- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-1-348/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00913-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- R. Š., A. V.
- Nukentėjusysis
- T. A., G. A., G. K., R. B.
- Advokatai
- Giedrius Danėlius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko,
sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, Dianai Vorvul, Ingai Mieldažytei, Kristinai Vitunskienei,
dalyvaujant prokurorams Gabijai Večerinskienei, Egidijui Palaimai, Nomedai Urbonavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š., nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Danėlio apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimas veikas ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu) - laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams,
- pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo R. B. atžvilgiu) - laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, R. Š. paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. Š. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 15 MGL dydžių įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimas veikas ir nuteistas:
- pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu) - laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams,
- pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo R. B. atžvilgiu) - atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams,
- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį - 100 MGL dydžio (3766 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, A. V. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies ir visiškai jas sudedant ir paskirta jam subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir 100 MGL dydžio (3765 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 15 MGL dydžių įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
R. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista iš R. Š. ir A. V. solidariai 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei iš R. Š. ir A. V. po 237 Eur proceso išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą.
(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai tenkinti ir priteista solidariai iš R. Š. ir A. V. 75,40 Eur turtinės žalos atlyginimo.
T. A. atžvilgiu (nukentėjusiojo prašymu) dėl civilinio ieškinio procesas nutrauktas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi nuteistųjų R. Š., A. V. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliaciniai skundai atmesti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. V. ir R. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje padarymo dėl to, kad:
1.1. A. V. ir R. Š. nuteisti už tai, kad 2013 m. liepos 31 d. nuo 00.20 val. iki 3.30 val. pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame G. S., veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą A. V. ir R. Š. tariamą teisę gauti iš T. A. žalos atlyginimą dėl esą jo su bendrininkais įvykdytos vagystės ar turto sugadinimo, penktajame šio pastato aukšte A. V. panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą T. A., šiam nugriuvus, du kartus įspyrė jam į kairį šoną, po to A. V. antrankiais už nugaros surakino jam rankas, tada A. V. ir R. Š. nuvedė T. A. į pastato pirmą aukštą, kur A. V. metaliniu vamzdžiu sudavė smūgius T. A. į galvą, rankas alkūnių srityje, kojas, tokiu būdu padarė T. A. kairės alkūnės, galvos ir krūtinės sumušimus, daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas veide, rankose ir krūtinės ląstos srityje, t. y. nežymiai sutrikdė T. A. sveikatą, A. V. ir R. Š. reikalavo pasakyti, kur T. A. bendrininkai, po to, tęsiant nusikalstamą veiką, A. V. išsitraukė šaunamąjį ginklą, nukreipė jį T. A. į kojas ir grasino peršauti bei, siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, vieną kartą iššovė į orą, po to A. V. ir R. Š. antrankiais surakintomis rankomis T. A. nuvedė prie nenustatytos markės visureigio, kur A. V. atidarė jo bagažinę, liepė T. A. lipti vidun, o pats atsisėdo šalia ir įrėmęs T. A. į galvą ginklą, pagrasino nušauti, jeigu pajudės, tokiu būdu R. Š. ir A. V. T. A. prieš jo valią nuvežė į bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini), kur bute Nr. (duomenys neskelbtini), tęsdami nusikalstamą veiką, A. V. sudavė šiame bute buvusiam tariamam T. A. bendrininkui G. A. metaliniu vamzdžiu smūgį per galvą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą, o R. Š. kaltino T. A. ir G. A. brangaus įrengimo, esančio pastate(duomenys neskelbtini), sugadinimu bei pareikalavo juos vesti pas neva trečią jų bendrininką G. K., esantį tame pat bendrabutyje, bute Nr. (duomenys neskelbtini), kur nuėjus, R. Š. toliau kaltino šiuos asmenis brangaus įrengimo sugadinimu, reikalavo žalos atlyginimo, nurodė tą pačią dieną atvykti pasikalbėti prie parduotuvės(duomenys neskelbtini), tačiau susitikimui neįvykus, nurodė kitą susitikimo laiką, po to A. V. ir R. Š. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2013 m. liepos 31 d. apie 17 val. priešais parduotuvę „(duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), į susitikimą atėjus T. A., G. A. ir G. K., reikalavo už neva sugadintą įrenginį per mėnesį laiko sumokėti 100 000 Lt kaip tariamos turtinės žalos atlyginimą, grasindami priešingu atveju juos išvežti į Vilnių parduoti kaip prostitutes teikti lytines paslaugas, bei liepė ant lapelio surašyti savo asmens duomenis ir telefonų numerius, tokiu būdu ketindami juos susirasti dėl tariamos žalos atlyginimo, taip panaudodami fizinę ir psichinę prievartą padarė nukentėjusiojo T. A., G. A. ir G. K. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.
1.2. Be to, R. Š. ir A. V. nuteisti už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo - A. V. ir R. Š. - tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo bei E. Š. tariamą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, tariamai patirto dėl R. B. kaltės, A. V. sudavė smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, po to R. Š. reikalavo atlyginti tariamai padarytą žalą 100 000 litų dėl vagystės ir turto sugadinimo bei 10 000 litų dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., o R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, R. Š. pagriebė R. B. už kelnių gumos ir jėga nutempė prie visureigio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir stūmė į bagažinę, grasindamas, kad nuveš į Vilnių ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir tokiu būdu atiduos pinigus, o A. V. tuo metu vieną kartą alkūne sudavė nukentėjusiajam į kaklą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, įstūmė į automobilį, atėmė iš nukentėjusiojo telefoną, kurį vėliau perdavė R. Š., po to R. Š. vežiojo R. B. automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (duomenys neskelbtini), mieste, tokiu būdu neteisėtai atėmęs jam laisvę, bei atvežęs į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), R. Š. liepė užpildyti R. B. vekselių blankus dėl tariamos skolos, tačiau pastarajam kelis kartus suklydus, R. Š. sudavė nukentėjusiajam du kartus kumščiu į veidą ir vieną kartą kumščiu į pilvą bei nuvežė prie žūklės reikmenų parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kur A. V. ir R. Š. tęsė nusikalstamą veiką, R. Š. toliau reikalavo iš R. B. užpildyti vekselius, A. V., stovėdamas už nugaros ir rankoje laikydamas metalinį strypą, grasino sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, R. Š. jį pagriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, o A. V. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas, tuo bendrais veiksmais A. V. ir R. Š. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą, po to, R. B. laikydami už rankų nusivedė į (duomenys neskelbtini), parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), kur panaudojant psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, tuo padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis R. Š., nesutikdamas su Alytaus rajono aplinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, savo apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi dėl savavaldžiavimo T. A., G. A., G. K. atžvilgiu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tariamo savavaldžiavimo R. B. atžvilgiu, neįrodyta, jog jis būtų dalyvavęs padarant nusikalstamą veiką. Taip pat skunde prašo atlikti teisminį įrodymų tyrimą, apklausiant T. A., G. K., G. A., kitus liudytojus, kuriuos buvo atsisakyta apklausti pirmosios instancijos teisme, paskirti S. P. ir V. N. teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizes, išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su signalizacijos modemais.
2.1. Apelianto nuomone, dėl pripažinimo kaltu T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu teismas padarė esminę klaidą remdamasis nukentėjusiųjų asmenų parodymais, kadangi nepašalinti prieštaravimai. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde aptaria T. A. procesinę padėtį bei jo pozicijų kaitą ir atkreipia dėmesį, kad teismas, nors pasisakė apie T. A. raštą, kuriame išdėstyta jo pradinė pozicija, nepaveikta kitų asmenų, tačiau tam dėmesio nesuteikė ir teisiškai neinterpretavo, nors nukentėjusysis privalo duoti parodymus, kaip liudytojas. T. A. parodymų kaita priklausomai nuo jo procesinės padėties skirtingose bylose, patvirtina, jog jo pozicija nenuosekli, tiek dėl telefoninio pranešimo policijai, tiek dėl jo patirto susižalojimo, todėl, nuteistojo nuomone, jis turi atsakyti dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Šios aplinkybės teismo buvo neįvertintos. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendis taip pat prieštaringas yra ir dėl to, kad teismas, vadovaudamasis T. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, esminių pažeidimų, padarytų bylą nagrinėjant ankstesnės sudėties teismui, neištaisė, nors nuosprendyje teigė, jog jo parodymai, kad buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, nelogiški.
2.2. Nukentėjusiuoju pripažintas G. A., apklausiamas ankstesnės sudėties teismo, taip pat parodė, jog jis ir G. K. yra buvę tame pastate, jog jis (G. A.) išėmė iš kopijavimo stalo variklį, nupjaustė laidus. Nors ir teigdamas, kad iš jo ir kitų nukentėjusiųjų buvo reikalaujama 100 000 Lt, tačiau tuo pačiu jis pripažino, kad žala galėjo būti padaryta mažesnė. Nuteistojo nuomone, taip pat konstatuotinas baudžiamojo proceso pažeidimas, nes G. A. yra nurodęs, kad jį apklausinėjo automobilyje, nerašant jokių protokolų. Be to, G. A. pirminius parodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laiko nuosekliais, lygiai taip pat pirmosios instancijos teismas pripažįsta nuosekliais ir detaliais G. K. parodymus. Tokios išvados tik parodo, kad pirmosios instancijos teismas sureikšmina dalį asmenų parodymų, duotų kitame ikiteisminiame tyrime, ir esant jiems kitame procesiniame statuse. R. Š. teigimu, esminę įrodymų vertinimo klaidą pirmosios instancijos teismas padarė neįvertindamas pradinės T. A. pozicijos, taip pat procesinės situacijos, kada iš esmės dėl T. A. vienokių ar kitokių neteisėtų veiksmų G. A. ir G. K. taip pat teko teisintis, nors jie taip pat pripažino vogę iš minėto pastato (duomenys neskelbtini). Ši faktinė aplinkybė taip pat paaiškina, kad T. A. ir G. A. bei G. K. turėjo pagrindo sakyti netiesą. Dėl paminėtų aplinkybių, siekiant pašalinti prieštaravimus, nuteistojo nuomone, būtina atlikti teisminį įrodymų tyrimą, apklausiant T. A., G. A., G. K., juolab, kad pastarasis nuosekliai teigė, kad jis niekaip nėra nukentėjęs. Taip pat vertintini liudytojų Sakalauskų, I. A., A. V. parodymai.
2.3. R. Š. savo apeliaciniame skunde teigė, jog kaltinamajame akte, o taip pat ir nuosprendyje nebuvo tinkamai aprašytas ir atskleistas įrodinėtinas nusikaltimo sudėties požymis – tikroji ar tariamoji teisė, kas apribojo teisę į gynybą. Tuo pačiu neatsižvelgta, kad liudytojai G. S., R. S., J. J. davė parodymus tik dėl A. V., apie jį (apeliantą) visiškai neužsimenama, o nuosprendyje nurodyti teiginiai apie GSM saugos sistemą, pagrįsti tik pareigūno tarnybiniu pranešimu, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, kelia abejones iš vis šios sistemos realiu buvimu. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuosprendžio motyvacija dėl bendrininkavimo turinio.
2.4. Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino R. B. procesinio statuso netgi ne viename, o keliuose ikiteisminiuose tyrimuose, bent vienas iš kurių buvo pabaigtas kaltinamojo akto surašymu ir perdavimu į teismą, tokiu būdu nevertinta tuo aspektu, kad, būdamas įtariamuoju ne mažiau kaip dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose, R. B., pateikdamas jį (apeliantą) ir kitą nuteistąjį kaltinančias versijas, taip gynėsi nuo jam pačiam reiškiamų įtarimų ir kaltinimų.
2.5. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, susijusias su R. B. įsibrovimu į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nors vagystės faktas nebuvo nustatytas, tačiau jo paties viename iš rašytinių pasiaiškinimų teigta, jog ėjęs vogti žalvario, po to iššokęs iš pastato per antrojo aukšto langą, jis susigrūmė su E. Š. (R. Š. sūnumi), padarė jam sveikatos sutrikdymą ir už ką jis buvo nuteistas. Dėl paminėto, R. B. parodymai vertintini itin kritiškai, o jo sužalojimo aplinkybės turėjo būti kruopščiai analizuojamos kitų duomenų kontekste. Taip pat atidžiai turi būti vertinami liudytojų E. Š., Ž. A., S. P., D. V. ir kt. parodymai, sprendžiant apie jų atitikimą objektyviems duomenims ir nustatytoms aplinkybėms.
2.6. Nuteistasis savo skunde taip pat pasisako ir dėl bausmės skyrimo, nurodydamas, kad neįvertinta jį teigiamai charakterizuojanti medžiaga, kad augina mažametį vaiką, neatsižvelgta į teisingumo principą, nustatant balansą tarp padarytos veikos ir paskirtosios bausmės, nedidelio nuteistojo pavojingumo ir bausmės tikslų, kas sąlygotų švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, pvz. baudą ar kt.
2.7. Nuteistojo teigimu, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nulemtų ir nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių. Nuteistasis nurodė, kad T. A. iš apelianto niekuomet ieškinio priteisimo nereikalavo, o dėl (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio pasisakytina, kad T. A. nesigydė ir savavališkai iš ligoninės pasišalino.
3. Nuteistasis A. V., nesutikdamas su priimtu apylinkės teismo nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2017 m. kovo 6 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nebuvo padarytos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje. Taip pat prašė atlikti teisminį įrodymų tyrimą.
3.1. Apeliantas teigė, jog Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusieji T. A., G. A. ir G. K. teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjant kitos sudėties teismui (teisėjai Ingai Liubinienei) iš esmės pakeitė savo anksčiau teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl teismas vadovavosi ne šios sudėties teismo posėdžiuose duotais nukentėjusiųjų parodymais, o vadovavosi šių nukentėjusiųjų parodymais, kai šią bylą nagrinėjo ankstesnės sudėties teismas (teisėja Irmutė Kliučinskienė) bei jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tokiu būdu teismas, nepagrįstai ignoruodamas visus nuteistųjų nekaltumą pagrindžiančius įrodymus, nepašalindamas esminių prieštaravimų, visas abejones vertindamas tik nuteistųjų nenaudai priėmė nuosprendį, kuris esant tokiam įrodymų vertinimui, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal teismų praktiką įrodinėjimo našta baudžiamajame procese tenka valstybiniam kaltintojui ir ji negali būti perkelta pačiam kaltinamajam, nes priešingu atveju tai traktuojama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad teismas savo nuosprendyje įrodinėdamas A. V. kaltę tik prielaidomis ir abejonėmis, šią naštą perkelia pačiam kaltinamajam A. V..
3.2. Apelianto nuomone, surinkti faktiniai duomenys leidžia spręsti, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių, nuoseklių ir patikimų įrodymų, kurie pagrįstų jam pareikštą kaltinimą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos - savavaldžiavimo nukentėjusiųjų T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu. A. V. teigia, jog būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis - didelės žalos kilimas, o nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 294 straipsnio 2 dalį būtinas dar ir kitas požymis - fizinio ir (ar) psichinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį. Teismas nuosprendyje apie fizinio bei psichinio smurto naudojimą bei nukentėjusiems padarytą didelę žalą, pasisakė labai mažai ir visiškai neargumentuotai. Taip pat nuosprendyje neanalizuotas nukentėjusiesiems padarytos žalos pobūdis. Pagal kasacinio teismo praktiką, šių kategorijų bylose teismui yra būtina išsiaiškinti, kokie byloje surinkti įrodymai patvirtina ar paneigia šiuos kvalifikuoto savavaldžiavimo požymius - didelę žalą ir fizinio bei psichinio smurto panaudojimą nukentėjusiųjų atžvilgiu, o didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Nuteistasis pažymi, jog apklausti teismo posėdyje šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji T. A., G. A. ir G. K. parodė, kad jokia žala A. V. bei R. Š. veiksmais jiems nebuvo padaryta ir jie savęs nukentėjusiaisiais nelaiko. Atitinkamai teismo nuosprendyje iš viso nėra jokių argumentų ar motyvų dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos dydžio bei pobūdžio, todėl A. V. nuomone, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos - savavaldžiavimo požymių.
3.3. Dėl pripažinimo kaltu savavaldžiavus R. B. atžvilgiu, nuteistasis A. V. nurodė, jog šiame epizode teismas rėmėsi ir vadovavosi nukentėjusiojo R. B. parodymais, liudytojų S. P. bei V. N. parodymais, tačiau nepatikėjo ir nesivadovavo jo, liudytojų E. Š., D. V., Ž. A. bei E. K. parodymais. Tačiau esančius prieštaravimus tarp nukentėjusiojo R. B. ir liudytojų S. P. bei V. N., teismas laiko neesminiais, nors jie yra akivaizdžiai esminiai ir tai rodo ne tik šioje byloje esantys duomenys, tačiau tai patvirtina ir aplinkybės, nustatytos Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendyje, baudžiamojoje byloje Nr. PK-1-333/2017. Šioje privataus kaltinimo byloje teismo priimtas nuosprendis iš esmės parodo ir pagrindžia tai, kad skundžiamame nuosprendyje esantys R. B., S. P. ir V. N. parodymai yra prieštaringi, neobjektyvūs ir jais remtis negalima. Tuo pačiu teismas nuosprendyje atmeta kaltinamo A. V. bei liudytojų D. V., E. Š., Ž. A., A. S. bei E. K. parodymus, kaip nenuoseklius ir prieštaringus, nors esminių prieštaravimų juose visiškai nėra. Teismo nuomone, kaltinamųjų naudai liudijusių E. Š., Ž. A., E. K., A. M., A. S., G. S. parodymai vertintini kaip akivaizdus siekis padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie yra prieštaringi, nelogiški, paneigti kita bylos medžiaga. Nuteistojo nuomone, teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, analizavo su įvykiu nesusijusias aplinkybes, kuriose esančius neesminius prieštaravimus panaudojo tik tam, kad bet kokiu būdu ir bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis nuosprendyje būtų pagrįstas kaltinimas A. V. ir R. Š..
3.4. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde pasisako dėl aplinkybių, susijusių su vekselio pasirašymu, nurodydamas, jog aplinkybės apie R. B. priverstinai pasirašytus vekselius be pagrindo buvo pripažintos kaip įrodytos remiantis tik prieštaringais nukentėjusiojo R. B. parodymais. Tik nukentėjusiojo parodymų pagrindu teismas padarė prielaidą, kad R. Š. reikalavo iš R. B. užpildyti vekselius, o A. V. naudojo psichologinį smurtą, grasino sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o jam bandant bėgti, R. Š. jį pagriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, o A. V. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas. Šios nuosprendyje nurodytos aplinkybės buvo grindžiamos tik vieninteliais nukentėjusiojo R. B. parodymais, nors daugiau jokių objektyvių duomenų tai patvirtinti bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Apelianto vertinimu, faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti išvadų apie tai, kad A. V. būtų padaręs didelę žalą ar aplamai būtų padaręs kokią nors žalą nukentėjusiajam R. B.. Teismo nuosprendyje esminis šios nusikalstamos veikos požymis - didelės žalos padarymas buvo neatskleistas ir buvo konstatuotas tik formaliai, be jokių motyvų. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jog nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala, o teismas dėl šios žalos dydžio nuosprendyje iš viso nepasisakė, spręstina, jog A. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos - savavaldžiavimo požymių.
3.5. Nuteistasis A. V. savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžiu teismas jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir jį nuteisė. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, jis pareiškė, kad sutinka duoti parodymus dėl jam pareikštų kaltinimų ir jis juos teisme davė. Taip pat, teisme pareiškė, kad jis neprisipažįsta kaltės dėl visų jam pareikštų kaltinimų (tame tarpe ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje). Tokiu būdu pasinaudojo jam baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise ir savo ankstesnę poziciją dėl kaltės pripažinimo, pakeitė. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, teismas šioje byloje privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Tačiau teismas šiame epizode prašė paaiškinti dėl kokių priežasčių jis savo poziciją pakeitė ir jo neprašė duoti parodymų apie šį jam inkriminuojamą kaltinimą, šiame epizode visiškai netyrė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir netgi nepagarsino prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka, kas šioje byloje dėl apeliantui inkriminuojamos veikos pagal BK 222 straipsnio l dalį nebuvo padaryta. Tokiu būdu teismas, pripažindamas jį – A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, vadovavosi teisminio nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais, todėl teismas negalėjo remtis neištirtais įrodymais bei priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Todėl šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos.
4. Nuteistojo A. V. gynėjas advokatas Giedriaus Danėlius apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2017 m. kovo 6 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kurioje A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
4.1. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodė, jog nagrinėjant bylą teisme nukentėjusiaisiais pripažinti T. A., G. A. ir G. K. iš esmės pakeitė ikiteisminio tyrimo metu ir pirmuosiuose teismo posėdžiuose (iki kolegijos pasikeitimo) duotus parodymus ir parodė, kad nusikalstama veika prieš juos nebuvo padaryta, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo surašyti ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų (kaip ir civiliniai ieškiniai ir kt.), patys nukentėjusieji niekuomet patys nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigą, tyrimas buvo inicijuotas iš esmės Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų. 2013 m. rugpjūčio 6 d. Alytaus AVPK Viešosios tvarkos skyriaus tyrėjas priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuodamas, jog telefoniniame pranešime nurodyta informacija dėl T. A. sužalojimo yra akivaizdžiai neteisinga, o T. A. susižalojo pats, todėl ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti. Šie duomenys buvo patvirtinti 2013 m. rugpjūčio 6 d. T. A. raštu (baudžiamosios bylos medžiaga (2 t., b. l. 153). Nepaisant nurodytų aplinkybių, neaiškiomis aplinkybėmis, ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2013 m. rugpjūčio 26 d. nukentėjusiuoju apklaustas G. A.. 2013 m. rugpjūčio 28 d. nukentėjusiuoju apklausiamas G. K.. 2013 m. rugsėjo 26 d. nukentėjusiuoju apklaustas T. A.. 2013 m. gruodžio 12 d. T. A. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Gynėjo nuomone, tiek T. A., tiek G. A. apklausos ikiteisminio tyrimo metu atliktos neteisėtai, pažeidžiant BPK reikalavimus, manipuliuojant nukentėjusiųjų padėtimi. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, apklausdami asmenis kaip nukentėjusiuosius, naudojo spaudimą, pasireiškiantį melagingų aplinkybių nurodymu, pasinaudodami T. A. sulaikymu, darė spaudimą įtikinėdami, kad jo parodymai yra būtini, skatino asmenį rašyti pareiškimą apie neva jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką. Panašių priemonių buvo imamasi ir G. A. atžvilgiu, kuris eilę kartų buvo apklausiamas sulaikymo sąlygomis; parodymus fiksavo ir parodymų protokolus davė pasirašyti asmenims, nors matė, kad jie jų neperskaitė.
4.2. Gynėjas taip pat pažymi, kad iš teisminio nagrinėjimo metu (ikiteisminiame tyrime Nr. duomenys neskelbtini) duotų T. A., G. A. ir G. K. parodymų yra akivaizdu, kad pastarieji visuomet galvojo, kad jie yra įtariami ir kaltinami tuo, kad įvykdė vagystę iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė paaiškėjo bylą nagrinėjant teisme, kadangi kaltinamieji parodė, kad niekuomet neprisipažino kaltais, o jų parodymus savaip surašė tyrėjai, todėl galima be abejonės teigti, kad viso ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu T. A., G. A. ir G. K. manė, kad A. V. ir R. Š. juos kaltina vagyste ir turto sugadinimu (šią poziciją patvirtino bylą perdavus nagrinėti į teismą), todėl, siekdami išlaikyti gynybinę poziciją, davė melagingus ir objektyviai neteisingus parodymus ir baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, akivaizdu, kad vidinis T. A., G. A. ir G. K. įsitikinimas buvo sutelktas į gynybinę poziciją, t. y. pastarieji manė, kad ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu duoda parodymus, kad vagystės ir turto sugadinimo jie nepadarė, tai patvirtino teisme, o kaip jie patys nurodė, ikiteisminio tyrimo metu jų parodymus neteisingai surašė bei jiems pasirašyti davė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Dėl šių aplinkybių nukentėjusiųjų duotų parodymų objektyvumas kelia pagrįstas abejones.
4.3. Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad imperatyvi pareiga informuoti įtariamąjį apie minėtą apklausą yra įtvirtinta BPK 184 straipsnio 4 dalyje. 2013 m. rugpjūčio 26 d., kai nukentėjusiuoju buvo apklaustas G. A., pastarasis savo apklausoje aiškiai nurodė, kad jis ir I. A. atpažino R. Š., eilę kartų nurodė, kad į jo namus buvo užsukęs R. Š., kuris yra buvęs pareigūnas (taip pat parodė ir T. A. bei G. K.). Žinodami šią aplinkybę, ikiteisminį tyrimą atliekantys ikiteisminio tyrimo pareigūnai sąmoningai neįteikė pranešimo apie įtarimą R. Š. ir su juo buvusiam A. V., tokiu būdu sukūrė procesinę padėtį neužtikrinančią nuteistųjų teisę į gynybą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinojimą apie A. V. ir R. Š. patvirtina ir tai, kad ikiteisminiame tyrime, kuris buvo atliekamas pagal R. B. pareiškimą, pranešimai apie įtarimą jiems buvo įteikti jau 2013 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesį, todėl nėra objektyvių pateisinimų, kad pranešimas apie įtarimą dėl galimai nusikalstamos veikos padarytos prieš T. A., G. A. ir G. K. negalėjo būti įteikti dar 2013 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesį.
4.4. Gynėjas pažymi, kad teismas neįvertino, jog nukentėjusieji ir liudytojai dalyvavę įvykiuose, ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės prieštaringus, nelogiškus ir nenuoseklius parodymus, susijusius tiek su smurto naudojimu, tiek su priemonėmis (vamzdžiu, antrankiais, pistoletu). Skundžiamame nuosprendyje aprašyti asmenų parodymai, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra neobjektyvūs, neatitinka tikrovės, surašyti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų. Tai rodo, kad A. V. ir R. Š. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis bei paremtas nenuosekliais, nelogiškais ir neobjektyviais tariamai nukentėjusiųjų parodymais. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys patys nurodė, kad nukentėjusiaisiais nesijaučia, prieš juos veika nebuvo padaryta bei prašė teismo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nurodė nesuprantantys, kodėl teisiami nekalti asmenys.
4.5. Gynėjas skunde nurodė, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Gynėjo teigimu, išanalizavus skundžiamo nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje aprašomas tariamos teisės realizavimas, didelės žalos požymis aiškinamas plečiamai ir iš esmės neteisingai. Pats nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistieji jokių pretenzijų T. A., G. A. ir G. K. nereiškė, taigi, nelogiškas nuosprendžio argumentas, kad A. V. ir R. Š. smurtavo prieš nukentėjusiuosius siekdami realizuoti savo tariamą teisę. Nuosprendžio argumentai, kad kaltinamųjų naudojamas intensyvus fizinis smurtas ir psichinis spaudimas nukentėjusiesiems, grasinimai, neteisėtas laisvės atėmimas T. A. bei fizinės prievartos panaudojimo pasekmės, kad nukentėjusieji buvo įbauginti, jautėsi nesaugūs, bijojo kreiptis į policiją, paaiškėjus, kad R. Š. yra ar buvo policijos pareigūnas, nėra pakankami ir visiškai aiškūs BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos atskyrimo požymių kontekste. Gynėjo vertinimu, argumentai, susiję su tariamu didelės žalos pagrindimu, yra nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis, priešingai, baudžiamojoje byloje yra eilė duomenų, kurie įrodo, kad net patys nukentėjusieji savęs nelaiko nukentėjusiaisiais, nurodo, kad pagrindo juos pripažinti nukentėjusiaisiais nėra, T. A. netgi atsiėmė civilinį ieškinį, kurį, kaip jis nurodė, už jį surašė tyrėja R. J., o išvykimas kitur įtakotas aplinkybių nesusijusių su aptariamais įvykiais (gyvenamoji vieta ne (duomenys neskelbtini), darbo gavimas ne (duomenys neskelbtini)). Iš išdėstyto seka, kad nuteistojo A. V. veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kadangi nei fizinis, nei psichinis smurtas prieš nukentėjusiuosius nebuvo panaudotas, nei vienas iš nukentėjusiųjų nepatyrė jokios žalos. Skunde teigiama, kad nuosprendyje aprašomas tariamai panaudotas fizinis ir psichinis smurtas, tačiau nieko neužsimenama apie būtinąjį BK 294 straipsnio 2 dalies požymį - didelės žalos padarymą, kuo pasireiškė didelės žalos padarymas.
4.6. Nuteistojo A. V. gynėjas taip pat nesutinka su įrodymų vertinimu dėl R. B. atžvilgiu padarytų veiksmų ir nurodo, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas selektyviu liudytojų parodymų vertinimu, pažeidžiant BPK 20 straipsnio ir BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nuosprendžio turinys parodo, jog pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nesuprantamai priekabiai buvo analizuoti apkaltinantys parodymai ir duomenys, tačiau parodymų ir duomenų, kurie pagrindžia kaltinamųjų nekaltumą ar kelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo (bei jam palankius parodymus duodančių asmenų) išsakomos pozicijos, neanalizavo. Gynėjo nuomone, R. B., S. P. ir V. N. parodymai, dėl fizinio smurto panaudojimo yra prieštaringi, nelogiški ir objektyviai nepatvirtina, kad nuteistieji prieš R. B. naudojo fizinį smurtą. Be to R. B., V. N. ir S. P. parodymų nepatikimumą patvirtina 2017 m. kovo 14 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis privataus kaltinimo byloje Nr. PK- 1-333/2017 bei kiti duomenys. Privataus kaltinimo byloje teismo priimtas sprendimas iš esmės parodo ir pagrindžia tai, kad skundžiamame nuosprendyje esantys S. P. ir V. N. parodymai yra prieštaringi, neobjektyvūs ir jais remtis negalima. Skundžiamame nuosprendyje, R. B. teismą įtikino, kad su E. Š. nebuvo susidūręs, tačiau R. B. parodymų nepatikimumą įrodo privataus kaltinimo byloje priimtas nuosprendis. Skundžiamame nuosprendyje nevertinama, kad E. Š. gindamasis sudavė R. B. eilę smūgių ant žemės susidūrimo metu surasta lazda. Pats E. Š. parodė, kad sudavė ne mažiau 6 smūgių. Teismas šios aplinkybės nevertino, nurodė, kad E. Š. ir R. B. net nebuvo susidūrę. Gynėjo nuomone, R. B. nurodyta ir skundžiamu nuosprendžiu patvirtinta aplinkybė, kad prieš R. B. buvo smurtaujama nuteistųjų, kad jam buvo suduodami smūgiai metaline lazda yra nepagrįsti ir nepasitvirtino.
4.7. Gynėjo teigimu, prieš R. B. nebuvo naudojamas psichinis smurtas bei pastarajam nepadaryta didelė žala. Atkreiptinas dėmesys, kad R. B., V. N. ir S. P., jeigu tik būtų jautę realią grėsmę, visuomet turėjo galimybę kviesti policiją. R. B., turėjo galimybę prašyti pagalbos susitikus D. V. arba A. S. vos tik užėjus į parduotuvę (duomenys neskelbtini), kai prie PC (duomenys neskelbtini) buvo paliktas R. Š. automobilyje, bet kada iš jo išlipti ir prašyti aplinkinių pagalbos. Iš nurodytų argumentų akivaizdu, kad R. B. parodymai apie įvykį yra prieštaringi, o pats R. B. jokio psichinio ar fizinio smurto iš nuteistųjų nepatyrė. Dėl to galima teigti, kad R. B. didelės žalos nepatyrė, priešingai, pats R. B. padarė žalą E. Š., kurio sveikatą sutrikdė.
4.8. Gynėjas skunde nurodė, kad teismo išvada, kuria pripažinta, kad nuteistieji turėjo lazdas, buvo rastos prie R. B. darbovietės, yra objektyviai nepagrįsta. Nes ant lazdų nebuvo rastas jokių pėdsakų, kurie parodytų, kad lazdas turėjo ar galėjo turėti nuteistieji. Gynėjo nuomone, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas akivaizdžiai nevertino V. N. ir S. P. suinteresuotumo, jų parodymų prieštaringumo, pažeidė įrodymų pakankamumo reikalavimą, nepašalino esminių prieštaravimų, todėl pažeidė nekaltumo prezumpciją bei visus byloje esančius neaiškumus aiškino nukentėjusiojo R. B. naudai. Gynėjas savo apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nevertino liudytojo V. N. gebėjimo duoti objektyvius parodymus, dėl jo dviejų metų priverstinio psichiatrų gydomo.
4.9. Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys patenkintas nepagrįstai ir jis yra žymiai per didelis. Ieškinys pats iš esmės negalėjo būti patenkintas, tačiau, atkreipiant dėmesį į šiuo metu priteistą ieškinį gynėjas teigia, kad civilinio ieškinio dydis yra neproporcingas, kadangi žala susideda iš fizinio skausmo sukelto R. B., dvasinių išgyvenimų, darbo praradimo. Gynėjo teigimu, R. B. iš darbo išėjo savo noru, t. y. savanoriškai parašė pareiškimą dėl išėjimo iš darbo, kadangi suprato, kad prisipažinęs dėl savo vagysčių iš gretimų pastatų, jis ateityje galimai ir taip bus atleistas, taip pat nukentėjusysis R. B. neprivalėjo į procesą įtraukti atstovo, kadangi jo interesus atstovavo valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė, todėl šios išlaidos buvo patirtos ne dėl nuteistųjų kaltės, o dėl paties R. B. pasirinkimo ir jos iš nuteistųjų neturi būti priteisiamos.
4.10. Gynėjas apeliaciniame skunde nesutiko ir su jo ginamajam parinkta bausme bei nurodė, skirdamas jo ginamajam bausmę, neužsiminė apie alternatyvią atsakomybės formą – areštą. Skiriant bausmę nebuvo detalizuojama, kad pirmą kartą asmuo teisiamas buvo pagal BK 222 straipsnį, t. y. už veiką, kuri savo pobūdžiu yra ekonominė, o teisiamas A. V. kaltę pripažino, gailėjosi, todėl buvo paskirtas asmens laidavimas. Gynėjo nuomone, atsižvelgtina į tai, kad A. V. dirba, laikosi visuomenėje nustatytų dorovės ir moralės normų, administracine tvarka nėra baustas, augina mažameti vaiką. Gynėjo nuomone, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neobjektyviai atlikto ikiteisminio tyrimą. A. V. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų ir gynėjo Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų ir gynėjo Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus atmesti.
6. Nuteistųjų R. Š., A. V. ir gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliaciniai skundai atmestini.
7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog nustatydamas ir įrodymais pagrįsdamas kaltinamųjų kaltę, teismas šių reikalavimų nepažeidė. Ir vis tik, nors pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė kaltės klausimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau nustatydamas tam tikras faktines aplinkybes, padarė iš dalies nepagrįstas išvadas dėl R. Š. ir A. V. pareikšto kaltinimo.
9. Iš visų apeliacinių skundų turinio matyti, kad jų autoriai nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad nuteistųjų kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta, taip pat tvirtina, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina būtino atsakomybės už savavaldžiavimą sudėties požymio – nukentėjusiems padarytos didelės žalos, buvimo. Apeliacinių skundų argumentai dėl paminėtų aplinkybių iš esmės tokie patys, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl visų apeliacinių skundų kartu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, siekiant pašalinti bet kokias iškilusias abejones ir neaiškumus, buvo atliktas įrodymų tyrimas: papildomai apklausti nukentėjusieji T. A., G. A., G. K., R. B., nuteistieji R. Š. ir A. V. bei liudytojai E. Š., D. P. ir S. M..
10.1. T. A. parodė, kad apklaustas apylinkės teisme davė teisingus parodymus ir reikia jais vadovautis. Patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) parke jis buvo užpultas ir sumuštas nepažįstamų asmenų. A. V. ir R. Š. nepažįsta, jie jo nesužalojo ir nemušė. Kaltinamuosius matė tik per teismo posėdžius. Ikiteisminio tyrimo metu melavo, pareigūnas sakė taip sakyti. Pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 1-6.), T. A. nurodė, kad parodymai surašyti teisingai. Atpažinimo pagal nuotrauką metu atpažino A. V., R. Š., G. S.. Dėl parodymų pakeitimo paaiškino, kad nenorėjo teismų ir problemų. Tuo metu sunkiai sirgo ir nenorėjo vaikščioti į teismus, nenorėjo turėti daugiau problemų su A. V. ir R. Š.. Jo neprašė niekas pakeisti parodymų ir negrasino, jis pats taip sugalvojo. Dėl civilinio ieškinio (3 t., b. l. 27) jis pasilieka prie parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir civilinį ieškinį palaiko. T. A. paaiškino, kad jį mušė A. V., metaliniu vamzdžiu daužė per galvą, rankas, kojas. Jam buvo lūžusi ranka per alkūnę, buvo sudaužyta visa galva, keliai. A. V. turėjo pistoletą. A. V. jį mušė, nes atėjo į tą pastatą vogti, tačiau jis ten nieko blogo nepadarė, laidų nesugadino ir nieko nepavogė. Nežinojo, kas tame pastate yra, todėl įlipo pro išdaužtą langą į vidų šiaip pažiūrėti, kas ten yra. Maždaug už 10 minučių jie atvažiavo ir jį rado, tačiau jis nieko nebuvo pavogęs. Iš to pastato jie T. A. nuvežė pas G. A., kur kalba buvo apie tai, kad kažkas sugadinta ir reikės atsiskaityti. Paskui nuėjo pas G. K.. Kitą dieną jis, G. A., G. K. susitiko su R. Š. ir A. V., su jais buvo dar vienas asmuo. Jie sakė, kad nukentėjusieji per mėnesį turės atlyginti jiems padaryta žalą – 100 000 litų. T. A. tokios žalos nebuvo padaręs, tačiau mokėti sutiko, nes jie grasino. Visi trys vyrai jiems liepė užrašyti savo kontaktinius duomenis. Dėl ikiteisminio tyrimo metu parašyto prašymo (2 t., b. l. 152) nukentėjusysis T. A. paaiškino, kad pareigūnai prašė atvykti į (duomenys neskelbtini), o jis gyveno (duomenys neskelbtini) ir negalėjo atvykti, todėl pasakė, kad neturi pretenzijų. Tada jie patarė jam parašyti laišką, kad neturi pretenzijų, ką jis ir padarė. Šio rašto rašyti jo niekas nevertė, jis pats taip sugalvojo, tačiau rašte nurodė neteisingas aplinkybes. Dėl parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjant kitai teismo sudėčiai (8 t., b. l. 9-14), nukentėjusysis T. A. nurodė, kad perskaityti parodymai yra neteisingi, tačiau tokių parodymų davimo negalėjo paaiškinti. Tvirtino, kad pasilieka prie pirminių parodymų. Civilinį ieškinį parašė jis pats, tiksliau jis pareiškė ieškinį, o kas surašė nepamena. Ikiteisminis tyrimas vėl vagysčių iš pastato buvo pradėtas, byla buvo perduota į teismą. Patvirtino, kad toje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas vagyste, davė teisingus parodymus. R. Š. jam nesudavė nei vieno smūgio, todėl jam pretenzijų neturi. Turi pretenzijų tik A. V. už tai, kad su metaliniu strypu daužė, grasino nušauti, sulaužė ranką.
10.2. Nukentėjusysis G. A. parodė, kad A. V. ir R. Š. asmeniškai nepažįsta, sumuštas ar kitaip nuo jų nukentėjęs nėra. Neteisingi ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti parodymai dėl skolos ir jo atžvilgiu pavartoto smurto (3 t., b. l. 33-35). Jo nuomone, šiuos parodymus pareigūnai galėjo surašyti iš T. A. ar G. K. parodymų. Jis tokių parodymų niekada nedavė, apklausos protokolą pasirašė neskaitęs, nes pasitikėjo tyrėjais. Jo nuomone, (duomenys neskelbtini) pareigūnai buvo užpykę ant R. Š.. Iš jo 100 000 litų niekas nereikalavo, nors kalba apie pinigus buvo dėl padarytos žalos dėl sugadinto stalo. Jie tą stalą sugadino, išardė jo dalį, metalą pridavė į metalo supirktuvę, gavo 300 - 400 litų. Tame pastate jis buvo 2 - 3 kartus, ten lupdavo vario laidus. Iš jo niekas nereikalavo sumokėti 100 000 litų, nes buvo kalba tik apie padarytą 160 000 litų žalą. Pokalbių bute su kaltinamaisiais metu baimės nejautė. G. A. patvirtino matęs, kad T. A. buvo sugipsuota ranka, veidas buvo patinęs, T. A. sakė, kad jį parke kažkas sumušė. G. A. teigė, kad pirmą kartą pirmosios instancijos teisme duoti jo parodymai neteisingi, nes jo niekas nemušė ir pinigų nereikalavo, aiškina taip kalbėjęs, nes pareigūnai buvo užpykę ant R. Š.. Teisme davė parodymus pagal tai, kas buvo surašyta ikiteisminio tyrimo metu ir liepta sakyti. Jis negalėjo konkrečiai paaiškini, iš ko jis suprato, kad pareigūnai pikti, kaip pasireiškė jų pyktis, tiesiog tai matėsi iš to, kaip jie kalbėjo. Pareigūnai pasakė, kad T. A. su G. K. davė parodymus ir reikia jo parodymų, tačiau jam toks pasakymas jokios įtakos neturėjo. Kurie jų liepė duoti tokius parodymus jis neprisimena, nes jį apklausinėjo ne vienas pareigūnas. Atpažinimo protokolą taip pat pasirašė neskaitęs. Dėl pareigūnų poveikio niekur nesikreipė. Iš kaltinamųjų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme poveikio jam nebuvo daroma. G. A. tvirtina savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme antrą kartą. Nurodo, kad po pirmo teismo posėdžio jo niekas neprašė pakeisti parodymų, jis pats tada jau pasakė tiesą. Bylos dėl vagystės nutraukimas jo parodymams įtakos neturėjo.
10.3. Nukentėjusysis G. K. parodė, kad R. Š. ir A. V. iki įvykio nepažinojo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surašyti tikrovės neatitinkantys jo parodymai, to kas užfiksuota jo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, jis niekada nėra pasakojęs. Neneigia, kad A. V. su R. Š. buvo pas juos atėję pasiaiškinti, vyko pokalbis dėl vagystės, nes R. Š. galvojo, kad jie padarė kažką ir sakė reikės grąžinti nuostolius, tačiau jokių ginklų ir pagalių jie neturėjo ir jokio smurto bei grasinimų nebuvo. Pinigų jie nereikalavo, tik sakė, jeigu tai padarė jie, t. y. nukentėjusieji, tai reikės atsakyti arba grąžinti. G. K. į tą pastatą nebuvo įėjęs, neturėjo tikslo apvogti. Pokalbio apie nuostolius metu G. K. buvo stresas, nes jis buvo nekaltas, tačiau sutiko atlyginti žalą, nes bijojo ir nebuvo daugiau ką daryti. Jie suprato, kad tai padarė T. A.. T. A. sekančią dieną pasakė, kad jis sužalotas, matėsi, kad galva sužalota ir ranka buvo gipsuota. Jis nesakė, kas jį primušė. Paskui G. K. sužinojo, kad G. A. išsigando, nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą. Apklausiant G. K. policijoje, jis neturėjo jokio motyvo apkalbėti R. Š. ir A. V.. Tyrėja jam nedavė paskaityti surašytų parodymų, nors jis niekada jų ir neskaito. Teigia, kad pirmosios instancijos teisme apklausos metu jam niekas jokios įtakos nedarė. Pagarsinus jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant pirminei teismo sudėčiai, 2015 m. spalio 7 d. nukentėjusysis G. K. paaiškino, kad nėra tikras, ar šie parodymai teisingi. Teigė, kad gali būti, jog G. A. ir sakė, kad gavo lazda ir kad kažkas turėjo ginklą. Jis pats pas nuteistuosius ginklų nematė. Parodė, kad po to, kai nakties metu į kambarį užėjo kaltinamieji, baimės šiek tiek buvo, bet viskas gerai išsisprendė, jis mušamas nebuvo, todėl nesijaučia nukentėjęs, neturi niekam jokių pretenzijų, jam nebuvo padaryta jokios moralinės žalos. Ikiteisminio tyrimo metu per apklausą buvo išgėręs ir vartojęs marihuanos. G. K. tvirtina ir prašo laikyti teisingais jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme 2016 m. vasario 17 d., bylą nagrinėjant kitos sudėties teismui.
10.4. Nukentėjusysis R. B. parodė, kad buvo įlindęs į negyvenamą pastatą prie savo darbovietės, per langą pamatė A. V. ir R. Š., kurių tuo metu dar nepažinojo. Buvo pasislėpęs, o paskui iššoko per langą ir pabėgo. Vienas iš jų vijosi jį su lazda, bet R. B. pabėgo. Vėliau jam paskambino R. Š. ir sakė ateiti pasikalbėti. Kai atėjo, jie abu su A. V. pradėjo kaltinti R. B. dėl vagysčių ir kad R. Š. sūnų sužalojo. Su R. Š. sūnumi jis nesusimušė, tačiau apkaltinamuoju nuosprendžiu už tai yra nuteistas. R. Š. paėmė jo piniginę ir liepė pasirašyti vekselius. Jis nenorėjo to daryti, tačiau jie kaltino, grasino, kad išveš, todėl ir pasirašė. Kai R. B. bandė pabėgti, R. Š. sudavė vieną smūgį su metaline, geltonos spalvos lazda į krūtinę, automobilyje sudavė 2 - 3 smūgius į galvos sritį ir vieną į pilvą. A. V. sudavė jam su lazda į pilvą, prie žvejų parduotuvės pagriovęs su lazda daužė. R. B. buvo padaryti sužalojimai kojose, lūpa prakirsta ir alkūnė sužalota. Matė, kad A. V. turėjo pistoletą, juo nešaudė, negrasino, tik buvo užantyje užsikišęs. Kaltinamieji prie darbovietės tempė jį į automobilį, paskui jau prievartos nenaudojo, tačiau jie grasino, jis bijojo ir nematė kitos galimybės tik paklusti jiems ir gražiuoju lipti į automobilį ir važiuoti kartu su jais. Kai kaltinamieji R. B. paleido, jis pamatė, kad R. Š. automobilyje paliko savo piniginę. Skambino, prašė atiduoti, tačiau piniginės jam negrąžino. Tada R. B. kreipėsi į policiją. Parodymų patikrinimo vietoje nukentėjusysis R. B. tyrėjui viską paaiškino, buvo rastos metalinės lazdos. R. B. parodė, kad nors yra nuteistas už E. Š. sužalojimą, E. Š. atlyginęs nuosprendžiu priteistą žalą, tačiau nuosekliai tvirtina, kad su juo neturėjo jokio fizinio kontakto, jokių grumtynių nebuvo. Vekselius pasirašyti reikalavo R. Š., A. V. tuo metu buvo kartu. Jis nebuvo padaręs tokios žalos, kokią nuteistieji reikalavo atlyginti. Jis prašė nekviesti policijos ir viską išspręsti gražiuoju ne dėl to, kad vogė, nes jis nieko nėra pavogęs, o tik dėl paties įėjimo į tą pastatą. Kur šiuo metu yra du jo pasirašyti vekseliai, nežino. R. B. paaiškino, kad pradžioje, dar prie D. V., jis pripažino padaręs žalą ir žadėjo ją atlyginti, bet buvo kalba apie stiklą, už kurį jis galėjo sumokėti. Jis bijojo policijos, nes suprato kad blogai padarė įlįsdamas į tą pastatą. Tačiau kaltinamieji pradėjo kalbėti apie tūkstantines žalas, sūnaus sužalojimą, ko R. B. nebuvo padaręs, todėl tikrai nesutiko atlyginti ir nieko nežadėjo. Civilinį ieškinį palaiko. Nuo to pastato link darbovietės jį vijosi R. Š.. Iš pradžių lazdas turėjo E. Š., vėliau R. Š., paskui viena lazda buvo perduota A. V.. Įvykių eigoje R. B. prašė kaltinamųjų kviesti policiją, nes sakė, kad nepasirašys vekselių, bet tada jie pasakė, kad jau „po laiko“.
10.5. Liudytojas E. Š. parodė, kad R. B. su juo grūmėsi, tai patvirtina įsiteisėjęs nuosprendis byloje, kurioje jis pripažintas nukentėjusiu. R. B. jam atlygino nuosprendžiu priteistą žalą. Paaiškino, kad R. B. iššokus per langą, jis puolė E. Š., sudavė į krūtinę, nuo smūgio nugriuvo ant žemės, po to pasiėmė šaką ir gindamasis sudavė R. B. kelis smūgius per įvairias kūno vietas, pataikė į kojas, šonus, krūtinę, sudavė daug kartų per rankas, galėjo pataikyti ir per galvą. A. V. pamatė, kai gulėjo ant žemės sužalotas, A. V. nusivijo R. B.. R. Š. draugas Ž. A. jau anksčiau nusivijo R. B.. A. V. nubėgus paskui R. B., iš pastato išėjo E. Š.. E. Š. dėl kojos sužalojimo važiavo į ligoninę. Po to jis atvažiavo į įvykio vietą, kur buvo jo tėvas ir R. B.. Tuomet R. B. neneigė, kad jį sužalojo, tačiau kai E. Š. parašė pareiškimą į policiją, pradėjo neigti. Kai E. Š. tik atvažiavo prie pastato, matė netoli einančius du asmenis. Medicinos įstaigoje buvo šoko būsenoje ir pasakė, kad susižalojo pats, todėl ir medicininiuose dokumentuose neteisingai nurodyta, kad buvo trauma buityje. R. Š. iš karto po sužalojimo kreipėsi į policiją, tačiau jo pareiškimo nepriėmė, pareigūnas jam paskambino, todėl kitą dieną jis vėl kreipėsi į policiją ir parašė pareiškimą dėl sužalojimo.
10.6. Liudytojas D. P. parodė, kad įvykio dieną rūkė lauke su A. K. ir išgirdo šaukiant „gaudykit vagį“. Jie nusivijo bėgantį žmogų iki kampo, paskui jis nubėgo į pastatą. Tuos vagis vijosi A. V. ir priekyje dar bėgo jaunas vyras. Liudytojas atpažino asmenį, kurį jie vijosi, ir dar vieną, vyresnį, kuris buvo su akiniais, jį taip pat yra matęs prie to pastato. Vaikščiojant ant to pastato stogo jis matydavo tris asmenis, bet trečio neatpažino. Atstumas nuo pastato, iš kurio vogė, iki pastato, į kurį žmogus įbėgo, yra apie 200 metrų. Kai bėgo tariamas vagis, rankose nieko nesinešė. Nėra matęs, kad asmenys iš tų patalpų išneštų kokius nors daiktus. Praėjus tiems asmenims atrodydavo, kad ten vyksta darbai, nes girdėjosi daužymasis, vertimas.
10.7. Liudytojas S. M. parodė, kad dirbo saugos tarnybos (duomenys neskelbtini) vadovu. A. M. dirbo (duomenys neskelbtini), esančioje - (duomenys neskelbtini). Jis vaizdo medžiagą galėjo pateikti tik su S. M. leidimu. Visa informacija ir duomenys priklausė(duomenys neskelbtini). Kai policija užklausia dėl medžiagos, jų tarnyba suderindavo su parduotuvės vadovu ir tik tada išimdavo įrašą ir perduodavo. Be parduotuvės atstovo, pačiam įrašo išsiimti yra neįmanoma. A. M. liudytojui nesakė, kad buvo atvykę pareigūnai ir teiravosi informacijos.
10.8. Nuteistasis R. Š. paaiškino, kad jis jokių kaltinime nurodytų veiksmų neatliko. Tiek įtarimuose, tiek kaltinamajame akte aplinkybės neatitiko tikrovės, iš konteksto buvo ištraukti tik kai kurie faktai, nevertinta visuma. G. A., T. A. ir G. K. atžvilgiu nei fizinio, nei psichologinio smurto nenaudojo, jokio žalos atlyginimo nereikalavo. 100 000 litų suma pokalbio metu buvo paminėta, tačiau buvo kalba apie įrenginių kainą, jie buvo įdėję skelbimą internete dėl įrenginių pardavimo. R. Š. pažįsta G. A., žino, kad jis yra asocialus asmuo, neturintis jokių pajamų, be to, visi šie nukentėjusieji piktnaudžiavo narkotinėmis medžiagomis, todėl suprato kad iš jų nėra galimybės nieko išreikalauti. Bendrabutyje buvo, užėjo į kambarius, nes norėjo pažiūrėti kas ten per žmonės, jam buvo įdomu. Jis jokių grasinimų nukentėjusiųjų atžvilgiu neišsakė, nematė, kad A. V. grasintų ar smurtautų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Patys nukentėjusieji nurodė, kad jiems susitikus, be E. Š. ir A. V., buvo dar trečias asmuo, kuris ir išsakė tuos grasinimus. R. Š. teigimu, nukentėjusieji turi tikslą jį apkalbėti dėl to, kad jis turėjęs reikalų su I. A.. Kai jis dirbo policijoje, ji turėjo reikalų su narkotikais, buvo apsivogusi, jai buvo atimti vaikai. Dėl pastato niokojimo ir vagysčių jis policijai pranešė, nes žinojo tuos asmenis. Jam buvo labai skaudu, kad jų tvarkomas pastatas yra niokojamas, todėl jie norėjo pasižiūrėti, kas per žmonės ir liepti jiems ateiti ir viską sutvarkyti, kad jiems būtų pamoka. R. Š. nežino, kokią žalą ir kas konkrečiai padarė. Buvo apskaičiuota bendra padaryta žala ir pateikta ikiteisminiam tyrimui. Nagrinėjant bylą teisme, kur vagyste buvo kaltinami T. A., G. A. ir G. K., būtent jiems R. Š. pretenzijų neturėjo. Padaryta žala buvo nustatyta, tik nebuvo aišku, kas ją padarė. Šiandien jis teigia, kad žalą padarė būtent nukentėjusieji, nes jie iš pradžių pripažino, ir tik vėliau paneigė, kad tai padarė. Su pareigūnais, kurie atliko ikiteisminį tyrimą, santykiai buvo nedraugiški. Jie galėjo būti pikti, nes R. Š. buvo kreipęsis dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos neteisėtų veiksmų į prokuratūrą, kur prokurorė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Tie pareigūnai buvo to paties skyriaus, gal dėl to taip ir elgėsi, nes jis, buvęs jų kolega, ėjo prieš kolegas. Dėl antro epizodo su R. B., R. Š. paaiškino, kad teismo buvo ignoruojamos nustatytos akivaizdžios aplinkybės. Pradžioje R. B. prisipažino sužalojęs E. Š., tačiau vėliau, kai sužinojo, kad yra parašytas pareiškimas dėl E. Š. sužalojimo, R. B. pakeitė savo poziciją ir tyrimą nukreipė klaidinga linkme. R. Š. R. B. jokio spaudimo nedarė, jo per prievartą automobilyje nevežiojo, jokios nei fizinės, nei psichologinės prievartos jo atžvilgiu nevartojo. Tik kai sužinojo, kad jis buvo įlindęs į pastatą ir susigrūmė su sūnumi, telefonu jį kvietė draugiškai viską aptarti, išspręsti tarpusavyje, jokio fizinio ar psichinio smurto jo atžvilgiu nenaudojo. R. B. prašė nekviesti policijos, pasakė, kad ateis ir sutvarkys ką išdaužė, prašė priimti į darbą, paskui R. Š. parvežė jį namo.
10.9. Nuteistasis A. V. paaiškino, kad T. A., G. A. ir G. K. pretenzijų dėl žalos atsiradimo neturėjo, nes neturi jokių įrodymų, kad būtent šie nukentėjusieji padarė žalą. Kai rado T. A. pastate, prie jo buvo laidai, tačiau neaišku, iš kurios vietos jie buvo išlupti. T. A. pats pripažino, kad kartu su G. A. ir G. K. buvo pastate ir lupo laidus. Jis norėjo parodyti žmones, kurie jam parodė šį pastatą ir paaiškino kaip į jį patekti. Jis norėjo kaltę suversti tik ant jų. Policijai apie įsibrovimą į patalpas nepranešė, nes buvo tamsu ir dar negalėjo nustatyti žalos. Jie su R. Š. į policiją nesikreipė, tačiau byla dėl vagystės iš pastato buvo pradėta. Policija pati surado įtariamuosius ir tada išsikvietė R. Š. su A. V.. Dėl grasinimų, jog buvo reikalauta pinigų, kad nukentėjusieji bus išvežti, A. V. paaiškino, kad kai jie su nukentėjusiaisiais susitiko prie parduotuvės, buvo priėjęs žmogus su akiniais, jo vardo ir pavardės nežino, tik yra matytas, kuris paklausė, kokie vagys buvo įsibrovę pas mus ir pasakė, kad juos reikia vežti. Nukentėjusieji pasakė, kad tokius grasinimus išsakė R. Š. su A. V., policija vieno parodymus perkėlė kitam. Tokie parodymai taip pat buvo įkelti ir R. B. ir teigiama, kad tai pasekė būtent kaltinamieji. Jie su R. B. kalbėjosi draugiškai, jis pats prašėsi, kad priimtų jį į darbą, išsiskyrė be piktumų.
11. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir atlikto įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme, negali sutikti su apeliacinių skundų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltinamuosius kaltais dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, nepagrįstai rėmėsi tais T. A., G. A. ir G. K. parodymais, kuriuose jie nurodė būtent tas aplinkybes, kurių pagrindu buvo suformuluotas kaltinimas dėl jų atžvilgiu padaryto savavaldžiavimo. Skunduose apeliantai teigia, kad teismas negalėjo remtis jų parodymais dėl to, kad jie viso proceso metu juos keitė, o prieštaravimai jų parodymuose nebuvo pašalinti. Negalima paneigti akivaizdaus fakto, kad viso bylos tyrimo metu nukentėjusiųjų parodymai nebuvo nuoseklūs ir analogiški, iš tiesų, jų dėstomos versijos keitėsi. Tačiau pažymėtina, kad priešingai, negu nurodo apeliantai, pripažindamas R. Š. ir A. V. kaltais, apylinkės teismas visus bylos įrodymus, taip pat ir nukentėjusiųjų parodymus, tyrė ir vertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimų: išanalizavo kiekvieną atskirai ir vertino kitų patikimų duomenų viseto kontekste, bei rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Šiame kontekste pažymėtina, jog argumentuodami apeliacinius skundus, jų autoriai patys buvo neobjektyvūs. Savo teiginius dėl nuosprendžio nepagrįstumo grindė ne duomenų visumos vertinimu, iš parodymų konteksto dėmesį atkreipdami tik atskiras aplinkybes, kas akivaizdžiai neatitinka objektyvių faktinių aplinkybių. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų, susijusių su nukentėjusiųjų, pačių nuteistųjų ir liudytojų parodymų vertinimu. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinių skundų motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
12. Apylinkės teismas nuosprendyje motyvavo, dėl ko teisingais ir patikimais laikė T. A. parodymus, duotus 2015 m. kovo 26 d. teisiamojo posėdžio metu.
12.1. Šios apklausos metu jis nurodė analogiškas aplinkybes, kokias nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjant pirmosios sudėties teismui, jis detaliai ir nuosekliai nurodė visas įvykio aplinkybes. Pripažino, kad įsibrovė į apleistą pastatą, galvojo rasti ką nors vertingo pavogti. Pastate jį surado A. V. ir R. Š.. A. V. iš karto panaudojo fizinį smurtą, mušė jį rankomis, spardė kojomis. R. Š. paliepus A. V. uždėjo jam antrankius. Nuvedė jį į pirmą aukštą, A. V. grasino peršauti kojas, iš už diržo išsiėmė ginklą, šovė tiesiai per atidarytas duris į sieną, kaip suprato, norėdamas jį pagąsdinti. Paskui A. V. atsinešė apvalų apie 1 m ilgio metalinį strypą, su kuriuo pradėjo daužyti jam per galvą, alkūnes ir kelius, klausinėjo keliese buvo atėję. Jis paskambino G. A., R. Š. liepė pasakyti, kad ateitų, tačiau G. A. nesutikus, R. Š. įsisodino jį į visureigio bagažinę ir liepė rodyti, kur gyvena kiti. Automobilyje A. V. laikė įrėmęs jam į galvą ginklą, grasino nušauti, jei bandys bėgti. Kai atvažiavo į bendrabutį, nuėjo pas G. A., tuomet kaltinamieji pasakė, kad sugadintas turtas, už kurį jie turės sumokėti. A. V. metaliniu strypu sudavė G. A. per galvą, paskui R. Š. pasiūlė nueiti pas G. K.. T. A. buvo sumuštas, blogai jautėsi, todėl likęs koridoriuje pabėgo. Ligoninėje jam sugipsavo ranką, tačiau jis pabėgo, nes iš pokalbio su G. A. suprato, kad kaltinamieji buvę policijos pareigūnai, bijojo, kad jie gali atvykti ir į ligoninę. Kitą dieną G. K. jam pasakė, kad tie vyrai liepė ateiti susitikti. Jie su G. A. ir G. K. nuėjo. Atėjo R. Š., A. V. ir dar kažkoks nepažįstamas asmuo, jie liepė nukentėjusiesiems už padarytą žalą per mėnesį sumokėti 100 000 Lt, nes bus blogai, liepė nesikreipti į policiją. R. Š. grasino, kad jeigu nebus pinigų, juos parduos į viešnamį, sakė, kad visur juos suras, jie nepasislėps. T. A. nebuvo padaręs tokios žalos, bet sutiko sumokėti, nes bijojo. R. Š. liepė surašyti ant lapuko nukentėjusiųjų vardus, pavardes ir gimimo metus. Į policiją nesikreipė, nes nenorėjo problemų.
12.2. Apklaustas pirmosios instancijos teisme jau bylą nagrinėjant antros sudėties teismui, priėmusiam nuosprendį, T. A. parodymus pakeitė. Šios apklausos metu jis nurodė, kad ankstesnių apklausų metu buvo priverstas kalbėti kitaip, turėjo duoti parodymus prieš kaltinamuosius, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė spaudimą, sakė, kad yra surinkta visa medžiaga. Tada jis ir papasakojo, nusprendė pasakyti, kad buvo sumuštas tame pastate. Bet jo ten niekas nemušė, smurto ir prievartos nenaudojo. Iš nuotraukų jis atpažino kaltinamuosius, juos nurodė, nes R. Š. yra buvęs pareigūnas, o jam pareigūnai ne „prie širdies“, A. V. nurodė, nes jie buvo kartu. Davė neteisingus parodymus tiek policijos tyrėjams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek teisiamajame posėdyje anksčiau, bet nežino, kodėl. Anksčiau duotus parodymus išgalvojo. Atsiminė visas duotų parodymų detales. Jis nenorėjo rašyti jokio pareiškimo, bet policininkai rašinėjo visokius laiškus, kad T. A. rašytų tą pareiškimą. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją viską pasakojo pats. Ieškinį parašė kriminalistai. Gal jis ko paklausė dėl ieškinio, dėl žalos atlyginimo, ir kriminalistai parašė. Tada jis manė, kad jei byla užvesta, tai ir ieškinys turi būti. Įtarimai jam dėl vagystės buvo pareikšti, atrodo, vėliau, nei jį apklausė šioje byloje. Tokie nukentėjusiojo parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi ne tik kitiems bylos duomenims, bet ir tarpusavyje jo nurodytoms aplinkybėms, nelogiški. Šiuose parodymuose T. A. nurodė, kad R. Š. ir A. V. norėjo jam padėti, nes matė, kad jis sumuštas, todėl jį nuvežė į bendrabutį, tačiau tuo pačiu pripažino, kad visi užėjo pas G. A., kalbėjo, paskui užėjo ir pas G. K.. Negalėjo paaiškinti, ko jiems reikėjo ir kodėl bei apie ką nuteistieji kalbėjo su kitais nukentėjusiaisiais.
12.3. Apklausiant T. A. apeliacinės instancijos teisme, buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtinto kaip teisingus ir paaiškino, kad teisme parodymus pakeitė, nes nenorėjo teismų ir problemų su A. V. ir R. Š.. Pasilieka prie parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir civilinį ieškinį palaiko. Patvirtino, kad į tą pastatą atėjo vogti, tačiau nieko nesugadino ir nepavogė, nes nuteistieji atvažiavo ir jį sugavo praėjus apie 10 minučių. Tą dieną jie pas T. A. nerado pavogtų daiktų iš tų patalpų, tačiau jie kalbėjo, kad kažkas sugadinta ir reikės atsiskaityti. Jie abu kartu reikalavo atlyginti jiems padaryta žalą – 100 000 litų. R. Š. ir A. V. buvo kartu, tačiau R. Š. nesudavė nei vieno smūgio, tik reikalavo atlyginti žalą. A. V. jį sumušė, grasino nušauti, sulaužė ranką, todėl jam turi pretenzijų. Civilinį ieškinį surašė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, T. A. jį pasirašė. Šiuo metu ieškinį palaiko. Š. T. A. parodymai atitinka kitus bylos duomenis, jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, todėl teisėjų kolegija laiko juos patikimais ir jais vadovaujasi.
13. Nukentėjusiojo T. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes patvirtina ir kito nukentėjusiojo G. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.
Šalies argumentai
13.1. G. A. paaiškino, jog T. A. atvyko į Alytų, jie girtavo, paskui T. A. išėjo pasivaikščioti, buvo apgirtęs. Po valandos ar pusantros paskambino T. A., paklausė, kur šis. T. A. pasakė, kad greit pareis. Po 10 minučių T. A. grįžo kartu su nuteistaisiais ir kažkokia moterimi. A. V. rankoje turėjo metalinį vamzdį, kuriuo jam, sėdinčiam ant lovos, trenkė per viršugalvį. Tada nuėjo pas G. K.. T. A. jam pasakojo, jog jį iki bendrabučio vežė automobilio bagažinėje, į galvą jam buvo įremtas ginklas. Kitą rytą pamatė T. A. jau sugipsuota ranka, šis jam papasakojo, kaip jį mušė, sakė, jog šaudė, laužė, daužė su vamzdžiu. R. Š. ir A. V. liepė jiems visiems kitą dieną ateiti prie parduotuvės. Susitiko, su kaltinamaisiais buvo dar ir kažkoks vaikinas. Jie kalbėjo apie 160 000 Lt žalą. Nukentėjusieji sutiko, nes nebuvo kur jiems dingti, nors galimybės tiek sumokėti neturėjo, bet išsigando galimų pasekmių. Paskui kaltinamieji suapvalino atlygintiną žalą iki 100 000 Lt. G. A. ir jo draugai kaltinamiesiems surašė savo vardus, pavardes, gimimo metus. Negirdėjo, kad būtų grasinama, jei neatlygins žalos. Atrodo sakė, kad reiks per tris mėnesius jiems atidirbti. Kai pamatė sumuštą T. A., jam pasidarė baisu, todėl ir parašė duomenis, nes grasinimai atrodė realūs. Gal po pusantro ar dviejų mėnesių nuo įvykio, atvyko Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai. Jie sakė, kad turi informacijos, paklausė, ar G. A. sutinka duoti parodymus. Pasakė, kad R. Š. yra parašęs ant jų pareiškimą dėl to pastato, klausė, ar G. A. duos parodymus. Niekas jo nevertė duoti parodymų. 2013 m. rugsėjo 1 d. jis išvyko į (duomenys neskelbtini) tikėdamasis užsidirbti pinigų, nes žinojo, kad R. Š. yra policijos pareigūnas. Dabar pretenzijų niekam neturi, tačiau įvykio metu, tiek bendrabutyje, tiek ir susitikimo metu jam buvo baisu, kad gali būti sužalotas ar suluošintas, grasinimai atrodė realūs.
13.2. Apklausiant G. A. apeliacinės instancijos teisme, jis laikėsi paskutinės savo pozicijos, kad nuo R. Š. ir A. V. nėra nukentėjęs, nebuvo sumuštas. Dėl parodymų, kad buvo daužytas vamzdžiu į galvą, paaiškino, kad taip nebuvo, pareigūnai prirašė į jo apklausos protokolą iš T. A. ar G. K. parodymų. Jis tokių parodymų nedavė, protokolus pasirašydavo neskaitęs. Nežino, koks buvo tyrėjo tikslas surašyti neteisingus parodymus, bet jis suprato, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai buvo užpykę ant R. Š.. Neneigia, kad kalba apie padarytą žalą dėl sugadinto kopijavimo stalo su kaltinamaisiais buvo, tačiau patvirtina, kad iš jo niekas jokių pinigų nereikalavo. Kaltinamieji sakė, kad padaryta žala 160 000 litų, reikės sumokėti. G. A. apklausė kiek, jie atsakė, kad 100 000 litų. Tą stalą jie visi sugadino, išardė ir į metalą pardavė.
13.3. Pagarsinus nukentėjusiojo G. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos iš dalies patvirtino, tačiau neigė užfiksuotas aplinkybes dėl smurto jo atžvilgiu panaudojimo, dėl pinigų reikalavimo, grasinimų ir gąsdinimų. Teigė, kad jo parodymai galėjo būti surašyti pagal kitų nukentėjusiųjų T. A. ir G. K. parodymus. Jo nuomone, pareigūnai buvo užpykę ant R. Š., tačiau negalėjo konkrečiai paaiškinti, kokiu būdu pasireiškė tas jų pyktis. Pareigūnai jam pasakė, kad T. A. su G. K. davė parodymus ir reikia jo parodymų. Jis protokolų neskaitė, tik pasirašė. Dėl tokių pat parodymų teisme davimo G. A. paaiškino, kad nors teisėja jam poveikio teisme nedarė, tačiau jis jau turėjo duoti tokius parodymus, kokie buvo surašyti ir pareigūnų liepta taip sakyti. Taigi, akivaizdu, kad G. A. negalėjo argumentuotai paaiškinti savo parodymų pakeitimo priežasčių, todėl išdėstytos parodymų pakeitimo aplinkybės nelaikytinos pagrįstomis, ir teisėjų kolegija tokius G. A. parodymus vertina kritiškai bei nelaiko jų patikimais.
14. Nukentėjusysis G. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pas jį naktį atėjo jo pažįstami T. A. ir G. A., kartu su jais ir kaltinamieji. A. V. rankose turėjo antrankius, metalinį vamzdį, pistoletą. Būnant kambaryje, A. V. su turimu metaliniu vamzdžiu trenkė G. A. į galvą, po to trenkė ir G. K.. Jie pasakė, kad atėjo dėl pavogtų laidų. R. Š. pasakė, kad kitą dieną visi ateitų susitikti. Kitą dieną susitiko su T. A., pamatė, kad sumuštas, ranka sugipsuota. T. A. papasakojo, kad jį pagavę mušė, į jį šaudė, vežant buvo įstatytas pistoletas į galvą ir sakė, jeigu pasakys nors žodį, tai šaus. Jie susitiko su tais vyrais, prie jų prisijungė dar vienas nepažįstamas vyriškis. Jie visi pradėjo kalbėti, kad išveš G. į (duomenys neskelbtini), parduos sekso paslaugoms. G. K. išsigandęs paklausė, ko jie nori. Tada A. V. pasakė, kad jie dėl padarytų vagysčių per mėnesį laiko turės sumokėti 100 000 litų. Į policiją nesikreipė, nes sekančią dieną iš G. A. sužinojo, kad R. Š. buvęs policijos pareigūnas. Pagalvojo, kad kreipimasis į policiją yra beprasmis. Jis tą vakarą tose patalpose nebuvo ir nieko nevogė. Jie visi trys anksčiau buvo įlindę per išdaužytą langą į tas patalpas, ten mėtėsi įvairių laidų, įvairių drabužių, indų. Jie nepadarė žalos už tokią sumą, kokią kaltinamieji reikalavo sumokėti. G. K. žinojo, kad tikrai negalės tiek sumokėti, nes neturės tokios sumos, tačiau nenorėjo ginčytis su kaltinamaisiais, sutiko, nes bijojo, kad nesumuštų, nesužalotų, jautė baimę, kad gali būti su juo susidorota, manė, kad jie taip nepaliks, todėl sutiko atlyginti. Sakė, kad po mėnesio juos susiras patys. R. Š. ant popieriaus lapo liepė jiems užrašyti telefonų numerius ir asmens kodus. Jis tų vyriškių buvo be jokio pagrindo apkaltintas vagyste, nes jokių laidų ar kitų daiktų „medvilnės“ patalpose nevogė ir jokios žalos niekam nepadarė. Jų reikalaujama pinigų suma buvo nenormaliai didelė, jis tokios sumos jokių galimybių sumokėti neturėjo. Jis pinigų neketino mokėti. Jis dėl šio įvykio niekam pretenzijų neturi, nors įvykio metu buvo baisu, kad nesužalotų, nesuluošintų.
