- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-10
- Bylos Nr.
- e2A-1081-258/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06400-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- D. J. T.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė vienasmeniškai rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovei D. J. T. dėl nekilnojamųjų daiktų išlaikymo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės priteisti 214,81 Eur sumokėtų draudimo įmokų, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2000 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. liepos 18 d. kartu valdė nekilnojamuosius daiktus - 105,08 kv. m. ploto gyvenamąjį namą ir 30 kv. m. ploto pastatą - ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), Anykščių r. sav. Nuo pat nekilnojamųjų daiktų įgijimo momento, ieškovas prižiūrėjo, toliau prižiūri ir rūpinasi šalims priklausiusiu nekilnojamuoju turtu: tvarko statinius, apmoka išlaidas jiems išlaikyti ir kiekvienais metais savo sąskaita juos apdraudžia. Už nurodytų nekilnojamųjų daiktų draudimą per nurodytą laikotarpį sumokėta 716,04 Eur draudimo įmokų: po 76,17 Eur mokėta 2008-05-06 ir 2009-05-19, po 79,94 Eur - 2010-05-05 ir 2011-05-13, po 80,80 Eur - 2012-05-11, 2013-05-03 ir 2014-05-02, po 80,71 Eur - 2015-05-15 ir 2016-05-11. Ūkinių pastatų draudimo įmoka sudaro 40 % bendros apskaičiuotos draudimo įmokos, vadinasi, šalims priklausiusio gyvenamojo namo draudimo įmoka sudaro 60 % bendros apskaičiuotos draudimo įmokos, o tai reiškia, kad per minėtą laikotarpį sumokėtų gyvenamojo namo draudimo įmokų suma sudaro viso 429,62 Eur (716,04 Eur x 0,6 proc.). Tokiu būdu atsakovės įmokų dalis už gyvenamojo namo draudimą sudaro 214,81 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad sodyboje ji niekada negyveno, į ją negali patekti (neturi raktų nuo sodybos pastatų). Į gyvenamąjį pastatą (apžiūrėti patalpų) patekdavo tik per nerakinamą langą. Su ieškovu buvo nerašytas susitarimas – kadangi jis naudojasi visa sodyba, tai jis ją ir prižiūri. Apie tai, kad ieškovas apdraudęs pastatus būsto draudimu, jai nebuvo žinoma. Santykiai su ieškovu pablogėjo, kai jis panoro tapti vieninteliu sodybos savininku, išperkant iš atsakovės jos dalį sodybos. Atsakovė savo sodybos dalį 2017 m. liepos 18 d. dovanojimo sutartimi perleido sūnui. Ieškovas, užuot apdraudęs tik jam priklausančią turto dalį, be atsakovės sutikimo, apdraudė visą turtą, nors turėjo pareigą kreiptis į atsakovę dėl sutikimo. Pažymėjo, kad ieškiniu reikalaujama padengti draudimo išlaidas, tačiau neaišku, koks konkretus turtas buvo apdraustas (galimai tik ieškovo) ir kokiomis sąlygomis, o nesant draudimo sutarties ir draudimo liudijimų, nėra galimybės išsiaiškinti. Prašė ieškinį atmesti ir paskirti ieškovui baudą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas padarė išvadą, jog iš esmės ieškovas neįrodė, kad jo sudarytos draudimo sutartys apsaugo daiktą nuo sugadinimo/žuvimo; kad jose atsakovė nurodyta kaip naudos gavėja. Draudiminio įvykio atveju draudimo išmoka būtų išmokama būtent ieškovui ir jis neturėtų pareigos ją būtinai panaudoti prarastos nekilnojamojo turto vertės atkūrimui. Ieškovo kaip bendraturčio elgesį kito bendraturčio, atsakovės, atžvilgiu teismas vertino kaip iš esmės nesąžiningą. Tokią teismo išvadą suponavo ir aplinkybė, kad ieškovas, sutartyse nurodęs tik save kaip vienintelį naudos gavėją, teismui pabrėždamas, kad bendru turtu turi rūpintis bendrasavininkai, sąmoningai neleidžia atsakovei susipažinti su draudiminio įvykio medžiaga, neinformuoja jos apie įvykusius draudiminius įvykius bei gautas draudimo išmokas ir draudžia tretiesiems asmenims informuoti atsakovę, tuo pačiu ieškiniu reikalaudamas, kad atsakovė atlygintų pusę per 2008-2016 metus sumokėtų draudimo įmokų. Toks prieštaringas ieškovo elgesys rodo akivaizdų ir sąmoningą atsakovės kaip bendrasavininkės ignoravimą, valdant bendrą turtą. Pažymint, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo patirtų išlaidų, susijusių su turto draudimo sutarčių sudarymo, būtinumo, ieškovo teiginiai apie tokių išlaidų būtinumą laikytini neįrodytais. Taip pat teismas padarė išvadą, kad ieškovas savo veiksmais iš esmės nesiekė bendradarbiavimo su bendraturte (atsakove), bet priešingai, reiškiamu reikalavimu tikisi atsakovės sąskaita kompensuoti draudiminio įvykio metu patirtus nuostolius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad draudimo įmokas ieškovas mokėjo nuo 2008 metų, tačiau pretenzijos atsakovei dėl nurodytų įmokų iš esmės pradėtos reikšti tik 2018 metais, tai yra praėjus dešimčiai metų. Juolab, kad byloje nėra duomenų, jog per visą nurodytą laikotarpį atsakovė būtų buvusi tinkamai informuota apie tokias įmokas ir iš jos būtų pareikalauta ieškovo sumokėtų sumų atlyginimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie ieškovo ketinimą suderinti šalių valią dėl jiems bendrai priklausančio turto. Dėl atsakovės prašymo paskirti ieškovui baudą, teismas nurodė, jog neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį. Ieškovas ieškinį reiškė, manydamas, kad jo teisės ar interesai yra pažeisti. Tai, kad ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, nereiškia, kad ieškovas piktnaudžiavo procesine teise pareikšti ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo jį patenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priimti naujus įrodymus ir vadovautis jais bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Apeliantas nurodė, kad negalėjo apdrausti tik jam priklausančios turto dalies, kadangi dalys bendrame nekilnojamame daikte neatidalintos ir nenustatytos.
4.2. Pažymėjo, kad atsakovės, kaip bendraturtės, sutikimas ar leidimas apdrausti gyvenamąjį namą šiuo atveju buvo nereikalingas CK 4.75 str. prasme.
4.3. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad jis informavo atsakovę apie pareigą išlaikyti bendrus nekilnojamuosius daiktus, tarp jų ir ketinimą daiktus apdrausti, tačiau atsakovė tai ignoravo.
4.4. Apelianto teigimu, draudimo išlaidos buvo būtinos nekilnojamiesiems daiktams išsaugoti, kadangi apdraustas būstas ne nuolat gyvenamas, esantis vienkiemyje. Tą pripažino ir pati atsakovė.
4.5. Apeliantas, remdamasis 2007 m. sausio 31 d. AB „Lietuvos draudimas” valdybos sprendimu Nr. 2 patvirtintomis Būsto Eko draudimo taisyklėmis Nr. 063 ir 2012 m. gruodžio 19 d. AB „Lietuvos draudimas“ valdybos sprendimu Nr. 62 patvirtintomis Būsto Eko draudimo taisyklėmis Nr. 063, nesutinka su atsakovės ir teismo argumentu, kad jis neturėtų pareigos draudimo išmoką panaudoti nekilnojamam daiktui atkurti.
4.6. Apeliantas pažymėjo, kad draudimo polisuose joks naudos gavėjas nėra įrašytas. Naudos gavėju gali būti tik asmuo, kurio turtiniai interesai buvo apdrausti. Taigi atsakovės turtiniai interesai taip pat buvo apdrausti ir draudiminio įvykio atveju ji gali pretenduoti į draudimo išmoką.
4.7. Atsakovė niekada nesikreipė, prašydama pateikti dokumentus, susijusius su bendrai valdomų nekilnojamųjų daiktų draudimu, leisti susipažinti su draudiminio įvykio medžiaga. Tokių duomenų byloje nėra. Faktas dėl draudimo atsakovei žinomas nuo pat draudimo pradžios, kadangi kelis kartus per metus atsakovė sodyboje apsilankydavo.
4.8. Ieškovas draudikui nurodęs, kad apskritai jokia informacija tretiesiems asmenims nebūtų teikiama. Tokios informacijos pateikimą riboja ir Draudimo taisyklių 2.4.2. punktas.
4.9. Aplinkybė, kad ieškovas pretenzijas pradėjo reikšti praėjus dešimčiai metų, nedaro jokios įtakos jo sąžiningumui vertinti. Ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.
4.10. Nuo pat nekilnojamųjų daiktų įgijimo iki jų perleidimo atsakovė šių daiktų neprižiūrėjo ir neišlaikė. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-1698-592/2018 teismo posėdžio metu atsakovės atsakovas nurodė, kad per 17 turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo metų atsakovė nėra patyrusi apskritai jokių išlaidų šiam turtui išlaikyti. Toks atsakovės elgesys nėra suderinamas su CK 4.76 str. nustatytomis bendraturčio teisėmis bei pareigomis valdomos bendrosios nuosavybės atžvilgiu.
4.11. Apeliantas pažymėjo, kad iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos neproporcingai didelės ieškinio reikalavimui. Byla buvo nesudėtinga, nedidelės apimties, nereikalavo ypatingų specialių žinių. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eL2-11479-433/2018, nurodė, jog vien 160 Eur bylinėjimosi išlaidos, lyginant su prašoma priteisti pinigine suma (214,81 Eur), yra aiškiai per didelės, neprotingos ir nesąžiningos. Atsakovė triplike nurodė, kad dėl palyginti nereikšmingos draudimo išlaidų sumos derybų vesti ji neketina. Todėl atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti pripažintos nebūtinomis ir nepagrįstomis. Jeigu teismas nuspręstų priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, jos turėtų būti ne didesnės už ieškovo prašytą priteisti skolos sumą, tai yra 214,81 Eur.
4.12. Apeliantas prašo prijungti prie bylos pateiktas Draudimo taisykles, motyvuodamas tuo, kad jų pateikimo būtinybė atsirado tik pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Atsakovės teigimu, ieškovas CK 4.76 str. aiškina plečiamai, reikalaudamas atlyginti ne išlaidas, skirtas turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, o jo asmeniniais interesais patirtas išlaidas. Rūpintis daikto išsaugojimu, atkūrimu galima ir kitais būdais, pvz. kaupiant lėšas savarankiškai.
5.2. Prieš turtą apdrausdamas, ieškovas turėjo kreiptis į atsakovę su pasiūlymu nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas ir be naudojimosi turtu tvarkos nustatymo galėjo apdrausti pastatų dalį, vadovaudamasis idealiąja turto dalimi ir sudarydamas draudimo sutartį dėl turto dalį atitinkančios draudimo sumos. Jokios teisės normos nenumato, kad apdraudžiamo pastato dalis privalo būti konkrečiai identifikuota.
5.3. Draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja tik išmokėti tam tikrą piniginę sumą draudėjui, įvykus draudžiamajam įvykiui. Ši suma nėra siejama su privalomu turto atkūrimu, atstatymu. Be to, atsakovė pažymėjo, kad turto draudimas turto neišsaugo, nepalaiko jo naudingųjų savybių, o tik kompensuoja draudėjo (šiuo atveju – ieškovo) patirtus nuostolius.
5.4. Atsakovė nurodė, kad nors Draudimo įstatymo 103 str. prasme galėtų būti naudos gavėja, tačiau draudimo sutartyje ir polise ji nėra nurodyta naudos gavėja, todėl ir į draudimo išmoką pretenduoti negalėtų. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog draudikas atsisakė atsakovės atstovui suteikti informaciją apie draudimo sutartį. Tuo tarpu ieškovas, būdamas draudėju, savaime yra asmuo, gaunantis naudą.
5.5. Ieškovo apdraustas turtas 1935 m. statybos, laikytinas visiškai (100 proc.) nusidėvėjusiu. Tokiems pastatams taikomas tik turto draudimo likutine verte būdas (2012 m. gruodžio 19 d. AB „Lietuvos draudimas“ valdybos sprendimu Nr. 62 patvirtintų Būsto Eko draudimo taisyklių Nr. 063 8.2.2 p.), ir išmoka būtų išmokama ieškovui, nereikalaujant atkurti sunaikintą turtą, nereikalaujant jokių sąmatų, sąskaitų.
5.6. Pastatų draudimas likutine verte neatitinka kasacinio teismo praktikoje numatyto išlaidų protingumo kriterijaus. Įvykus draudiminiam įvykiui, apskaičiuojama išmoka yra tokia maža, kad neviršija besąlyginės išskaitos sumos, todėl (ūkinių pastatų atveju) iš viso nėra išmokama. Tai patvirtina ir AB „Lietuvos draudimas“ atsakymas, įvykus ūkinio pastato draudiminiam įvykiui.
5.7. Ieškovas niekada neprašė atsakovės prisidėti prie jokių bendrosios nuosavybės teise valdomo turto išlaikymo išlaidų, kadangi pats naudojosi visa sodyba ir buvo prisiėmęs pareigą (žodiniu susitarimu) ją prižiūrėti. Ieškovas šios aplinkybės (kad gyvena ir naudojasi visa sodyba) ir neneigė. Susitarimą patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovas iš atsakovės visus 17 metų nereikalavo ir nereikalauja padengti jokių kitų turto priežiūros ar išlaikymo (pvz. mokesčių už elektrą) išlaidų.
5.8. Ieškovas nėra pateikęs jokių įrodymų nei apie tai, kad jis pats būtų patyręs kokių nors kitų turto išlaikymo išlaidų; nei kad jų atlyginimo būtų reikalavęs iš ieškovės. Taigi, atsakovė net ir norėdama negalėjo patirti jokių išlaidų, nes jų arba nebuvo, arba jas padengti savanoriškai prisiėmė pareigą pats ieškovas, ir iš atsakovės nieko nereikalavo, jokių ginčų tarp šalių nebuvo.
5.9. Iki bylų iškėlimo atsakovė į ieškovą kreiptis informacijos apie turto draudimą neturėjo pagrindo ir negalėjo, kadangi apie ieškovo sudarytas draudimo sutartis nieko nežinojo. Ieškovo teiginiai, kad atsakovė ignoravo 2016 m. birželio 20 d. pranešimą apie įvykusį draudiminį įvykį yra neteisingi, kadangi su ieškovu buvo tariamasi, buvo susitinkama (tai teismo posėdžių metu kitose bylose yra patvirtinęs pats ieškovas). Be to, šiame pranešime ieškovas nenurodė, kad įvykis draudiminis, taigi atsakovė neturėjo pagrindo galvoti kitaip ar reikalauti kokios nors su draudimu susijusios informacijos. Iš apsilankymo sodyboje apie tai, kad sodyba yra apdrausta taip pat niekaip neįmanoma sužinoti.
5.10. Apelianto argumentas, kad draudikas apskritai jokios informacijos negalėjo teikti tretiesiems asmenims, yra melagingas, kadangi draudikas, gavęs atsakovės atstovo prašymą pateikti informaciją apie sudarytas draudimo sutartis, dėl šio konkretaus prašymo (o ne dėl abstrakčių trečiųjų asmenų) kreipėsi į ieškovą dėl sutikimo, ir ieškovas tokį sutikimą duoti atsisakė.
5.11. Atsakovės teigimu, priteista bylinėjimosi išlaidų suma, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, trukmę, ruoštų procesinių dokumentų skaičių ir apimtis, nelaikytina nepagrįsta ar per didele. Ginče persipynę daiktinės (bendrosios dalinės nuosavybės) ir sutarčių (draudimo) teisiniai santykiai. Vienintelė ieškinio suma kitų kriterijų nusverti negali. Atsakovės patirtos išlaidos neviršija numatytų dydžių ir netgi yra žymiai mažesnės. Pats ieškovas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius jo bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 980 Eur. Todėl ieškovo argumentai dėl nepagrįstų atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio ypatingai nesąžiningi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
7. Nagrinėjamu atveju, ieškovas nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti iš atsakovės pusės bendrosios dalinės nuosavybės turto draudimo įmokų. Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas atlyginti pusę jo patirtų bendro su atsakove turto draudimo išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų
8. Ieškovas kartu su atsiliepimu pateikė naują įrodymą – 2012 m. gruodžio 19 d. AB „Lietuvos draudimas“ valdybos sprendimu Nr. 62 patvirtintas Būsto Eko draudimo taisykles Nr. 063 ir prašo jas prijungti prie bylos. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas nurodė, kad Taisyklių pateikimo būtinybė atsirado pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto pateiktas dokumentas yra viešas laisvai prieinamas vidinis draudimo bendrovės norminis aktas, todėl apelianto prašymas netenkintinas ir aptariamos Taisyklės prie bylos neprijungtinos.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
9. Byloje nustatyta, kad šalys - ieškovas J. G. ir atsakovė D. J. T., kartu, bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 2000 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. liepos 18 d. valdė nekilnojamuosius daiktus - 105,08 kv. m. ploto gyvenamąjį namą ir 30 kv. m. ploto pastatą - ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), Anykščių r. sav. 2008 m. balandžio 28 d. ir 2009 m. balandžio 11 d. Būsto Eko draudimo liudijimuose nurodyta draudimo įmoka yra 76,17 Eur (263 Lt). 2010 m. balandžio 5 d. ir 2011 m. balandžio 5 d. Būsto Eko draudimo liudijimuose nurodyta draudimo įmoka yra 79,94 Eur (276 Lt). 2012 m. balandžio 5 d., 2013 m. balandžio 5 d. bei 2014 m. balandžio 4 d. Būsto eko draudimo liudijimuose nurodyta draudimo įmoka - 80,80 Eur. 2015 m. balandžio 18 d. ir 2016 m. balandžio 18 d. Būsto Eko draudimo liudijimuose nurodyta draudimo įmoka - 80,71 Eur. Visuose nurodytuose draudimo liudijimuose draudėjas - ieškovas. 2018 m. balandžio 4 d. AB „Lietuvos draudimas“ atsakyme atsakovei nurodyta, kad ieškovui nesutikus, ji (atsakovė) nebus supažindinta su informacija, susijusia su įvykusiu draudiminiu įvykiu (2016-06-17 apgadintas ūkinis pastatas). 2016 m. spalio 19 d. AB „Lietuvos draudimas“ atsakyme ieškovui nurodyta, kad draudimo išmoka nebus mokama, nes pagal Draudimo sutartį, ūkiniam pastatui tenkanti draudimo suma neviršijo Sutartyje nurodytos gamtinių jėgų draudiminių įvykių besąlyginės išskaitos. Ieškovo 2016 m. spalio 19 d. prašyme atsakovei dėl bendraturčio pareigos vykdymo, kalbama apie ūkinio pastato apgadinimą (2016-06-17) ir atsakovei primenama jos, kaip bendrasavininkės, pareiga dėl turto priežiūros. Beveik analogiško turinio 2017 m. gegužės 26 d. ikiteisminėje ieškovo pretenzijoje atsakovei pakartotinai priminta apie nurodytą turto apgadinimą, tačiau turto draudimo faktas joje neatskleistas.
Dėl turto draudimo būtinumo ir protingumo
10. Apelianto teigimu, draudimo išlaidos buvo būtinos nekilnojamiesiems daiktams išsaugoti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka.
11. CK 4.76 straipsnyje yra numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Byloje nustatyta, kad nuo 2000 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. liepos 18 d. ieškovas ir atsakovė buvo pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Anykščių r. sav., bendraturčiai, turtą valdę bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčių turto dalys nėra atidalintos, naudojimosi tvarka nenustatyta. Byloje nėra ginčo, kad visu turtu naudojasi vienas bendraturtis, ieškovas, ir iki 2016 metų ginčo dėl turto išlaikymo bei išsaugojimo tarp šalių nebuvo. Ieškovas turtą buvo apdraudęs, nuo 2008-05-06 iki 2016-05-11 mokėjo turto draudimo įmokas ir 2018 metais pareikalavo iš atsakovės grąžinti už jai priklausiusią turto dalį sumokėtas draudimo įmokas.
12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto savininkas – bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis – privalo dalyvauti išlaidose, daromose turtui išlaikyti ir išsaugoti. Išlaidos kaip teisinė kategorija yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas charakterizuoja būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui žymiai pablogėti. Tai įprastinės išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama. Įprastinių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003).
13. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad turto draudimo atveju turtinis interesas yra susijęs su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Taigi turtinis interesas, susijęs su turtu ir esantis draudimo dalyku, skiriasi nuo paties turto (konkretaus daikto), esančio draudimo objektu, todėl turtinis interesas, kaip ir turtinės bei daiktinės teisės, yra platesnis, negu vien tik nuosavybės teisė. Draudžiamas yra ne pats daiktas (turtas), o nauda, gaunama valdant šį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-706/2015). Atsižvelgdamas į šią kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad turto draudimas pats savaime turto neišsaugo ir jo naudingųjų savybių nepalaiko, o tik kompensuoja draudėjo patirtus nuostolius, ir konstatuoja, jog ieškovo patirtos turto draudimo išlaidos nelaikytinos būtinomis.
14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su atsakovės argumentu, jog pastatų draudimas šiuo atveju neatitinka ir išlaidų protingumo kriterijaus. Tai patvirtina aplinkybė, jog 2016 m. birželio 17 d. įvykus draudiminiam įvykiui draudimo išmoka ieškovui nebuvo išmokėta. Draudikas AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. liepos 7 d. rašte draudėjui atsisakymą išmokėti išmoką pagrindė tuo, kad nuostolis neviršija besąlyginės išskaitos, kadangi draudimo suma 107,96 Eur, o besąlyginė išskaita – 115,85 Eur (t. 2 b. l. 23). Akivaizdu, jog ieškovo patirtos draudimo išlaidos ne tik turto tinkamai neišsaugojo ir neišlaikė, bet net ir pats ieškovas, siekęs apsaugoti savo finansinius interesus, negavo jokios naudos, kurią galėjo gauti valdydamas savo turtą.
Dėl ieškovo sąžiningumo
15. Byloje nėra ginčo, kad visą turtą ieškovas buvo apdraudęs be atsakovės sutikimo. Apeliantas skunde nurodė, kad atsakovės, kaip bendraturtės, sutikimas ar leidimas apdrausti gyvenamąjį namą šiuo atveju buvo nereikalingas CK 4.75 str. prasme. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ši teisės norma yra apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymą, juo naudojimąsi ir disponavimą, o ne apie turto draudimo sutarties sudarymą. Tai, kad šalys buvo sutarusios, jog visu turtu naudosis ieškovas, automatiškai nereiškia atsakovės sutikimo dėl jos turto draudimo. Juo labiau jai niekaip nefigūruojant draudimo dokumentuose.
16. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Byloje konstatuota, kad turto draudimas, dėl kurio ieškovas patyrė išlaidas, nebuvo būtinos išlaidos turtui išlaikyti ir išsaugoti, tai yra nesusijusios ir su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų sutikusi dėl jos turto dalies draudimo. Ieškovas turėjo pareigą šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 str.). Nesant abiejų būtinų sąlygų, konstatuotina, jog atsakovė ieškovo draudimo išlaidų kompensuoti neprivalo, kaip teisingai sprendė ir pirmosios instancijos teismas.
17. Apeliantas teigia, kad dėl turto draudimo jis su atsakove tarėsi ir apie turto draudimą ji žinojo nuo pat draudimo sutarties sudarymo pradžios. Tačiau byloje esantis draudiko AB „Lietuvos draudimas“ atsakymas atsakovės atstovui, kuriame nurodyta, kad ieškovas atsisakė duoti sutikimą susipažinti atsakovės atstovui su draudimo ir draudiminio įvykio dokumentais (t. 1 b. l. 112), leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog ieškovas su atsakove dėl turto draudimo ne tik nesitarė, bet šį faktą nuo atsakovės netgi slėpė. Negana to, pretenziją pareiškė tik praėjus dešimčiai metų nuo draudimo santykių pradžios. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl ieškovo nesąžiningumo.
Dėl atsakovei iš ieškovo priteistų bylinėjimosi išlaidų
18. Apeliantas pažymėjo, kad iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos neproporcingai didelės ieškinio reikalavimui. Byla buvo nesudėtinga, nedidelės apimties, nereikalavo ypatingų specialių žinių. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Kaip matyti iš atsakovės patirtų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų ataskaitos (t 2 b. l. 30), prašytos atlyginti išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, netgi yra žymiai mažesnės, todėl pirmosios instancijos teismas visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo teisėtai ir pagrįstai. Turint omenyje ir tą aplinkybę, jog ieškovo elgesys atsakovės atžvilgiu pripažintas nesąžiningu. Tai papildomai patvirtina ir ieškovo prašymas pirmosios instancijos teismui priteisti dar didesnes už atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 2 b. l. 34).
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
19. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo apeliacinis skundas atmestas, tenkinamas atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš ieškovo. Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovė patyrė 700 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos atlyginti išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių ir yra pagrįstos, iš ieškovo priteistinos visos atsakovės patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos.
20. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
21. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovo J. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei D. J. T. iš ieškovo J. G. 700 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.