju. Taigi, surinktų duomenų visuma nustatyta, kad smurtinius veiksmus M. Ž. atliko dėl chuliganiškų paskatų, nesant jokio aiškaus nukentėjusiojo ir nuteistojo asmeninio pobūdžio konflikto, be to, iki tol jie vienas kito nepažinojo. Akivaizdu, kad tokie teisės ir moralės požiūriu nepriimtini M. Ž. veiksmai viešoje vietoje buvo pavojingi ne tik konkrečiai nukentėjusiajam, kuriam buvo padarytas nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas be jokios paaiškinamos priežasties, bet ir aplinkai bei aplinkiniams, dėl jų įvykį matę asmenys patyrė nesaugumo jausmą, nepatogumų. Liudytojas E. G. nurodė, jog dėl vykusio konflikto jaudinosi ir bijojo, kad prie jo „neprisikabintų“ bei galvojo, kaip jam reikėtų pabėgti. Situacija buvo nelabai jauki. Šios nustatytos faktinės aplinkybės atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo padarinius pagal BK 284 straipsnį. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, M. Ž. elgesys su nepažįstamu asmeniu, viešoje vietoje, be jokios dingsties, matant kitiems asmenims, naudojant prieš jį fizinį smurtą, padarant E. P. sužalojimus, taip pat patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmus, kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

18. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką šio BK straipsnio dispozicijoje nurodytos chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-506/2013).

19. Byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma paneigia nuteistojo M. Ž. versiją, jog E. P. ranką galėjo susižaloti trenkdamas jam (M. Ž.) į petį, nes pats M. Ž. parodė, jog nukentėjusiojo E. P. smūgis buvo nestiprus ir jam neskaudėjo, pretenzijų neturi, todėl suduodant nestiprų smūgį vargiai, ar nuketėjusysis galėjo nesunkiai susižaloti ranką. Taip pat paneigtina versija, jog nukentėjusysis ranką galėjo susižaloti pats nukritęs ant žemės. Pažymėtina, jog tiek liudytojai, tiek ir pats nukentėjusysis patvirtino, jog ant žemės jis nukrito po M. Ž. suduotų smūgių. Net sprendžiant, kad nukentėjusysis galėjo sužaloti ranką krisdamas ant žemės, niekaip nepašalina kaltinamojo kaltės dėl nukentėjusiojo rankos sužalojimo, nes nukentėjusysis ant žemės nukrito dėl kaltinamojo suduotų smūgių, todėl yra tiesioginis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiojo sužalojimo. Tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai, patvirtina, jog M. Ž. prieš E. P. neadekvačius smurtinius veiksmus, kuriais sukėlė pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, atliko nesant konkrečių priežasčių, tai yra M. Ž. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo dėl chuliganiškų paskatų.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo M. Ž. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl M. Ž. kaltės, padarius BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas, yra nepagrįstos.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį nuteistojo M. Ž. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio.