Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-18 · Administracinė byla Nr. I-5190-428/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-07-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-01-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-18
Bylos Nr.
I-5190-428/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00856-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
R. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5190-428/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00856-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 18 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-15) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-05-05 iki 2019-01-02 jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad 1 būrio 1 brigadoje, 4 būrio 3 brigadoje buvo įrengta po 16 miegamųjų vietų, 1 būrio 3 brigadoje – 24 vietos, taigi gyvenamosiose patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, be to, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Būriuose nebuvo poilsio kambario, drabužių džiovinimo patalpos, kambario maisto produktams laikyti. Patalpose sąlygos antisanitarinės, jose buvo drėgmės, pelėsio, šaltuoju laikotarpiu šildymas nepakankamas, administracija atsisakė išduoti papildomus šildytuvus. Sanitariniame mazge įrengti 5 unitazai, 4 praustuvės, taigi sanitarinių įrenginių trūko, prie jų susidarydavo eilės, patalpose buvo nehigieniška. Tualeto ir prausyklos patalpos nebuvo tinkamai atitvertos, unitazai neatitverti pertvaromis iki lubų, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Dušu pasinaudoti leidžiama tik kartą per savaitę, vandens temperatūra buvo žema, vandens srovė nepakankamai stipri. Gyvenamųjų patalpų stogo dangoje yra asbesto, kuri kelia pavojų sveikatai. 2016-2017 metais kapitalinio remonto metu asbesto danga buvo šalinama be būtinų apsaugos priemonių, neperspėjant. 1 ir 4 būriai nakčiai buvo užrakinami, o patalpose nebuvo evakuacinio išėjimo, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti aliarmo skambučiu, dėl to kilo pavojus pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Minėtos kalinimo sąlygos sukėlė nepatogumus, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas, Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, atsiliepime (b. l. 113-122) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad jam nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę, pataisos namuose avarinės arba antisanitarinės būklės patalpų nėra. Patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas laužant. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių atsirastų asbesto dulkių. Būryje poilsio kambariai nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje, gryname ore. Patalpos inventoriumi aprūpintos atsižvelgiant į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos būrio kieme. Evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose, o prižiūrėtojo mygtuko įrengimas privalomas tik kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose. Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą patalpose, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose, esant prašymui išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, papildomai patalpos vėdinamos per langus. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011-05-05 iki 2019-01-02.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad jis negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimus, nes neturi reikiamų žinių, įgaliojimų ir kompetencijos pažeidimams nustatyti.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019-04-17 (b. l. 110), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas pažymėjo, kad negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimus, nes neturi reikiamų žinių, įgaliojimų ir kompetencijos pažeidimams nustatyti. Tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Teisinių žinių neturėjimas taip pat negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Civilinis kodeksas, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teisinių žinių neturėjimas yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (žr., pav. LVAT 2011-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171-11).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011-05-05 iki 2016-04-16 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016-04-17 iki 2019-01-02.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016-04-17 iki 2019-01-02 buvo paskirtas gyventi į šias Pravieniškių PN - AK gyvenamąsias patalpas: nuo 2016-04-17 iki 2018-12-05 – 1 būrio 3 brigadą, kurios plotas 66,35 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, taigi vienam asmeniui teko 3,15 kv. m ploto, nuo 2018-12-05 iki 2019-01-02 į 4 būrio 3 brigadą, kurios plotas 52,01 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,25 kv. m ploto (b. l. 125, 131).

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 1 būrio 3 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, savo argumentus grindė prie skundo pateikta Pravieniškių PN – AK 2014-02-18 pažyma (b. l. 72) bei Pravieniškių PN-AK 2016-07-15 atsiliepimu administracinėje byloje Nr. I-3002-423/2016 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00669-2016-4) pagal pareiškėjo L. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (b. l. 47-53).

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016-08-25 sprendime administracinėje byloje Nr. I-3002-423/2016 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00669-2016-4) konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2015-08-04 iki 2016-04-27 1 būrio 3 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos. Nurodytų aplinkybių pagrindu nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad laikotarpiu nuo 2016-04-17 iki 2016-04-27 (10 parų) būrio 3 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui R. T. teko 2,76 kv. m. (66,35/24) ploto. Kitų objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 1 būrio 3 brigadoje laikotarpiu nuo 2016-04-28 iki 2018-12-05 buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, byloje nėra.

Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu iš viso 10 parų (nuo 2016-04-17 iki 2016-04-27) pareiškėjui kalint 1 būrio 3 brigadoje, jam nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, nes gyvenamojoje patalpoje jam teko 2,76 kv. m ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą 1 būrio 3 brigadoje, spręstina, kad patalpoje buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 5.8-5.10 punktus, kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, maisto produktų laikymo kambarys.

Atsakovo atstovas neneigia, kad poilsio kambarys būryje, kuriame pareiškėjas buvo laikomas, neįrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo.

Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie atskiros drabužių džiovyklos įrengimą būryje, tačiau pažymėjo, kad būryje buvo skalbimo mašinos, kur buvo galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, o džiovinimo vietos įrengtos kieme (b. l. 129). Minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad virtuvėlės įrengtos visuose būriuose, o jose įrengtos spintelės maisto produktams laikyti ir šaldytuvai (b. l. 132). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, taip pat dėl neturėjimo kur laikyti asmeninį maistą. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai minėtų aplinkybių, iš esmės, yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Remiantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens tiekimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta.

Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens netiekimo būryje tinkamai asmeninei higienai palaikyti atmestini, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens atskiro įrengimo kiekvieno būrio prausykloje.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 16 punktas nustato, kad oro temperatūra gyvenamojoje patalpoje turi būti 18-28°C. Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą ginčo laikotarpiu, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, patalpose buvo šalta. Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengta centrinė šildymo sistema, o, esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai (b. l. 96-99, 133). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas pažymėjo, kad būrio sanitariniame mazge trūko privatumo. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad sanitariniame mazge yra įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis kaip 1,5 aukščio pertvaromis (b. l. 128). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT 2018-05-23 nutartį Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė nepakankamu sanitarinių įrenginių kiekiu būriuose.

Iki 2017-01-01 galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017-06-08 įsigaliojusioje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1 būrio prausykloje, kuria naudojosi iki 41 nuteistojo, įrengtos 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 unitazai, 3 pisuarai, o 4 būrio prausykloje, kuria naudojosi iki 56 nuteistųjų, įrengtos 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 unitazai, 4 pisuarai. Teismas, įvertinęs būriuose laikytų nuteistųjų ir įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių, sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius, iš esmės, atitiko Aprūpinimo inventoriumi normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl sugedusių dušo ragelių, žemos vandens temperatūros.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovas nurodo, jog sanitariniai įrenginiai remontuojami nuolat, nes nuteistieji juos laužo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų lubų, sienų, sanitarinių įrenginių būklę į bylą nepateikė, pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste laikytinos pagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Kita vertus, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl netinkamos inventoriaus būklės (sulūžusių sanitarinių įrenginių, žemės vandens temperatūros). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovė, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų ir buitinių patalpų nešvarą, nemalonų kvapą, pelėsio ir drėgmės plitimą (nehigienines sąlygas), teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Iš bylos duomenų matyti, kad valymo priemones nuteistiesiems išduoda būrio viršininkas (b. l. 153). Patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Kiekviename būryje dirba nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas), kuris kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Bylos duomenys patvirtina, kad patalpos vėdinamos per atveriamus langus, prausykloje ir tualete veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant langus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad patalpose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo signalas, tačiau, teismas pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10, 16.11 punktus, pareigūnų iškvietimo sistema turi būti įrengta tik kamerų tipo patalpose bei drausmės grupėje.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamai įrengtų pastatų stogų. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK pastatų stogai dengti asbestcementine stogo danga, dėl to kilo pavojus sveikatai. Atsakovo atstovas neneigė, kad Pravieniškių PN - AK 2-jo sektoriaus bendrabučių stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau pažymėjo, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Tvirtino, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001-01-01 Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Be to, atsakovo atstovas pažymėjo, kad 2-me sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Iš paties pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad gyvenamųjų patalpų remontas buvo vykdomas 3-me sektoriuje (b. l. 61). Teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK iš viso 10 parų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, nesuteikė teisės į poilsio ir laisvalaikio kambarį, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, išgyvenimais, stresu, įtampa ir pan. Tačiau, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio byloje nėra.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog 10 parų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, kas pagal naujausią LVAT ir EŽTT praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą, įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas bei laisvalaikio kambario nebuvimas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 80 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė