Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Algirdo Auruškevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per ASS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, bei trečiajam asmeniui E. A., dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovas ieškinyje prašė iš atsakovo priteisti 21 827,19 Lt žalai atlyginti. Nurodė, jog žala atsirado ieškovui išmokėjus R. B. laikotarpiu nuo 2010-06-22 iki 2012-06-18 21764,29 Lt netekto darbingumo pensiją ir 62,90 Lt transporto išlaidų kompensaciją. R. B. nukentėjo 2009-12-08 avarijos metu. Dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų R. B. tapo iš dalies darbingu: 2010-06-22 jam nustatytas 60 procentų netektas darbingumas laikotarpiui nuo 2010-06-22 iki 2011-06-21, 2011-05-27 ir 2012-05-18 pakartotinai buvo nustatytas 60 procentų netektas darbingumas laikotarpiams nuo 2011-05-19 iki 2012-05-18 ir nuo 2012-05-03 iki 2013-05-02 atitinkamai. Dėl netekto darbingumo R. B. nuo 2010-06-22 iki 2013-05-31 yra paskirta ir mokama netekto darbingumo pensija – 959,18 Lt per mėnesį. Laikotarpiu nuo 2010-06-22 iki 2012-06-18 ieškovas R. B. išmokėjo 21764,29 Lt netekto darbingumo pensiją ir 62,90 Lt transporto išlaidų kompensaciją, ją prašo priteisti iš atsakovo, kuris eismo įvykio metu buvo apdraudęs avariją sukėlusio asmens civilinę atsakomybę. Iki eismo įvykio R. B. gaudavo kas mėnesį apie 2700-2900 Lt darbo užmokestį, šio metu jis gauna 959,18 Lt netekto darbingumo pensiją ir 969,85 Lt valstybinę pensiją, apie 1929 Lt per mėnesį, t. y. jo mėnesinės pajamos po avarijos sumažėjo, todėl atsakovas turi atlyginti dėl eismo įvykio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarimu ieškovas turi teisę reikalauti tokio dydžio išmokų sumos, kiek jos neviršija nukentėjusio R. B. vidutinio darbo užmokesčio ir už tokį laikotarpį, kurį šis darbo užmokestis jam būtų mokamas, t. y. iki išėjimo į pensiją dienos. Kadangi netekto darbingumo pensija ieškovui buvo paskirta jau jam išėjus į pensiją, ieškovo reikalavimai turi būti atmesti, nes pareigūnas negali gauti tuo pačiu metu ir darbo užmokesčio ir pensijos. Atsiliepime atsakovas taip pat nesutiko atlyginti ieškovo R. B. kompensuotas transporto išlaidas, nes pastarosios išlaidos negali būti vertinamos kaip R. B. negautos pajamos. Nuo pensijos paskyrimo dienos Valstybinio socialinio draudimo fondas praranda regreso teisę į draudiką, nes draudikas kompensuoja tik darbines negautas pajamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2012-08-01 Vilniaus m. 2 apylinkės teismas nusprendė ieškinį tenkinti visiškai: priteisti iš atsakovo 21827,19 Lt žalos ieškovo naudai; priteisti valstybės naudai iš atsakovo 25,39 Lt dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu ir 655 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad 2009-12-08 Kaune įvyko eismo įvykis, kurio metu R. A. nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido iš kairės pusės į jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusio pėsčiojo R. B., jį parbloškė ir padarė kūno sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl eismo įvykio sukeltų sužalojimų R. B. tapo iš dalies darbingu, 60 procentų netekto darbingumo lygis nustatytas nuo 2012-06-22 iki 2013-05-02. 2010-06-14 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu R. B. buvo atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai, nuo 2010-06-15 jam neterminuotai paskirta ir mokama 969,85 Lt valstybinė pensija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus sprendimais nuo 2010-06-22 iki 2013-05-31 R. B. paskirta ir mokama netekto darbingumo pensija. Laikotarpiu nuo 2010-06-22 iki 2012-06-18 ieškovas yra išmokėjęs 21764,29 Lt netekto darbingumo pensijos. 2012-05-23 Sprendimu Nr. 10.19-30732 Dėl transporto išlaidų kompensacijos skyrimo R. B. paskirta 32,50 Lt per mėnesį transporto išlaidų kompensacija laikotarpiui nuo 2012-05-03 iki 2013-05-02. Bendrai sudėjus, laikotarpiu nuo 2010-06-22 iki 2012-06-18 ieškovas R. B. yra išmokėjęs 21827,19 Lt. Ieškovas dėl išmokėtų sumų atlyginimo kreipėsi į atsakovą, nes eismo įvykio metu R. A. vairuojamas automobilis VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsakovo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.249 str. 1 d., 6.283 str., konstatavo, kad R. B. dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų tapo iš dalies darbingas, dėl ko įstatymo nustatyta tvarka įgijo teisę į netekto darbingumo pensiją. Ieškovo nukentėjusiajam mokama netekto darbingumo pensija iš dalies kompensuoja jo negautas pajamas, byloje nėra duomenų, kad po eismo įvykio R. B. būtų kur nors įsidarbinęs.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio, CK 6.290 straipsnio 3 dalies, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punkto normų pagrindu teismas nustatė, kad ieškovas įgijo regreso teisę susigrąžinti dėl trečiųjų asmenų kaltės nukentėjusiajam R. B. išmokėtas socialinio draudimo išmokų sumas.

Teismas nustatė, kad atsakovas neginčija, kad R. B. sužalojimas eismo įvykio metu pripažintas draudiminiu įvykiu, kad eismo įvykio kaltininku pripažintas R. A., o įvykyje dalyvavusi transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kurią apdraudė atsakovas; atsakovas neginčija ir R. B. ieškovo išmokėto netekto darbingumo pensijos dydžio, tačiau mano, kad jam, kaip draudikui, nekyla pareiga atlyginti ieškovo nukentėjusiajam išmokėtų socialinio draudimo išmokų, nes nukentėjusysis iš karto po eismo įvykio išėjo į pensiją ir tik tuomet jam buvo pradėta mokėti netekto darbingumo pensija. Teismas tokią atsakovo poziciją pripažino nepagrįsta. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo R. B. tarnyba policijoje nutrūko būtent dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir kito darbo jis nerado. Aplinkybė, jog R. B. yra paskirta valstybinė pensija Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nustatyta tvarka atsakovo civilinės atsakomybės nepašalina, nes atsakovas valstybinę pensiją pradėjo gauti ne dėl savo pasirinkimo nutraukti darbą ištarnavus vidaus reikalų sistemoje nustatytą laiką (Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo3 straipsnio 1 punktas ir 11 straipsnis), o dėl to, jog dėl patirtų sužalojimų tęsti tarnybos nebegalėjo. Nukentėjusiajam pasitraukus iš tarnybos policijoje, jam dar nesuėjo pensijinis amžius, o iš valstybės gaunamos pajamos: netekto darbingumo pensija ir valstybinė pensija, kurtu jas sudėjus, neviršija tų pajamų, kurias nukentėjusysis gaudavo tarnaudamas policijoje iki eismo įvykio. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime (byloje Nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-2/201113/2011-24/2011 „Dėl Lietuvos Respublikos CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004-03-05 redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530 “Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002-12-23 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo Taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“) pažymėjo, jog pagal CK 6. 290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam ar jo šeimos nariams padaryta žala. Šiuo metu ieškovas – socialinio draudimo įstaiga - moka nukentėjusiam asmeniui mažesnę draudimo išmoką, nei pastarajam buvo padaryta turtinė žala (pastarojo asmens šiuo metu gaunamų draudimo išmokų – gaunamų pensijų bendras dydis yra mažesnis už iki eismo įvykio gaunamą darbo užmokestį), todėl teismas darė išvadą, kad ieškovas CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu įgijo reikalavimo teisę į visą išmokėtą draudimo išmoką t. y. į visą R. B. laikotarpiu nuo 2010-06-22 iki 2012-06-18 išmokėtą netekto darbingumo pensiją – 21764,29 Lt.

Be netekto darbingumo pensijos ieškovas R. B. taip pat išmokėjo 62,90 Lt transporto išlaidų kompensacijos. Pagal Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnį neįgalieji, turintys sutrikusią judėjimo funkciją, turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 MGL dydžio transporto išlaidų kompensaciją. Atsakovas tokios R. B. teisės neginčijo, tačiau teigė, jog jis, kaip draudikas, turi pareigą atlyginti tik su darbo santykiais susijusias negautas pajamas, o transporto išlaidų kompensacija negali būti laikoma negautomis pajamomis. Teismas vertino, kad tokia atsakovo pozicija nepagrįsta. Socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į draudiką į visą draudimo išmoką, neviršijančią nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos. Visos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio mėn. 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-383/2008). Sudėjus visas nukentėjusio R. B. gaunamas išmokas: tiek netekto darbingumo pensiją, tiek valstybinę pensiją, tiek transporto išlaidų kompensaciją, jų suma neviršija darbo užmokesčio dydžio, kurį nukentėjusysis gaudavo iki eismo įvykio, todėl teismas ieškovo reikalavimus tenkino visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas pažeidė CPK 178 str. Ieškinys turėjo būti atmestas dviem pagrindais – kaip neįrodytas ir kaip pareikštas netinkamam atsakovui.