15. Apklaustas pirmosios instancijos teisme G. K. savo parodymus kiek pakeitė. Jis parodė, kad su naktį į butą atėjusiais kaltinamaisiais pakalbėjo draugiškai, jokio smurto nei jo, nei kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, niekas nei jam, nei kam kitam negrasino. Kažkuris iš kaltinamųjų pasakė, kad reikės atlyginti padarytą 100 000 Lt žalą už sugadintus kaltinamųjų daiktus. Pokalbio su kaltinamaisiais metu jie žadėjo atlyginti žalą, jokių sutarčių nepasirašė, jam niekas negrasino. G. K. nesijaučia nukentėjęs, nerašė pareiškimo policijai. Jį tyrėjai iš (duomenys neskelbtini) atsivežė į (duomenys neskelbtini) duoti parodymus, tuo metu tyrėjai jau buvo apklausę T. A. ir G. A., todėl kvietėsi apklausai ir G. K.. Ikiteisminio tyrimo metu savo apklausos protokolo neskaitė, tik pasirašė. Jau davęs parodymus sužinojo apie jam pareikštus įtarimus dėl vagystės.
16. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme G. K. ir toliau tvirtino, kad nuo kaltinamųjų nenukentėjo ir jau pirmosios instancijos teisme prašė panaikinti jo, kaip nukentėjusiojo statusą. Perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, G. K. teigė, kad tokių parodymų nėra davęs, tyrėjai užrašė ką norėjo. Jo niekas nemušė, nelindo, negąsdino, jokio smurto jo atžvilgiu nebuvo naudota. Pokalbis dėl vagystės su kaltinamaisiais buvo, nes R. Š. galvojo, kad jie padarė žalą, todėl ir sakė, kad turi atlyginti nuostolius. Pokalbio metu buvo stresas, nes jis nesijautė kaltas, tačiau sutiko atlyginti žalą, nes nebuvo daugiau ką daryti. Jie galvojo, kad T. A. tą žalą padarė. Apklausiant G. K. policijoje, jis neturėjo jokio motyvo apkalbėti R. Š. ir A. V.. Surašytų parodymų neskaitė, tik pasirašė. Tuo metu, kai naktį kaltinamieji ir kiti asmenys užėjo į kambarį, G. K. buvo baimės, bet kadangi viskas gerai išsisprendė, jo vertinimu, jokios moralinės žalos padaryta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo objektyvų ir išsamų įrodymų vertinimą ir išvadų grindimą tik patikimais ir neginčijamais įrodymais, patvirtina nukentėjusiojo G. K. parodymų vertinimas. Nepaisant to, kad teismas, atlikęs įrodymų vertinimą, nustatė, jog patikimais ir atitinkančiais tikrovę laikytini nukentėjusiųjų parodymai, kuriuose jie patvirtino patyrę fizinę ir psichinę prievartą iš R. Š. ir A. V., tačiau pirmos instancijos teismas, nustatęs, jog apie vieno smūgio jam sudavimą G. K. buvo nurodęs tik ikiteisminio tyrimo metu, o bylą nagrinėjant teisme šią aplinkybę paneigė, o kitų duomenų, patvirtinančių jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nenustatyta, šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino.
18. Tačiau šiame kontekste negalima sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad pašalinus iš kaltinimo paminėtą aplinkybę, G. K. turėjo netekti ir nukentėjusiojo statuso. Kaip buvo aptarta aukščiau, byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, jog visų trijų nukentėjusiųjų, tame tarpe ir G. K. atžvilgiu, buvo panaudota psichinė prievarta. G. K., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme ir apklaustas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, neigė iš nuteistųjų patyręs bet kokį smurtą, tvirtino, kad šie kalbėjo draugiškai, jokio smurto nei jo, nei kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, niekas nei jam, nei kam kitam negrasino. Tačiau tuo pačiu G. K. nepaneigė tų aplinkybių, kad nuteistieji nors ir nereikalavo pinigų, tačiau sakė, kad reikės atlyginti padarytą žalą už sugadintus daiktus ir jie pažadėjo atlyginti žalą. Pripažino, kad dėl tokio pokalbio jam buvo stresas, nes jis buvo nekaltas, kadangi tik buvo tame pastate, bet nieko negadino ir nevogė. Jis sutiko atlyginti žalą, nes nebuvo daugiau ką daryti. T. A. sekančią dieną jam pasakė, kad buvo sužalotas, iš G. A. sužinojo, kad R. Š. yra policijos pareigūnas. Pripažino, kad buvo baimės tuomet, kai nuteistieji naktį atėjo į kambarį, tačiau viskas išsisprendė, todėl pretenzijų šiuo metu niekam neturi. Tokie G. K. parodymai, vertinant juos kitų nukentėjusiųjų parodymų kontekste, patvirtina, kad R. Š. ir A. V. psichologinį smurtą – grasinimus ir gąsdinimą dėl tariamai padarytos žalos atlyginimo vartojo visų trijų nukentėjusiųjų atžvilgiu ir dėl to jie buvo įbauginti, sutiko sumokėti prašomą sumą, nors ir jautėsi dėl to nekalti.
19. Nukentėjusiųjų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ir duodant parodymus teisme, kuriuos pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje pagarsino, patvirtina ir kiti įrodymai: R. S. patvirtino, jog įvykio vakarą su žmona G. S. buvo pastato, kuriuo apie metus laiko naudojosi R. Š. su A. V.. Ten buvo ir R. Š. bei A. V.. Matė vaikiną, kuris dejavo, buvo susiėmęs už rankos, šlubavo, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Paklausus, ką jis čia veikia, atsakė, kad jam kažkoks G. nurodė šias patalpas. Telefonu susiekė su G., o paskui visi kartu važiavo į bendrabutį pas G.. Apklausta liudytoja I. A. parodė, kad vėlų vakarą pasibeldė į duris, ji atidarė ir matė R. Š., nepažįstamą vyrą ir moterį. Su jais buvo T. A.. R. Š. prižadino G. A. ir visi išėjo pas G. K.. T. A. matė ryte, buvo lūžusi jo ranka. Jai G. sakė, kad T. A. sumušė kaltinamieji, sulaužė ranką. Jos vyras sakė, kad už kažkokių stalų sulaužymą kaltinamieji uždėjo 100 000 Lt baudą. Prieš tuos įvykius T. A. ranka buvo sveika. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad įvykio naktį T. A. iškvietė medicininę pagalbą, po to kai išėjo kaltinamieji ir moteris iš bendrabučio. Tarnybinio pranešimo turinys patvirtina, kad buvo gautas policijoje pranešimas iš (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriaus, kad į priėmimo skyrių buvo pristatytas T. A., kurį sumušė nepažįstami asmenys. Asmuo nurodė, kad jam buvo trenkta metaliniu strypu, spardyta kojomis, mušta rankomis, konstatuotas krūtinės ląstos sumušimas, galvos sumušimas. Asmens parodymo atpažinti metu, T. A. atpažino A. V., kaip asmenį vartojusį smurtą jo atžvilgiu ir gąsdinusį pistoletu, bei asmenį R. Š., kaip pareigūną, kuris jo nemušė, tačiau reikalavo žalos atlyginimo ir grasino. Grasino išvežimu ir atidavimu gėjams, kad atidirbtų už sugadintą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma visiškai pagrindžia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas dėl R. Š. ir A. V. veiksmų, tai yra smurto ir grasinimų vartojimo nukentėjusiųjų atžvilgiu, padarant pastariesiems didelės žalos jų teisėms.
20. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog nukentėjusiųjų T. A., G. A. ir G. K. parodymus, duotus bylą nagrinėjant kitos sudėties teismui, reikėtų vertinti kritiškai, nes tuo metu šie nukentėjusieji buvo ir kaltinamieji baudžiamojoje byloje dėl vagystės ir turto sugadinimo, todėl akivaizdu, kad siekė apsiginti nuo pareikštų kaltinimų, ir turėjo pakankamą motyvą apkalbėti R. Š. ir A. V.. Tokie skundų teiginiai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Ikiteisminis tyrimas dėl įsibrovimo į pramonines patalpas (duomenys neskelbtini) ir turto iš šių patalpų pagrobimo bei sugadinimo nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo pradėtas daug vėliau nei pirminius parodymus šiame ikiteisminiame tyrime davė šie asmenys. Kai T. A. pirmą kartą apklausė pareigūnai, nei R. Š., nei A. V. nebuvo kreipęsi į policiją dėl tokio vagystės fakto. Tai patvirtina, kad parodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas argumentuotai laikė patikimais ir jais rėmėsi, ir su kuo sutinka apeliacinės instancijos teismas, jie davė nieko nežinodami apie vagystės bylą, kurioje jie gali būti įtariamieji, tokia byla net nebuvo pradėta tirti. Šios aplinkybės paneigia gynybos poziciją, jog T. A., G. A. ir G. K., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, šioje byloje turėjo motyvą apkalbėti R. Š. ir A. V., tokiu būdu siekdami apginti save. Šio ikiteisminio tyrimo medžiaga su kaltinamuoju aktu 2015 m. vasario 4 d. perduota Alytaus rajono apylinkės teismui, kuris 2016 m. birželio 22 d. priėmė nutartį baudžiamąją bylą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Atlikus papildomą tyrimą, prokurorės 2016 m. rugsėjo 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Iš nutarimo turinio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu T. A., G. A., G. K. visiškai pripažino savo kaltę pagal pareikštus įtarimus, davė išsamius parodymus. Tačiau pradėjus bylą nagrinėti teisme, juos iš esmės pakeitė, nurodydami, kad nepripažįsta savo kaltės, jų duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu surašė tyrėjai taip, kaip jiems reikėjo. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiaisiais pripažinti A. V. ir R. Š. taip pat parodė, kad patalpose sulaikius T. A., niekas nebuvo sugadinta, jokių pretenzijų T. A., G. A. ir G. K. neturi. Analogiškai A. V. bei R. Š. parodė ir po bylos perdavimo prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Todėl, kaltinamiesiems pakeitus savo parodymus, o nukentėjusiesiems juos tokius patvirtinus, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinktus pakankamai duomenų, pagrindžiančių T. A., G. A. ir G. K. kaltę, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje.
21. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis G. K. buvo apklausiamas 2016 m. vasario 17 d., T. A. ir G. A. - 2016 m. balandžio 5 d., taigi, savo parodymus kaltinamųjų A. V. ir R. Š. naudai jie pakeitė žymiai anksčiau, nei buvo priimta Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis baudžiamąją bylą perduoti Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti ir, juo labiau, žymiai anksčiau, nei šis tyrimas buvo išvis nutrauktas. Įvertinus šias neginčijamas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nėra pagrindo sutikti su gynybos pozicija, kad nukentėjusiųjų priešiškumas kaltinamųjų atžvilgiu dingo nutraukus minėtą ikiteisminį tyrimą. Priešingai, tokia tiek nukentėjusiųjų, tiek ir kaltinamųjų pozicijų pakeitimo seka duoda pagrindo manyti, kad būtent šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiesiems pakeitus savo parodymus kaltinamųjų naudai, kitoje baudžiamojoje byloje A. V. ir R. Š. irgi atsisakė pretenzijų jų atžvilgiu. Taigi, teismui nėra jokio pagrindo netikėti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmos sudėties teismui ir ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, juo labiau, kad jų vėliau pakeisti parodymai buvo labai prieštaringi, o ankstesniuosius patvirtino kita bylos medžiaga. Dėl aptarto kaip nepagrįstas atmetamas R. Š. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nevertino T. A. parodymų duotų nuosprendį priėmusios sudėties teismui. Šie parodymai buvo vertinami visų kitų bylos duomenų visumos kontekste ir argumentuotai atmesti kaip neatitinkantys tikrovės.
22. Aukštesnysis teismas taip pat nesutinka su apeliaciniuose skunduose išdėstyta nuomone, jog buvo pažeistos nukentėjusiųjų procesinės teisės tuo aspektu, kad nukentėjusiesiems nebuvo siunčiami šaukimai, o jie buvo atvežami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus arba vykstama pas juos į sulaikymo vietą, ir kad nukentėjusieji buvo įtakojami tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek ikiteisminiame tyrime buvusios kitos baudžiamosios bylos, kurioje nukentėjusieji buvo įtariami vagystės padarymu, kas sąlygojo jų gynybinę poziciją ir šioje baudžiamojoje byloje duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nukentėjusieji atskirais ikiteisminio tyrimo bylos momentais buvo sulaikyti dėl aplinkybių nesusijusių su šia byla, todėl tai, jog tyrėjai vyko juos apklausti į kitus policijos komisariatus, ar juos atsiveždavo apklausai pas tyrėją, negali būti vertinama nei kaip baudžiamojo proceso pažeidimas, nei kaip tariamai daromas spaudimas duoti vienokius ar kitokius parodymus, tai buvo procesinė būtinybė, įgyvendinta galimomis priemonėmis. Be to, objektyvių duomenų, kad T. A. buvo apklausiamas automobilyje, kaip teigia savo apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š., byloje nenustatyta. Iš visų nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog jie į policiją nesikreipė, nes nenorėjo problemų, nenorėjo rašyti pareiškimo, niekam pretenzijų nereiškė, bijojo, kad R. Š. ir A. V. gali kerštauti, tačiau pareiškimus vėliau parašė, o T. A. ir civilinį ieškinį pareiškė savo valia, rašyti niekas nevertė bei parodymus sutiko duoti savo valia. T. A. sumušimas, fizinio ir psichinio smurto naudojimas nukentėjusiųjų atžvilgiu, reikalavimai atlyginti 100 000 litų, neva už sugadintus daiktus, sukūrė bendrą bauginančią, nesaugią aplinką visiems trims nukentėjusiesiems, todėl būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis (priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir padarinių), kuomet asmuo vykdo savo tariamą teisę gauti didelės vertės žalos atlyginimą, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, nuteistieji patys ėmėsi vykdyti tariamą ir jų pačių įsivaizduojamą teisingumą. Tokie veiksmai yra uždrausti įstatymo ir pagrįstai nustačius visus nusikalstamos veikos požymius įeinančius į nusikaltimo numatyto BK 294 straipsnio 2 dalį, nuteistieji pagrįstai leistinų įrodymų pagrindu, jų visetu pirmos instancijos teismo pripažinti kaltais ir už tai jiems skirtos bausmės.
23. Nuteistasis R. Š. savo apeliaciniame skunde nurodė, jog byloje nėra pakankamai motyvuotas bendrininkavimas, nes jis nei prieš vieną iš nukentėjusiųjų asmenų nesmurtavo. Aukštesnysis teismas pažymi, jog bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų požymių (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kuomet kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-295/2012, 2K-254/2013). Bylos duomenys patvirtina, kad jog R. Š. veikė sutartinai su A. V., kartu siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį, dalyvavo tiek sulaikant nukentėjusįjį T. A., tiek demonstruojant ginklą, tiek vykstant pas kitus nukentėjusiuosius asmenis bei susitikime reikalaujant sumokėti 100000 litų. Kaip jau minėta, tai, kad tarp bendrininkų nebuvo išankstinio išsamaus susitarimo dėl nusikalstamos veikos detalių, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, pakanka to, jog abu nuteistieji savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams, nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas bendrininkas. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-79/2012, 2K-295/2012, 2K-254/2013). Tad jei R. Š. ir nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį T. A., neturi reikšmės inkriminuojant jo nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nuteistojo bendrininkavimą parodo jo konkliudentiniai veiksmai, kuriais R. Š. išreiškė pritarimą A. V. smurtiniams veiksmams ir tuo, kaip vykdytojas, dalyvavo realizuojant tą patį nusikalstamą ketinimą (savavaldžiavimą nukentėjusiųjų T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu).
24. Apeliantai skunduose taip pat ginčija kaltę ir įrodymų vertinimą dėl nusikalstamos veikos padarytos R. B. atžvilgiu. Aukštesnysis teismas skundų argumentams nepritaria ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. Š. ir A. V. padaryto savavaldžiavimo nukentėjusiojo R. B. atžvilgiu pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. Š. ir A. V. tyčios savavaldžiauti prieš nukentėjusįjį R. B. yra pagrįstos ir teisingos. Jos pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiojo R. B. nuosekliais dėl esminių bylos aplinkybių duotais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apklausiant apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, kuriuose R. B. neneigė savo padarytų veiksmų dėl vagystės ko pasekoje jis buvo ne tik atleistas iš darbo, bet ir naudojant fizinį smurtą buvo verčiamas pasirašyti dokumentus, kad jis kaltas už vagystes ir sveikatos sutrikdymą. R. B. susidarė įspūdis, jog norima iš jo pasipelnyti, todėl jis nesutiko pasirašyti ir reikalavo kviesti policiją, stengiantis pabėgti buvo dar labiau sumuštas ir todėl pasirašė popierius ir tik tuomet buvo paleistas namo; parodymų patikrinimo vietoje protokolu, papildomu parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriuose užfiksuotos vietos, susijusios su jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, kuriuose užfiksuota, kad R. B. atpažino R. Š. ir A. V., kaip asmenis, kurie jį apkaltino vagyste, mušė, gąsdino ir privertė pasirašyti dokumentus; Alytaus AVPK Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvada, teismo medicinos specialisto išvada, policijos pareigūnų G. N. ir G. T. tarnybiniais pranešimais ir jų parodymais teisme iš kurių matyti, jog jiems nuvykus į parduotuvę (duomenys neskelbtini) dėl filmuotos medžiagos, kurioje galėjo būti užfiksuota nukentėjusiojo R. B. nurodyta įvykio vieta prie žvejų reikmenų parduotuvės, kreipėsi į apsaugos darbuotoją A. M., kuris paaiškino, kad jam žinomos iš pamainos viršininko kai kurios įvykio aplinkybės, kad dalyviai buvo su lazda, vaizdas buvo žiaurus, apibūdino R. Š. ir jo draugą A. V., filmuota medžiaga nebuvo išlikusi. Taip pat pirmos instancijos teismas ištyrė duomenis apie R. B., R. Š. ir A. V. mobiliųjų telefonų skambučių ir žinučių išklotines, aptarė asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus, kuriuose liudytojai S. P. ir V. N. atpažino A. V., kuris (duomenys neskelbtini) vijosi jų buvusį bendradarbį R., kurį vėliau įsisodino į visureigį, o iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės informacijos konstatavo, kad R. Š. nuo 2012 m. vasario 14 d. įsigijo pilkos spalvos automobilį „Mitsubishi Pajero Sport“ (4 t., b. l. 24, 25).
25. Apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, pažymėjo, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. B. parodymais, nes juos patvirtino ir kiti bylos duomenys. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu būtent R. B. nurodytoje vietoje už tvoros kitoje keliuko priešais jo darbovietę pusėje tyrėjai rado ir paėmė dvi metalines geltonas lazdas, kurias, kaip nuo pat tyrimo pradžios tvirtino R. B., turėjo jį prie pastato gaudę R. Š. ir E. Š., vėliau prie darbovietės jas turėjo R. Š. ir A. V., jomis sudavė smūgius. Faktą, kad kaltinamieji turėjo geltonas metalines lazdas, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat vėliau teisme nurodė ir liudytojas S. P., kurio parodymai taip pat buvo nuoseklūs, pakankamai detalūs, todėl teismas nenustatė pagrindo jais netikėti. Analogiškai iš esmės patvirtino ir liudytojas V. N.. R. B. visų apklausų metu vienodai nurodė, kad šias lazdas išmetė būtent A. V.. Šios aplinkybės bei kitos nuosprendyje kruopščiai ir nuosekliai išdėstytos ištirtos aplinkybės (A. V. ginklo turėjimo aplinkybės, vagystės vietos apžiūrėjimo aplinkybės, vekselių vertimo pasirašyti aplinkybės) teismui leido ne tik spręsti apie nukentėjusiojo R. B. parodymų nuoseklumą ir teisingumą, bet ir vertinti liudytojų V. N. ir S. P. parodymų atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymams.
26. Apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai, kurių pagrindu prašoma nukentėjusiojo R. B., liudytojų V. N., S. P. parodymus vertinti, kaip nepatikimus, aukštesniojo teismo nuomone, nėra tinkami R. Š. ir A. V. nekaltumui ir R. B. atžvilgiu tariamai nenaudoto fizinio ir psichinio smurto nebuvimui pagrįsti. Gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad teismas nevertino liudytojo V. N. gebėjimo duoti objektyvius parodymus dėl jo dviejų metų priverstinio psichiatrų gydymo, nes jo psichinės sveiktos būklė abejotina, yra ne tik, kad nepagrįstas, bet etiškai nepriimtinas, juolab, kad liudytojo V. N. parodymai neprieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Kaip matyti iš nuosprendžio, liudytojų E. Š., Ž. A., A. S. parodymai pagrįstai įvertinti kaip nepatikimi, kadangi nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad liudytojai, siekdami padėti A. V. ir R. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, dalį aplinkybių stengėsi nuslėpti, kurios visgi buvo patvirtintos objektyviais duomenimis (aplinkybės susijusios su telefoniniais pokalbiais ir jų neigimu), aukštesnysis teismas šių aplinkybių pakartotinai neišdėsto, nes jos labai detaliai ir nuosekliai aptartos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (56 nuosprendžio lapas). Aukštesnysis teismas taip pat nepritaria skundų argumentams, susijusiems su tam tikrų objektų buvimu. Gynėjas apeliaciniame skunde pasisako dėl prie R. B. darbovietės rastų geltonos spalvos lazdų, ant kurių nebuvo aptikti jokie pėdsakai, kurie galėtų patvirtinti, kad jas galėjo turėti ar turėjo nuteistieji. Tačiau, kad nuteistieji turėjo geltonas metalines lazdas patvirtino liudytojai V. N. ir S. P.. Skundo argumentai, kad nebuvo rasti pas kaltinamuosius vekseliai, kuriuos R. B. pasirašė, nėra paneigiantys nukentėjusiojo parodymų tikrumą. Natūralu, kad apie vekselių kaip dokumentų tikrumą, nuteistieji ne tik žinojo, bet ir suvokė tokių dokumentų kaip įrodymų reikšmę, jeigu šie būtų rasti ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Teismų praktikoje gana dažni atvejai, kai nusikaltimo priemonės ar įrankiai nerandami, tačiau jų buvimas ar naudojimas darant nusikalstamą veiką pagrindžiami kitais netiesioginiais įrodymais. R. B. nurodė, kad jis buvo verčiamas pasirašyti vekselius, nurodė vekselių pasirašymo aplinkybes, nurodė kokią sumą buvo priverstas įrašyti ir šiais kaip ir kitais R. B. parodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti. Šioje byloje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad abiejų nusikalstamų veikų atveju nuteistųjų nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas yra labai panašus, tai yra savavališkas ginčijamos, tariamos ir tikros teisės įgyvendinimas naudojant smurtą, grasinimus ir reikalaujant pasirašyti vekselius.
27. Baudžiamajame kodekse nusikalstama veika, numatyta 294 straipsnyje – savavaldžiavimas – priskiriama nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją, savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.
28. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-P-183/2012, 2K-127/2014, 2K-177/2014, 2K-351/2014).
29. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Savavaldžiavimo padariniai, tokie kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, jog didele žala laikytina ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl kaltininko veiksmų, bet, pavyzdžiui, tai, kad jis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys yra neteisėtas, agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.
30. Pirmos instancijos teismas pripažino nuteistuosius kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, kuriuos aiškiai suformuluoti kaltinimai ir dėl didelės žalos padarymo nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams. Pagal teismų praktiką būtinas savavaldžiavimo požymis - didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Žalos turinį gali sudaryti tiek turtinė, tiek neturtinė žala kitam asmeniui. Didelės žalos požymis yra vertinamasis ir kiekvienu konkrečiu atveju jis įrodinėjamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes: turtinę nukentėjusiojo padėtį ir jam padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų interesų svarbą, fizinės žalos padarymo buvimą ar nebuvimą, moralinį veikos aspektą ir kt. Būtina nustatyti, kad didelę žalą sukėlė būtent savavališkas tikros arba tariamos teisės vykdymas. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo vartojamas tiek fizinis, tiek psichinis smurtas, buvo išsakyti reikalavimai tenkinti tariamą ir tikrą teisę į didelės vertės žalos atlyginimą, o tai ir lėmė didelės žalos asmens teisėms, teisėtiems interesams padarymą.
31. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. Š. ir A. V. padaryto savavaldžiavimo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyčios savavaldžiauti prieš nukentėjusiuosius kryptingumo yra pagrįstos ir teisingos. Jos pagrįstos teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Kaip buvo aptarta, pagrįstai patikimais ir teisingais pripažinti tie bylos duomenys, kurie patvirtino, kad visų nukentėjusiųjų atžvilgiu R. Š. ir A. V. panaudojo psichologinį smurtą, nes jie visi buvo gąsdinami ir bauginami, T. A. prieš jo valią uždarytas automobilio bagažinėje, jo ir G. A. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas. Aplinkybes, kad nuteistųjų veiksmais nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė žala, patvirtina nukentėjusiųjų reakcija ir elgesys į jų atžvilgiu atliktus veiksmus.
32. R. Š. ir A. V., radę T. A. jų nuomojamame pastate, nusprendė, kad jis atėjo vogti, todėl A. V. iš karto sudavė smūgius T. A. ranka ir kojomis, paskui atsinešė lazdas ir mušė jomis, surakino jį antrankiais, išsitraukęs ginklą grasino juo, iššovė pro šoną. Paskui A. V. jį nusivedė prie automobilio, liepė lipti į bagažinę, pats irgi atsisėdo šalia jo. Jis tuo metu buvo su antrankiais, vyras laikė į galvą įrėmęs pistoletą, sakė jeigu nors pajudės, nušaus. Dėl tokių nuteistųjų veiksmų T. A. buvo įbaugintas ir todėl besąlygiškai pakluso nuteistiesiems, parodė, kur gyvena G. A. ir G. K.. Bauginimai tęsėsi ir toliau, atvažiavus į bendrabutį. A. V. į G. A. kambarį nešėsi turėtą metalinę lazdą ir ginklą, vamzdžiu sudavė G. A. per galvą. Paskui, einant pas G. K., A. V. bendrabučio koridoriuje ir toliau gąsdino T. A., kad nuveš į mišką, sušers lapėms. T. A. nutaikė progą ir pabėgo, dėl skausmų kreipėsi į ligoninę, kur buvo nustatytas rankos lūžis, kiti sužalojimai, tačiau bijodamas, kad jį gali ten rasti, jis pabėgo iš ligoninės.
33. Pas G. A. į kambarį naktį atėjo jo draugai, kiti du nukentėjusieji, ir dar du nepažįstami vyrai, vienas rankose turėjo metalinį vamzdį. R. Š. pasakė, kad jis papuolė. T. A. veidas buvo patinęs, apibrozdintas, jis laikėsi už rankos, matėsi, kad jam skauda. G. A. pasakius, kad jis nieko nežino, buvo namuose, A. V. vamzdžiu jam trenkė per viršugalvį. R. Š. liepė parodyti, kur gyvena G. K., pakluso, parodė, turėjo eiti kartu. Pas G. K. kambaryje R. Š. pasakė, kad jie prisidirbo, sugadino kažkokį kopijavimo stalą, todėl reiks už jį sumokėti. G. K. taip pat buvo pažadintas iš miegų beldimo į duris. Už jų stovėjo du nepažįstami vyrai, moteris ir T. A. bei G. A.. Jie užėjo į kambarį ir liepė jam rengtis. Vienas iš vyriškių, rankose turėjo antrankius, metalinį vamzdį, pistoletą. Jie pasakė, kad atėjo dėl laidų, kurie buvo pavogti iš buvusio medvilnės kombinato patalpų. G. K. pripažino, kad dėl tokio naktinio apsilankymo jautė baimę. R. Š. liepė ateiti kitą dieną susitikti.
34. Kitą dieną visi nukentėjusieji susitiko. T. A. buvo sugipsuota ranka, jis papasakojo jiems, kad tie vyrai jį pagavo pastato viduje, sumušė, grasino ginklu, šovė, iki bendrabučio vežė automobilio bagažinėje, kad jam buvo įremtas ginklas. Jis, būdamas išsigandęs, tiems vyrams pasakė, kad su G. K. ten vogė laidus. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad įbaugintas buvo ne tik pats T. A., kuris buvo stipriai sumuštas, tačiau ir kiti du nukentėjusieji, kurie po nuteistųjų naktinio apsilankymo jų namuose, kuomet jiems buvo pasakyta, kad vogė ir jie ir turės atlyginti žalą, buvo liepta ateiti susitikit, dar sužinojo, kad T. A. šių asmenų buvo stipriai sumuštas. Jie visi trys bijojo nenueiti į susitikimą, kad jų nesusirastų ir nesumuštų. Susitikus, psichologinis smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu tęsėsi, nes R. Š. ir A. V. pradėjo gąsdinti, kad visus išveš pas ,,piderastus“. G. K. išsigandęs paklausė ko jie nori. Tada A. V. pasakė, kad 100 000 litų turės atiduoti per mėnesį laiko, dėl padarytų vagysčių. Visi nukentėjusieji savo sutikimą žalos atlyginimo paaiškino iš esmės vienodai, kad nors ir suvokė, jog atlyginti negalės, nes neturi tokių pinigų, tačiau su reikalavimu sutiko iš baimės, nes suprato, kad grasinimai realūs, gali būti įvykdyti, jautė dėl to baimę.
35. Visi nukentėjusieji tokiam paliepimui pakluso ir į susitikimą atėjo. Susitikimo metu R. Š. su A. V. reikalavo iš T. A., G. A., G. K. žalos atlyginimo, juos gąsdino, grasino parduoti, liepė jiems užrašyti savo asmens duomenis ir telefono numerius. T. A. parodė, kad jis nebuvo padaręs tokios žalos, kokios jie reikalavo, bet sutiko sumokėti, nes bijojo prieštarauti. R. Š. paliepimu jie ant lapo surašė savo anketinius duomenis. Į policiją nesikreipė, nes nenorėjo problemų. Šio susitikimo metu jie visi jau žinojo, kad R. Š. buvęs pareigūnas, todėl natūralu, jog jie tikėjo, kad išsakyti grasinimai realūs ir su jais bus susidorota. Visa tai akivaizdžiai ir pilnai atskleidžia didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams turinį.
36. Teismo vidinį įsitikinimą dėl didelės žalos nukentėjusiesiems padarymo nuteistųjų veiksmais pagilina ir nukentėjusiųjų bei nuteistųjų socialinio statuto skirtumas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji yra socialiai labiau pažeidžiami nei nuteistieji. R. Š. yra buvęs policininkas, ką nukentėjusieji sužinojo jau pirmąją dieną, pastate suradus T. A.. A. V. yra verslininkas, bendrovės direktorius. O nukentėjusieji anksčiau teisti, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir kitomis priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis asmenys, neturintys materialinio ar socialinio atramos.
37. Nepagrįstai skunde nurodoma, kad teismas nutraukdamas procesą dėl civilinio ieškinio, pripažino, jog nukentėjusiajam jokia žala nebuvo padaryta. Šie dalykai nėra tapatūs. Nukentėjusiojo teisė dėl padarytos žalos reikšti ieškinį ar ne, tačiau ieškinio atsisakymas neeliminuoja padarytos žalos, tai yra tai nereiškia, kad dėl to jam nebuvo padaryta žala, tiesiog nukentėjęs nepageidauja jos atlyginimo. Šiuo atveju nukentėjusysis T. A. pirmosios instancijos proceso eigoje atsisakė ieškinio, dėl tos priežasties teismas šį procesą ir nutraukė.
38. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo gautas Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Nomedos Urbonavičienės prašymas dėl kaltinimo pakeitimo, atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje R. Š. ir A. V. pripažinti kaltais pagal kaltinimą už tai, kad be kitų aplinkybių vykdė ir E. Š. tariamą teisę gauti žalos atlyginimą dėl jo sužalojimo, tariamai patirto dėl R. B. kaltės, todėl šioje dalyje, atsižvelgiant į įsiteisėjusį Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendį, ši kaltinimo dalis jiems buvo pakeista, nurodant, kad tokiu būdu jie realizavo tikrą E. Š. teisę gauti žalos atlyginimą dėl jo sužalojimo, patirto dėl R. B. kaltės. Teisėjų kolegija, priėmusi prokurorės prašymą dėl kaltinimo pakeitimo ir atlikusi įrodymų tyrimą, nustatė, kad: A. V., 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, veikdamas bendrininkų grupėje su R. Š., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, savo ir R. Š. tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo, bei E. Š. tikrą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, patirto dėl R. B. kaltės, jis (A. V.) sudavė smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, po ko R. Š. reikalaujant atlyginti tariamai padarytą žalą 100 000 litų dėl vagystės ir turto sugadinimo, bei 10 000 litų dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, R. Š. pagriebus R. B. už kelnių gumos ir jėga nutempus prie visureigio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įstūmus į bagažinę, grasinant, kad nuveš į (duomenys neskelbtini) ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir tokiu būdu atiduos pinigus, jis (A. V.) tuo metu sudavė nukentėjusiajam vieną kartą alkūne į kaklą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, įstūmė į automobilį, atėmė iš nukentėjusiojo telefoną, kurį vėliau perdavė R. Š., po ko R. Š. vežiojant R. B. automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (duomenys neskelbtini) mieste, tokiu būdu neteisėtai atėmus jam laisvę, bei atvežus į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), R. Š. liepus užpildyti R. B. vekselių blankus dėl tariamos skolos, tačiau pastarajam kelis kartus suklydus, po ko R. Š. sudavus nukentėjusiajam du kartus kumščiu į veidą ir vieną kartą kumščiu į pilvą, bei nuvežus prie žūklės reikmenų parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), jis (A. V.) kartu su R. Š. tęsė nusikalstamą veiką, R. Š. toliau reikalaujant R. B. užpildyti vekselius, jis (A. V.) stovėdamas už nugaros ir rankoje laikydamas metalinį strypą, grasino sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, R. Š. jį pagriovus ant žemės, sudavus vieną smūgį kumščiu į galvą, jis (A. V.) metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas, tuo bendrais veiksmais su R. Š. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko R. B. laikydami už rankų nusivedė į (duomenys neskelbtini) parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), kur panaudojant psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, tuo padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą. Šiais veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.
39. R. Š. 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, veikdamas bendrininkų grupėje su A. V., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, savo ir A. V. tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo, bei E. Š. tikrą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, patirto dėl R. B. kaltės, A. V. sudavus smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, tuo sukeliant fizinį skausmą, jis (R. Š.) reikalavo atlyginti tariamai padarytą žalą 100 000 litų dėl vagystės ir turto sugadinimo, bei 10 000 litų dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, jis pagriebė R. B. už kelnių gumos jėga nutempė jį prie visureigio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įstūmė į bagažinę, kur grasino, kad nuveš į (duomenys neskelbtini) ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir tokiu būdu atiduos pinigus, tuo metu A. V. sudavus R. B. vieną kartą alkūne į kaklą, tuo sukeliant fizinį skausmą, įstūmus jį į automobilį bei atėmus iš nukentėjusiojo telefoną, jis (R. Š.) vežiojo R. B. automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (duomenys neskelbtini) mieste, tokiu būdu neteisėtai atėmė R. B. laisvę, po ko atvežė į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kur jis (R. Š.) nurodė užpildyti R. B. vekselių blankus dėl tariamos skolos, tačiau pastarajam kelis kartus suklydus, jis sudavė nukentėjusiajam du kartus kumščiu į veidą ir vieną kartą kumščiu į pilvą, bei nuvežė prie žūklės reikmenų parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kur kartu su A. V. tęsė nusikalstamą veiką, jis toliau reikalavo R. B. užpildyti vekselius, tuo metu A. V. stovint R. B. už nugaros, rankoje laikant metalinį strypą, ir grasinant juo sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, jis (R. Š.) R. B. pagriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, tuo metu A. V. metaliniu strypu sudavus ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas, tuo bendrais veiksmais su A. V. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko R. B. laikydami už rankų nusivedė į (duomenys neskelbtini) parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), kur panaudojant psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, tuo padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą. Šiais veiksmais R. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.
40. Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo R. B. civilinį ieškinį, kadangi jis neproporcingas nustatytoms aplinkybėms: R. B. iš darbo išėjo savo noru, be to R. B. neprivalėjo į procesą įtraukti atstovo, kadangi jo interesus atstovavo valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė. Teisėjų kolegija su šiais gynėjo apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-118/2013). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio sumažinimo nuo 2800 Eur iki 2000 Eur ir konstatuoja, kad buvo pagrįstai atsižvelgta į tai, kad R. B. patyrė stiprų fizinį skausmą, nes buvo mušamas rankomis, spardomas, daužomas metalinėmis lazdomis, patyrė didelį išgąstį, nesaugumo jausmą, jam buvo atimta laisvė, grasinama, jis buvo priverstas pasirašyti didelės vertės finansinius įsipareigojimus kaltinamiesiems, kas leido spręsti, jog jam neabejotinai padaryta neturtinė žala. Teismas taip pat atsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį, jos baigtumą, nuteistųjų amžių, darbingumą, gerą turtinę padėtį, taip pat į paties R. B. netinkamus veiksmus, todėl nustatytas žalos dydis yra visapusiškai aptartas ir nustatytas tinkamai.
41. Atmestini apeliacinio skundo argumentai ir dėl nukentėjusiojo atstovo būtinumo, kaip nepagrįsti. Baudžiamojo proceso įstatymas numato nukentėjusiesiems galimybę turėti savo atstovą, ginant jo procesines teises, ir apie tai sprendžia pats nukentėjusysis arba ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras arba teismas procesiniu dokumentu tuo atveju, kai pripažįsta, kad įgalioto atstovo dalyvavimas būtinas (tam tikrų kategorijų bylose), todėl nuteistojo gynėjo nuomonė, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo asmens interesus galėjo tinkamai atstovauti ir prokurorė, vertintinas tik kaip subjektyvi teisiškai nepagrįsta nuomonė.
42. R. Š. skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįvertino, jog jis charakterizuojamas teigiamai, augina mažametį vaiką, neatsižvelgė į teisingumo principą, nustatant balansą tarp padarytos veikos ir paskirtosios bausmės, nedidelio nuteistojo pavojingumo ir bausmės tikslų, kas sąlygotų švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, pvz. baudą ar kt. O A. V. nevertino tai, kad veika numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje yra ekonominio pobūdžio, jis dėl šios veikos pripažino kaltę.
43. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Taigi, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Taigi, baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.
44. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, individualizuodamas bausmes nuteistiesiems atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikaltimais sukeltas pasekmes, kaltinamųjų asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Nuteistajam R. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ar BK 62 straipsnį nėra teisinio pagrindo, kadangi nėra įstatyme numatytų sąlygų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija laiko nepagrįstais skundo argumentus, kad nebuvo atsižvelgta į nusikaltimų pobūdį, A. V. už nusikalstamos veikos numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje padarymą skyrė įstatyme numatytą švelniausią bausmės rūšį - baudą, ženkliai mažesnę nei įstatyme numatytas tokios bausmės rūšies vidurkis. Įvertinus tai, kad padarytos dvi apysunkės nusikalstamos veikos, įvertinus veiksmų apimtis, sukeltas pasekmes, nukentėjusių asmenų skaičių, kad R. Š. teisiamas pirmą kartą ir nėra itin pavojinga asmenybė, o A. V. teisiamas antrą kartą (nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) pagrįstai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir paskyrė bausmes mažesnes nei numatytas sankcijos vidurkis. Be to, nuteistiesiems taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėjo. Todėl bausmės nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos ir jas keisti nėra pagrindo.
45. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nuteistųjų R. Š., A. V. bei jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliaciniai skundai atmetami, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendis keičiamas dalyje dėl kaltinimo pakeitimo, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 4 dalimi,
nutaria:
nuteistųjų R. Š., A. V. bei gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį pakeisti ir nustatyti, kad:
A. V., 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, veikdamas bendrininkų grupėje su R. Š., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, savo ir R. Š. tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo, bei E. Š. tikrą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, patirto dėl R. B. kaltės, jis (A. V.) sudavė smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, po ko R. Š. reikalaujant atlyginti tariamai padarytą žalą 100 000 litų dėl vagystės ir turto sugadinimo, bei 10 000 litų dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, R. Š. pagriebus R. B. už kelnių gumos ir jėga nutempus prie visureigio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įstūmus į bagažinę, grasinant, kad nuveš į (duomenys neskelbtini) ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir tokiu būdu atiduos pinigus, jis (A. V.) tuo metu sudavė nukentėjusiajam vieną kartą alkūne į kaklą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, įstūmė į automobilį, atėmė iš nukentėjusiojo telefoną, kurį vėliau perdavė R. Š., po ko R. Š. vežiojant R. B. automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (duomenys neskelbtini) mieste, tokiu būdu neteisėtai atėmus jam laisvę, bei atvežus į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), R. Š. liepus užpildyti R. B. vekselių blankus dėl tariamos skolos, tačiau pastarajam kelis kartus suklydus, po ko R. Š. sudavus nukentėjusiajam du kartus kumščiu į veidą ir vieną kartą kumščiu į pilvą, bei nuvežus prie žūklės reikmenų parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), jis (A. V.) kartu su R. Š. tęsė nusikalstamą veiką, R. Š. toliau reikalaujant R. B. užpildyti vekselius, jis (A. V.) stovėdamas už nugaros ir rankoje laikydamas metalinį strypą, grasino sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, R. Š. jį pagriovus ant žemės, sudavus vieną smūgį kumščiu į galvą, jis (A. V.) metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas, tuo bendrais veiksmais su R. Š. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko R. B. laikydami už rankų nusivedė į (duomenys neskelbtini) parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), kur panaudojant psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, tuo padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą. Šiais veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.
R. Š. 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, veikdamas bendrininkų grupėje su A. V., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, savo ir A. V. tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo, bei E. Š. tikrą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, patirto dėl R. B. kaltės, A. V. sudavus smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, tuo sukeliant fizinį skausmą, jis (R. Š.) reikalavo atlyginti tariamai padarytą žalą 100 000 litų dėl vagystės ir turto sugadinimo, bei 10 000 litų dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, jis pagriebė R. B. už kelnių gumos jėga nutempė jį prie visureigio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įstūmė į bagažinę, kur grasino, kad nuveš į (duomenys neskelbtini) ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir tokiu būdu atiduos pinigus, tuo metu A. V. sudavus R. B. vieną kartą alkūne į kaklą, tuo sukeliant fizinį skausmą, įstūmus jį į automobilį bei atėmus iš nukentėjusiojo telefoną, jis (R. Š.) vežiojo R. B. automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (duomenys neskelbtini) mieste, tokiu būdu neteisėtai atėmė R. B. laisvę, po ko atvežė į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kur jis (R. Š.) nurodė užpildyti R. B. vekselių blankus dėl tariamos skolos, tačiau pastarajam kelis kartus suklydus, jis sudavė nukentėjusiajam du kartus kumščiu į veidą ir vieną kartą kumščiu į pilvą, bei nuvežė prie žūklės reikmenų parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kur kartu su A. V. tęsė nusikalstamą veiką, jis toliau reikalavo R. B. užpildyti vekselius, tuo metu A. V. stovint R. B. už nugaros, rankoje laikant metalinį strypą, ir grasinant juo sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, jis (R. Š.) R. B. pagriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, tuo metu A. V. metaliniu strypu sudavus ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas, tuo bendrais veiksmais su A. V. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko R. B. laikydami už rankų nusivedė į (duomenys neskelbtini) parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), kur panaudojant psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, tuo padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą. Šiais veiksmais R. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.
Kitoje dalyje Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.