Ieškovas iš atsakovo turėjo prašyti sumokėti draudimo išmoką, o ne žalą. Atsakovas žalos ieškovui nėra padaręs, deliktinės atsakomybės prasme nėra atsakingas, todėl ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Draudikas prisiima sutartinę atsakomybę draudžiamojo įvykio atveju išmokėti tam tikro dydžio draudimo išmoką, bet ne atlyginti nukentėjusiojo asmens žalą.

Ieškovas grindžia atsakovo prievolę atlyginti ieškovo patirtą žalą, kuri pasireiškia išmokomis pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą. Apelianto nuomone, draudimo įmonė draudimo išmokas moka pagal teisės aktus, reglamentuojančius transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, o ne pagal teisės aktus reglamentuojančius socialinį draudimą. Nagrinėjamu atveju draudimo išmoka apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, kurių 9 p. numato, jog negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal LR Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto aprašo 6.1 p. apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Apelianto teigimu, ieškovas neįrodė nukentėjusiojo vidutinio darbo užmokesčio, taip pat neatsižvelgė į darbuotojo netekto darbingumo lygį.

Apeliantas nesutiko su teismo konstatavimu, jog ieškovas įgijo regreso teisę, išmokėdamas išmokas, nes nukentėjęs asmuo pagal teisės aktus turėjo teisę pasirinkti pensijos rūšį. Nukentėjęs pasirinko pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl neteko teisės gauti valstybinę netekto darbingumo pensiją. Apelianto nuomone, ieškovas nepagrįstai išmokėjo nukentėjusiajam netekto darbingumo pensiją, todėl neįgijo teisės reikšti regresinius reikalavimus.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškinio pagrindą ir dalyką sudarė socialinio draudimo įstaigų, išmokėjusių tam tikras išmokas eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui, regreso teisė į atsakingą dėl įvykio asmenį ar įstatymų nustatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantį atlyginti asmenį (šiuo atveju – atsakovą). Ieškovas vadovaujasi LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d., CK 6.290 str. 1 d. ir 3 d. bei LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 p. Atsakovas neginčija faktinių aplinkybių dėl eismo įvykio, eismo įvykio kaltininko, dėl įvykio pripažinimo draudiminiu, todėl yra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Byloje buvo pateikti duomenis apie R. B. darbo užmokestį. Apskaičiuojant valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją neatsižvelgiama į vidutinį darbo užmokestį, o atsižvelgiama į nukentėjusiojo turėtas draudžiamąsias pajamas. Ieškovas, išmokėdamas R. B. netekto darbingumo pensiją, kompensavo dėl sveikatos sužalojimo patirtą žalą negautų pajamų forma.

Atsakovas painioja pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos ir valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos sąvokas. Nukentėjusysis, gaudamas pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 5 str., neprarado teisės gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5 str. 3 d.

Ieškovas moka R. B. mažesnę draudimo išmoką, nei pastarajam buvo padaryta turtinė žala, todėl ieškovas LR CK 6.290 str. 3 d. pagrindu įgijo reikalavimo teisę į visą išmokėtą draudimo išmoką.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Šioje byloje ieškovas, kaip socialinio draudimo įstaiga, reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, įvykdžius įstatyminę pareigą mokėti apskaičiuotą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo suformuluotus kriterijus socialinio draudimo išmoką. Ieškovas reikalavimo teisę grindė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. ir CK 290 str. 3 d. nuostatomis. Minėtos teisės normos numato ieškovui teisę iš žalą padariusio asmens arba jo draudiko reikalauti socialinio draudimo išmokų, kurios buvo sumokėtos dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, grąžinimo. Taigi, socialinio draudimo įstaigai išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoje jo reikalauti atlyginti žalą iš šią žalą padariusio asmens draudiko, o jo nesant, iš žala padariusio asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). Įvykyje dalyvavusi transporto priemonė buvo atsakovo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl AAS „Gjensidige Baltic“ yra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad socialinio draudimo išmokos mokėjimą nukentėjusiam sąlygojo dėl apelianto draudėjo kaltės sukeltas eismo įvykis, taip pat tarp šalių nėra ginčo, kad įvykis pripažįstamas draudiminiu.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog jis neturi pareigos atlyginti nukentėjusiajam asmeniui padarytos žalos, kurią ieškovas įvertino kaip nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą 21764,29 Lt nedarbingumo pensiją bei 62,90 Lt transporto išlaidų kompensacijos. Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarime nurodė, jog socialinio draudimo išmokos gali būti įskaičiuojamos į žalos atlyginimą, taigi ir išreikalautos iš kaltųjų asmenų išmokančios jas institucijos naudai. Tokių socialinių išmokų mokėjimas siejamas su asmenų laikinu ar nuolatiniu, visišku ar daliniu nedarbingumu. Tokia aplinkybė eliminuoja arba ženkliau apriboja jiems galimybę patiems gauti reikiamų pajamų pragyvenimui. Vadinasi, ieškovas turi reikalavimo teisę pagal CK 6.290 str. nuostatas į minėtų periodinių išmokų susigrąžinimą, o E. A. draudikas - AAS „Gjensidige Baltic“- yra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog atsakovas draudimo išmokas moka pagal teisės aktus, reglamentuojančius transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, tačiau pažymi, jog atsakovo atsakomybė aiškintina ir kitų CK normų, reguliuojančių civilinę atsakomybę, nuostatų kontekste. Pagal CK 6.290 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą bei LR Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarime pateiktus išaiškinimus, draudimo išmokos išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jo dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t.y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiajam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010-06-22 iki 2012-06-18 ieškovas yra išmokėjęs nukentėjusiajam asmeniui 21764,29 Lt netekto darbingumo pensijos. 2012-05-23 Sprendimu Nr. 10.19-30732 Dėl transporto išlaidų kompensacijos skyrimo R. B. paskirta 32,50 Lt per mėnesį transporto išlaidų kompensacija laikotarpiui nuo 2012-05-03 iki 2013-05-02. Bendrai sudėjus, laikotarpiu nuo 2010-06-22 iki 2012-06-18 ieškovas R. B. yra išmokėjęs 21827,19 Lt. Byloje taip pat pateikti duomenys dėl nukentėjusiojo draudžiamųjų pajamų, kuriomis remiantis pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo prarastas pajamas dėl įvykusio eismo įvykio ir konstatavo, kad ieškovas atlygino nukentėjusiajam dalį žalos ir įgijo subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, kaip tai numato CK 6.290 str. 3 d. bei TPVCAPDĮ 19 str. 10 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog argumentų dėl nukentėjusiojo draudžiamųjų pajamų duomenimis apskaičiuotos ir prašomos atlyginti žalos dydžio nepagrįstumo byloje nepateikta. Pažymėtina ir tai, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas pripažino, kad ieškovo mokamos netekto darbingumo pensijos neviršija vidutinio R. B. darbo užmokesčio prieš eismo įvykį, todėl draudikas neginčijo reikalaujamų priteisti kasmėnesinių netekto darbingumo pensijų dydžio (b.l. 90). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškinį įrodytu.

Apeliantas nurodė, jog draudimo išmoka šiuo atveju apskaičiuotina pagal Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 9 p., kuris numato, jog asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Kaip buvo minėta, bylos nagrinėjimo metu atsakovas neginčijo reikalaujamų priteisti sumų dydžio, todėl negali gristi apeliacinio skundo aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu patirtą žalą atlygino ne darbdavys, o socialinio draudimo įstaiga, kuri nukentėjusiam asmeniui išmokėtą nedarbingumo pensiją apskaičiavo pagal specialią, teisės aktuose nustatytą tvarką, todėl šiuo atveju pagrindo skaičiuoti žalą pagal vidutinį darbo užmokestį nėra. Iš to seka, kad ieškovas reikalavimo dydį pagrindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Apelianto argumentas, jog nukentėjusiajam pasirinkus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jis neteko teisės gauti valstybinę netekto darbingumo pensiją, dėl ko ieškovas nepagrįstai išmokėjo nukentėjusiajam netekto darbingumo pensiją, atmestinas. Pirmiausiai, iš bylos matyti, kad apeliantas šiuo argumentu nesirėmė pirmosios instancijos teisme, todėl neturi teisės juo remtis ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, šis argumentas yra nepagrįstas, nes pagal LR Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 5 str. 2 d. pareigūnams ir kariams, tuo pat metu įgijusiems teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ir pareigūnų ir karių valstybinę netekto darbingumo pensiją, skiriama didesnioji arba jų pasirinkimu viena iš šių pensijų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo mokama kitos rūšies išmoka - valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovas nepagrįstai išmokėjo nukentėjusiajam minėtas išmokas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjęs asmuo valstybinę pensiją pradėjo gauti ne dėl savo pasirinkimo nutraukti darbą ištarnavus vidaus reikalų sistemoje nustatytą laiką, o dėl to, jog dėl patirtų sužalojimų tęsti tarnybos nebegalėjo; teisingai nustatė, kad iš valstybės gaunamos pajamos neviršija tų pajamų, kurias nukentėjusysis gaudavo tarnaudamas policijoje iki eismo įvykio, todėl tinkamai taikė ir aiškino aukščiu minėtas materialines teises normas ir padarė teisingas išvadas apie turtinės žalos dydį.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė

2012 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.